Jaunųjų kūrybos konkursas
Jurgis Viningas
Iš bliuzo kupletų
„Love for me is an extremely violent act“
Slavojus Žižekas
„Hey Joe I heard you shot your woman down shot her down now
hey Joe I heard you shot your old lady down shot her down to the ground“
Jimi’s Hendrixas
dieve ką aš padariau?
aš nušoviau savo Mažytę
kai lijo ir vėso ir dilo tamsoj
dešinysis mėnulio skilvelis.
aš nušoviau savo Mažytę
kažkas iš manęs Ją atimti kėsinos.
mane įkvėpė kažkuris iš demonų
kurio ligi šiol nepažįstu –
tąkart mano venų venecijoj
srovė nebepriklausė nuo vėjo –
greičiau atvirkščiai – visa kas
ėmė derintis prie mano pulso
taikytis prie manojo piešinio –
horizonto kontūrai pasidavė
linijos atsitiktinumui o erdvė
vergės papročiu įsispraudė
varginančioje amžinybėj.
aš nušoviau savo Mažytę
o Jai atrodė aš – angelas.
neturėjau neturėjau sparnų
tiesiog dvi plunksnos ant menčių manų
rašė memuarus – kada nors
juos būtinai nusiplėšiu su oda
taip kad skaudėtų
ir įkišiu tarp knygos
puslapių drauge su žibutėm.
kad sudžiūtų.
iki pavasario.
dieve ką aš darau aš vis
reflektuoju savo Mažytę
Apie atstumus
Dabar žinau, kad atstumų nebūna
tik pusdieviams, kad atstumai
sukurti vien todėl, kad atsirastų
dingsties skundams,
paleistuvystėms ir poezijai.
Tramvajai prasilenkia lyg
jambai sudėvėtuose
betoniniuos puslapiuos.
Gomurinis deklamavimas.
Kažkieno paskutinės elegijos
priešmirtinis deklaravimas.
Atstumai verčia elgtis neįprastai,
net, sakyčiau, skatina polinkį
į paranoją: imu įtarti lietvamzdžius,
plastikines langines senoviniuose
fasaduose, padų ir grindinio
suokalbį. Imu įtarti erdvę, kažkur
nukišusią laiką.
Jei tik sugebėtume užversti
atstumus nei knygą (taip
pusdieviai sugeba), susitiktume
vienam taške – du puslapių
skaičiai.
O dievai?
Dievų šaknys neturi ša
atvirlaiškis
vaike lygumų
šios plokštumos
lygumos šitos tėra
labai gili kalnų depresija
didelės didelės lygumos
jau nekalbu apie skardžius
jau nekalbu išvis tiesiog vapu
balsių ir priebalsių konstrukcijas
iš inercijos
gali su manimi bendrauti
laiškais eilėraščiais
skolomis ir moterimis
tiktai ne žodžiais
geriausiu atveju
išgirsi iš manęs kada girtaujant
vieną kitą sakinį
ką nors apie kierkegaardą
vis viena tai bus mažiau nei kažkas
lygumų vaike
ką tau patarti?
išsigalvok kalnų orą
ir šaltinio čiurlenimą
tik nesugalvok artintis
prie skardžio
mums nelemta
būti kolonomis
Mums nelemta būti kolonomis,
ramstančiomis dangų, kuris
Nebeišsitenka bandos
gardo rėmuos.
Mums nelemta būti kolonomis.
Nereikia. Po šitiekos kelių
batai tyli tarytum jiems
kas būtų išplėšęs liežuvius.
Geriausiu atveju mums lemta
būti šešėliais kalbos,
savižudybės atveju – savo.
Brolau, išsižadėk marmuro.
Anie debesų kapiteliai – ne mūs
galvų karūnos –
mums nelemta būti kolonomis.
Nereikia –
Didysis sekmadienis
(1994)
svečiai prinešė žemių
pripėdavo visą aslą
visus kampus prirudenėjo
erdvės apleisti ciferblatai klampojo
per vangių kalbų odekolono
degtinės sumuštinių
dumblą
(troba stovėjo ant
žemaitijos lygumų tačiau
pagal nuotaiką ir pagal epochą –
ant dumblino dugno)
tiesa – būta ir santūraus juoko
tačiau išlenktos lūpos veikiau
priminė kontūrus kančios
parabolės pasmeigtos ant kryžiaus
koordinačių plokštumos
taigi degtinė ir
bažnyčia čia padėdavo išvengti
banalios kaimietiškos kilpos
taip – visi jautė – gyvenimas vis blogyn
ir blogyn
o aš tuo metu buvau tokio amžiaus
kai blogio sąvoka skamba tarkime
kaip neatrastra dramblių rūšis
tačiau jaučiau
jaučiau tai ką jaučia suaugę
jei norit – daržinėj mačiau dramblį!
aišku tuomet nesupratau
ką jaučiąs tačiau nuo tos dienos
jau nedrįsau žengti į daržinę
tarsi nujausdamas kažką
bloga
***
juodžemy atilsį atradus rasa
lyg jaudulio rasa juodame
gaktos dirvone atgulus
atbulas žingsnį stato žirgas
ir rūke figūra sustingsta
atpažint ją gali tik palietęs
tiktai pajutęs vaikystės būvio
slidumą įsipynusį karčiuos
atbulas žingsnį stato žirgas
ir rūke išnyksta jo figūra
tam kad patvirtintų paslapties
prasmingumą ir amžiną mūsų aklumą
ten kur pasibaigia dangus – prasideda
niekas ir miegas ir juodžemy griaučiai arklo
pasirenka nebylų dūlėjimą o
tie sapnai kur veda iš proto artėja
lyg alkani piemenys
su žvilgsniais ir durklais —
——————————————-
— esu irklas savo plokščią būtį panardinęs
į naktį laikyki mane o dievybe
kuo labiau tolsti tuo labiau artėk –
***
kažkas vakarais čia degina
žvakes ir mirusiuosius.
krematoriumuos šitiek pilkos
pelenų būties šitiek mirties, die,
nebuvo nė vieną rudenį kuomet
kaštonų rudos smegenėlės vaduojasi
iš kevalų lyg iš dogmų spygliuotų.
danguj raudona saulė
raudona dėmė magdalietės paklodėj
šventai melsvoj šventai tikintys
nebetiki atsirišimu nebetiki.
***
elektros stulpai – milžinių
adatų vėrinys susmigęs palei plentą – lyg
betonine juosta kas lopytų žemyną toj vietoj
kur jos oda jautriausia. kuomet
mūsų dienos jautriausios keliai
primena ne artėjimą prie pabaigos
ar pradžios o ilgesį ir tiktai ilgesį.
jautriausios mūsų naktys –
svirplių vėlės kliedi ligotą savo skundą –
springdamos jos atrajoja rytą. bet prašau
išsipinki gedulo mėnulį iš savo plaukų
nors žvaigždės verias lyg žaizdos.
Nors lyg žaizdos žvaigždės verias.
aš rašau tau ir nebežinau
kokia kalba tikrai ne ta kuria pratęs kalbėti
kai už lango kažkas augina didelį lietų
o tekanti elektra augina savo vienatvę.
motina kviečia valgyti
epocha – badauti. ir
ima atrodyti jog vienintelė askezės forma
dabar būtų tylėjimas ne vien lūpų
bet ir akių amžina nebylystė.
tačiau mes gyvenam per merdinčio dievo ošimą
o tylai tavo akys per didelės. manosios
per daug samanotos tuo
nesibaigia kontrastai o meile mes
miegam pusny piemuo ir dievybė
