Jubiliejinis „Muzikos pavasaris“ premjeromis nespindėjo
Danguolė Vilidaitė
Rytoj Klaipėdoje nuskambės paskutinis XXX “Klaipėdos muzikos pavasario” akordas. Kulminaciniame festivalio koncerte gros Nacionalinis simfoninis orkestras ir kylanti Lietuvos žvaigždė − pianistas Kasparas Uinskas. Balandžio 6-ąją prasidėjusiame tradiciniame uostamiesčio renginyje jau pristatyti aštuoni muzikiniai projektai.
Kuklus, bet margas
Šiemetinis „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalis, nors jubiliejinis, vis dėlto savo užmojais ir galimybėmis daug kuklesnis nei vilnietiški projektai. Tačiau mums, klaipėdiečiams, neišlepintiems gerais rimtosios muzikos koncertais, šis festivalis visada buvo reikšmingas ir svarbus. Galbūt kaip vienintelė proga išgirsti ir pamatyti geriausius atlikėjus, dalyvauti patiems, lavinti savo muzikinį skonį. (Dabar šiek tiek juokinga prisiminus, kad sovietmečiu festivalio programoje galėjai išgirsti grojant kaimo kapelą, Šiaurės kraštų egzotišką ansamblį, skambant estradinę dainą).
XXX “Klaipėdos muzikos pavasaris” – gana margas: įvairių žanrų kūriniai skirti įvairioms atlikėjų sudėtims, muzika nuo baroko iki šių dienų kompozitorių kūrybos. Tradiciškai jame dalyvavo Lietuvos kamerinis ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestrai, žymūs šalies ir užsienio solistai, ryškiausi Klaipėdos miesto kolektyvai. Kiekvienas klausytojas gausioje festivalio programoje galėjo rasti koncertą pagal savo skonį.
Didžiausios intrigos – dvi
Šių metų festivalio didžiausia intriga, manyčiau, buvo du kviestiniai projektai.
Pirmasis − tai amerikiečių kompozitoriaus Džono Kanderio ir dramaturgo, poeto Fredo Ebo sukurtas miuziklas pagal to paties pavadinimo Džo Masterofo pjesę “Kabaretas” (mums žinomas to paties pavadinimo kino filmas su Laiza Mineli pagrindiniame vaidmenyje, 1972 metais įvertintas net aštuoniais “Oskarais”). Jis pripažintas geriausiu praėjusių metų Kauno muzikinio teatro pastatymu (režisierius Aidas Giniotis, dirigentas Julius Geniušas), įvertintas dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ − prestižiniu Lietuvos teatro apdovanojimu.
Antrasis − tai Džiovanio Batistos Pergolezio komiška opera “Tarnaitė ponia” (pirmasis operos buffa žanro pavyzdys muzikoje, pradžioje skambėjęs kaip to paties autoriaus rimtos operos “Nepalaužiamas kalinys” intarpas publikai prablaškyti). Galėjome grožėtis skoningu ir šmaikščiu režisieriaus Nerijaus Petroko pastatymu, vos tik prieš porą mėnesių Valentino dienos proga parodytu Vilniuje.
Pastarajame žavėjo ir stebino pagrindinių atlikėjų Mildos Smalakytės (sopranas) ir Igno Misiūros (baritonas) vaidybinis meistriškumas, taip pat jiems nenusileidžiantis viso orkestro ir jo dirigento Vytauto Lukočiaus žaismingas dalyvavimas.
Demokratiškas D.B.Pergolezio menas anuomet Paryžiaus muzikos pasaulyje sukėlė tikrą audrą − “bufonų karus”. Klaipėdoje kilo kitokio pobūdžio audra − aplodismentų. Publika ilgai nenorėjo atsisveikinti su šio vaidinimo atlikėjais. Tikra festivalio sėkmė, fiesta širdžiai ir jausmams.
Virtuoziškos varžybos su viešnia
 |
| Virtuoziškumas, koncertiškumas, tikros varžybos – taip buvo vertinamas Klaipėdos kamerinio orkestro, diriguojamo R.Šerveniko, ir švedės obojininkės H.Jahren koncertas. |
Antrasis festivalio vakaras buvo skirtas daug pasaulyje koncertuojančiai tarptautinių konkursų laureatei, žymiai Švedijos obojininkei Helenai Jahren ir Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovė Liuda Kuraitienė, dirigentas Robertas Šervenikas, klavesino partiją atliko Vaiva Eidukaitytė).
Virtuoziškumas, koncertiškumas, tikros varžybos – taip apibūdinčiau šį koncertą. Pastebiu vis geresnį orkestro grojimą ir derėjimą, pripažįstu šio kolektyvo naudą Klaipėdos miestui, todėl visai nenoriu smulkintis, vardindama įvairias atlikimo klaidas (kas ieško, tas visada randa).
Įdomiai skambėjo programa, sudaryta iš baroko stilistinės epochos atstovų Johano Pachelbelio, Antonio Vivaldžio kūrinių pirmoje dalyje ir XX amžiaus kompozitorių Heitoro Vila-Loboso bei Osvaldo Balakausko opusų antroje dalyje.
Nustebino netikėtai gera H.Jahren O.Balakausko koncerto obojui, klavesinui ir styginiams interpretacija. (Gal tuo ir patiko, kad priminė lietuvių obojininko Juozo Rimo šio kūrinio atlikimą). Nepriekaištinga technika, nuostabiai pajaustas kompozitoriaus stilius, veržli, net, sakyčiau, šiurkšti šio kūrinio energija.
Poetiška džiazo klasikos gaida
 |
| Džiazo dainininkė V.Rusaitytė ir vienas geriausių Lietuvos trombonininkų S.Sasnauskas – pora gyvenime ir scenoje. |
Povilas Jaraminas, subtilaus ir rafinuoto garso pianistas, buvo svarbiausias trečiojo festivalio koncerto “Džiazo klasika fortepijonui” asmuo. Didžiųjų džiazo pianistų Erolo Garnerio (niekada neužrašinėjusio savo kūrinių natomis), Bilo Evanso, Džordžo Geršvino muzikos aranžuotės netikėtai buvo perskaitytos ne tik virtuoziška, bet ir labai poetiška gaida.
Fortepijonui taikliai pritarė kontrabosas (Eugenijus Kanevičius) ir mušamieji (Darius Rudis), ryški saksofono improvizacija (Aleksandras Fedotovas).
Gintarės Skėrytės (sopranas) dainavime tikrai profesionaliam atlikimui trūko specifinės džiazo vokalo manieros, didesnio emocinio spalvingumo.
Publikos simpatijas, atlikusi tik dvi dainas, užkariavo koncerto žvaigždutė – tarptautinių konkursų nugalėtoja ir laureatė vienuolikmetė Lina Jurevičiūtė.
Kūrybinį P.Jaramino bandymą – dainą “Kai tu šalia” atliko Skirmantas Sasnauskas (vienas geriausių Lietuvos trombonininkų – naujame amplua!) ir Vita Rusaitytė, pora gyvenime ir scenoje.
Koncertas baigėsi trumpute fortepijono solo improvizacija. Tetrūko nebent džiazo kavinės šiltos aplinkos, gausesnės publikos ir betarpiškesnių jos reakcijų.
Papirko preciziškumu
Ketvirtasis XXX “Klaipėdos muzikos pavasario” vakaras buvo dedikuotas 130-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinėms. Koncerte buvo atlikti Leipcigo konservatorijos pedagogų Salamono Jadasohno ir Karlo Rainekės (pas juos lietuvių kompozitorius studijavo kontrapunktą ir kompoziciją) bei ispano iš Meksikos Juliano Karilio, studijavusio kartu, kūriniai.
1902 metų Leipcige buvo susibūręs vienas stipriausių to meto kompozitorių ir pedagogų, išugdžiusių ne vieną žymų Europos kūrėją, kolektyvų. Čia atvažiavęs M.K.Čiurlionis pakliuvo į verpetą, kuriame sukosi skirtingi muzikos stiliai, kryptys, idėjos, kultūros ir net epochos. Gal keista, bet koncerte labiausiai įsiminė ne J.Karilio, pasaulyje žinomo mikrotoniniais muzikos bandymais, “Quarteto atonal a Beethoven” (“Atonalus kvartetas, dedikuotas Bethovenui”), o S.Jadasohno Sekstetas Op.100 fortepijonui 4 rankoms ir styginių kvartetui. Šis žydų kilmės Gdanske gimęs kompozitorius buvo mėgstamiausias M.K.Čiurlionio dėstytojas (kūryboje pastebėjau nedidelį stilistinį panašumą). Neįtikino keturių M.K.Čiurlionio Druskininkų preliudų pritaikymas styginių kvartetui.
Programą sudarė ir įdomiai pristatė pianistas Rokas Zubovas (M.K.Čiurlionio provaikaitis). Atliko M.K.Čiurlionio styginių kvartetas (Jonas Tankevičius – smuikas, Darius Dikšaitis – smuikas, Gediminas Dačinskas – altas, Saulius Lipčius – violončelė) bei Sonata ir Rokas Zubovai (fortepijonas). Koncertas, sakyčiau, adresuotas intelektualesniam muzikos klausytojui, mane papirko nepaprastai profesionaliu ir precizišku kūrinių atlikimu.
„Penki vėjai“ vėtrų nesukėlė
Medinių pučiamųjų kvinteto iš Vilniaus “Penki vėjai” (Darius Gedvilas – fleita, Petras Kuraitis – obojus, Antanas Taločka – klarnetas, Paulius Lukauskas – valtorna ir Šarūnas Kačionas – fagotas) pasirodymas žadėtų vėtrų nesukėlė.
Skambėjo Džoakino Rosinio, Antono Reichos, Chulio Medaglios, Žano Fransė ir Vidmanto Bartulio kūriniai.
Atlikimas – geras, tik programa, mano nuomone, nelabai įdomi. Koncerto vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis kaip visada linksmino publiką įvairiomis istorijomis, šmaikščiais posakiais, kartais įpindavo vieną kitą rimtesnį faktą. (Reklama užgožė prekę.)
Prancūziškai rafinuota
Asta Krikščiūnaitė (sopranas), savo karjerą pradėjusi Klaipėdos muzikiniame teatre, pastaraisiais metais daugiau reikšmingų vaidmenų yra sukūrusi užsienyje (2004-aisiais už nuopelnus Estijos kultūrai apdovanota Baltosios žvaigždės ordinu).
Pirmoje koncerto dalyje skambėjo prancūzų kompozitorių Ernesto Šosono ir Franciso Pulenko vokalinė kūryba, didžia dalimi skirta meilės temai – liūdnai ar žaismingai, paprastai ar dramatiškai, bet visada prancūziškai rafinuotai.
Visus šiuos atspalvius ir dar daugiau savo interpretacijoje atskleidė solistė. Dainuodama bel canto maniera, A.Krikščiūnaitė sugebėjo išgauti nepaprastai subtilias ir šiltas balso spalvas − tai didelis dainininko profesionalumo įrodymas.
Vakaro pokštas – vaikiškai ambicinga aštuoniolikmečio F.Pulenko “Rapsodie negre” (“Juodoji Rapsodija”).
Kaip ir buvo žadėta, kulminacija tapo antroje vakaro dalyje atliktas gruzinų kompozitoriaus Gijos Kančelio “Exil”. Gilus, dvasingas, santūrios emocinės išraiškos ir kontempliatyvaus charakterio kūrinys ne vienam klausytojui, manyčiau, tapo išbandymu. (Tikrosios vertybės nėra “lengvai įkandamos”.)
Solistei talkino kamerinis ansamblis: Valentinas Gelgotas (fleita), Antanas Taločka (klarnetas), Jonas Tankevičius (smuikas), Darius Dikšaitis (smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Saulius Lipčius (violončelė), Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas) ir Aušra Kisieliūtė (fortepijonas, sintezatorius).
Bažnyčioje koją pakišo akustika
 |
| “Aukuro” choras kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestro pučiamųjų grupe, diriguojami R.Šerveniko, Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje atliko F.Šuberto Mišias Es-dur. Nerijaus jankausko nuotraukos |
Tradicinis “Klaipėdos muzikinio pavasario” dalyvis Klaipėdos mišrus choras “Aukuras” (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) šiais metais kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestro pučiamųjų grupe festivaliui paruošė ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje atliko Franco Šuberto Mišias Es-dur. Dirigentas – Robertas Šervenikas, solistai: Rasa Ulteravičiūtė (sopranas), Audra Lingvenienė (altas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Rafailas Karpis (tenoras) ir Gintautas Platūkis (bosas).
Pasirinktas gilus, sudėtingas ir nepaprastai gražus paskutiniųjų kompozitoriaus gyvenimo metų kūrinys. Vertinti šio atlikimo negaliu – dėl netinkamos bažnyčios akustikos balsai keistai susiliejo erdvėje, netikėtai kartais išryškėdavo viena ar kita melodinė linija, tembrinis fragmentas, nešvari solo intonacija. (Beje, Nidos katalikų bažnyčios skliautai dar klastingesni.)
Klaipėdos kompozitoriai tyli
Ir dar. Festivalyje skambėjo tik keli rimtosios lietuvių šiuolaikinės muzikos pavyzdžiai: švedų obojininkė Helena Jahren atliko Osvaldo Balakausko koncertą obojui, klavesinui ir styginiams, medinių pučiamųjų kvintetas iš Vilniaus “Penki vėjai” − Vidmanto Bartulio “Gražuolis garvežys”. Nė vienos naujo kūrinio premjeros, nė vieno Klaipėdos kompozitorių darbo…
Vis dėlto XXX “Klaipėdos muzikos pavasaris”, nors ir nebuvo pats ryškiausias, įdomiausias ar “festivališkiausias” ilgoje savo gyvavimo biografijoje, šiais metais vėl mums padovanojo daug įsimintinų akimirkų ir netikėtų atradimų.
