Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Evelina Preisegolavičiūtė

***

Mergaitė. rašalas. laiškas

Jos garbanos šypsosi

Širdis varto puslapius

***

Dovana blizgiame popieriuje

Kaip saldūs žodžiai

Iš nuvalkiotų frazių

***

Blakstienos sulipo

Ežeras tyli

Žiema ar miegas?

***

Ašaros šildo skruostus

O priešais –

Avis aklomis akimis

***

Kruopščiai nuvaškuoti žodžiai,

Tobulai apvalios monetos

Žvanga praeivių kišenėse

***

Prisnigo

Gulbė nespėjo išskristi

Žmonės nespėjo pamilti

***

Aitvaras – iš rankų

Nuogos pėdos –

ant porceliano šukių

O laimę pasiskolino kaimynas

***

Skauda

Kai kala vinį į delną

Skauda

Kai plaktukas kitoje rankoje

***

Kalbos nutilo

Tik bejausmis kūnas šalia

Ir skylėtas vestuvinis

nuometas skrynioje

Gimdymo namai

Kas rytą gimsta po vaikutį

Putlutėmis rankutėmis,

Tvirtai prisiūtomis sagutėmis.

Užanty jie nešiojasi skėčius,

Jei kartais pradėtų lyti,

Ir spalvotas megztas

kepurėles,

Jei kartais pradėtų snigti.

Tik bailiai rašo pieštuku

Ilgai žiūrėjau į ryškias

tapetų gėles,

O po to – į jo pirštus

(ilgi charakteringi pirštai..

lyg pianisto ar ginekologo)

Vėl į gėles,

O po to į pirštus

Į gėles

Į pirštus

———————–

Kol supratau, kad

Meilė – ilga cheminė formulė,

Kurią bailiai užrašo pieštuku,

O drąsuoliai – rašalu

Gėlėtus tapetus pakeitė

dryžuoti

Į senuosius įsivyniojo

svetimumas

Nenoriai uodžiau svetimumo

kvapą

Pelėsių

Drėgmės

Jo kvapą

———————–

Kol supratau, kad mes visi

esame

Keliautojai su laikinumo

etiketėmis,

Kuriose adresą bailiai užrašo

pieštuku,

O drąsuoliai – rašalu

Pageidavimų koncertas

Aš noriu pasikeisti vardą.

Aš noriu būti cituojama.

Aš noriu vilkėti vien žalios

spalvos drabužiais

            ir visiems nusibosti.

Aš noriu pajusti tikrą jausmą

kaip šleikštulys pamačius

tarakoną virtuvėje.

Aš noriu pradėti rūkyti.

Aš noriu ką nors kolekcionuoti

sagas, drugelius, vyrus,

nuoskaudas.

Aš noriu visada protingai

šnekėti.

Aš noriu kiaurai permatyti

žmones.

Aš noriu rudens ištisus metus.

Aš noriu suvokti visas

prasmes.

Aš noriu, kad, suvokus visas

prasmes, atsirastų naujų.

Aš noriu susipažinti su savo

angelu sargu.

Aš noriu išmokti melžti karvę.

Aš noriu turėti dangišką balsą.

Aš noriu kvepėti taip, kaip

pasauly niekas nekvepia.

Aš noriu, kad žmonės

kalbėtųsi.

Aš noriu, kad jų pokalbių

temos neišsektų.

Aš noriu, kad tylėti būtų jauku,

kai pokalbių temos išsenka.

Aš noriu pasenti, nes raukšlės –

tai mintys, kurias gyvenimas

įrašo kūnuose.

Aš noriu būti kritikuojama.

Aš noriu intrigos.

Aš noriu nufotografuoti

gondolą Venecijoje.

Aš noriu paliesti gyvą zebrą.

Aš noriu lūpų dažais ką nors

nešvankaus užrašyti

ant veidrodžio.

Aš noriu neprarasti tikėjimo.

Aš noriu lesinti balandžius

Ispanijos aikštėse, nors visų

šalių balandžiai vienodi.

Aš noriu dirbti stiuardese ir iki

išprotėjimo keleiviams aiškinti

apie gelbėjimosi liemenes.

Aš noriu išsisemti ir vėl

prisipildyti.

Drugių valdovas (arba per trumpa vaikystė)

Vyras su 55 raukšlėmis

Ir dar – su baltu tinkleliu –

bėga javų laukais

(javai sugulę, nes dar nepjauti).

Semia drugius iš padangės.

Vaikystės dienas semia.

Vyras su 56 raukšlėmis

Vis bėga ir bėga. Neparklumpa.

Nestabteli.

Nenuleidžia akių.

Vyras su 57 raukšlėmis

Drugiai pakyla.

Javai sulinksta.

Vyras su 58 raukšlėmis

Paliečia gležnais sparnais

Dievo

pirštus.

Smėlis nuo marių

Kažkas YRA  tarp laiško eilučių

                  tarp triukšmo ir tylos

                  tarp baltai tinkuotų

lubų ir grindų

(galbūt mažytis Antanas

Garšva, žaidžiantis su tinko

gabalais)

                  tarp jūros paviršiaus

ir vėjo

                  tarp gyvybės ir

mirties

(galbūt keletas kvėptelėjimų)

                  tarp susikibusių rankų

                  tarp suknelės atlaso

ir odos

(galbūt lengvas virpuliukas)

                  tarp paveikslo rėmo

ir sienų tapetų

                  tarp guminio bato

pado ir grindinio

                  oras?     

                  purvas?

                  juodas katės plaukas?

                  lipnus saldainis?

                  žodžių šiukšlės?

                  suvytęs žiedo

vainiklapis?

                  pamintas išdidumas?

                  žvyro akmenukas?

                  pamesta trimečio

pirštinaitė?

                  nukirpta etiketė?

                  grafito dulkės?

                  žalvario sagtis?

                  smėlis nuo marių?

                  ryto šaltis?

Būrimas iš gyvenimo tirščių

Ponia, Jūs visą gyvenimą juokėtės. Tobulai. Ne per garsiai. Ne per tyliai. Įtikinamai. Balti dantys akinamai spindėjo pravertoje burnoje. Jūs dar daug juoksitės. Ir daug verksite dėl to, kad daug juoksitės.

O šis liesas džentelmenas, jau ištisą pusvalandį lankstantis panaudotą autobuso bilietą. Prieikite arčiau. Perkelkite kortas. Tai Jūs svajojote gimti paukščiu. Gimėte iš riksmo, pamišusio juoko ir kalnų aido. Lyg mažas nuogas riksmas. Gaminsite tvirtus, bet lengvesnius už orą sparnus ir numirsite skrydžio išvakarėse.

Panele, Jūs trokštate vaikų. Susilauksite dviejų berniukų ir mergaitės. Vis pamiršite paimti vaikus iš mokyklos. Jie stovės, spoksodami į šaltas klasės grindis. Ir lauks. Jūs būsite tik išsiblaškiusi motina, o vaikai manys, kad jų nemylite.

Pastebėjau, kaip droviai šyptelėjo ši dama. Deja, ateityje taip šyptelėsite nedažnai. Dėvėsite tomis pačiomis pilko tvido kelnėmis. Įmesite lūpų dažus į apatinį komodos stalčių ir nebepaliesite jų. Nebetikėsite jų galia. Jūs turėsite tik sakinius, tekstus, mintis, citatas, eilėraščius, o sakiniai, tekstai, mintys, citatos, eilėraščiai turės Jus.

Gerbiamasis, Jūs tapysite. Kvapni akvarelė persismelks į rankų odą. Tapysite daug. Žmones, neapykantą, save, pasaulio akis. Realybė sudegins Jūsų drobes.

Kai laikrodžiai nustemba, arba Salvador Dali “The Persistence of Memory”

kažkas ne taip

kažkas pakito

ir liko

gvazdiko

tik kontūrai bekvapiai

draugų vien nugaros nebylios

nustebę laikrodžiai

nutilo

kažkas ne taip

lyg ko netekom

gal prasmės, ugnies

ar įkvėpimo

nustebę laikrodžiai

nutilo

Siaurutėse pasaulio gatvelėse

Susirenkam visi

siaurutėse pasaulio gatvelėse

sielomis išbrinkusiomis nuo

idealų

Svajojam visi

siaurutėse pasaulio gatvelėse

apie tobulus mylimuosius

vestuves baltomis sukniomis

kambarius su vaizdu į jūrą

Žiūrim visi į stogų atbrailas

siaurutėse pasaulio gatvelėse

postringaujam apie muziką ir

poeziją

liejam akvareles tiesiai

ant grindinio

Išsiskirstom kas kur

siaurutėmis pasaulio gatvelėmis

ant stogų atbrailų supasi

pakabinti idealai

akvarelėmis prabėga

senamiesčio žiurkė

Nuogumas

Nusivilkti storo vatino

mintis apie mirtį

Nusisegti visas baimes

Neapšviestam skersgatvy

(ne) tyčia pamesti

auksinį raktelį nuo

pasaulio paslapčių

Išplėšti sagas iš sudaigstytų

charakterių

Išardyti kiauraraščiu

megztą abejingumą

———————–

Parvažiuoti paskutiniu traukiniu

Nusiauti lakuotus batelius

Ir šokti ant švytinčio parketo

šokti šokti šokti…

by admin