Jaunųjų kūrybos konkursas
Dovilė Kuzminskaitė
Vakarai
Tokie vakarai, kai nei piešt, nei rašyt nesinori.
Ir tik svetimos nuodėmės užgula ausį.
Šliaužia sutemos, srūva per mingantį orą,
Varva tyliai ir netgi krypties nesiklausia,
Kur surast tavo būtį, kaip užlieti krūtinę,
Kuo sudirginti regą, lytėjimą, klausą.
Nuo irklavimo rankos siaubingai sutino,
Bet iš šios vienumos niekada neišplauksi
Balto liūdesio laivėm. Niekada neišskrisi
Septynsparniais auksiniais
mylėjimo paukščiais.
Savo Dievo laukais niekada neišbrisi,
Išbarstytų maldų nesurinksi į saują.
Čia tokie ilgesiai, kad nei būt,
nei rašyt nesinori,
Kada svetimos nuodėmės užgula ausį.
Žengia sutemos – damos beprotiškai orios,
Šiugžda tamsios suknelės. Žemė virpa.
Klausausi.
Apie meilę
pagal gramatiką
Angliškai sakoma
„to fall in love“
Ir tikrai kad „to fall“
Paskui
Pasijunti lindįs kažkur
Savasties įduboje
Šimtai kilometrų
Žemiau jūros lygio
Žemiau proto ribos
Žemiau sąmonės sąžinės
Laiko pojūčio
Stebi
Kažkur pakraščiais
Šliaužioja žmonės
Visi tartum
Pirmąsyk matomi
Nors
Jie tave regėjo
Vos gimusį
Akimis įsisiurbi
Į vienintelį pažįstamą veidą
Gręži vyzdžiais
Čiupinėji rainelėmis
Kartais netyčia
Kliudai blakstienomis
Lietuviškai sakoma
Įsimylėti
Ir vis vien tas pats galas
Juk „įsi“ niekad į išorę
Taip ir atsiduri
Toje pačioje dauboje
Iš kurios žvelgiant pasaulis įgauna
Kitokį matavimą
Gal dėl to
Kad žiūri
Jau ne savo akimis
Bet tai jau kita istorija
Dabar manęs nebedomina kalbos
Dabar ieškau virvės kėdės kopėtėlių
Kažkaip juk reikės
Išlipti
Pasikalbėjimas
Jis rašė
„sniegai ir vienatvė“ *
būtų gerai jei taip būtų
dabar žiedlapiai krinta ir gulasi
ir tampa sunkiau nei granitas
ir tampa žvarbiau negu gruodas
Prapliumpa žydėjimai
kvapai ir nemaišomos spalvos
tarpusavy pinasi
ir triskart sunkiau čia išbūti
Nes niekas viduj nebesutelpa
nes per mažas žmogus
kad gyventum
šitokiais kiekiais
Sakau padaryk kad taip būtų
kad sniegai ir vienatvė
nes dabar daug baisiau
Per laukus bėginėjančios stirnos
lapės gauruotais snukučiais
„tu esi tu“
(pasidėk kablelį kur tinkamas)
Ir tik varnos
iš pamiršto gruodžio –
„kol kas“
*R.S. „Laikmetis“
2 a. Kairė.
Pirmos durys
Antras aukštas. Kairė. Pirmos durys.
Ateinu atsiimti bilieto
Į vienatvės sakralų tūrį,
Kuris vis dėlto nieko nežymi.
Ten nesikerta laikas ir kelias.
Netgi mūzos nevaikšto pėsčios.
Ten nekarpo minties kregždelės,
Tik gyvenimas drybso nėščias
Nuo nematomo mistinio Dievo.
Kaip šiandiena atsimenu – tuščia.
Ten nuvytę žiedai kalbėjimo,
Knygų puslapius skersvėjai pusto…
Štai todėl ten ir reikia bilieto.
Štai todėl tik į vieną pusę.
Kartą kirtęs vienatvės pylimus
Pažiūrėk, kaip ilgai užsibūsi.
Prieš rugpjūtį
Mano Vilnius užmiega mąstydamas
seną miražą,
Lengvas gūsis nubėga naujai paauksuotas
stogais.
Viso ilgesio, vakaro, viso stebėjimos maža,
Kai rugpjūčiui artėjant mąstai – ar atleis ar ateis
Tavo celėn kažkas. Ir įpūs šiltą kvapą buvimo.
O praėjusio liūdesio pelenus pūstels į tolį…
Taip užbaigsi dienas kantraus,
nuobodaus piligrimo,
Kuris visad pamiršdavo Viešpatį rasti
kelionėje.
Lengvas gūsis stogais, ir atsiveria langas
vienutės,
Švelniai migdamas miestas man mirkteli kartą
žibintais.
Ir pagaunu už sparno pro šalį praskriejant
minutę,
Ir į ausį jai sušnabždu vieną vienintelę mirtį.
Išėjusiems rudenį
Štai jau kelintas ruduo
Jie išeina
Visai nepažįstami
Žinomi
Giminės vėžininkai
Lyrikai
Jauni
Ir jau spėję pavargti
Visi kažkokie tylūs
Akys užmerktos
Tartum aklieji
Brenda tuščiais laukais
Apčiuopomis
Šen bei ten užgriebdami
Kokį skaudulį
Matyt tuo ir minta
Matyt jie ir sukelia vėjus
Debesis
Turbūt todėl taip staiga
Čia atšalo
Šitą balzganą nudrengtą
Rudenį
Žinau dar norėjo
Prieš išeidami kažką pasakyti
Ištarti
Išgirsti
Pamatyti
Galbūt būtent tave
Sulaukti palaikio laiško
Tai dabar jau rašau
Epitafijas rekviem
Beletristiką suma summarum
Žinau
Dar vienas beprotėlis rašė
Jam geriau
Greičiau išėjo
Matyt daugiau skatino
Štai jau kelintas ruduo
Jie išeina
Netikėtai
Nereikalaudami išeitinės
Savavališkai
Neįspėję nutraukia kontraktą
Štai jau kelintas ruduo
Matau juos pareinant
Ir šnabždu
Pasiimkit
Mane
Vietoj išmokos
Dvyliktais
Dvyliktais metais
Mus išsiuntė
Į priešakines linijas
Apginklavo žodžiais
Žvilgsniais
Skurdžiais lietimais
Staccato
(Jeigu išalktume)
Išstatyti ūkanotuose frontuose
Matėme prieš tai buvusiųjų
Mundurų skiautes
Kai kas daug ir skausmingai
Sapnuodavo
Bet ryte kažkodėl
Nubusdavo įsikandę lūpomis
Šypseną
Stovėdamas ūkanotuose frontuose
Žiūri į tamsą
Rūke ryškėja
Vienatvių siluetai
Šimtais tūkstančiais
Milijoninėmis armijomis
Slenka į priekį
Tiesia šaltus nagus
Kartais net grybšteli
Kurį žioplesnį
Jau ir visai pasičiupo
Prieš jas ir kovojam
Niekas už visus
Ir visi už save
Dvyliktais metais
Stebiu jo pirštus
Vikriai narstančius
Džiazo rifus
Bėginėjančius šen bei ten
Stygomis prieblanda prieširdžiais
Tai štai kas iš mūsų išaugo
Štai kas užauginta
Užginta
Tik gintis nėra jau nuo ko
Matyt dar pirmaisiais metais
Apšašome vienišėjimais
Matyt buvome neatsparūs
Nepaspirti
Neskiepyti
– Patikėkit manim
Kuo toliau tuo daugiau
Sentimentų
