Jaunųjų kūrybos konkursas
Deimantė Bandzevičiūtė
Vyro genezė
pirmiausia buvo moterys
o tada radosi vyrai
visokių buvo vyrų
vyrų medžiotojų vyrų suvedžiotojų
vyrų karių vyrų žvejų vyrų bailių
vyrų irkluotojų vyrų stiklelio kilnotojų
vyrų diplomatų vyrų su automatais
vyrą nuo vyro galima skirti
ne iš vardo ūgio ar smūgio
bet iš akių liūdesio
vyrai atėję nuo jūros nuo
karo nuo baro
nuo kviečių baro
moterys vyrus pavadino tobulais dievais
užsimerkė ir su jais apsigyveno
dar ir šiandien pas moteris
ateina vyrai
Amžino įšalo miestas
Mano riešu slenka valandos į pilnatį
Taip laiką ant krumplių skaičiuoju.
Ir vėl reiks kariauti,
Nes šis miestas paliaubų nenori.
Šito miesto vien tik taisyklingos gatvės
Kiekvienas čia turi po priešą už linijos,
Po savo vienatvę.
Šitas miestas – sukrešėjęs šerkšnas
Dar daug kartų teks numirti trimitais
Kol grįšiu po karo namo
Ir nusiplausiu rankas.
Iš gyventojų surašymo. Klausimynas
– Kas nėra poezija?
– Jau seniai nebeturim iš ko nesirinkti.
– Kas yra analfabetas?
– Nežinau, kas per nešvankybės jūsų galvoje, pone.
– Kas yra blogas auklėjimas?
– Kai mokinys sekdamas mokinio pėdomis žūva.
– Kas yra puikybė?
– Kai Dievą užanty nešiojies. Kam nori, tam ir rodai.
– Kaip atrodo pyktis?
– Tiksliai nežinau, bet kai pykstu, rodos, visados atsiprašau.
– Kas yra durnas?
– Tas, kurį ir bažnyčia muša.
– Kaip atrodo tyla?
– Kai skimbčiojant šakutėm girdi kažkur siela išeina.
xxx
Čia jau ta vieta,
Kur viskas iš naujo prasideda
Ir gatvėj susitikus moksladraugį
Dar prieš paklausus
Kaip gyveni
Atsakau, kad gerai
Kitaip ir negalėtų būti
Ir girdžiu balsus:
Reikia pasukti laikrodį
Valandą į priekį
Jau vasaros laikas
Ir man vis noris klausti,
O kada buvo tavasis laikas
Taip Jo laikas persukamas, perstumdomas
Jau tik
Buvo
Ir, atrodo, tebesako
Pamerkiau duonos su cukrum,
paragauk, kaip skanu
Tik tiek
Ji visad taupydavo žodžio
Ir paskutinei ugnelei užgesus
Guliu, kalbuos su namų šešėliais
Sako: apleidai
xxx
Taip ir neįspėjau,
Kodėl kirpdavo taip trumpai
Visi sakydavo:
Gražus jūsų berniukas
Tik kad labai mergaitiškų bruožų
Sunku buvo tada suprasti,
Ką reiškia tas:
Taigi visa į motką
Nosis, lūpos, neaukšta visai
Kaip toji
Ne, ne, pažiūrėk –
Gi visa tėvelis
Plaukai sukas, tiesi kaktos linija, akys
Kaip jo.
Taip ir nepajutau,
Kada tapau padalyta
Į kas tėvo, o kas motinos
xxx
O svarbiausia tu jau žinai –
Visos jos juda skirtingai,
Todėl turi susikaupti, nuspėti kitus
Ėjimus
Bent jau svarbiausius,
Nes visada yra tokių,
Kurie puls nespėjus tau suskaičiuoti
pavojingiausių
Taip, gali priverst priešininką pasiduoti
Ištirpdyti jo laiką
Pasiduoti pats sau
Gali žaisti už lentos,
Jei esi pakankamai gudrus
Pažeisti taisykles
Ir save
Buvo gražiai sužaista
Balti prieš juodus
Tėvas prieš sūnų
Ir matas
Pa(si)kalbėti
Apie ką dabar kalbėtume
susėdę su pagonimis
gal apie Miniją, Šešupę, Nerį?
kaip į jas niekas neįteka,
upės per šventos tekėti
Apie ką dabar kalbėtume
su tūlais krikščionimis
gal apie geometriją
ar Dievas galėtų sutverti trikampį,
kurio kampų suma nebūtų lygi 180 laipsnių?
O jei susėstume pokalbio
su savo tėvais
apie ką dabar kalbėtume?
xxx
Tavo akies vitraže
Du balandžiai tupi
Aš juos iš rankų lesinu
Dar nenubaidyki
Jaukių paukščių –
Tegu sau lesa.
xxx
Sako,
Kad paukščiai sugeba atkartot
Vieni kitų čiulbėjimą,
Puikiai įsisavina netgi
Žmonių balsus.
Nepamiršta intonacijos
Puikiai skiria
Moterišką nuo vyriško
Savo šeimos ir svetimą
Balsą
Vieni po ilgo laiko
Išmoksta atkartoti žodžius,
O kiti
Kitų paukščių balsus,
Sako,
O treti nesugeba
nei vieno, nei kito