Jaunųjų kūrybos konkursas
Rosita Garškaitė
Mėlyniavimas
Ta vasara buvo ypatinga: išmokau važiuoti
dviračiu, pirmąkart įsliuogiau
į medį greičiau
nei tamsa apgaubia dangų;
rinkau mėlynes
ant rankų, ant kojų ir kartą miške.
Ten mudvi su pussesere, žinoma, –
karalaitės.
Sekėme viena kitai pasakas
ir paskui varlytę,
būsimą princą. Klampu, drėgna,
mėlynuoja
dangūs ir akys. Čepsėjom: uogos
sultingos,
rūgštokos. Iškilmingai, po vieną į burną
ir ilgai ilgai po liežuviu. Mus matė mėlynė
dangaus ir miško laumės, kuriomis
tuomet žavėjomės.
Vakaras įsisiūbavo, tamsa užgrobė kelią
namo: išsigandusios skubinomės,
aplenkdamos
medžių ir savo šešėlius.
Nei tą vasarą daugiau nebeuogavom,
nei kitą. Pradėjom
eiti į mokyklą, sužinojom, kad laumių
nėra ir nebūna.
Pasidarė gėda, matyt, todėl nebesišnekam.
Nors kartais pagalvoju, uogaučiau:
rinkčiau gervuoges
su Sylvia Plath arba tiesiog –
mėlyniaučiau.
parduotuvėje
žmonės skuba į bankus
jau tūkstantį ir du šimtus metų
Kristus prisikelia per kiekvienas velykas
o aš išmokau užrašyti istoriją
šeštoje klasėje
funkcija didėja nuo
minus begalybės
iki
plius begalybės
paprasta įsiminti tavo
telefono numerį
kai būsiu
sena ir sausa
kai tavo veidas išbluks
ir išsitrins
žaisiu numerio
skaičiais
sudėsiu atimsiu ir
taip toliau
iki – – –
žmonės keliasi rytą
žadina vaikus
geria kavą
eina į bažnyčią
o Kristus lieka ant kryžiaus
šypsosi man
šviesiaplaukė pardavėja
panele jūsų grąža
iš vaikystės
nieko naujo šį rytą
ir varnos iš vaikystės, ir kareiviai,
jau kokį trisdešimt kartų matyta
prisiminimų ranka glosto meiliai
kokį dvidešimt – valtis,
ta kur plukdo žemyn,
ne tik upe ne tik semtis
rudens – kareivėliai – pirmyn
prie lobių: lėlių, taburečių,
gendančių vaisių,
rodos, namo neparnešiu,
bet eisiu vai eisiu
tolyn dar toliau ir auginsiu savy
sąvartyną – girdi?
nieko naujo šį rytą
ir vėl – – debesys pasirenka lyti.
pasaulio pabaiga
kažkur pietų Azijoje
siaučia audros
lietūs pilasi keturiasdešimt
dienų ir naktų
vėjas iššaukia bangas
jos apsemia kalnus
žmonės išleidžia
sparnuočius ir karo laivus
ieško dingusių artimųjų
bet labiausiai
alyvmedžio lapų
kažkur Pietų Azijoje
potvyniai
prasideda – baigiasi
kyla – atslūgsta
o girtas poetas
bando pagriebti mėnulį
Geltonojoje upėje
krinta iš valties ir
pasaulio
pabaiga
pasibaigia
Baimės
gėda prisipažinti –
dvyliktoj klasėj
(per patį
egzaminų maro įkarštį)
labiausiai bijau:
šalčio
apokalipsės
prosenelės vėlės
(sapnuose dainuojančios
romansus)
Itališkas sonetas
Prisimeni stebėdavom vakarus
sliuogiančius liesu paros kūnu
sekundės minutės ten tūno
naktis užima patalus
prisimeni išlydėdavom gulbes
o mus pasitikdavo tiltas
per upę ir šiltas
bučinys ir juokas parklupdęs
tave ir mane užkariavo
taika baigės mūšis palik
kovos vietą šarvus tavo
pergalės giesmę išsyk
išgirdau o dabar mano
raudos paklausyk
Angliškas sonetas
erškėtrožių žiedlapius į tavo
galvos vijoklius pinu,
vejuos aplink kaklą, o mano
rankos teka sula, priglundu
dar arčiau, mėnesiena
girdau tave,
traukinių psalmę kiekvieną
girdžiu vakare,
mano delnas yra vilna
kašmyro, glostanti veidą akis,
kuriose dangaus pilna,
erškėtrožėm kaklą apriš
laumė, kur sapną į save įsileido,
tavo akys dera prie manojo veido.
Naktį
(Gretai)
nemiegoti:
sugerti savo oda
gatvės košmarus
įsiminti žodžius
ataidinčius sesers sapno
koridoriais
eikš
spręsti tamsos rebusus
iki aušros
žiopsoti į sienos horizontus
išsižiojus ir prisimerkus
eikš
apsimesti avele tačiau
po kailiu auginti
bandą vilkų
vidurnaktį staugti
eilėraščiais
eikš, naktie,
pažaisim –
pranašystė
šiandien lik namie nes popiet
važiuojant namo
nervinsies
eismas bus intensyvus
svilins saulė džiaugsies
gavęs progą padidinti greitį
kliudysi
jauną briedį
jis žinoma kris ant asfalto o tau širdis
į kulnus
išsigąsi o kaip gi
gaila vargšo gyvulio bet
jis atsistos ir su pamušta koja
bėgs tolyn susitikt
su mirtim po kito automobilio nasrais
svilins saulė o tu
prisiminsi visus kada nors kliudytus
žmones
gyvulius
angelus
Biliūną ir sąžinę kuri
tave mirtinai mirtinai
net ir sapnuos pasirodys
keturkojo pavidalu ir šitaip
amžių amžius todėl
šiandien lik namie