Jaunųjų kūrybos konkursas
Vieno paminklo istorija
Povilas Šklėrius
Galiu papasakoti trumpą istoriją apie du draugus, jei tik jums įdomu. Tai išgerkim, išgerkim dar po stikliuką, ir aš pradėsiu.
Dabar jau niekas nepamena, o galbūt niekada ir nežinojo, kodėl vieną vasaros dieną nedidelio Čekijos miestelio Melniko gyventojai Tomašas ir Marekas susikivirčijo. Abu buvę draugai nuo vaikystės, pykčio apakinti kibo vienas kitam į atlapus ir išvirto iš aludės „Po gluosniu“ – aludės, šalia kurios augo liepa, beržas, ąžuolas, bet tik ne gluosnis, ir kurios pavadinimas buvo neįkandama mįslė jos lankytojams.
Abu vyrai buvo gerai sudėti, panašaus ūgio, o ir išgėrę buvo po lygiai, taigi nuspėti kovos baigtį buvo sudėtinga. Kiek Tomašas kirto Marekui, tiek Marekui pavyko išvengti smūgių; kiek Marekas bandė užtaikyti Tomašui, tiek neužtaikė. Prakaitas išmušė vyrų veidus, pamažu abu ėmė pavargti, ir, galiausiai, alinančios saulės ir aklo įniršio nukankinti, jie nuleido rankas ir išsiskirstė kas sau.
Nuo tos dienos buvę draugai pasikeitė. Jie vis dar sveikindavosi susitikę, tačiau Marekui ėmė atrodyti, jog jų ginčas tą dieną aludėje stipriai pakeitė Tomašą, mat šis pradėjo kitaip spausti Marekui ranką. O Tomašui atrodė, kad Marekas pradėjo nenuoširdžiai šypsotis, kai šie susitikdavo namo laiptinėje ar kieme. Pamažu tarp vyrų ėmė augti siena, kurią abu palengva, bet nuosekliai statė.
Vyrų barnis turėjo įtakos ne tik jų draugystės suirutei, pasikeitimus pajuto ir jų žmonos. Štai Marekas tapo šiurkštesnis, vis dažniau kritikuodavo savo pačią, o Tomašas namuose tapo tingus, neretai baidydavosi darbų, užkraudavo juos ant savo žmonos pečių. Buvo ir dar šis tas, kai kas labiau gąsdinančio draugų žmonas: abu vyrai kartkarčiais supainiodavo savo žmonų vardus, kartais tai įvykdavo ir sekso metu. Žmonos tylėjo ir niekam to nepasakojo, o vyrai net nenujautė savo neatsitiktinių klaidų. Tokiu būdu palaipsniui Tomašo žmona Aneška įprato būti vadinama Lenka, o Mareko žmona Lenka, išgirdusi, jog kieme kažkas kviečia Anešką, visada suklusdavo ir atsisukdavo. Moterų nerimas dėl jų vyrų keisto elgesio niekada neperžengė jų namų durų slenksčio. Apie viską, kas vyko, nenutuokė nei jų artimieji, nei kaimynai, ir tik praėjus daugeliui metų viskas ėmė kilti į viešumą.
Išgerkim po taurelę, užkąskim. Reikia pasistiprinti prieš tęsiant toliau. Sakot, neįdomi istorija? Palaukit, jūs net nenutuokiat, kas bus toliau!
Ėjo laikas, o Tomašo ir Mareko barnis ir toliau graužė vyrus, nors abu tą kivirčą vengė prisiminti. Kuo toliau, tuo vyrai elgėsi vis keisčiau. Štai Tomašas, anksčiau nemėgęs skaityti knygų, vieną dieną pareiškė, jog atėjo laikas jam apsišviesti ir įniko į knygas. Prieš kelerius metus jis dažnai pašiepdavo Mareką dėl jo pomėgio skaityti bet ką, tačiau dabar pats skaitė viską, ką tik rado namuose – detektyvus, istorines knygas, meilės romanus, perskaitė net medicinos enciklopediją ir mezgimo pradžiamokslį. Tuo tarpu Marekas, niekada nesidomėjęs technika, pamažu pradėjo meistrauti. Jis netgi kreipėsi į Tomašo žmoną, prašydamas jos leidimo naudotis Tomašo ir Aneškos rūsyje įrengtomis dirbtuvėmis. Aneška leido, bet mainais paprašė Mareko paskolinti knygų, tačiau neminėjo, jog jos reikalingos jos vyrui Tomašui – nenorėjo krapštyti dviejų neišskiriamų draugų subyrėjusios draugystės šašo.
O vieną dieną Marekas atsiduso ir pasakė žmonai, jog jis labiau norėtų turėti dukrą, o ne berniuką.
Lenka, kuri visada buvo įpratusi girdėti tik Mareko džiaugsmą dėl to, kad jiems gimė berniukas, labai sutriko ir bandė priminti savo vyrui, kad šis visada troško berniuko ir labai džiaugėsi, jog jiems negimė mergaitė. Bet Marekas, išklausęs žmoną, pyktelėjęs nukirto, jog taip niekada nebuvo – jis visada aiškiai kalbėjęs, jog nori mergaitės.
Labai panašiai savo žmoną suneramino ir Tomašas. Stebėdamas bręstančią dukrą, jis prasitarė žmonai, jog iš jų dukros neužaugs doras žmogus, nes jai rūpi tik puoštis ir būti su kiemo bernais. Žmonai pabandžius priminti, kad vyras visada džiaugėsi dukrele ir niekada nenorėjo turėti berniuko, Tomašas atsakė, jog taip būti negalėjo; kad jis taip kalbėdavęs tik norėdamas įsiteikti žmonai – širdyje jis visada norėjo auginti berniuką ir pavydėjo Mareko ir Lenkos šeimai, kuriems nuskilo laimė susilaukti sūnaus.
Metai po metų įtampa dviejų draugų šeimose vis augo, dėjosi sunkiai paaiškinami dalykai, kurie vis dažniau peržengdavo durų slenkstį. Tarp kaimynų neišvengiamai pradėjo sklisti kalbos, susijusios su Tomašo ir Mareko šeimomis. Buvo kalbama, jog Marekas pradėjo mušti savo sūnų už menkiausius nusižengimus, o Tomašas dukrai uždraudė dėvėti sijonus. Labiausiai apkalbas paskatino tai, kad vieną dieną Marekas metė savo literatūros mokytojo darbą mokykloje ir pradėjo dirbti tekintoju vienoje statybų bendrovėje, iš kurios prieš kelias dienas išėjo Tomašas, nusprendęs atsidėti kažkokiam keistam tyrimui, kurio niekam nesiteikė paaiškinti – tokie vyrų drastiški pasikeitimai buvo nesuprantami kaimynams.
Palaukit truputį, pasislinkit, susispauskit, priimkit prisėsti kitus. Tegul ir jie išgirsta šią istoriją apie du draugus ir barnį, kuris paveikė ne tik juos, bet ir jų šeimas.
Marekui pradėjus dirbti statybose, jis tapo švelnesnis žmonai, o Tomašas užsidarė kambaryje, į kurį sutempė kalną knygų ir pradėjo savąjį tyrimą. Skirtingai nei Marekas, Tomašas tapo uždaresnis, laimingas jausdavosi tik tada, kai galėdavo būti netrukdomas savo kambaryje. Jis nieko nedirbo ir net nežadėjo ieškoti darbo, o tai jo pačiai kėlė didelį nerimą.
Tuo tarpu Marekui darbe sekėsi labai gerai. Jo viršininkas greitai pastebėjo Mareko atsidavimą darbui ir pasiūlė jam pereiti į kitą brigadą, kuriai buvo numatytas darbas prie svarbesnio objekto – alkoholinių gėrimų gamyklos. Priėmęs pasiūlymą, Marekas buvo komandiruotas mėnesiui į kitą miestą, o jo namuose likusi žmona lengviau atsikvėpė: išvarginta kelerius metus nesibaigiančių nesusipratimų su savo vyru, ji apsidžiaugė pagaliau galėsianti atsipalaiduoti.
Mareko komandiruotė prailgo ir užtruko net devynis mėnesius. Iš pradžių namo grįždavo kas dvi savaites, vėliau jo apsilankymai retėjo – būdavo, kad neparvažiuodavo ir tris, ir keturias savaites. Kad ir kaip būtų, grįžęs namo žmonai jis atrodė laimingas, o, kas svarbiausia – beveik priminė tokį, koks buvo iki to seniai įvykusio barnio su Tomašu. Tiesa, kol jis buvo išvykęs į komandiruotę, žmona pradėjo žvalgytis į kitus vyrus. Vienas iš jų, toks lieso sudėjimo ir linksmo būdo vyrukas Janis, su kuriuo ji susipažino prie sifonų keitimo punkto, pradėjo lankytis jos namuose. Jie gerdavo kavą, kalbėdavo apie šį bei tą, Lenka pasiūlydavo Janiui valgyti ir šis neatsisakydavo.
Tą dieną, kai Janio ir Lenkos nekaltas bendravimas pirmą kartą įgavo kaltės atspalvį, pro duris įžengė Marekas, kuris grįžo iš anksto nepranešęs savo žmonai. Žmona ir jos naujoji simpatija buvo taip užsiėmę vienas kitu, jog net negirdėjo įėjusio Mareko. Šis, išgirdęs žmonos aikčiojimą ir prislopusį Janio pukšėjimą, priėjo prie miegamojo ir pažvelgė pro durų plyšį. Matė judantį lieso vyruko baltą užpakalį ir savo žmonos rankas, gniaužiančias antklodę. Supratęs, kokia situacija susiklostė namuose jam dirbant kitame mieste, Marekas atsitraukė nuo durų, nuėjo į virtuvę, pavalgė ir išėjo. Pirmą kartą po ketverių metų pertraukos jis aplankė savo buvusį draugą Tomašą.
Ne, jie nesusimušė, kvailiai jūs! Nepertraukinėkit, leiskit pasakoti toliau. Išgerkit, troškulys jums galvą apsuko, nekentėkit.
Apsilankęs pas Tomašą, rado jį užsidariusį savo darbo kambaryje. Tomašas jį priėmė maloniai, džiaugėsi po tiek laiko matydamas. Tomašo žmona Aneška padarė arbatos, vyrai susėdo svečių kambaryje ir po ilgo laiko bendravo taip, lyg tas barnis, apjuodinęs jų protus, niekada nebūtų įvykęs. Pakalbėję kaip kuriam sekasi, jau ruošėsi skirstytis, bet Tomašas nusprendė senam draugui Marekui papasakoti apie tyrimą, kurį šiuo metu atlieka. Anot Tomašo, labai svarbu įrodyti čekų literatūros ir kultūros šešėlyje likusio veikėjo Karlo Jorgensono, atklydusio į Čekiją iš Danijos, įtaką čekų literatūrai. Tomašas manė ir teigė radęs įkalčių, įrodančių, jog Karlo Jorgensono parašyti kūriniai buvo pasisavinti kitų to metų literatų. Tarp pavogtų pavyzdžių jis minėjo tokius garsių XX a. pradžios Čekijos literatūros veikėjų kūrinius, kad Marekui net plaukai piestu stojosi – buvusiam literatūros mokytojui buvo sunku patikėti, kad kažkas kitas parašė visus tuos veikalus. Tomašas literatūriniu tyrimu norėjo įrodyti Karlo Jorgensono autorystę bei pateikti žmonėms tikrąsias kai kurių čekų literatūros paminklų istorijas.
Dar šiek tiek pakalbėję vyrai palinkėjo vienas kitam sėkmės ir atsisveikino. Marekas po susitikimo galvojo apie Tomašo minėtą veikėją Karlą Jorgensoną, tačiau suvokė nieko apie jį nežinąs. Nepaisant to, negalima buvo atmesti Tomašo įtarimų, jog šis žmogus nepelnytai užmirštas ir nustumtas į šešėlį. Tomašo tyrimas turėjo viską sustatyti į vietas.
Marekas, nenorėdamas nieko keisti savo šeimyniniame gyvenime, leido žmonai toliau susitikinėti su linksmu vyruku Janiu, o pats pasiprašė nuolatos būti komandiruojamas dirbti kituose miestuose. Per dvejus metus jis spėjo aplankyti dvylika miestelių. Jį apsėdo manija visur, kur tik gali, žymėti raides KJ – Karlo Jorgensono inicialus. Darydavo tai viešajame transporte, restoranuose ir kavinėse, virindamas metalines konstrukcijas, tualetuose, telefonų būdelėse. Darė tai tarsi apsėstas, pats to nesuprasdamas; tarsi jautė, jog jis pats irgi yra įtrauktas į draugo Tomašo atliekamą tyrimą. Jie kiekvieną sekmadienį susisiekdavo telefonu, aptardavo Tomašo tyrimo eigą ir rezultatus. Tomašas kaskart nudžiugindavo Mareką archyvuose rastais dokumentais, liudijančiais ne tik Karlo Jorgensono egzistavimą, gyvenimą Čekijoje, bet ir kūrybinę veiklą. Mareko vaizduotė pamažu ėmė kurti paslaptingojo Karlo Jorgensono portretą. Marekui Karlas Jorgensonas rodėsi kaip mąslaus veido vyriškis su vešliais ūsais, jokiu būdu ne plikas ir būtinai su akiniais. Karlas Jorgensonas tapo kasdieniu Mareko minčių objektu. Vyras nutarė, jog Tomašo tyrimas bus toks svarbus, kad neliks nieko kita kaip pastatyti Karlui paminklą. Ši idėja neapleido Mareko, ir jis diena iš dienos bandė numatyti, kaip turėtų atrodyti toks paminklas ir kur jis turėtų stovėti.
Sakot, kad per daug apie Mareką? Nesijaudinkit ir išgerkit, aš kaip tik ruošiuosi papasakoti ir apie Tomašą.
Tomašo tyrimas iš viso truko net trejus metus. Vieną tamsią vasario dieną jis išėjo iš kambario ir žmonai džiugiai pranešė, kad pagaliau baigė savo svarbiausią gyvenimo darbą. Žmona Aneška jau buvo įpratusi nekreipti dėmesio į vyro paistalus, todėl nieko neatsakė į jo pareiškimą ir pakvietė jį pietauti.
Visą kovą Tomašas siuntinėjo savo tyrimo rezultatus į vietinius laikraščius, žurnalus, mokslines institucijas. Siuntė ir valstybiniam radijui bei televizijai, tačiau nesugebėjo nieko sudominti. Jam buvo nesuvokiama, kaip žiniasklaida gali neigti tai, ką jis sugebėjo išaiškinti. Neprarasdamas ryžto paskelbti visuomenei savo atradimą, jis pradėjo kreiptis į literatūros kritikus, istorikus, tačiau šie jam taip pat neatrašė – visas Tomašo sunkus darbas gulėjo stalčiuje ir niekam nerūpėjo. Tomašas suprato, kad jeigu jo tyrimas bus paskelbtas, jis sukels šoką visuomenei, tačiau jam vis tiek norėjosi supažindinti Čekijos piliečius su viena svarbiausių čekų literatūros figūrų bei parodyti, kaip literatūros vagys pasisavino jo kūrybą.
Balandžio mėnesį Tomašą po ilgo laiko aplankė Marekas, kuriam labai rūpėjo sužinoti, ar Tomašo tyrimas pavyko. Tomašas draugui išsamiai nupasakojo susiklosčiusią sudėtingą situaciją. Marekas, supratęs situacijos keblumą, pasiūlė Tomašui nenuleisti rankų. Jis davė pažadą, kad jeigu Tomašo atradimas ir toliau liks nepaviešintas, jis sugalvos būdą, kaip įprasminti Karlo Jorgensono nuopelnus čekų literatūrai. Vyrai sukirto rankomis, palinkėjo vienas kitam sėkmės ir išsiskyrė.
Po mėnesio Marekas paliko žmoną ir persikėlė gyventi į Jičino miestelį, kuriame tuo metu dirbo. Ilgiau dirbdamas su kolega Pavelu, kuris domėjosi skulptūromis ir pats jas kaldavo, Marekas vis rimčiau svarstė apie idėją Karlo Jorgensono atminimui pastatyti paminklą. Galiausiai paminklas Karlui Jorgensonui taip užvaldė Mareko mintis, jog jis pranešė apie savo sumanymą Tomašui, kuriam tai buvo tikra palaima, mat jo pastangos paviešinti savo tyrimą vis dar buvo bergždžios.
Pavargau pasakoti, tokia ilga istorija! Duokit išgert, įpilkit, negailėkit ir patys išgerkit.
Tomašas greitai paliko šeimą ir pesikėlė gyventi pas Mareką. Tomašas ir toliau nieko nedirbo, bet abiem vyrams visiškai užteko Mareko uždarbio. Bendra idėja ir siekis, sujungęs du draugus po tiek metų, sustiprino jų draugystę. Jie puikiai suvokė, kokią svarbią užduotį turi atlikti. Buvo aišku, jog tik pastačius paminklą Karlo Jorgensono garbei jie galės nurimti. Tačiau kaip gauti leidimą ir pajamų paminklui, skirtam ignoruojamo kultūros veikėjo atminimui, jie nežinojo. Draugai greitai suprato, kad nėra jokio kito kelio, kaip viską daryti patiems, net jeigu už tai ir galėtų vėliau susilaukti bausmės.
Mareko kolegai Pavelui buvo patikėta užduotis nukaldinti paminklą didžiai gerbiamo Karlo Jorgensono garbei. Tačiau vyrai susidūrė su problema – visame miestelyje nematė nė vieno užtektinai didelio akmens, kuris būtų tikęs paminklo gamybai. Vienintelis tinkamas akmuo, kurį jie pastebėjo važiuodami pro Bartuševo miestelį, buvo pats tapęs paminklu: didelis, apvalus, maždaug metro skersmens akmens luitas stovėjo prie senos Bartuševo bažnyčios ir bylojo apie kažkokį kunigą, kurio pastangų dėka prieš daugelį metų toje vietoje išdygo bažnyčia. Iš pradžių griežtai atmetę idėją vogti paminklą iš bažnyčios kiemo, laikui einant vyrai vis dažniau imdavo rimtai mąstyti kaip būtų galima niekieno nepastebėtiems atlikti šią šventvagystę.
Atleiskit, maldauju, bet šioje istorijos vietoje mano atmintis šlubuoja. Nežinau, kaip tiksliai vyrai visgi išvežė tą akmenį, tačiau dėl iš bažnyčios kiemo dingusio paminklo kilo didelis nepasitenkinimas tarp Bartuševo miestelėnų. Apie iš bažnyčios kiemo dingusį paminklą rašė spauda, per radiją ir televiziją buvo paskelbta, jog žmonės, ką nors žinantys apie šį įvykį, turi būtinai kreiptis į policiją, kad niekingi vagys būtų pagauti ir deramai nubausti. Tačiau Marekui ir Tomašui viskas baigėsi sėkmingai, nes taip ir neatsirado žmogus, kuris būtų ką nors žinojęs apie judviejų atliktą darbelį.
Pavogtą paminklą draugai nugabeno į miestelio pakraštyje Mareko išnuomotą garažą, kuriame darbo imtis turėjo Pavelas. Šiam paprašius parodyti Karlo Jorgensono fotografiją, Marekas ir Tomašas atsakė, jog fotografijų nėra išlikę, tačiau abu apibūdino Karlą kaip mąslaus veido vyriškį su ūsais, akiniais ir tikrai ne pliką.
1989 metų rugpjūčio 7 dieną Jičino miestelio rajone, prie mažyčio Barborkos ežero buvo atvežtas ir pastatytas paminklas Karlui Jorgensonui. Žemiau žymaus, bet nepripažinto ir nuskriausto autoriaus galvos buvo pakabinta lentelė su užrašu: „Karlas Jorgensonas, mūsų tautos paslaptis“. Kurį laiką tyliai pabuvę prie paminklo, vyrai sulipo atgal į sunkvežimį ir grįžo į Jičiną, o po mėnesio Marekas ir Tomašas sugrįžo ir į savo šeimas. Gyveno toliau gražiai ir ramiai, jų nekankino mintys apie užmirštą ir niekam nerūpimą Karlą Jorgensoną – draugai jautėsi padarę viską, ką galėjo, kad būtų užtikrintas šio literatūros veikėjo atminimas.
Tai išgerkim, išgerkim, sakau! Nėra ko liūdėt, juk Tomašas ir Marekas vėl tapo draugais, tai ir yra svarbiausia. Bet palaukit, užmiršau paskutinį šios istorijos įvykį, tokį linksmą labai.
Po penkerių metų Jičino valdžia nusprendžia atgaivinti seniai užmirštą projektą pastatyti mažytį oro uostą visai šalia miestelio. Vienas jaunas žurnalistas iš Prahos, kuris rašo straipsnį šia tema, nusprendžia nuvažiuoti apžiūrėti miestelio valdžios numatytos vietos oro uostui statyti. Pasirodo, jog ta vieta yra prie Barborkos ežerėlio. Diena karšta, žurnalistas nusprendžia nusimaudyti. Nuėjęs prie ežero mato – kitame krante stovi paminklas. Neįprasta vieta paminklui, galvoja žurnalistas ir eina prie jo. Priėjęs mato pažįstamą vieno garsaus vokiečių rašytojo atvaizdą. Po galva kabo lentelė su užrašu, kuris yra toks išblukęs, jog neįmanoma perskaityti, kas ten parašyta. Stovi žurnalistas ir galvoja, kaip čia yra, kad paminklas Frydrichui Nyčei stovi tokioje nuošalioje vietoje. Žurnalistas nieko net nenutuokia apie tai, jog tai yra Karlo Jorgensono paminklas, kaip kad ir skulptorius Pavelas, ieškodamas nepliko vyro su ūsais ir akiniais fotografijos, pagriebęs kažkokią knygą, kurioje puikavosi jos autoriaus nuotrauka, nenutuokė, kokio garsaus rašytojo veidą pasirinko kaip pavyzdį savo skulptūrai. Po kelių dienų žurnalistas, grįžęs į Prahą, ieško paveldosaugininkų, pasakoja visiems apie keistą radinį Jičino rajone. Niekas juo netiki, sako išprotėjai ar susapnavai visa tai – visoje Čekijoje nebuvo ir nėra paminklo Frydrichui Nyčei. Žurnalistas, pavargęs nuo visų abejingumo, nusiveža vieną paveldosaugininką prie minėto ežero. Paveldosaugininkas apstulbęs – tikrai Nyčės paminklas, nėra abejonių! Galiausiai buvo nutarta paminklą pervežti į jam tinkamesnę vietą. Stovi jis dabar Jičino centre, visai šalia regioninio muziejaus. Vokiečių turistai visada apsilanko prie paminklo ir geru žodžiu mini čekus, kurie rodo tokią pagarbą šiam didžiam vokiečių rašytojui.
Tai ir viskas, vyručiai, tokia ta istorija. Na, dar po vieną, oplia! Ir aš jau eisiu namo.
