Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Nerijus Cibulskas
* * *
Kažkokia keista laimė praminti
                                                     popietės sniegą
iki čia, pėdsakai nusivalo nuo pėdų, 
patys menkiausi ženklai nusigrando
nuo nereikalingų reikšmių.

Net oras skvarbesnis, leidžiasi
į prietaisus, palaikančius mano gyvastį,
mano nedarnų spurdėjimą.
Apmaldo triukšmą minčių celėse.

Kuklūs aronijų rožiniai, susisupę į šerkšną,
minkštą ir drauge geliantį, zylės,
kurios be tvarkos renka šiuos mažus
juodus karolius. Savo paukštiškai maldai.

Aš nesimeldžiu.
                 Seniai nesimeldžiu savo žodžiais,
kasdienybe, melu ir įpročiais, nekalbu
apie tai, ką geriausiai įtariu nesuprasdamas.
Kas linksta į mane dar prieš klausimus
                                                          ir atsakymus.

Tai tiesiog sunkiai paskaitomas žodynas.
Baltumas aplink –
                                    ne akims ir ne pirštams,
kurie lytėjimu stengiasi perprasti spalvą.
Nuskinu kelias uogas, delną užskliaudžiu.

Sušalusių sulčių gaiva, sutepanti lūpas.
Violetinis ryškalas ant visiškai balto lakšto.
Tai pėdsakai ir ženklai. Tai reikšmės,
uždengiančios šią ilgą popietę.

Žiemos viršelis
kovarnis, nutėkštas ant šlapio
                                                     žiemos viršelio,
kiekvienu sparno skriestuvo prisilytėjimu
rudoj žolėj įbrėžia praeinamybės runą

iš upės traukiasi išrašyti vandenys,
                                                    po to šlapdribos
piligrimės, niekada nekeičiančios
                                                    drumzlino rūbo,
proskynose sėja savo šaltas, tirpstančias iltis

nakčia mudviem įprasta apsikeisti
                                                   paukščių balsais,
jų kietas audinys iškloja baugią ausų
                                                                 tuštumą,
bet mūsų niekas neatliepia,
                     gelia kurtumo įspaustus randus

kovarnis, niekaip nepabaigiantis
                                   savo ženklinimų, sparnu
rodo į aptemusią tankmės akį,
                                   kur pasitraukė vanduo –
dangus be garso beldžia
                                    į sutemusio ežero dugną
Akmenų muziejus

Vidurdienis, nuo šventojo galvos
numuštas nimbas, vis ritasi
rėždamas pažemę.

Užkabina istorijos neturinčius
sluoksnius, kuriuos paslėpė viksvos. 
Čia pat spėlionės, kadais ištuštėję
minotaurų pavėsiai.

Pavienė runa paaiškina hieroglifą,
šis – netaisyklingą lietų,
keičiamą dulksnos. Nors parke
visos tylos neišsemsi.

Atsimenu: skulptūrų miestas,
niekados neuždaromas.
Atsimenu ir atsimenu:

namai, sugavę laiką.


Rytmečio reversas
klausykis, vis dar neturiu patefono

o kovo vinilas baigia nusidėvėti,
bėga po saulės adata tartum užsuktas,
pačia praeities briauna į mūsų veidus artėdamas

čia trūksta miškų, vandens, nuplaunančio
surūdijusią miesto vienybę,
tolimus ir tokius pat artimus bendrakeleivius

taip jie nuolat išnyksta mažėjančioj perspektyvoj,
dulkės, kiemų šiukšlės, estetika,
sako, estetika švento nebuvimo

kurią galiu gerti kiek panorėsiu,
kita troškulio pusė vis viena yra

beveik neišsenkanti

Apologija
Jeigu Poe turi varną, o Geda varnėną,
aš turiu kovarnį, vientisą lydinį
aiškiausios pavasario nakties.

Paukštišką padarą, bėgiojantį
pačiomis mano rašmenų viršūnėmis.
Jis nevirs baimę reiškiančiu simboliu,

netaps, kaip buvo pasakyta, žodžiu.
Nors pats kaip švino litera, snapu
įsikimbanti į kovo sniegą, kuris netirpsta.

Jeigu Tranströmeris kviečiasi šarką
savo poezijos burtais, aš kviečiu
susigūžusį paribio pranašą.

Dangau, koks tu vis dėlto lėtas.
Skaitai iš minkštų foliantų vėją,
skubi paskui vieną pasprukusį tašką.

Tai iš prietemų išlankstytas paukštis
be savo giesmių giesmės,
be sparnų, kuriais pagaliau patikėtų.

Baigia išsikrauti

žodžių pripildyta kalbos baterija,
esanti tarp mūsų. Vis lėčiau
skuba laukiamo užmaršumo
akimirka,

bet ir jos pakanka,
kad taisyklingas balso braižas
taptų neįskaitomas.

Taip tuščioje tylos fonotekoje kaupiasi
svarbiausi įrašai, neįmanomo
laiko juostos.

Redagavimo praktika

šviesiausios atminties blukimas
pasirodo irgi savitas
redagavimo menas
su tam tikrais taisymo ženklais
ir vienatinis redaktorius
apsukresnis už kažkokį
laiką kartais tereikia
prie mažo pasaulio pridėti
daugtaškį kad numatytos ribos
susitrauktų iki kambario

argi yra atitikmenų tarp tavo
ir mano rankraščių
kaligrafiškų murmėjimų
spėlionių kaip baigiasi šis
ar tas susidūręs su šiuo
bei tuo iš kelių susiliejusių
anapus atsiimu kaskart
trumpesnius sapno konspektus
tarsi jau ne tame pačiame
amžinybės kurse būtume įstrigę


Dar šešios žiemos. Šeštas
Žiema graži, kol dar neturi vardo.
Kęstutis Navakas

Taip retai, paryčiais, kai net sapno
                                                        bastilijų vartai
atverti iki pat savo girgždančio,
                                                   keisto nuogumo.
Vėl šviesa, dar taiklesnė,
                         greičiau restauruoja kas kartą
uždažytas freskas,
                          miražus ir nakties tobulumą.  

Ledo potėpiai stingdo gatves,
                                  lipdo nuotrupas žingsnių
į koliažą garsų. Duotos trukmės
                                             nematomai keičias.
Ilgsta nuotoliai, ilgsta gyvenimas,
                                        tūkstančiai tvinksnių.
Tik pradžioj suskaičiuoji, vėliau –
                                  tai jau kintantys skaičiai.

Nors ir žvelgiam dažniau
                         į skirtingas puses, bet žinoki:
jau šitos dabarties,
                  kurios kompasas nuduria kryptį.
Kiek greitų sniego dulkių.
                              Visoms vėjas siūlo po šokį,
ir po šokio – taures, o po krištolo –
                                                  skambiai išnykti.

Nesvarbu – gal ir taip, nesvarbu –
                                                 gal ir ne. Netikėta
tiktai tai, kad gali atsakyti išsyk į abudu.
Ir žiema, ir jos vardas,
                               kuris jau galiausiai įspėtas.
Aš prie vartų, arčiau. Tu skubi.
                                         Tiktai vienas pabudo.

* * *

kuo giliau į poeziją,
                                      tuo daugiau viešpaties,
mirga visos paraštės, pro kurias tas
jau rengias įeiti, dabar tik
valosi batus

valos ilgai, tarsi klausdamas,
ar tikrai reikia užsukti ir gultis
į vieną iš eilučių, į kietą
poeto lovą, viešpatie

šventvagiška, viešpatie, tavo eužrašomą
vardą žaisti rašikliu ar klaviatūra,
viešpatie, tavęs jau tiek daug

kada pagaliau nupūsi visas dulkes,
žodžius, esančius aplinkui

kada mums tapsi tekstu,
                                           prabylančiu tuomet,
kai iš tikrųjų norima kažką pasakyti

by admin