Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


 

Ernestas Noreika

praviros durys: mėlynos kalbos

kurčioj prieplaukoj ruduo iš viso nesigirdi,
tik bangų sraigės šliaužia švęstą vandenį
ant kranto ir ilsis tiltas alzheimeriu apsirgęs,
nepamena, kai Dievas kojom vandens viršų verpė.
Iš vakaro dūdelės plyšta kormoranai ir į akis
įgėlę pakrantėse nužydi. suveltų plunksnų
tartys prismaugia blogo sapno šaltį. ir snapuose
kaip visada naktis raukšlėjas, tik žvynas ryto
šviesuliu nubunda ir rūkas meta inkarą į jūrą.
Bevardis valkata per petį persimetęs nešas
Rudenį. sustoja. žiūri valandas į smėlį:
– girdžiu, dar liko laiko, kai nuskendę šneka ryto
mėliu, bet nyksta smėliui plakant mėnulio širdį.

paprastos sirenos giesmė

ji skaito vakarą iš peleno širdies kol mėnulio gondola džiūsta,
kol pilnaties žibuoklė salsvu žvaigždės liežuviu nelaižo šalta
ugnim ir upės kaulais žaidžia akmenys, cituodami paukščių knygas.
dar vanduo prausiasi į skalbinius prieš miegą. ant kranto liepsną lapės
kailiu kursto moters pirštai. ridenasi senais dantim vaškinės raidės
ir muša veidą neįžiūrimą, lyg kandžiojas į upės kaktą žvakė. ir ji prabyla
nelyg medumi ir širšės apauga burną kol pilvuose apsigyvena  po planetą:
šilkinis vėjas užgauna tavo vėrinį iš mano žvilgsnių ir leidžias saulė man į skruostą.
tu mano dievas kojas numazgoti, tu mano pirmas, kai esu.
– per povo plunksnos akį žiūriu į moters nuogą kūną, kad prieš upę nusiprausčiau
gėdą. kad nuogoj upėj nuplaukčiau visas mėlynas, gal tada. labiau mylės.

paprastos sirenos giesmė II

įlūžus į naktį: ji žongliruoja saulės auksiniu trupiniu,
plaukioja mėnesėta žuvim lietui į delnus ir gulbės plakančiąja
beldžias man – – į neužmirštą sapną. cupido svilina kambario
niurzgančią šalną lyg numiręs vėl gyvas dailininkas žiemai į burną
įmerkęs teptuką perdažė sienas. reinkarnuojuos į laikrodžio raukšlę
ir matau kaip jos aky vis dar žaidžia veidrodį aukšlės. rašalo smilgos
sugulę ant suvytusio kūno leidžia per save tekėti rausvai saulėlydžio
drumzlei.

– duok amžiną bučinį ir apsunksiu lyg akmuo pilnapadis.
prigersiu erškėčio spygliu vargšo paukščio širdies.

dūžta į pirštą aš vis dar laikrodis. iš po nago jai sninga lyg
vyno lašais. ir nustoju plakti tiesiai rytui prieš žiovulį. ant numirusio
ir atšalusio grindinio. ir šuo ima kaukt man laikui sustojusiam,

– aš jai tik sugedus cupido

paprasta sirena nebegieda


ji patepa balsą pienu ir dainuoja gulbes išsukinėtais kaklais,
džiovina purviną vakaro hieroglifą ir švyti mergele Marija ant
mano akies. o po to rėžia purpurą iš dvigeldžio jūros moliusko
į dulkiną skruostą lyg erelio nagu. ir nelyg rožės ugnim pakvimpa
jos kūnas ir degina varganą uoslę, į uragano butelį prispjaudo
laivų ir užkemša mėnulio sidabro sarkofagu. vis – –
neįmanoma žiūrėt jai į suteptą balsą be vaškinės kulkos ausy.
: prisnigo į gerklę žiemos ir ant stygų pasikaria musės.
ji nusisuka sprandą į mano mažąjį pirštą, kai tepu kryžių
į kaktą. ir plaukai iškart suanglėja, kad vėjas nagais nedraskytų.
 aš į mirusio angelo sparno sapną susisuku lizdą. einu. numirsiu
ten, kur negimę eina numirti

vis –

paprasta sirena. šermenys

ją aprauda Achelojas upių ašara, kuri plauna numirusiai
paukščio akį ir glosto nakties veidu blizgantį plauką.
šiurkštus smėlis – – lyg būtų susirgęs ryklio oda, bučiuoja
į kaktą per vėjo bučinį. tik jūros šuo pėdas palaižo ir nusipurtęs
nuo žydinčio kailio kriaukles apsisuka ir dingsta šveplai
melsvam mėnulio ryšy. o laiko ten nebuvo niekad. o laikas
buvo visad: laikrodžio rodyklės šešėliai rodė tikslų sekundės
šešėlį. priskyniau tariančių visatos šviesą žvaigždžių ir
įmečiau į kairę ausį, kuri vienintelė neklauso smėlio.
kad negirdėtų kaip nulūžta pirštas tepant mažą dievą
kaktoj ant kryžiaus. ir suklupau ir kojos apaugo smilgom.
– dar klūpiu. išėjau. ir net nebuvau grįžęs.

paprastos sirenos giesmė: atviravimai

kad tu žinotum, kryželio šešėli, melodinga paukšte,
vandens stiebas prunkščia per slyvos balkšvą spengimą,
geria kvepiantį sniegą, kažkur prie medžio kelininkas šuo,
o kai naktinis raktas prievartauja spyną, atrodo, kad vanduo –
bažnyčioj takas prie altoriaus, sulytas lapas ant suolelio,
kur du seneliai kartais myli ir žilas galvas slepia liepos bitėj,
man šalta kojom, nors sniegas būna tik kartu su tigru, nors
tigro niekada nesi mačius. dar sninga, varva seilės slyvai,
bet čiaupas seniai jau nebegirgžda, kažkas sutaisė eusta –
chijaus vamzdynus, ir tu paleisi groti snapą, iškeisi narvą
į nirvaną, kol aš kapsėsiu griaustinio geležėle, pagaląsta,
prisiminęs: iš vienos raidės įmanoma išlenkti naują kambarį.

atimk gyventi
išpirk mane paklydusį ligonį į žydinčio tamsos žibinto
varvantį degėsį, į gyvsidabrio raštą pučiantį mėnulio dievą,
su žvakės kraujuojančia adata ar ryto auksiniu kompasu,
kai rodo rytus saulės spinduliu ir traukia tamsų vinį

išlupk mane lyg apvalą drakono akį su kardo rėžiančiu balsu,
nudirk kaip mirštantį aviną, kurio ragais Orkas groja ir
auga kaip pas orkas nugaros pelekas plaukti apnaktėjusiam
į pomirtinį žemėlapį, kurio vandenys dar niekad nebus sužymėti

aš lyg jaučio balsu baubiantis paukštis iš sergančio vandens išlipęs,
laižantis mėnulio rupiją šiurkščiu liežuvio galu ir tikintis į nieką,
išdrėksk iš suakmenėjusios nakties judesio kaip žmogų nusidėjėlį.
išimk mano plaukus įpintus į juodąją gėlę – nustosiu miegot į gyvenimą

nekaltas prasidėjimas
svaiginu neužkimštą ausį kūno garsinėm formom kol plaka erhu,
kratoma šventosios srovės, įkalbėta negirdimo žodžio, grojama
negirdomo kino. žeriu giedantį paukštį iš suplėšytos rankovės į
liepsnojančią pienu galaktiką ir pririštu laišku ant kojos būnu
skaitomas ir rašau į save – geltonuojantį veikalą, lyg apšvitintą
saulės pelėsiu, jos žagsinčią akį. juodėjančiam ore apsigyvenu
ant vandens mėnulio lelija, į balą įkritusia mėlyna muse. išrašau
švytuojančią šviesą krintančia žvaigždėlaikio akimirka ir draskančią
pulsuojantį vyzdį, lyg plevenantį vėjy plaučio audeklą, siuvinėjamą
žarijos galą turinčia mirties adata. banguoju galvos skvere nelygiu
plauku, kol kūną vėl uždaro į minkštą kambarį. o garuojanti dvasia
padeda singuliarumo tašką ir visata vėl prasideda iš švento manęs.

by admin