Jei rastų mane pas Vilhelmo kanalą…

ATSAKYMAS Į KRITIKĄ

Jei rastų mane pas Vilhelmo kanalą…

Ignas KAZAKEVIČIUS

Ponai tapytojai Linai Julijonai Jankau ir Aloyzai Stasiulevičiau!

Savo rašinyje meno leidinio „Durys“ 113-ajame numeryje („Klaipėda“, 2004 spalio 27 d.) retoriškais tekstiniais gestais vis klausinėjote, kuris gi mano veidas tikras. Kitaip tariant, jus domino aiški pozicija Antano Gudaičio ir jo mokinių šios vasaros parodų Klaipėdos galerijoje ir jos filiale Palangoje atžvilgiu. Esą vieną paro-dą anotacijoje pelnytai išgyriau, o kitą išdrįsau nepelnytai suniekinti. Kitaip tariant, esą keičiu aš balsus per minutę septynis krantus, tarsi bangos dūžtų į krantus prie Klaipėdos molo.

Visų pirma – nei aš įžeidinėjau, spyriau, anei aš gyriau. Anotacija, kuri visiems tiko ir patiko, buvo paprasta ir aiški, nes joje išdėsčiau bendrus, stereotipinius „gudaitininkų“ bruožus, paminėjau platų mokinių bei pasekėjų tinklą bei priminiau, kad A. Gudaičio, per A. Gudaitį ateinanti įtaka buvo ir tebėra didelė. Trumpai tariant, kad A. Gudaitis ir ekspresionizmas, kaip mes jį suprantame čia, bei tradicija yra vienas ir tas pats.

Anotacija – tai toks žanras, kuris visuomet visiems patinka, nes čia suminimi faktai ir dar kas nors gražaus, nes tai skirta parodos pristatymui, atidarymui ir apskritai nėra čia ko tuomet žmones erzinti.

Recenzija gali būti analitinė, gvildenanti kurią nors problemą, ar apžvalginė, konkrečiau pristatanti anotacijos faktus.

Gerbiamų ponų recenzija ar kritika įvardintas manasis rašinys nebuvo nei tas, nei anas. Ir apskritai… Ne tuo mane kaltinate, ne tuo. Negaliu išsižadėti tradicijos, man į kraują įaugusios. Nesgi tyriausi mano vaikystės metai prabėgo kontempliuojant ant sienos kabančius nedidelius, koks ir buvo tuomet manasai pasaulėlis, J. Švažo ir A. Galdiko kūrinius. O kokie didžiuliai jie tuomet atrodė!.. Didūs ir tebėra.

Bet ne apie tai. Jums paprasčiausiai nepatiko rašinio forma. O ji pasirinkta specialiai – tarsi po galerijas šmirinėjančio smalsaujančio interesanto, kuriam žemės drebėjimas tolygus meno pasaulio (galimam) drebėjimui, ir apmąstymams apie tradicijos pamatų tvirtumą. Tradicija mums reikalinga, kaip ir minėjau, ir savo žodžių nesiginu. Tačiau ji mums reikalinga tik kaip atspirties taškas, kurį galime ir nuspirti, ir praplėsti horizontą, tačiau kuris visada išliks. Kaip ir jūsų, L. Tuleikio, R. Z. Bičiūno ir kitų paveikslai, beje, kurie yra Lietuvos tapybos istorija. Ir niekas šito neneigia. Bėda, apie kurią aš, šaržuodamas buitine kalba šnekantį statistinį parodų lankytoją (kuriam tikrai įdomiau, kiek vazų ir vazonų, atsiprašau, stiklo ir keramikos kūrinių sudužo žemės drebėjimo metu), norėjau užsiminti – per didelis įsikibimas į ekspresionizmą ir A. Gudaičio skvernus, kurie jau užstoja akiratį. Tas pastebima ir jaunųjų tapytojų darbuose. Štai apie tai galėtume ir padiskutuoti laikraščio puslapiuose. O žinant, kad judu abu, ponai tapytojai, šiuo metu Klaipėdos universitete kuriate Tapybos fakulteto tapybinę struktūrą, diskusija taptų išties prasminga.

O dėl išraiškos formos, tai renkuosi tokią, kuri man atrodo tinkamiausia. Kaip ir jūs kuriate jums priimtiniausia.

Taip sakant, neprivalau rašyti gražiai vien todėl, jog parodoje esama nacionalinės premijos laureatų ir panašiai, ar todėl, kad rašyti gražiai apie parodas jau tapo mažne nekvestionuojama norma. Meninės recenzijos žanras dabarties yra stipriai devalvuotas. Todėl grynoji recenzija manęs paprasčiausiai nebedomina. Labiau orientuojuosi į tarptekstinius ieškojimus, žaidimus stereotipinėmis katalogų, almanachų recenzijų, parodų aptarimų metu skambančių frazių klišėmis, perkratau spaudos tekstų tendencijas, kuriose reikalaujama, kad tekstas būtų suprantamas visiems. Analogiškas tendencijas perkeliu į savo kuruojamus projektus.

Antai projektu “www.madona.st” siekiau inspiruoti diskusiją apie profesionalaus meno ir kičinės produkcijos, gatvinės kultūros (kuria užverstos ne tik gatvės, pigių parduotuvių prekystaliai, bet ir daugumos žmonių sielos) santykį. Ieškojau santykio tarp žinomo menininko originalaus kūrinio ir reprodukcijos, kuri betgi kartais (kokiai atokaus kaimo močiutei) gali tapti vertesnė nei tikrasis kūrinys. Todėl šalia tikrų kūrinių projekte vietą atrado ir žinomų menininkų (ne gatvės prekeivių, oi, ne) Solveigos ir Alfredo Krivičių interpretacijos gintarinio kičo tema.

Dėl XII tapybos trienalės, be abejo, sutinku – joje buvo ir ne paties aukščiausio lygio kūrinių. Bet, gerbiamas Aloyzai Stasiulevičiau, Linai Julijonai Jankau, toks kaltinimas skamba naiviai ir neprofesionaliai, – kuo didesnė apžvalginė paroda, tuo didesnė konkurencija jos viduje. Tad vieni kūriniai iššoka aukštėliau nei yra verti, kiti smukteli. Trienalė, kuri reprezentavo ir turėtų reprezentuoti Lietuvos tapybą, – atskira ir plati tema. Galėtume ir ja padiskutuoti. Man būtų malonu išgirsti jūsų nuomonę apie tokio tipo ir mastelio renginius Lietuvoje bei konkrečiai šios trienalės perspektyvas.

Betgi grįžkime prie rimtų dalykų. Po anojo dviejų tapytojų straipsnio supratau, jog žuvies į Dreverną prasmuksiu sunkiai ir, jei rastų mane pas Vilhelmo kanalą sukniubusį, pilna burna dumblo, su tarpumentėj styrančiu porėmio kryžiumi, kieno tai darbas, jums sakyti turbūt nereikės?..

O juk būsiu važiavęs tenajos ne tik žuvies išgirtosios, bet ir iš perspektyvos pažiūrėti į Nidą, mūsų ekspresionizmo dvasinę peryklą ir užuovėją… Būsiu važiavęs pagalvoti apie ten plenerines maldas bubenantį rūpintojėlį Saulių Kruopį ir tiltų tiltus. Ar ne puiki tema kitai mūsų diskusijai apie tai, jog ir „tiltas turi galą“?

Taigi, kokios lietuviškojo ekspresionizmo perspektyvos? Tos pačios, apie kurias mintydamas teigiau, kad ekspresionizmas nėra gilus menas. Taip ir dabar sakau, nes jis minta emocijomis, kuriomis menininkas bando paliesti globalinius, gilius dalykus. Tačiau pati šio stiliaus išraiška orientuota į paviršių, kuris (visų pirma jis!) turėtų paveikti žiūrovą, idant vėliau jis sutiktų užsiversti minėtą globalinę naštą sau ant pečių.

Laikraščiui leidus, kviečiu padiskutuoti apie meną. Atmeskime asmeniškumus, nes turime bendrą tikslą – profesionalaus meno sklaidą. Būtų smagu, jei į mūsų diskusiją įsijungtų ir kiti dailininkai, kitų menų kūrėjai, menotyrininkai, šiaip meno mėgėjai bei kritikai.

by admin