Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

 

Kaip trys su puse veikėjo apkeliavo tris su puse pastraipos istorijos

Paulius Aušra

Vieną ankstų rytą gyveno Rojus1, kuris išvarė save iš namų. Rojų mes geriau suprasime, jei turėsime omenyje, kad visus kitus iš namų jis jau buvo išvaręs, tad nieko kito jam nebeliko. „Ką gi…“ – lengvai mirktelėjo Rojus savo atspindžiui veidrodėlyje. – „Save tai save“, – ir, palikęs šaldytuve raštelį „Neliesti mano pusryčių, nes nežinau, kada grįšiu“ ir, užrakinęs namus tris su puse karto, išėjo. Eidamas gailėjosi, kad nepasiėmė pusryčių su savimi, bet po trijų su puse kilometro diskusijos apie tai su kairiosios rankos mažuoju piršteliu sau atleido.

Kaip tik ten, ant „3,5 km nuo namų“ žymos, jo laukė šios istorijos priešininkas – Egidijus2. Beje, labai mielas fazaniukas, kai nebūdavo kažkieno skaitomas šioje ar kitoje istorijoje. „Aš tavęs čia laukiu jau tris su puse kilometro!..“ – stodamasis iš indiškos meditacijos pozos ir rąžydamasis nusižiovulino3. Išskleidė nepaprastai gražią uodegą, suskleidė, pakartojo tai kelis kartus vis greičiau, bet pamatė, kad ne ta esmė, ir toliau kalbėjo. „Dabar mes kausimės!“ – pranešė mankštindamas žandikaulius prie kelio augančiomis mėlynėmis. „Nori?“ – kilstelėjo antakį Rojui. „Ačiukas3,5“, – pasivaišino uoga šis ir, Rojus dviem devintosiomis sotesniu, bet vis dar gurgiančiu pilvu (čia Egidijus pasiūlė Rojui dar vieną uogą, tačiau šis atsisakė argumentuodamas tuo, kad namie jo laukia pusryčiai; po šio žodžių mūšio psichologinę persvarą kovoje įgijo Rojus), o Egidijus, šiaip sotus meditacija, stojo į madingiausias kovines pozas, kokias buvo matę per netoliese veikiančio „Aikido4“ klubo langus. „Ką gi… – lengvai mirktelėjo Rojus savo atspindžiui Egidijaus vis dar vienu antakiu pakeltose akyse. – Kaip matau, tu irgi naktimis dirstai pro „Aikido“ langus.“ Vienai akimirkai Egidijui taip pat viskas tapo labai aišku, ir jo antakis elegantiškai, kaip visų treniruotų jogų, nusileido, o tada taip pat elegantiškai pakilo, nes buvo pratęs viena akim žiūrėti į viską klausiančiai, o kita – atsakančiai. Sujudintas tokių pokyčių šios istorijos gamtovaizdis įvykdė šimto aštuoniasdešimt laipsnių posūkį, ir rytinę saulę pakeitė naktinis mėnulis su naktiniais ir kitais kovos scenai netinkančiais aksesuarais, kaip antai akinukais knygos „Apie dienos pasaulį mėnuliškai5“ skaitymui. Pasijutusios nejaukiai priešininkų akys susižvalgė, pasijuto dar nejaukiau ir gerą pusvalandį be trijų su puse minutės žvalgėsi po mėlynių laukus, tikėdamosios išvysti kur nors besisukiojantį jaukumą.

Visa tai jau daugybę kartų mačiusi ir dabar tik norinti išsklaidyti nejaukumą šiose eilutėse, prie kelio mėlynes renkanti solidaus amžiaus, o kartu ir, naujausiais duomenimis, tarp vieno ir trijų su puse karto kartais už visus išmintingesnė Sabina6 staiga nusprendė tapti trečiąja ir pagrindine istorijos veikėja, kuri sudėtų visus kablelius prieš pasikartojančius „ir“, vietoj to, kad kaip visą laiką leistų pasireikšti savo jaunam, tvirtam, kovos scenų asų asui proanūkiui, kurio vardo dabar nesužinosime, nes rinkdami faktus šiai istorijai mūsų reporteriai be labai vienišo neandartaliečio mėlynių laukuose daugiau nieko neįžiūrėjo. Tokia pretenzija buvo labiau nei įžūliai išmintinga, tačiau aš jai leidau. „Taigi“, – kabindama auskarus su mėlynėmis Rojui ir Egidijui ant ausų išdėstė Sabina, – „Visi žinome, kam čia esu ir ką dabar pasakysiu.“ Ir visi tai sužinojo. „Taigi, kaip jau sakiau“, – būdama aistringa žaidimo „Memory7“ žaidėja atminties lavinimo dėlei nutarė pasikartoti Sabina, – „Egidijau, ar jautiesi taip, kaip ir manau, kad jautiesi, tik taip ir ne kitaip, nors mirtis tave išskirs su kūnu, ko lauki jau septyniolika fazaniškų indiškos meditacijos metų?“ – klaustelėjo norėdama paįvairinti pokalbį Sokrato metodu8. „Ne, tik šiaip nejauku“, – atsakė šis, dėl visa ko paneigęs žodžių kratinį, į kurį norėdamas atsakyti būtų meditavęs dar tris su puse karto tiek, ir vien nuo tos minties pasijuto nejaukiai. „Rojau, o ar tu, mūsų mažasis didysis istorijos herojau, jautiesi taip, kaip manau, tik taip ir ne kitaip, nors ir nežinau, ar žinai, kiek yra septyniolika?“ – perdėtai susirūpinusiai paintonavo, įvairindama Sokrato metodą. „Mmm… Ne, man irgi nejauku!“ – manydamas, kad toks yra teisingas atsakymas, sušuko Rojus. Jį jis įžvelgė kiek pažvilgčiojęs į Egidijų ir logiškai suvedęs, kad kol kas kova vyko lygiai, taigi ir jausmas turėtų būti tas pats. „Taip ir maniau“, – niekieno nuostabai, nes visi jau žinojo, ką ji pasakys, patvirtino Sabina. „Taip ir maniau, taip ir maniau, taip ir maniau, taip i“, – tris su puse karto apsikartojo ji ir net pati nenustebo.

„Dabar bus taip ir taip ir bus“, – tarstelėjo, ir buvo taip, kaip ir taip buvo: Egidijus prisėdo „3,5 km nuo namų“ žymę, suvalgė vieną mėlynę nuo ausies, žymė dingo, Egidijus užmeditavo – ir tai buvo egidijiška; Rojus pasisuko ant dešinio kulno, trumpam nikstelėjo koją, suvalgė mėlynę nuo kitos Egidijaus ausies (iš kovos parsineštų suvenyrų atžvilgiu laimėjo kovą rezultatu 2:0), po trijų su puse kilometro, pusryčių metu nežinia kada grįžo namo ir ištaisė savo pusryčius vedyboms. Istorija nutyli, tačiau iš patikimų šaltinių teko girdėti, kaip po to kiekvieną rytą Rojus vedė savo pusryčius pasivaikščioti plonąja žarna, kurios ilgis pas jį, sako, po šiai dienai dalijasi iš trijų su puse be liekanos – ir tai buvo Rojiška; o Sabina ir toliau rinko mėlynes, ir apie ją niekas daugiau jokiame pasakojime negirdėjo, nes visada leisdavo pasireikšti savo proanūkiui Herukliui9, kurio vardą dabar žinosime. Jis buvo neįžiūrimas.

Išnašos

1. Rojus – keltų kilmės vardas, reiškiantis „Raudonplaukis“. Populiarus Amerikoje taip, kaip Lietuvoje Tomas. Angliškai rašomas „Roy“, tariamas „Roi“ ir neturi nieko bendro su krikščionišku rojumi, kuris angliškai rašomas „heaven“ ir tariamas „hevn“.

2. Egidijus – graikų kilmės vardas, reiškiantis „Dzeuso skydo laikytojas“. Sutrumpintai Egis, Edis arba Gedas, Gedis.

3. Nusižiovulino – skaniai nusižiovavo.

3,5. Ačiukas – žodis „ačiū“, įspraustas į mažybinę formą.

4. Aikido – japonų kovos menas, tiek mergaičių, tiek berniukų kovojamas su sijonais. Gali būti ir plytas, ledus ar naktinius klubus gaminančios įmonės pavadinimas.

5. Apie dienos pasaulį mėnuliškai – išgalvotos knygos, vis dar laukiančios savo autoriaus, pavadinimas.

6. Sabina – lotynų kilmės vardas, reiškiantis sabinų (italikų genties) moterį. Lietuvoje nepopuliarus.

7. Memory – viso pasaulio kilmės žaidimas, kai iš daugybės kortelių atverčiamos dvi ir jų paveiksliukai turi sutapti. Jei nesutampa – kortelės užverčiamos ir verčia kitas žaidėjas. Laimi tas, kas atverčia daugiausiai kortelių porų.

8. Sokrato metodas – kai mokytojas moko mokinį klausinėdamas jo klausimų ir taip vesdamas prie tiesos.

9. Heruklis – vardas, gimęs šiame pasakojime, susidedantis iš vokiško žodžio „Herr“ – ponas, angliško dviejų žodžių trumpinio „U.K.“ – United Kingdom (Jungtinė Karalystė) ir lietuviško žodžio „lyja“ būsimojo laiko formos. Visas vardas reiškia „Pone, Jungtinėje Karalystėje lis“.

by admin