Jeigu žmogus kultūringas…
Marijus Šidlauskas
Taip prasideda viena iš sodriųjų Juozo Erlicko sentencijų, kurią užbaigti palieku malonumą pačiam cenzūros nebevaržomam skaitytojui. Beje, ar kultūra (o ne valdžia ir profsąjungos) turėtų save kontroliuoti, o jeigu taip, tai kas, kur ir kada tai turėtų daryti? Gintaras Grajauskas, stilingai ironizuodamas kultūros klausimu (žr. 2007 gegužės 30-osios Gintaro lašus), šių klausimų nekelia, tačiau jie galėtų būti tolesnių ir sistemiškesnių kultūrinių svarstymų tąsa. Tokių svarstymų akivaizdžiai trūksta. Gintaro mintis pirmiausia suvokiu kaip alternatyvą palaimingo snūduriavimo, narciziško nosies krapštinėjimo ar liokajiško tūpčiojimo apie stabus kultūrai. Jeigu polemikos ūpas ir toliau neužgestų, būtų galima dar gvildenti smegenų ir pinigų plovimo, žmonių vedžiojimo už nosies, viešo miglos pūtimo ir kitokias kultūras – turime jų meistrų, teoretikų ir praktikų. Bet kol kas grįžkime prie G. Grajausko paliestų temų.
Nesu kanopinių ar galvakojų kultūrų specialistas, tačiau kultūros gamintojų, vartotojų ir jos kūrėjų pasaulį šiek tiek pažįstu. Vis dėlto Grajausko pasitelktos kultūrinės – socialinės etiketės bei schemos atrodo kiek įtartinos. Ypač kultūros vartotojo, to kanopinio, varomo skerdyklon, sielos peizažas. Esu linkęs manyti, kad šios rūšies vartotojai teikia pirmenybę ne kultūros, o natūros produktams. Šiaip jau kultūros (ne chaltūros) vartojimas man atrodo visiškai kultūringas užsiėmimas. Ar didžiosios kūrėjų bėdos nebus nemaloniai susijusios su tuo, kad jų kūrybos nebėra kam vartoti – pradžiai bent nupirkti, o paskui jau gėrėtis ar bodėtis?
Turėčiau abejonių ir dėl principinės grajauskiškos ironijos, kuri įkvepia (ypač tai pasakytina apie jo eseistiką) gan efektingas, tačiau nebūtinai realistines intelektines schemas. A. Blokas ironiją vadino amžinai žydinčios ir amžinai bevaisės dvasios liga. Jeigu nuoširdumas gali daugžodžiauti, tai ironija privalo būti trumpa. Priešingu atveju ji tampa pražūtinga pačiam ironikui, virstančiam pasaulio pažinimo ir tobulinimo galimybėmis netikinčiu fatalistu, taigi atvirkščiu moralistu. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad poetas G.Grajauskas ironijos atžvilgiu yra kur kas lankstesnis, leisdamas sau prisipažinti: „Ironija nebepadeda. Tai jau išties / ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas.“ (eil. „Pabaiga, kurios greičiausiai nebėr“). Priminsime, kad šis poetas moka ironizuoti ir poeto ironišką susvetimėjimą pačiam sau – skaitykite jo eilėraštį „Amžinai įsimylėję poetai, išspausdintą 2007 birželio 8-osios Literatūroje ir mene. Istorinį kultūros atsiskyrimą nuo barbarybės ženklina pirmykštė tabu tradicija. Vaizdžiai tariant, kultūra prasidėjo nuo figos lapelio, ir baigiasi, jam nukritus. Bet ir lapeliams krintant (kultūrinis lapkritys!) save gerbiantis lietuvis nepasimeta ir, pasitelkęs internacionalinį kodą, svariai konstatuoja – nifiga sibie. O kai dėl internacionalinių intonacijų, tai jas mėgsta ir elitas. Antai teikiama Nacionalinės pažangospremija, iškilmingai byloja tos premijos komiteto pirmininkas – ir bebylodamas įkyriai linksniuoja žodį kultūra su minkštuoju l, tarsi būtų koks slavas arba germanas. Detalė, bet simptomiška, parodanti, kad aukštoji ir masinė kultūra yra susisiekiantys indai. (G. Grajauskas linkęs šiedvi kultūras priešinti, nors kaip Kontrabandos ir Rokfelerių ideologas galėtų būti atlaidesnis.) A. Brazauskui išsprūdęs išdūrė ir mokyklose siautėjantis kriminogeninis paauglių žargonas yra to paties kelmo kelmučiai. Nesijaučia kultūros politikos – atitinkamai nesimato ir politikos kultūros. Užtat gerai girdisi metodiškai vartojamas (pvz., viešajame transporte ir kitur) matas.
Tie, kas įdėmiai perskaitė straipsnį Kultūros klausimu, negalėjo nepastebėti jo autoriaus pasidygėjimo visomis valdžios biurokratinėmis institucijomis, kurių nuostatos esančios iš principo antikultūrinės. Nes „moksliškai įrodyta, jog laimingiausios ir lengviausiai valdomos šalys yra tos, kurių gyventojai – mieli ir neišrankūs (šis požymis itin vertingas bei pageidautinas – labai praverčia rinkimuose) analfabetai“. G. Grajauskas laikosi klasikinės valdžios ir kultūros dvikovos logikos, kuri, tiesą sakant, nėra jau tokia klasiškai vienareikšmė. Juk Ovidijus liaupsino jį ištrėmusį Augustą, o Horacijus, niekinęs analfabetų minią (odi profanum vulgus et arceo), apdairiai laikėsi aukso vidurio principo (A.Puškinas jį vadino protingu pataikūnu). Apie lietuvių kultūros kūrėjų įsiteikinėjimus įvairiausioms valdžioms taip pat galima prirašyti jaučio odas. Antra vertus, yra nemaža save gerbiančių kultūrininkų, suvisam atsižegnojusių nuo „nešvarios“ politikos ir piliečio priedermių, atsisakančių balsuoti, nesto daryti nesą jokios prasmės. Betgi tokie individualistai šiuo požiūriu elgiasi taip pat kaip „mieli ir neišrankūs analfabetai“ – jie tiesiog padeda ateiti į valdžią ir valdyti tiems, kam reikia – t.y. pačių keiksnojamiems valdžiažmogiams. Dėsnis paprastas – jeigu neužsiimsite politika, politika užsiims jumis. Čia galime prisiminti O. Mandelštamą. Arba mūsiškį P. Juodelį, palikusį mums rūpimu valdžios ir kultūros klausimu studiją Hamleto mįslė (jos fragmentai rašyti Vorkutos lageriuose). Bet argi tai šių dienų kultūringo piliečio lektūra?
Neklampindamas giliau į raizgius kultūros, ideologijos ir politikos santykius tik pastebėsiu, kad vadinamųjų „tikrųjų kūrėjų“ ideologinė bei politinė nekaltybė nėra toks akivaizdus faktas, kaip sugestijuoja G.Grajausko tekstas ir potekstės. F.Šopeno „Revoliucinio etiudo“ ar D.Šostakovičiaus „13-osios simfonijos“ juk nepavadinsi rojaus paukštelių trelėmis. Ką jau kalbėtume apie H. Pinterį ar E. Limonovą. Taip pat neskubėčiau kalbėti apie „paslaptingą biologinį genocidą“, kurio aukomis esą vienas po kito tampa visuomenės svetimkūniai – iškilūs nūdienos kultūrininkai. Kultūros žmonių garbės reikalas būtų ne tik skelbti panašius nuosprendžius, bet ir išsiaiškinti, kiek patys kūrėjai yra prisidėję prie mirties kultūros, suicidinių idėjų suvešėjimo. Ir nedangstyti kūrybiniais (ar bet kokiais kitais) pasiekimais asocialių ar kriminalinių polinkių bei veiksmų. Juk šiandieniniame mene ir literatūroje, ką jau kalbėtume apie televizorių ir kompiuterių ekranus, tarpte tarpsta patologinio smurto, cinizmo ar elementaraus bukaprotiškumo scenos, kurių poveikį galima lyginti su dvasiniu genocidu. G.Grajauskas cituoja „piarininkų tėvą Gebelsą – berods jis vis mėgdavo pasigirti, kad vos išgirdęs žodį „kultūra“ iškart griebiasi pistoleto“. Berods istorija yra buvusi truputį kitokia. Bent jau man prieinami šaltiniai tvirtina, jog šios lakiosios frazės autorius yra ne Gebelsas, o toks nacių dramaturgas (tataigi kultūrininkas!) Hansas Jostas, įdėjęs ją į vieno savo pjesės Šlageteris (1934) veikėjo lūpas. Po to šiuos žodžius kartojo reicho maršalas H. Gėringas ir kiti. Beje, tiksli citata skamba taip: „Kai išgirstu sakant kultūra, <…>, nuspaudžiu savobrauningo saugiklį“. Tad šiuo atveju jau būtų galima pereiti į svarstymus apie citavimo kultūrą ir pamąstymus apie tai, kaip lengva, atitrūkus nuo šaltinių ir pasidavus bendrajai inercijai, tapti stereotipų įkaitais. Esmė ta, kad kultūra ir ideologija suokalbiškai kolaboravo, o tai, deja, nėra tokia jau reta išimtis. Žinia, aukštus postus užėmę naciai neretai buvo išsilavinę, apsiskaitę, rafinuotų manierų bei skonio džentelmenai. Priminsime, kad F. Nyčė savo veikale Valia valdyti kvietė aukštesniosios rasės žmones paskelbti karą masėms ir įrodinėjo, kad didžiuma žmonių neturi teisės egzistuoti. O Nyčės prisiskaitęs D.H. Lorencas, vėliau išgarsėjęs cenzūros uždraustu romanu Ledi Čaterli Meilužis, ir H.G. Velsas, Laiko mašinos autorius, dar gerokai prieš Osvencimą pasireiškė kaip entuziastingi dujų kameros bei eugenikos (žmonių giminės gerinimas naikinant silpnuosius) šalininkai. Tad klausimas, kas yra kultūringas žmogus ir kas jam reikalinga ar nereikalinga, nėra jau toks paprastas. Aktuali atrodo mintis iš V. Krėvės dar 1926 m. rašyto straipsnio Menininkas ir vyriausybė: „Patys būdami kalti dėl meno stagnacijos, neprimeskime kaltės kitiems“. Tad kaip menininkui išlikti kultūringam ir oriam, nepasikeliant į Narcizo puikybę ir sykiu nepavirstant, nesileidžiant paverčiamam visų civilizacijos negandų atpirkimo ožiu? Visai neprasta tema kultūringam diskusijos tęsiniui. A-ū, Gintaro lašų kultūristai!
