Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Ernestas Noreika


tarimas

tarkim viskas ir tarkim nieko,
           tiktai lietaus užuolaidos už lango
ir kambarys iš vaško nulipdytas,
           o vidury ugninės kanarėlės,
pirštus paseilinusios dvasios
           sulaižo plunksnas ir mane aplanko
ir tapo židinį, liepsnas ir vėjus
           ir liūdną veidrodį, mane sugėrusį,

ir plyšta laikas ir yra dievas,
           kuris išyra laikrodžiuos, kur siūlės,
užkimsta miestų angelai,
           kuriems išpjovė vaikas liežuvius,
prieš tai dar metęs žemėn kaulus
           iš velnio ir sapne balsu pasiūlęs
išnert mane iš drugio kūno,
           nes be manęs šis sodas per gražus

ir tarkim viskas, ir tarkim nieko,
           tik alaviniai liūdesio kareiviai
palaisto žibutes ant mano veido
           ir tupia angelas neva drugys
ir šnabžda garsą mirusių trimitų,
           kad nusitrynė sapno kreivės
ir sodai liūdesio. ir veido sniegas.
           tavęs nebuvo. tuoj pustys

vaško miestas

mirusieji susikibę už rankų
         vaikšto žvakių alėjom,
kai toks metas budžiu
         tavo sniego vienutėje vienas,
kažkur prašliaužia marmuro ašara,
         pameni, vynuogę sėjom
prie kapelio nemylimo šuns,
         kuris mirė nugirdytas pienu

ir pieno neliko, neliko gyvų
         net ir vaško karolių ir žvakių,
tik alyvų albumai, juose žaibo kojos
         trim vėjais bintuotos,
ir to, kuris primena, mirštant jos vardą
         į ausį tyliausiai pasako,
dabar tiktai kristus, venas prasipjovęs,
         aplašinęs kaklą. aguonos

beliko tik jos, tarsi mažos planetos
         it degančios adatos augę,
užsiuvusios dievui akis, o tada
         tavo delną prie manojo delno,
tik stūgaujant velnio paukšteliams matau
         savo tirpstančią veidrodžio kaukę,
o joje prie akių obuolių
         tavo veidas prisiūtas seniausiai rusena,

sako tokios alėjos nesibaigia niekad,
         jos kapsi ir statos iš naujo,
o virš jų sklando paukščiai, greičiausiai,
         kad degančios gervės, flamingai,
sodinu tavo dantį į žemę, išauga tik lūpos,
         jos man poteriauja,
rojaus gaisrą nuspėja, bet dažniausiai –
         nusako kokie mirę laimingi

aštrumas

sako snaigių snukučiai atspindi artėjančią žiemą
          ir nubyra drugelių dažai nuo lietaus melsvo kaulo,
tavo stirnos mieste pasiklydusios liūdesį žymi,
          akrobato vėlė danguje žvaigždžių linijas valo,

ir matai kaip per degančią žvakę nuplaukia muselė,
o virš lovos kažkas tavo rožančių akių pakabina,
          jaučiu kaip krapnoja ir veidą lietaus siūlais velia,
dar girdėt kaip mėnulio žvėrim apsikrečia siena,
sapno narvas iš vaško jį statė užmigusios bitės,
          o jame tavo kūnas supjaustytas vėjo ir snaigių,
šalimais vėžlio kiautas, kuriame auga dangūs išplitę,
          o po juo tiktai kaulai žvėrių kurie jį ir telaiko,

sako snaigių snukučiai atspindi artėjančią tamsą,
          vos prabudęs girdi kaip suyra rožančiai ir kaulai,
ant pečių užsimetęs planetą per dykumą tempsi,
          kol suprasi, kad dievą jau mirusį upėj numaudei                                                      

1. prieš upę

tik lietaus vinimis užkaltas upelio karstelis,
o sakė pabusi ir vanduo prieš tave atsiklaups,
šitaip šalta, snaigena veidrodžiais dvasių namely
ir pakrantės vaivorykščių tulpėm taip greitai apaugs,

dar meldžiuos, nors maldoms, sako baigėsi laikas,
murmu rožinį pirštuose trindamas mažą planetą,
kai užeina, tai sako, kad balta taip laikosi laikosi,
snaigių kojom mirtis seniai pėdas veide jau sumėtė,

o kryželis toks juodas sudėtas iš sąžinės dievo,
ant kapelio išdygsta žirafos, flamingai, papūgos
ir taip keista, kad vakar turėjai, o šiandien jau nieko,
tiktai vėjai sulaužantys veidrodžių kaulus, taip liūdna,

atsisėdus tamsoj medituot tavo veidą iš nuotraukų,
plyšta lubos ir lyja nuo sienų taip verkiančiom upėm
ir tada taip šiugždena lyg eitų kas nors ir įtrauktų
miego snaigę į veidą, kur abudu prieš upę suklupom

2. prieš upę

tai tik žibuoklė apkrėtusi  veidrodį, tyliai išdygusi,
apraizgiusi veidą medituojančio krišnos pirštų šešėliais
ir vėjo varpeliai tik skaudančios liūdesio styginės
ir raktai vaškiniai nuo sapno taip tirpsta pašėlusiai,

kaip lakštingala veidrodžio narvą įskėlei ir baigta,
lietūs paišo balas, lydo žaibą išprotėjusiam rytui,
o šios sienos atspindinčios slyvos žydėjimą baikščiai,
savo tramdomais trauklapiais tavo veidą užgydo,

lyg nebuvo nei veidrodžio, kuriame spietės mirtys,
lyg nebūtų kvepėję tavim, povo plunksnom, eglišakėmis,
tik tas kūnas toks mėlynas, upės kailis nudirtas,
dar dabar vis matau žibuoklėjančią ugnį sau prieš akis
tik beliko per lietų susisukti į odą mėnulio
ir užmiršti liepsnojančio atspindžio žudantį karštį,
iki šiol duodu lesti erškėtrožių paukščiams ir gulim
kol lietus tavo veidrodį upėje baigia išneršti

indėnas

tavo indėno plaukuos
įpintas drugio sparnas
plazdena it musė
įkritus į veidrodžio vandenį
          kas rytą iš ten vis geri
atsigeri ryto
užsikandi mirusio veidu
nusagstytu žvaigždėmis ir lietum
ir matai kaip indėnas medžioja
          kaip sminga ugninė strėlė į dangoraižio
medį
jis įleidęs šaknis daug giliau nei
sapnuojant
daug giliau negu mirus
per lietų ar sniegą
          ar meldžiant lietaus
iki kelių įbridus į upės lubas
o virš jų tik dulkėta palėpė dangaus
kurioje jis slepia sumedžiotų planetų kailius
ir veidrodžių iškamšas
iš plunksnų atstatytus sapnus
išardytus kaulo bėgius
vedančius per degančias
vidaus dykumas
          ten ridenami tavo kraujo kauliukai
tavo sapno kauliukai
kauliukai
jungiantys veidrodžius
kuriais nevažiuoja jau niekas
          tik vėjas stumiasi vaiko vežimą
kuriame serga tavo indėnas
jis medžioja mane
ieško bėgių iš kaulų
kad patektų į dykumą mano
kurioje jau seniai nevažiuoja
nebevaikšto jau niekas
net vėjas – – – –

– – – – kurioje jam seniai
pastačiau kaulo spąstus

by admin