Jaunųjų kūrybos konkursas
Mingailė Vaida Apulskytė
***
dėlioti žodžius man
pavyksta
lėkštes bei puodus
beveik be trūkumų
kartais šachmatais
pavyksta įveikti apatišką
varžovą – –
tai geras tas
motinos pienas
išmokęs nusišnekėt.
***
kad taip surinkti save
iš nieko iš žodžių tik
ne daugiau suvert į
karolius prisirpusius
kraujo šermukšnius
saulėlydy tavo žingsnių
ritmu išsiduoti
kaip dūsti kai nesat kartu
kaip gyveni siųsdamas
žodžiais save ir
paštu vis nutylint
myliu.
***
mama sako
tu ištempsi
tikiu
tu gi mamos
vaikis
ir ji mirs
(ir net aš mirsiu)
tikėdama
gera
pabaiga
***
ir visa kita
visai nesvarbu
kiek jų springo
ir mirė
kiek išplaukė
ir nebegrįš
kiek išlikusių
užčiaupė burnas
nusuko akis
pastatė sienas
ir bus jie tie patys
kur išplaukė ir nesugrįžo
bus nuskendę tiesoj
nesugavę savęs
padaryk
kad būtų šviesiau –
duosiu saldainį
***
spaudžianti vidų ir
išbėganti pro
akis
akcentas ten
o ne čia
ir čia
o ne
ten
mano visos dienos
akcentais
apsėtos
legato ir tyliai
buvo
vaikystėj
dabar crescendo
ir greitai
greičiau
greityn
pakilimo
taku
gal
pakilsiu
g
a
l
***
moteriška prigimtis
liepia iš visko
kurti
tragedijas
iš perdegusių lempelių
sudužusių porceliano puodukų
ne Kristaus mirtis –
Marijos ašaros
jį išgarsino
ir šaltasis karas
truktų trumpai
iki pietų ant tvoros (pakibtų?)
pamautas šunelis
dievų pietums
o pamaldžioji, agresyvumas
netinka prie
tavo akių
nebent tik telefonu ar ant
pirkinių sąrašo (popieriaus lapų?)
kaip gerai – atsiduso
nušvitimo akimirką –
kad pasaulį tvarko
tokie jauni ir
gražūs
vyrai
***
sap sap sap sap
sapalionės
oro balionais
debesų kloniais
onulės delnais
vis tais pačiais
sap sap
sapnuojančiais
***
kurti muziką
ne muzika bet judesiais
rašyti poeziją
ne žodžiais bet žvilgsniu
toks tas mano
kuriantis dievaitis
salotiniu dirželiu pakaklėj
kur pernai įdėjau kapan
toks tas mano
perkuriantis gyvenimas
kurį nusipirkai
žaislų parduotuvėj
papuošti savo namų
vitrinai
***
o kai ištrykšta tos
dienos išsitaškiusios iki
negaliu ramios kaip
kūdikio miegančio
kojelės
niekur neskubančios
ateina išbandymas visoms
girdėtoms tiesoms
kiek stipriai jos
įleidusios savo beprasmiškai
prasmingą šaknį
nors vis vien viskas po to
baigiasi maždaug vienodai –
nesuprantamu liūdesiu bei
liūdnu nesusipratimu kur
nors visai netoli
namų.
***
be ironijos sunku gyvent
tik nemoko jos niekas moko tik
kaip viskas žaidžiasi o tiksliau
nesižaidžia visai
nebent pats išjungi stabdį
ir leidies į niekur pakeliui
rinkdamas nuotrupas ir
nuošliaužas savo tirpstančių ledų
ir kai jau atrodo
jau dar truputį ir bus
sušluoji viską kaip mokė į saują ir
ramiu gestu kur gęsta
į ugnį į ugnį į ugnį.
***
neįskaičiuokit šitos dienos
į mano gyvenimo sąskaitą
prašau
net nežinau kurios
tikrai norėčiau analizę
išpažinties forma
gale jums sakyt
ne vakar nes kryžių
kabinom kojom
į dangų
gal ryt bus kas su
trupučiu ironijos
kad nebūtų jums nuobodu
juk reikia patikti
sudominti įpiršti save
bent vienoje dienoje
o
visiem gi patinka
putlūs kūdikių
žandeliai ir klyksmas
ašaromis sulig
išmojavimu jam
tai štai tos dvi dienos
mano gimimo
ir mirties kurias
atsipirksiu su
ironija jums.
***
nepabėgsi brangusis taip
sakau nes daugiau nei
jaučiu bet tikėkit tiesa nes
taip padoru ir rytai tom
pačiom kojinėm tvarkingai
rikiuojas o aš dievų
kauleliais kišenėj dėliosiu
barškindama jum stebuklus
bursiu buklus pabūklais ir
beprotybės bedantė burna
nevėpsos jum nes nėra kur
daugiau nepabėgsi jau
brangusis
niekaip.
***
kadrui sustojus
ką darai
sustingęs nematomu ant
slenksčio būčiai kedenant
skvernus ir prasmei plevenant
sparnus šviesiai gelsvo
kiaušinio tryniu cukraus
šukėmis nekasdieniškai bandai
sukurti šio karto
atsakymą į po paklode
nuslydusią ranką su meilės
purvu panagėse nesakyk
kad sodai tušti tos geltonos
fone skylute pro bambą
išlysim ir būsim tol
kol išmoksim
nebūti
***
iškrakmolytomis akimis
išrikiuotais krumpliais
žengsiu šiandien, sausio
mėnesio vidury į pasaulį plėšydamas
visus lopus ir maigydamas žaizdas
skrupulingai dėdamas kišenėn surastas
skeveldras tikrojo gyvenimo apie
kurį skaitydavo pasakas dar anuomet
gyvavusi močiutė nors dabar
pagalvojus tik šleikštulys gomuriu ir
vedantis iš į protą skausmas ties kakta
ir krūtine kur šventasis aliejus
tekėjo taip
įtikėtinai priėmimo į Dievo išrinktųjų
vaikų dieną ir vėl bet ir amžinas
todėl
todėl
todėl dabar iš Jo tik rankovės nutrintos
į palatų palanges gyvenimo skeveldrų
kolekcijos kapinių lygumose nes
ten ir tik ten todėl dar gali justi
save nugyvenusį dar viena
naktim ligi to
ką paslapčiom įsiuvi vietoj skeveldrų
į išniekintas pasaulio žaizdas
žodžiais
penki šimtai keturiasdešimt devyni ir
bus
šviesa
***
dalgių alkūnėm šviesos atspindžius
išglostyt nuglostyt kaip tekančius
akių vokus niekad neišsiųstų laiškų
mirusiems dangaus vaikams
gyvenantiems
mylimiesiems stalčiuose pokšint
kulkas burnomis į svajonių paukščius
saldžiais lūpų kampučiais išsiųsti
į miegą baltus žodžius nutrynus
žaizdomis pelenus kirčiuojant
prabėgusiom stotelėm pro šonus
šiaudiniais
pilių pamatais daiktų blizgiu paviršium
kol nedainuoju tylėdamas kol
šoku nebėgdamas kol gęsta
saulėlydžiai
nepatekėjusių dienų tol netekėsiu
į ištakas į saują žirnių badaujantiems
nušvitusiems miesto balandžiams
***
dar porą saulių ir
pora apvalainų mėnulių
ir kris šermukšniai ant stogų
kiaurai kaip bombos iš mūsų
sapnų niekad nesiliaujančios
taikos niekad neprasidedančio karo
karo laukuose nuleistos giliai atmerktos
duobių akys ir niekas
nepasakys kuri
tau
***
pelkių vaikai dykumose dalgiais
pjaunantys vandens gyslas
barometrais matuojantys savo
gyvastį laikraščių skiautėm
kurdami šviesą iš nukramtytų
nagų ir kritusių plaukų statantys
rūmus šiaudus rūkantys už
suartus rytus artumose
griaudžiant pieštukų stalų
popierių žodžių juoko ašarų
griūtims parveskit žvaigždes
iš nakties pamelžkit molinius
karvių spenius išplauti
akims pelkių vaikams ūkanų
palaidotiems būties
šešėliams
