Jaunųjų kūrybos konkursas
Evelina Bondar
sau: kosmologija
kaip aš tapau, kuo esu –
vieną dieną tiesiog užsimerkiau
ir lietus išskalavo man galvą
ir tyla išskalavo man širdį
ir alus išskalavo man gerklę
ir šviesa man pasakė, kur eiti
ir tapau, kuo esu –
halogenine
lempute
neišrausto
Vilniaus
metro
sau: retrospekcija
o tada išmokau kalbėti
kalbomis žmonių, angelų,
gyvųjų ir mirusiųjų –
nepadėjo.
šimtus kartų mintyse
kroviausi daiktus,
trankiau durimis
ir negrįždavau –
nepadėjo.
miriau ir nebeprisikėliau –
nepadėjo,
niekas nepadėjo
grįžt į tą laiką,
kai galėdavau kalbėt
apie meilę.
akmuo veronikai
labas, veronika,
koks kvailas spektaklis –
dvi monodramos
ant gretimų scenų –
sunku susigaudyt,
paprasta išsinarinti akis
štai taip ir gyvenam,
taip ir gyvenam –
labas, veronika,
akmuo gerklėje užauga,
išauga visą tave
labas, veronika,
žinai, kad suklydai,
pamildama akmenį,
pamindama pačią save –
akmuo iš gerklės
nusileidžia į sterblę
labas, veronika,
sunkūs atėjo laikai,
štai –
nebepriglaus tavęs upė
ne-mu-no-ne-mu-ne-ne-mu-nu
urbi et orbi
ne iš šventųjų,
bet mėgdavo
išeiti kaip jį dievulis sutvėręs
į balkoną
ir ant kaimynių gėlyčių
pasklisdavo jo
urbi et orbi.
ruduo
manęs dar visai nebuvo
kai Bložė rašė „Rudenį“
tai iš kur tie lapai po mano
lova iš kur Wattaux moterys
mano spintoje iš kur
tos bitės ir medus
tas iš kur
kai aš čia ir dabar ir
kam tas medus – aš
be sumuštinių su sūriu ir daugelio
kitų visai žemiškų trupinių
negyvenčiau
visai tada negyvenau, kai Bložė
rašė „Rudenį“, tai iš kur
tas ruduo mano žingsniuose
išguldytas
saugus
Vilnelės vanduo saugiausias
ties Sereikiškių parku
iš pakrantės šiukšliadėžių
išplaukus pigiems lubrikantams
ir aš tokia buvau
tikrai
nebepamenu
Ties Sereikiškių parku
Vilnelė gašliai išsidarko
dar ko –
jos įkišt neįmanoma
taip šalta
ir skauda
eilėtas
laimingų eilių nebūna
nebūna ramių
žodžiai į eilę sustoję
nekantriai į paširdžius barškina
pavasariop krenta jų kainos
į purviną grindinį
dūžta
šypsausi iš už prekystalio
nė cento
grąžai
nebėra
laimingų eilių nebūna
skubančios tik
išsilieti
