JEK: grįžimas prie ištakų ir socialinės aplinkos grimasos
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikia bienalės „Jaunieji Europos kūrėjai (JEK) 2011/2013“ paroda, kurioje 9 Europos valstybės pristato vertingiausius 72 jaunųjų kūrėjų darbus iš savo šalių regionų.
Goda Giedraitytė
Meno kalba – universali
Jau ketvirtą kartą Klaipėdą pasiekusi JEK paroda ir šiemet nenuvylė. Įvairi, kartais iššaukianti, provokuojanti, drąsiai kelianti klausimus ir diskutuojanti su žiūrovais, stebinanti raiškos priemonių gausa ir netikėtomis sintezės galimybėmis bienalė, regis, net nežada išsikvėpti. Akivaizdu, kad jaunųjų savęs paieškos tampa iššūkiu ne tik parodos kuratoriams, visuomet ieškantiems tikrųjų ateities talentų, bet ir žiūrovams, galintiems žvilgtelėti į aktualiausią šiandienės Europos dailės segmentą.
Analizuodami kelerių metų bienalės patirtį, galime konstatuoti autorių kūrybinės raiškos suartėjimą tiek turinio, tiek priemonių pasirinkimo atžvilgiais. Tai, pasak pagrindinio bienalės kuratoriaus Andrea Ponsini (Prancūzija), liudija, kad meno kalba yra universali, ir kultūrinė mobilizacija tarp Europos valstybių vyksta daug greičiau nei politinis ar ekonominis progresas. Ne veltui šiųmetinės ekspozicijos Klaipėdoje architektė Neringa Bumblienė pasiūlė naują parodos apžvalgos sprendimą. Atsisakyta jau nusistovėjusio eksponavimo pagal atskiras šalis. Kūriniai šį kartą sugrupuoti atsižvelgiant į jų tematinę ar formalią sąšauką.
Stengiasi atskleisti specifiką
Antra vertus, šalių kuratoriai išliko atidūs lokaliai patirčiai. Nepaisant paminėtos išraiškos bendrystės, stengiamasi atskleisti, anot meno istoriko Ernsto H.Gombricho, atskirybės ar unikalaus menininko temperamento, būdingo jo geografiniam arealui ir asmeninei patirčiai, specifiką.
Būtent todėl Vokietijos kuratoriai aiškiai konstatuoja Hamburgo meno mokyklos įtaką, savo ekspozicijoje dėmesį sutelkdami į specifinį sociokultūrinį tyrimų lauką: analizuojama socialinė menininkų situacija (Ninos Wiesnagrotzki „Tyrimas & gėlės“) arba visuomenės paveikslas viešojoje erdvėje (Benjamino Renterio fotografijų ciklas).
Austrijos ekspozicija išsiskiria instaliacinio pobūdžio kūriniais, įvairiais aspektais analizuojančiais vaizdo schemas. Štai Stephano Wiesingerio instaliacijoje, signalą siunčiant optiniais kabeliais, filmo vaizdas transformuojamas į spalvinę abstrakciją, Kay Walkowiak objekte panaudotos satelitinės lėkštės atlieka tik dekoratyvinę funkciją, o Sira Zoe-Schmid, įtraukdama žiūrovą į kūrinio (de)konstravimą, apskritai naikina pirminio atvaizdo svarbą.
O Vengrijos ekspozicijoje dominuoja politinė tematika. PR-Group, Antimedia, Borsos Lorinc, Gaboro Kasza ir kitų autorių kūriniuose analizuojami jėgos ir galios santykiai, perkuriami valdžios autoriteto įvaizdžiai, kvestionuojamos darnaus vystymosi idėjos.
Gvildena visuomenės situaciją
Nepaisant siekio atrasti konkrečiai šaliai ar regionui būdingus vizualinius sprendinius ar konceptualiuosius bruožus, galime konstatuoti, kad kontekstualiai didžioji dauguma jaunųjų kūrėjų gvildena šiuolaikinės (urbanizuotos, virtualios ir vartotojiškos) visuomenės situaciją globaliame pasaulyje: aplinkos nesaugumo, žmonių santykių irimo, gyvenimo kokybės suvienodėjimo, populiariosios kultūros dominavimo, politinių žaidimų absurdo ir t.t. Ši problematika arba aiškiai utriruojama, atidengiant jos niūriausius paveikslus, arba toji aplinka ironizuojama, pašiepiama, t.y. socialinė būtis gvildenama per juoko, žaidimo prizmę.
Pavyzdžiui, Daniela Krajčova (Slovakija) savo animacija tarsi sugrįžta į vaikystės prisiminimų lauką ir, pasitelkdama asmeninę patirtį,
(at)kuria socialines ir politines šalies istorijas. Apie praeities gniaužtuose įstrigusius žmones ir vietas byloja ir posovietinę Vengrijos situaciją tiriantis Tamas Dezso (fotografijų ciklas „Čia, bet kur“). Politinį šaržą regime Renatos Vinckevičiūtės (Lietuva) iš švitrinio popieriaus sukurptame kostiume „Tarybos narys“.
Dažnas menininkas (Cesare Bignotti (Italija) audiovizualinė projekcija „Nova spectrum“, Laszlo Gyorffy (Vengrija), Margarita Rodriguez Brahm (Ispanija) siūlo iš naujo pažvelgti į Vakarų visuomenėje įdiegtus grožio standartus. O Alexandra Martorell Fernandez (Ispanija) fotografijų cikle „Įkalinti“ šią problematiką perkelia į lytiškosios kūno tapatybės realybę. Kopijos ir originalo vertės santykį mūsų visuomenėje analizuoja Nadir Valente (Italija) kūrinyje „Np6621 – pasirengęs kopijuoti“ o Matušas Lanyi (Slovakija) atsigręžia į Biblijinį siužetą (paveikslas „Dvylikametis Jėzus šventykloje“), kuriam sukonstruoja naują, mokslinę (cheminę ar fizikinę) struktūrą. Tokiu būdu istorinis vaizdinys adaptuojamas šiuolaikinei pasaulėjautai.
Grįžta prie plokštumos
Priešingai nei ankstesnėse bienalės parodose, šioje gerokai mažiau instaliacinio pobūdžio kūrinių, skulptūrinių objektų, videoprojekcijų. Juntamas grįžimas prie plokštuminio vaizdo, ypač ryškiai skamba grafika, fotografija, tapyba.
Pastarosios fronte net keletas stilistinių tendencijų. Viena vertus, atsigręžiama į klasikinės tapybos dog-mas, kurios yra perfrazuojamos šiuolaikiniams kontekstams. Klasikos parafrazę regime Martos Moura (Portugalija) tapybinėje instaliacijoje „Tuštybė“, kur, remiantis klasikinio natiurmorto principais, formuojamas šiuolaikinių daiktų atvaizdas. Johanna Binder (Austrija) dar radikaliau „kopijuoja“ portretinių galerijų tradicijas, tik vietoj įprastų didikų vaizduoja įvairių veislių šunų portretus.
Antra – mėgaujamasi hyper(su-per)realizmo fiksacija. Fotografiškai tikslus objektų įvaizdijimas Dušanui Mravecui (Slovakija) ir Rodionui Petrovui (beje, vienintelis klaipėdietis šioje parodoje) tampa galimybe pašiepti vartotojiškos visuomenės įpročius. Šiuolaikinių fetišų temą tęsia ir kiek nuosaikesnis realistas Matteo Antonini (Italija).
Trečia – atiduodama duoklė modernistinių judėjimų (ekspresionizmo, fovizmo, siurrealizmo ir kitų) ieškojimams. Pavyzdžiui, Rosa Maria Unda Souki (Prancūzija) tapytas interjeras atliepia geriausias Henri Matisse, Suse Baur (Vokietija) – Joan Miro, Fabien Souche (Prancūzija) – popmeno, o Brigidos Machado (Portugalija) – ekspresionizmo manieras. Paminėtina ir Silke Silkeborg (Vokietija), kurianti savitus nakties paveikslus.
Plati išraiškų skalė
Nemažas būrys autorių pristatė įvairias grafikos interpretacijas.
Čia varijuojama nuo minimalistinio piešinio tušu (Ken Sortais, Prancūzija), „iškrapštytų“ raižinių (Greta Grendaitė, Lietuva; Julien Salaud, Prancūzija), pasikartojančių atspaudų (Philip Gaisser, Vokietija; Marta Mancusi, Italija) arba preciziškai realistinių piešinių (Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Lietuva). Fotografijos išraiškų skalė taip pat plati. Pavyzdžiui, Judith Pichlmuller (Austrija) diptikas „Vabzdžiai“ pakeri fotoatvaizdo skvarbumu ir išdidinta mikroskopiško gyvio perspektyva. Lyrine poetika dvelkiantis Hyeyeon Park (Vokietija) fotografijų ciklas kontrastuoja su Boriso Nemetho (Slovakija) paradoksalia dokumentika. O Maria Morschitzky (Austrija) „Vonios“ ciklas labiau primena purviną tapybos paviršių, nei fotokamera fiksuoto interjero estetiką.
Įdomu, jog bienalėje pristatyti ir novatoriški tokių tradicinių meno šakų, kaip tekstilės ir keramikos (Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, Lietuva), sprendimai. Slovakė Ivana Slavikova „Metalinė moteris“ ir lietuvė Severija Inčirauskaitė „Rožėm klotas kelias“ siuvinėjimu kryžiuku dekoruoja metalo plokštes ar automobilio kėbulus. Abiem atvejais formalųjį sprendimą lydi stipriai asociatyvūs turinio vaizdiniai. Daug nuosaikiau tekstilę plėtoja Agnes Czifra (Austrija), savo kūriniams naudojanti padėvėtų drabužių elementus, ar Maria Palomeras Cros (Ispanija), velianti „Pasąmonės ribas“.
Laimėjo Didįjį prizą
Pabaigai norisi išskirti „Jaunųjų Europos kūrėjų“ Didžiojo prizo laimėtojų kūrinius.
Šiemet tarptautinė komisija įvertino tris autorius: jau paminėtus C.Bignotti (Italija) ir T.Dezso (Vengrija) bei lietuvę Liną Albrikienę.
Pastaroji menininkė buvo apdovanota už retrospektyvų žvilgsnį į praeitį ir atminties išsaugojimo svarbą. Šiuolaikinio pasaulio kontekste, kai nebeturime laiko nuoširdžiam bendravimui ir viskas sukasi pašėlusiame tempe, šis siekis – peržiūrėti, sugrįžti prie savo ištakų, išsaugoti atsiminimus yra labai svarbus. Videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“, pasitelkdama šiuolaikines technologijas, menininkė kreipiasi į žiūrovą ir, derindama šiandienos bei archyvinius gyvenamojo mikrorajono vaizdinius, (at)kuria menamos praeities paveikslus. Manau, ši praeities reminiscencijos gaida yra aktuali posovietinio bloko kūrėjams ir tuo pabrėžiamas mūsų meninės kalbos unikalumas. Tad L.Albrikienės įvertinimas svarbus ne tik pačiai kūrėjai. Tai – ir mūsų šalies šiuolaikinio meno įvertinimas.
Apibendrinant akivaizdu, jog šių metų paroda labai stipri. Jaunųjų kūrėjų darbai pristato svarbiausias šiandienos dailės tendencijas: kūrybinio proceso atvirumą, visuomenės įtraukimą, socialinį kūrinio turinio sutelktumą, superrealizmo estetiką ar komiksų stilistiką, menų sintezės darinius ir geriausių dailės tradicijų tęstinumą. Norisi tikėtis, jog šis tarptautinis itinerariumas bienalėje pristatomiems autoriams taps reikšmingu startu į Europos dailės horizontus.
JEK 2011/2013 m. bienalės parodą KKKC Parodų rūmuose galima apžiūrėti iki vasario 29-osios. Vėliau iš Lietuvos uostamiesčio ji iškeliaus į Vokietiją, o iš jos – į kitas meno projekte dalyvaujančias šalis.
Tarptautinė bienalė
„Jaunieji Europos kūrėjai“ (JEK) – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų (iki 35 m.) kūrybos pristatymui ir administruojamas Montružo miesto (Prancūzija).
Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais kūrėjais.
Šiuo metu bienalėje dalyvauja 9 šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija. Nuo 2013 m. prie bienalės kaip visavertis partneris prisijungs Nyderlandai, kurie šiemet dalyvauja svečio teisėmis.
Šalys partnerės turi teisę bienalėje pristatyti po 8 menininkus (iki 2011 m. kvota buvo 10 autorių), kurių darbai aplankys visų šalių partnerių ekspozicines erdves.
Klaipėdos miestas šio projekto part-neriu tapo 2006 m. Nuo tada iš viso bienalėje buvo pristatyti 37 Lietuvos menininkai.
Komentarai
Neringa Bumblienė
JEK 2011/2013 m. bienalės parodos Klaipėdoje architektė
JEK bienalė jungia 9 Europos šalis. Siekiama pristatyti jauną Europos meną nuo Portugalijos iki Lietuvos, nuo Vengrijos iki Prancūzijos, nuo Vokietijos iki Italijos. Bienalė neturi apibrėžtos temos, pristatomas tiesiog jaunas menas – po aštuonis kiekvienai šaliai atstovaujančius menininkus jų darbais, kuriuos atrenka konkrečiose valstybėse dirbantys kuratoriai, įsijungę į šį projektą. Į Klaipėdą bienalė atvyko jau ketvirtąsyk. Visos jos parodos iki šiol buvo eksponuojamos pagal šalis: Prancūzijos kampelis, Lietuvos, Slovakijos ir t.t. Pirmoji šių metų bienalės ekspozicija Prancūzijoje taip pat buvo sudaryta remiantis šiuo principu. Teko dalyvauti jos atidaryme, taip pat mačiau praeitas bienalės parodas Klaipėdoje. Taip nejučiomis kilo įvairių minčių apie projektą bei tematiškai, techniškai skirtingus kūrinius, atsidūrusius vienas šalia kito vien dėl to, kad buvo sukurti vienoje šalyje. Gyvename vis labiau globalėjančiame pasaulyje. Ribos tarp skirtingų geografinių taškų, juose kuriamos kultūros vis dar yra, tačiau jas vis sunkiau apibrėžti, o ir šis projektas teigia, kad Europa yra vienas vienetas. Todėl rengdama 2011/2013 metų JEK ekspoziciją KKKC Parodų rūmuose norėjau parodą pateikti kaip vientisą organizmą. Dėmesį fokusavau ne į skirtingus regionus, o į pačius kūrinius, tiksliau – į jų transliuojamą žinutę. Pirmojo aukšto hole stovinčioje austrų menininko S.Wiesingerio instaliacijoje „Spektras“ „paveikslas“ kuriamas vieną informaciją transformuojant į kitą. Čia aktualus pirminio ir antrinio produkto ryšio aspektas, „tinklas“, todėl, mano supratimu, darbas kuria puikią parodos įžangą. Pirmojo aukšto salėje daug tapybos. Kūriniai dažnai analizuoja konsumeristinę Vakarų kultūrą, ją kritikuoja, permąsto, žvelgia į ją iš skirtingų rakursų. Antrojo aukšto hole pristatomi darbai byloja apie asmenines ir bendražmogiškas patirtis, šviesos ir tamsos reiškinius. Didžiojoje antrojo aukšto salėje pasitinka grupė kūrinių, bylojančių apie žmogaus ir gyvūno santykį. Salės centre daugelis darbų analizuoja vietą, žvelgia į ją per atminties, asmeninio santykio, ekologinių, politinių problemų diskursą. Kūrinių temos plėtoja viena kitą, ir salės ekspozicija užbaigiama metafiziniais žmogaus mirtį, sąmonę ir pasąmonę analizuojančiais darbais. Vandens salėje antrajame aukšte eksponuojama grupė darbų, nukreiptų į įvairius tyrimus – socialinius, meno technikos, reikšmių ribas analizuojančius darbus. Fachverko bei konferencijų salėse išskleistas politinis menas. Paroda didžiulė ir įvairi, tačiau tematiškai suskirsčius darbus jie ne tik puikiai atsiskleidžia vieni kitų kontekste, bet ir vienas kitą papildo. Taip atskleisdami daugybę sąsajų tarp devyniose Europos šalyse kuriančių jaunų menininkų.
Gytis Skudžinskas
Menininkas, plėtojantis fotografijos, instaliacijos ir garso meno praktikas
Visų pirma šiemetėje „Jaunųjų Europos kūrėjų“ bienalėje nustebino ekspozicijos kokybė. Jei anksčiau turėdavome žiūrėti pristatymą, formaliai išdėstytą pagal nacionalinę priklausomybę, tai šįkart darbai eksponuoti atsižvelgiant į jų naratyvą, probleminę raišką, skleidžiamą informaciją. Taip pat pasistengta parodyti ne tik kūrinius, bet ir jų aprašymus. Tai ne tik sąlygoja jų „perskaitymo“ ir interpretavimo galimybę, bet kartu yra ir itin svarbi paties kūrinio dalis. Žvelgiant į parodos visumą ir juolab žinant, kad net šiuo metu Prancūzijoje vyksta bent trys panašaus pobūdžio renginiai, aiškiai suvoki, kad tai yra tik dar viena naujojo meno interpretacija. Kita vertus, dominuojančios tendencijos akivaizdžios ir čia. Neatsitiktinai Lietuvai atstovaujanti L.Albrikienė tapo viena iš renginio laureačių. Kai kūrinyje susijungia tiek plastinė išraiška, tiek asmeninės patirties refleksija, tas kūrinys tampa paveikus bendresniame kontekste. Vien estetiniai ieškojimai Europos nesudomino. Ir tai natūralu, nes panašūs procesai gali vykti bet kur pasaulyje nepriklausomai nuo patirtų išgyvenimų.
