Jaunųjų kūrybos konkursas
Tomas Taškauskas
drama
tolyn ėjome
saulė krito sunki
po kojomis
dekoracijos žalsvos
***
naktis galanda asmenis
lyg dviašmenį kardą pakeliu
tave iš nuotraukų (albumas sensta)
ir tavo aštrų skausmą pakeliu
lyg tėvas sūnų perduodamas
perparduodamas (atminčiai)
šachmatai
žiema pradeda baltais
ir laimi
***
miesto gatvė prisimena
upės tekėjimą:
medžiai lyg vaikai palinkę
atsigerti vandens
***
krentant lempai stalinei
(į taikinį peilis)
vėstančios šukės
sudėsi jas kur
jei tamsoj nematai
11
gatvė neturi telefono numerio todėl
vis bandau jai pasiskambinti pranešti
„žiemos nebedaug, atsitraukė pamačiusi
nuostolius snaigių“ vis bandau
pasiskambinti
jai savo numeriu vienas vienas
susitikimas
jis nerašė eilėraščių – mėgo keliauti
„ant kiekvieno tavojo piršto randu
po žemyną“ kartojo
kol išmoko „žemyn“ ir „aukštyn“ lyg
daugybos lentelę
užsikalti ant durų langų (seniai negyveno)
jis nerašė eilėraščių taigi ne menas jo
paslaptys buvo
o paslaptys buvo, naktimis jas paslėpdavo
tamsoje uždegdavo lempas žvakes
(kokie drąsūs
daiktai kankiniai tik kurį išpažįsta jie
dievą ar dievą iš viso)
apsimesdavo skaitantis mąstantis raštą
kai karnizų šešėliai
lyg galvos ištardavo
„nematau vadinasi miegas“
ir pabusdavo rytas norėdavo trauktis,
taigi tekdavo imtis derybų
sakyti „antra paslaptis – neįstengiu
prisipažinti kad mano
mano paslaptys visos panašios į tavo“
egzodas
debesies evangelija skelbia
kad leidžiasi saulė lyg kristų
vakaro langas dažniausiai
primena kartais jis klysta
tiksliai o medžiai neramūs
sėdi į debesį žiūri
lyg praeities anagramos
lytų bet žemės neturi
***
tebūna dvidešimt aštuonios naktys
raktas
išpažintis (kas sugalvojo, išpažinti
tai pažinti iš)
„naktis yra tiesi kaip nepadėtas taškas“
„naktis yra tik atidariusiems duris“
***
nuo laiptų save pamatai
nugrimuotą (tas vakaro grimas)
manekenai, galvoji, mano vaikai
mano sūnūs klajūnai save nusitrynę
lyg loterijos bilietą saulę laikai
ir trini – „pasirodo, raudona mėlynė“
***
šis laikas dar nėra savaitė
palinkusi į kairę mergina
sustingdo aikštę jėzus
palyginimą sako apie avį
jėzus (iš kur čia jis)
atmintimi kartoju atimties lentelę
(kai nieko neturi tereikia knygos)
„tylėk, už tai nemoka
tylėk tvarkingai“
šis laikas dar nėra ši aikštė
lyg vaikiškas eilėraštis: likimas
ar niekada nepagalvojote kad keturios
pasaulio šalys lyg kvadratas
sunkiausiu atveju lyg stačiakampis
kada nesupranti sugrįžti galima
į pamoką skaičiuoti plotą
„dažniausiai savo?“
„taip, dažniausiai savo“
stebėti mokytojos veidą kojas
stebėti būti atsipalaidavus
svarbiausia groti vieną natą
(likti nepasidalinus)
apytiksliai į keturis laikus
1948-ieji
ištiktas saulės priepuolio
stebėjo žmoną sieną duris
pravertas sunkiai avėsi batus
į nežinią žinojo kad į nežinią
yra išeinama be žodžių
***
atminties chloroformas – įžanga baigės
„tau gyventi nedavė dvidešimt metų“
„ką gi reiškia gyventi“ – žaizdos
(tik kalboj nudegimai – matomi)
lapkritis įkaitų neima
balandžių pėdsakai
įrodo esant dievą
netoli, manau, galėtum
spėti jį pavyti
***
vienuolis šypsosi avansu rytas
ir tu lyg ostija jautiesi lengvas
aštrumas pojūčių meteorito
kuris užgęsta gęsta krenta
švytėdamas liepsna geltona žodžių
ne tyliai garsiai nesakytų
„ar jau save įrodei“
„rodžiau – kitas“
dvyliktasis Dievo įrodymas
maža
šviesiaplaukė
mergytė
senoje
bažnyčioje
po mišių
lipanti
į sakyklą
***
aš mačiau kaip kalbėjotės veidrodžiai
tyliai
šitaip tyliai mylėjosi slėpdami vaizdą
ir staiga mane žodžiai ištiko – rašiau aš
kaip tylėjotės veidrodžiams garsiai
išeinant
***
nesunkios naktys žada būti netgi
lengvos
susiformuoja įpročiai akimirksniu
susitikimų skėtį skleisdami
galvojam „krantas
per daug arti, į jį vilčių nedėsime“
akių ir veido žiedas mūsų
sužadėtuvių proga skiriamės
lyg dvi nesusiliejusios į vieną upės
lyg upeliūkščiai du į jūrą netekėję