Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Užkietėję Vidujai

Viktorija Ivanova

Kodėl aš užmušiau sužeistą pelėdą?

V. Kernagis

*

Šalikas nutįsęs lig kelių,

o kaklo nė velnio nedengia.

O kad pavasaris, tai tik dar

skaudžiau.

Severija (iš kur, velniai rautų,

toks vardas?!) iš lėto

brido kampais ir pakampėm,

nardė akligatvių plytose.

Pãskui ją (lyg tas dažnas šuva)

sekė svajinga armonika

ant nugaros

futliare.

Lig čiurnų atmirkus baloj

ir bandžius nuskandinti ten

nuovargį,

Severija,

droviai nuleidus akis į purvinas batų nosis,

šypsojos liūdnam savo

atvaizdui.

Nes aš tiktai Severiūtė ir trečiojo nebylio brolio nereik man.

Šlapiom kojom ant vėsaus

asfalto

tolyn nutapsėjo.

Iš paskos ištikimai armonika sekė.

Futliare.

Prisėdus ant „Atsargiai! DAŽYTA“ suoliuko, ištraukus armoniką, maloniai (joms abiem) paglamonėjus klavišus, leido instrumentui paklykaut pačiam, kas ir jo, ir Severijos sieloj nerimsta. Garsai iš lėto jungės į padrikus „Kokios sunkios tapo naktys, kada išmokome nelaukti“, o skruostais lijo ašaros, prieštaraujančios besimaterializuojantiems (?!) jausmams. Ir, nors pilnos skysčių, akys vis viena nelegaliai dairės – o gal bent pamatys..?

Ir kažin kuris iš mūsų tikresnis debiliukas, – atsiduso (Severija ar armonika?). ((Ir kuri kuriai ant kelių verkė..?))

**

O juk būdavo taip:

Severija ir Donatas bebalsiai važiavo autobusu. Donatas buvo keistai sunerimęs, vis žvilgčiojo sau ir mergaitei už nugaros. Kaip sumuštas šuo – kažko gėdydamasis, kažko bijodamas, kažko neapkęsdamas. Buvo ankstus rytas. Severija snūduriavo ant Donato peties.

Vaikinas rankoje laikė kone pusantro metro ilgio baltą rožę. Išgąstingai dairydamasis aplink, jis vis stipriau, vis stipriau gniaužė spygliuotą rožės kotą rankoje. Aplinkinių žvilgsniai be atvangos glostė gėlę, taip ją tarsi akyse marindami. Donatas abiem rankom staigiai griebė už gėlės koto ir tarsi koks paklaikęs erškėčių paukštis leido smigti spygliams į delnus (ar širdį?). Severija, švelniai išsigandus nuo staigaus judesio, nustebo, matydama tiek baimės Donato akyse.

Atims.

Mergaitė papurtė galvą, nupūtė ant nosies užkritusią plaukų sruogą ir baikščiai palietė Donato rankas. Jos, sekundę įsitempusios dar stipriau, pamažu atlėgo.

KRAUJO NEBUVO. TIK SUBADYTA ODA. (AR ŠIRDIS?)

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Išlipę iš autobuso nupėdino autobusų stoties link. Už nugarų juos sekė armonika. Donatas, abiem rankom įsitvėręs į rožę, sutriko, prireikus atidaryti duris. Sekundėlę dvejojęs atlaisvino kairiąją ranką, o dešiniąja laikydamas rožę, atidarė duris. Severiją praleido prieky savęs. Ir su minimaliu įniršiu nužvelgė prieš jį pralindusią ir armoniką.

Severija kasoje nupirko bilietus. Donatui klausiamai į ją žiūrint, mergaitė pro šypseną sušnibždėjo:

– Į pievas.

Donato veidas nebūtų nė kiek pakitęs nei jam sužinojus, jog „į miškus“, nei „į kalnus“. Pro rimtą veido išraišką kukliai sunkėsi palaiminga ramybė.

Autobuso ilgai laukti nereikėjo. Kol Donatas (abiem rankom suėmęs gėlės kotą) pro autobuso langą maldaujamai prašė Severijos greičiau ateiti, ji nusisukusi rūkė.

LENGVI RASOS LAŠELIAI ANT KAKTOS – SUNKIAIS AKMENIM ANT ŠIRDIES.

Gracingai sukiodama cigaretę tarp pirštų, Severija mintimis jau braidė po pievas. Dūmai suokalbiškai ją kėlė aukštyn nuo sauso asfalto, o apykartis skonis gerklėj jautės kaip gimstanti melodija. Numetus tą meilingą žudikę šiukšlinėn, Severijai pasirodė lyg nuo kažkur būtų koks akmuo nukritęs. (Nuo širdies?) O gal taip ir buvo?

Donatas buvo jau ramesnis. Mergaitei prie jo atsisėdus, nedrąsiai kairiąja ranka užčiuopęs jos laukiantį delną, pirštais jį apkabino, ir baikšti šypsena užklijavo lūpas. Akimis palaikydami pokalbį, o rankomis jam paporindami, važiavo vaikiai. Amžinai mažylis ir augančioji. Į pievas.

Į ŽVAIGŽDES IŠSKRISIM, Į ŽOLES NUKRISIM.

Praėję miestelį, miškelį, lieptelį ir atsidūrę pievoje abu (kaip iš kokios pasakos) krykštaudami puolė suktis, šokinėti, kas aukščiau, ir kvailiausiai bėgiodami slapstytis už vieno vienintelio beržo pievoje. Po kuriuo ilsėjos nugniaužyta rožė ir, žinoma, armonika.

Severija ir Donatas sutartinai kas žingsnį nusviesdavo šalin po rūbą. O tie – kvaileliai – drugiais nulėkdavo. Gulėdama žolėje Severija išsitraukė iš netoliese gulinčių džinsų kišenės cigaretę ir ją prisidegusi mažiau rūkė, nei paišė dūmais dangų.

Išgirdęs čirškiant degtukus Donatas liko Severijai už nugaros. Tada, ramiai nusprendęs nekreipti į nuožmią rūkstančiąją dėmesio, rinkdamas abiejų išmėtytus rūbus, grįžo po beržu. Laukė.

Ilgiems plaukams švelniai dengiant krūtis parsiūbavo Severija ir prisėdus šalia išsitraukė armoniką. Vos jos ilgi pirštai spėjo pradėti žaist instrumentu, Donatas susiraukė.

– Negrot?

Purto galvą. Severija klausiamai papučia lūpas. „Kodėl?“ sklando ore.

– Pavydžiu. Galima, aš į tave žiūrėsiu?

– Aš irgi pavydžiu.

– Savo atvaizdui? – nespėjo paklaust, o Severiūtė jau linksi, akis susiaurinus. – Manęs? – nedrąsiai išsprūdo, o ji jau ir vėl linksi.

Kas gi berniokui belieka daryt, mergaitei „geriau jau mane sugrotum“ šnibždant…

NE MUZIKANTAS, BET, MŪZAI ĮKVĖPUS, UŽGROJO.

Lyg per miglą, per rūką, per rūškaną rūgščią girdėjo iš sielos jos sklindančius „Aš tyliai užkeikiu tave – pasilik šalia, pasilik šalia, pasilik…Kalbu lyg poterius dieną ir naktį – pabūk dar, pabūk, dar spėsime visko netekti…“.

O Severiūtė, fėja nepilnametė, tuo tarpu snaudė nuogomis krūtimis ant Donato nuogos, septyneriais metais vyresnės krūtinės.

***

– Aš neatidaviau tau rožės.

Severiūtė, numetusi šlepetes į buto kampą, paprašė Donato palaukti už durų. Pati, švelniai nuraudusi, nunešė pamerkti gėlę. Apsirengusi plonu plevėsuojančiu sijonu ir kone peršviečiama palaidinuke, basom išlėkė į laiptinę.

– Gausi mane nešt ant rankų – be batų aš.

Kukliai šyptelėjęs, Donatas nusiavė savo batus ir, griebęs už rankos savąją nimfą, bėgom išsitempė ją lauk.

Pro šypsenas tylėdami ir abu įsitvėrę į raišteliais surištus Donato batus, pėdino žmogeliai Bangų gatve. Štai dabar Severija užsinorėjo išskristi su Donatu. Į šiltuosius / šaltuosius / karštuosius / vėsiuosius… Severija norėjo su juo išskristi į kraštus. Išskristi/iškristi iš proto. Tviskanti šypsena nuspalvino apybaltį mergaitės veidą.

Bepročiai, – lydėjo juos keletas replikų.

O jiems (ar tikrai?) ausyse burbulai sproginėjo be perstojo, švelniai lyg ir erzindami.

DU BEPROČIAI KRAŠTE. CHA! DU BEPROČIAI KRAŠTE!

– Man bus gaila išmesti tą rožę.

Klausiamas žvilgsnis.

– Na, kai ji nuvys.

Purto galvą.

– Nemest?

– Nenuvys.

– Nuvys.

– Ne.

– Ji nuvys. Nes nieko nėra amžino. O jei ir būtų, mane tai taip beprotiškai gąsdintų, kad pati…

– …sulaužytum?

– Mes dar vis apie gėlę?

****

Jau net nebe zomšiniai batukai. Pėda ant pėdos, galva paremta ranka, kuriai tarp pirštų rūksta cigaretė.

– Papasakok man, Serbentija, apie „amžinai“.

– Apie amžinybę? – išpučia dūmus, – tokios nėra.

Ir cigaretės galiuku ore vedžioja „N Ė R A“.

– Papasakok.

– Kvailyti, juk VISKAS turi savo pabaigą, pats žinai. Tik reikia mokėti ją priimti ir ne sriūbauti dėl to, kad ji atėjo, o džiaugtis. Juk jei TAI baigėsi – vadinasi, turėjo ir BŪTI.

– O kada supranti, kad JAU?

– Dar ne.

– Tu niekada neklausysi, kaip aš groju armonika?

– Jei nėra „amžinai“, nebus ir „niekada“.

Apyšlapis suoliukas prieš Parodų rūmus. Priešais – mėgstamiausias Severijos kampas – nuklotas akmenim senamiesčio grindinys, paširdžiuose stringantys namai.

– Severa!

Iš už mylimo kampo šviesi galva išlindo.

– Fuck.

– Kas yra?

– Ten toks Saulius. Jis labai nemėgsta, kad aš rūkau, – ir paskubom gesinama cigaretė.

Išsiskleidžia šypsena, bet prieš tai skubotas „pasaugok armoniką“ ir tekina Severaitė link vaikio šokliuoja.

SUŽINOSI, KAD BAIGIASI KELIAS, KAI SUKLYS ĮSITEMPUS RANKA.

Ak, o ji juokės! Kvatojo tiesiog! Akys – rytai, šypsena – vakarai! Tik kad dar ir nuoširdi, priedo. Jis liečia jos plaukus, ak, o ji palenkia galvą… Minkštai suglaustos lūpos. Jam juk negalima! Ir ne cigaretė, ir ne armonika! Kiek galima?! Negalima? Galima!

MEDŽIOTOJAS? AR VIŠTŲ GYNĖJAS? AR NEI VIENAS, NEI KITAS?

– Ką darai, Donatai?!

Išsigandusios akys ir švelniai purtoma galva.

– Debilas! Praskėlei man lūpą!

– Atsiprašyk, Donatai! Kas tau čia užplaukė?!

Dar labiau išsigandusios akys ir dar švelniau purtoma galva.

– Ai, Severa, einu aš, ką čia su tuo puspročiu prasidėti. Lai turi jis tą savo baltą bilietą ir džiaugias, kad atgal negavo…

Užmerktos akys ir nuleista drebanti galva.

– Serbentija… JAU. Bet… BUVO.

Aš ateisiu ir nueisiu,

nesakai „pasilik“, nes, deja,

sulaikyti nemoki.

Kvėpavimas MŪSŲ sušildė pasaulį.

Ir laimė –

baikštus švelniavilnis ėriukas –

ėdė iš MŪSŲ delnų.

Tai buvo akimirka.

O gal ir nebuvo.

Dabar jau vis tiek.

Ir visgi – jei baigės… tai buvo?.. Nuėjo Donatas. Sausom grindinio plytom, švelniai liūliuojančiu purvu, žaliom, nors traškančiom, nes pavargusio klevo šakom, isteriškais ir nervingais elektros stulpų laidais, švininių debesų viduriukais… Pro drėgnas akis vis atsigręždamas.

*****

Susikibo rankomis su beake sene ir rasota žole bėgo pro naujamiesčio rajonus. Senutė bėgo taip greit, kad Severija nebespėjo kartu ir parvirtus jau buvo tiesiog tempiama. Iš šonų prisijungė penkios ar šešios laikos ir, įsikandusios į trūkinėjančius mergytės plaukus, tempė ją, pagelbėdamos senei. Severija juto, kaip virsta rogėmis. Senomis vaikiškomis rogėmis – pagaliukai: oranžinis – raudonas – oranžinis – raudonas – jokio – raudonas. Ir po savęs palikdavo rūdžių pėdsakus. Nežinia iš kur atsiradęs sniegas jau net ne kuteno, o it švitrinis popierius čaižė nugarą, kol Severiūtė į daugiabučių langus stebeilijos. Pro kiekvieną iš jų į Severiją buvo įsmeigta begalės perdidintų pirštų – ir visi jie Sauliaus, ir tų Saulių – begalės! Ir visi šaukia veriančiais balsais „Debilas!“ arba „Mačiau, kad rūkai!” Čiuoždama pro ryškiai oranžine šviesa nutviekstą šaligatvį ji [dėkui Senei] sustojo ir stebėjo miškelį, pilną pilną balandžių. Miškelis kaip kaleidoskopas mainėsi įvairiausiais vaizdais – medžiai auga šaknimis į viršų, balandžiai įstrižai raižo dangų, sniegas byra nuo šakų ir ore susijungęs į blizgančias sidabro gijas atlieka įvairiausius akrobatinius triukus… Staiga Severija jau pasilypėjus ant šunų žiūrėjo pro šiek tiek pravertą plyšį į šiukšlių konteinerį. Matėsi vargšas katinas, nesugebantis ištrūkti iš tos smarvės – dangtis buvo per smarkiai užvertas ir kačiuko letenėlės vis beviltiškai kyšteldavo pro nediduką plyšį. Severija atvėrė dangtį ir kone gavo pritūpti, kaip staigiai katinas liuoktelėjo lauk. Abejojo mergaitė: „Nedėkingas… Ar išsigandęs?“.

Pradėjo skambinti varpai ir Severija pasijuto skęstanti. Ji ėmė smigti į šunis, kiaurai pro juos – į sniegą. Tačiau be baimės jame nuskęsti. Žinojo, jog kol dugną pasiektų, pirmiau mirtinai sušaltų. Iš aplink ėmė rinktis žiopliai, šūkaudami „Stervutė – Severiutė!“. Severija sukandus dantis bandė ropštis lauk iš ją apsupusios minios, susiliejusios su sniegu, tačiau duobė vis gilėjo. Bet pagalbos – šiukštu – nesišauks!

Pro šalį prazvimbė traukinys, nors bėgiai, Severija matė, po ledu buvo palaidoti.

Nors aš tiktai Severiūtė, trečiojo nebylio brolio nereik man!

Suklykus mergaitė pabudo. Vis dar tankiai alsuodama nuėjo prie lango ir jį uždarė. Žvarboka. Tik kažin, ar dėl praviro lango.

******

Galvoje it kamikadzės šokinėjo mintys, po truputį žudydamos ir save, ir Severiją. Teroristiški prisiminimai paskubomis kūrė atominį gniužulą gerklėj, o akys džiūti nespėjo.

Pralandžiojus įvairius skersgatvius, tiesgatvius, kryžgatvius, kreivgatvius, plytgatvius, akmengatvius ir negatvius, įsuko į Liepų gatvę, kur brido mergaitė balomis. Iki čiurnų šlapia nuo vandens, iki kaklo nuo ašarų. Pro šalį ne traukiniai – mašinos zvimbė, nepagailėdamos keleto tekštelėjimų ir ant likusio kūno, ir ant likusios sielos.

RADO ONUTĖ ANT TAKO RAUDONĄ SIŪLĄ IŠ VAIKIŠKOS KOJINĖS.

O GAL IŠ VAIVORYKŠTĖS.

…IR IŠ GAILUMO

APSIVERKĖ…

Gatvė neužkloja savo kūnu savižudžių balų, kurias automobilių ratai taško į šonus. Jos, imituodamos drugelių skrandyje jausmą, aplink kiekvieną lėtą lašą skleidžia ratilus. Ir man nusispjaut, kad aš sugeriu į save tuos lašus – lavonus, nutėkštus į šalį, į tolį, kitur.

„NE GYVATĖ ĮKANDO – KARŠTOS LŪPOS BUČIAVO“ – ačiū jums, lūpos ne mano, prisimenu – ir skaudžiai sau įsikandu.

Tarsi robotas automatiniais judesiais – be jėgų, tikslo, noro, poreikio, žinios ar net suvokimo – ėjo į priekį. Kaip dabar nepastebi pro šalį plaukiančių galerijų, kavinių, aikščių ar parduotuvių, taip anksčiau nepastebėjo staiga iš atminties iškilusių šlapių Donato lūpų kampučių, jo paslaptingumu vadinamų paranojų:

– Bijau naktų.

– Kodėl?

– Išveš.

– Kur?

– Taip jau yra buvę.

TYLA. Nė neklausk „tai kur?“ ar „kaip“. Neverta.

TAI PATS KEISČIAUSIAS GYVENIMAS, KOKĮ KADA NORS ŽINOJAU.

Ir nebenoriu, berneli, tavęs daugiau matyti. Aš nenoriu pastebėti to, kas yra, nenoriu atrast kažko, ko nebus, nenoriu prarasti TAVĘS tokio, kokį… Tavęs nėra. Aš pati tave susikūriau. Todėl leisk man tave mylėti – daugiau niekada nebepasirodyk mano akyse. Man nėra skaudu tave prarasti. Nes aš esu kūrėja, o tu buvai tik nevykęs mano mėginimas sukurti šedevrą. Pati save įtikinsiu tuo, berniuk, pamatysi – įtikinsiu…

Severijos ašaros, Atgimimo aikšte bepėdinant, ne ritosi, bet kilo skruostais aukštyn, kur pro akis sielon akmenim krito.

– Nenoriu tavęs matyti! – suriko ji ir viltingai apsidairė – o gal?..

Priėjusi Biržos tiltą netikrais žingsniais tipeno pro linguojančias žoles. Tim – tiririm. Pirštų galais vos siekdama žemę.

– Prakeiktas balandi, kodėl man baisu?

Balandis nepakreipdamas galvos žiūrėjo į apsiašarojusias (nuo vėjo?) Severijos akis.

– Žinau, tau dar baisiau. Dėl to prakeikto paukščių gripo niekas balandžių nelesina… Ech… Niekas balandžių nelesina…

Prisėdo ant suoliuko prieš upę ir, išsitraukusi cigarečių pakelį, ilgai negalėjo prisiversti rūkyti.

– O ką? TAVĘS NEBĖRA IR NEBUS MANO GYVENIME.

Ir, tarsi iššaukiančiai išsirinkus cigaretę, ją prisidegė ir lėtai besigardžiuodama apsunkinančiais dūmais visgi gedėjo. Ar gėdijos?

Ir visgi, ir tarsi, ir lyg ir… Jaučiuos… Kažkaip negerai. Nei prievartavus, nei prievartauta… O gal – ir, ir?

Ir cigaretė baigėsi. Ir Severija pasijuto it burbulas susprogdinta. Tarsi nukritęs cigaretės likutis būtų buvęs koks mygtukas, staiga įjungęs realybę. Balandžiai burkavo kaip prisukti, o jų sparnų garsus plasnojimas Severijai rodėsi it plakimas rykštėm jai per širdį, per akis, per kojų pirštus.

O VAKARAS ĖJO – NUĖJO NAKTIN.

Ateities nėra – be tavęs ji nudžiūvus. Atplėšė Severija dalelę delno ir metė balandžiams. „UŽ PIEVAS“. Dar sekė gabalai „už bučinius“, „už tylą“, „už laimę“… Ir „UŽ DONATĄ“, „UŽ DONATĄ“, „UŽ DONATĄ“! Mergytė visą save suplėšė ir sumaitino balandžiams. Šlykštūs paukščiai.

O UŽ KAMPO LIŪDĖJO ARMONIKA,

iškišusi nosį pro kampą futliaro.

by admin