Jaunųjų kūrybos konkursas
Vainius Bakas
Error
Atklysta tos pačios klaidos:
Vėl delną priglaust, nudegti
Į kaktą. Karščiuoji. Sklaidos
Minia debesų į naktį
Ir lieka mums tuščios salės,
Tušti kambariai, kur skamba
Elegijos Duino. Dar galim
Išskrist pro atvertą langą,
Kai skersvėjai traukia, gelia
Kasnakt vis skaudžiau per dantį.
Aš kopsiu krūtų kalneliais
Sizifo akmens ridenti.
Iškalt ant granito datą,
Užritinti gyvastį įsčių.
Vaidinti persona non grata,
Kad net pagalvot nedrįsčiau,
Kaip supasi vėjy vaisiai,
Kaip lietūs visus suranda
Pagal žemės kvapą. Baisiai
Atverti pernykštį randą,
Vartoti jūreivių slengą,
Įlipti į kiaurą valtį
Ir darosi šitaip lengva,
Kad net negali pakelti…
Alibi
tą vakarą tarp 20 ir 22 val.
iš namų net kojos nekėliau
nieko neužmušiau net neturėjau
drąsos
pasakyt
akis į akį
ką iš tikrųjų manau
apie ją
sėdėjau balkone
kartkartėmis užsirūkydamas
oras buvo vėsokas
pro liepų šakas žiūrėjau
į šiurkštų
gabalą milo
gerves mačiau
esu įsitikinęs
jos irgi mane pastebėjo
bet
visos kaip viena arba
apsimeta išprotėjusiomis
arba vengia
mane pažinusios
teisme dalyvauti nenori
dievagojas kad
jaučia spaudimą
artėjantį šaltį ir
prašos svetur savo
laikino
prieglobsčio
Ulisas
Penktadieniais motina
Virdavo dilgėlių sriubą
Per virtuvės langą mane
Pietų garsiai šaukdavo
Dėl to visad tekdavo karą nutraukti
Smėlį nusipurtyt nuo kelių
Nusiplauti rankas
Parodyt ar švarios ar krauju
nesuteptos
Penktadieniais motina
Virdavo dilgėlių sriubą
Lūpą nudegęs
Prie stalo sėdėdavau ilgai
Žvilgsnį į lėkštę įmerkęs
Neturėdamas rankų kur dėti
Valgyk, valgyk
Vis ragindavo
Tai kad karšta sakydavau
Vaikel, ar turi vėją panosėje?
Klausdavo
Aš tik gūžčiojau
Gūžčiojau
O dabar iš tikrųjų jaučiu
Plaučių dumplės kaip švokščia
many
Matau kaip išsigaubia burė
Kaip tykiai kužda
Pakrantėj rasta kriauklė:
Perplauksi jūras audringas
Mediniame šaukšte
Prigersi
Ofelija
Į vakarykštį
laikraštį
susukta žuvis
tau
kvepia skaniau negu rožė
troleibusu
ją atvežiau dovanų tau
iš turgaus
atsargiai laikydamas suvyniotą
lyg proginę puokštę
čežančiam laikrašty
saugomą nuo šalčio ir svetimųjų
žuvis kurią išvyniojus
paprastai
perskaitai tą skyrių
su orų prognoze
kažką apie protarpiais
lietų ir lietų
ir debesuotumą
įprastai nepastovų
pirštais drėgnais perbėgi
kelis skelbimus
nagu nubrauki žvyną
palinkus uodi
ir sakai:
kokia ji švari
išvalyta nuo savo gyvybės
nuo pildymo norų
sakai man:
ji kvepia gėle po lietaus
ir dar
ji dainuoja
kai liūdna
Trys kapeikos
*
taip ir lakstai
nuo žiedo su graviūromis
prie žiedo
laiko meduj
pageltęs veliumas
drėgnas nuo jį nešančiųjų
rankų
lyg bitės
sparnas
dienų dienas
plevėsuodama
susidėvi
užuolaida
* *
kai
grįžtu nebeklausi
kodėl
tik
delnu nubrauki rasą
nuo pilvo
* * *
rodos lietus kaupiasi
kregždės vis pažeme
pažeme
net
kojas pakerta
Sekundantas
Dėl tavęs visi karai
visos dvikovos mylimoji
ant žolės mestos pirštinaitės
burtas
po oda perinčios kulkos dūzgia
ir išeina
vapsvų spiečiumi iš
vienatinio kūno
tada ateina vakaras
vakaras
be dešiniojo riešo
vieni sako kad nukirto už
obuolio
vagystę Bagdado
turguje
kiti kad plaštaką nutraukė
granata
per vestuvių pratybas
apsikeičiant
žiedais
aš nežinau
aš tik glostau tavo šunis
glostau tavo šunis
daugiarankis kaip Šiva
aš stoviu išvertęs iš kišenių
visą būsimąjį laiką
tas aukso vertės akimirkas kai būsiu
šalia nejuntamas tik
jaučiantis gyvybės
švytėjimą
kai tyliai
segsiu korsetą
į pakaušį alsuodamas
stovintis
tau už nugaros
Prakalbos
einant pirštis
Septynis kartus atmatavo,
Tada ėmė ketvirčiuot
Duonos kepalą
–
Vyno pripylė į stiklines žuvis
Be giesmės
–
Patiesė baltą maršką,
Sukruvintą
Pasijonį –
Septynis kartus atmatavo ir kirpo
–
–
nagus,
Madmuazele,
O jie taip gražiai žydi pavasarį,
Apvedžioti langai su vitražais,
Jie apauga jazminų girliandom,
Groja vėjo užkliudomi, groja,
Kaip mirtis riešutynuose kvepia
–
O jie taip gražiai žydi pavasarį,
Apvedžioti veidrodžiai su vitražais,
Jie nuogi tarsi arfa Eolo,
Mano virpančius delnus atspindi
Kaip bengališkai melsvą ugnelę.
Madmuazele,
Šypsai sakydama
–
tukąsksukąs siūlą
tukąsksukąs siūlą
Ir veri į adatą pamėlusią miglą
viržynų,
Į tą mažą,
Į tą mažą skylutę veri
Juodą vyšnių alpulį,
Languotas žąsų (iš)ganytojas.
Į tą mažą,
Į tą mažą
Adatos skylutę įveri upę ir siūni
Mano šventinį rūbą bepročio,
Mano rūbą raudos poeto.
Madmuazele,
Su juo aš toks nuogas,
Toks nuogas,
Nuogesnis už arfą Eolo.
Mano kaulai prakaituoja riešutynų
lietum,
Mano oda kasdien tolimesnė
šviesai
Ir aš paimu žirkles –
Aš tau būnu Dausų
Manikiūrininkas,
Daužau naguose savo atspindžius –
Jie tokie negražūs,
Dainuoja,
Ketvirčiuojamiems įpila vyno,
Seka pasakas,
seka,
Kaip raudonai tą vakarą degė
langai,
Madmuazele,
mano bepiršte.
