Julija Božičko
Moteris, atliekanti estetinę funkciją
Ji sėdi išsidrėbusi parke ant žolės. Po sėdmenimis pasimetusi laikraštį. Giliai alsuoja. Aš ją suprantu – šiandien karšta. Įdomu, ji turi vaikų? Jei ji motina, tai per daug ramiai sėdi ir poilsiauja. Juk mamos dažniausiai jaudinasi. Ar ne tiesą sakau?
Ne. Ji vaikų neturi. Jos nagai raudoni. Ir nė vienas nenusilupinėjęs. Valio! Retai moteriai šitaip pavyksta.
Šokiruojanti žinia – ji stora. Man į akis tiesiog veržte veržiasi jos pilvas, padalintas į keturis „stalčiukus“. Tarpeliai dar paryškinti prakaito. Aš ją suprantu – šiandien karšta.
Kažkaip įtartinai keistas šiosios stilius: palaidinė, nes riebaliukus slėpti reikia, o kad celiulitas garsiai rėkia, tai čia niekis. Kojytės nekokios, nekokios…
Žinot, ko šiandien man labiausiai gaila? Žmogaus, kurio nuotrauka būtent tame laikraštyje, būtent tame puslapyje ir būtent po ta šikna. Nuoširdžiai gaila.
Dabar tylos minutė, skirta pagerbti tam vyrukui.
O taip! Ši gražuolė tuoj valgys… salotas?!?!?! Ji laikosi dietos. Mmm… užsispyrusi moterėlė. Bet ilgai netrauks. Duodu daugiausia savaitę. Po to ši grožio karalienė vėl eis į pasimatymus su šokoladiniais tortais ir keptomis kiaulių kojelėmis.
Tyrinėju šį grobuonį jau pusvalandį. Kertu lažybų, kad pasaulyje neatsiras žmogus, kuris sugebėtų blaiviai mąstyti žiūrėdamas į šitą vaikščiojantį kebabą. Šokoladinis medalis man!
Ką tik gavau signalą iš savo smegenų. Jos siūlo gana patrauklų šios mergelės Marijos vaikino paveikslą. Berniukas jos amžiaus. Sveria tiek, kiek viena jos ranka. Plaukai, kurių daug tikrai neprisiveisę, riebaluoti amžiams.Turbūt visai neturi žodžio teisės (kai šeimoje toks halkas, savaime suprantama, geriau patylėti). Valgo tai, kas lieka po jo panelės lėkštėje. O kadangi nelieka nieko, tai čia puikus jo anoreksiko išvaizdos paaiškinimas.
Pagailo man to grobuonies (t.y. mergelės). Lėtai lėtai žengiau prie jos iš priekio. Norėjau iš nugaros, bet pamaniau, jog jeigu ji išsigąs, tai sutraiškys mane kaip kokį alkaną uodą. Jau matau jos žvilgsnį. Turbūt užsipuls, kad trukdau poilsiauti.
Atsiprašau, – tariau tikrai pagarbiai – gal jums reikėtų kompanijos? Norite pasikalbėti?
Prašau. Ne. Nereikia. Negi aš jums panaši į pigią kekšę?
Aš tiesiog pamaniau, madam, kad jūs ilsitės, panorau prisidėti, – tą akimirką supratau – ši moteris dar ir kvaila.
Suprantate, aš atlieku estetinę funkciją. Mane piešia.
Aš apsidairiau. Nė gyvos dvasios, kuri pieštų, nebuvo. Ši primerkė akis ir sumurkė. Sutrikau. Moteris-kebabas turbūt po truputį mutuoja į katę. Taip pat lėtai atsitraukiau. Kad jai būtų jaukiau, išsitraukiau pieštuką ir pradėjau piešti. Pagailo moters. Gal dar kam pasigirs, tai pagalvos, kad beprotė.
Julija
Julija – dažniausiai tai moteriškos lyties gyvūnas, savo išvaizda ir elgesiu primenantis žmogų. Jų pasitaiko ir Lietuvoje. Julijos patelės nuo Julijų patinų išsiskiria moterišku elgesiu ir grakštumu, kai Julijos patinai nuolatos propaguoja vyriškumą. Julijos (tiek patelės, tiek patinai) dažniausiai būna 170-175 cm ūgio. Kakta visada aukšta, tačiau šie gyvūnai dėl to nesijaudina, mat jų nuomone aukšta kakta – proto ženklas. Galvos plaukai savo ilgumu siekia liemenį. Vasarą plaukai pašviesėja, po žiemos, pavasarį, po truputį tamsėja. Julijų jaunikliai niekuo nesiskiria nuo žmogiškųjų. Tai jautrus, save be galo mylintis žvėris. Julijas ne be reikalo sieja su liūtais – išdidžios, vadovaujančios, siekančios viską valdyti.
Lietuvos teritorijoje Julijų paplitimas nėra labai gausus, tačiau deficitu to irgi nepavadinsi. Jų buvimo pėdsakų randama iki šiol; jos minimos rašytiniuose šaltiniuose. Julijos nuolatos medžiojamos, bet tai ne dėl jų, kaip gyvulių, mėsos skanumo, o dvasios kilnumo. Moksliškai įrodyta, jog 95% šiandien gyvenančių vyriškos lyties atstovų norėtų auginti Juliją.
Jeigu norite iš pilkos minios išskirti šį gyvį, įsiminkite:
* Julijos niekada nevaikšto bandomis. Jos neapsikęstų, jeigu kas nors jas užgožtų. Šie gyvūnai labai pasitiki savimi, tačiau pasitaiko ir išimčių. Jos labai mėgsta tobulumą, taigi gatvėje dėl kokių nors jo trūkumų, visiškai be gailesčio ar kitokių emocijų gali sudraskyti praeivį.
* Julijos nuolatos kvepia šokoladu. Kartais lūpų kampučiais gali tekėti karštas šokoladas. Julijos įsitikinusios, jog jų protėviai – neatmainomi vampyrų palikuonys.
* Julijos dažnai nereaguoja į aplinką. Tai nutinka joms sunkiu laiku. Žiūrint į jas gatvėje, nesunku pastebėti jų nieko nematančias akis, kai nei vyzdžių, nei rainelės nėra – tik baltymas.
* Julijų eisena sparčiai keičiasi. Jeigu, pavyzdžiui, dabar, ji eina labai greitai, tai po keliolikos sekundžių ją užvaldys lėtas ėjimas.
* Julijos visada turi su savimi bent vieną knygą. Tai dėl šio gyvūno įsitikinimų. Jie nuolatos jaučiasi nejaukiai, jeigu savo trumpą gyvenimą aukoja nieko neveikimui.
* Julijų pirštai primena šakeles. Jie labai ploni ir grakštūs. Tai, Julijų manymu, bene vienas gražiausių jų kūno dalių akcentų.
* Julijų kojos dažnai truputį sulenktos. Kyla klausimas, tai dėl sunkaus viršutinės kūno dalies svorio, ar dėl didelio nepasitikėjimo savimi?
* Julijos nepasiduoda. Jos gali ginčytis net ir tada, kai net pačios suvokia, kad yra neteisios. Pralaimėjimas jas žemina. Nepakestų, jeigu kas drįstų tai dar ir prikaišioti.
Vaikystė 1
Sėdžiu turguje su obuoliais ir skaičiuoju centus. Žmonės iš manęs perka vienetais, o ne kilogramais. Turbūt todėl, kad neturiu jokių svarstyklių.
Jau trys litai ir dvidešimt devyni centai. Kaip ir vakar, kaip ir rytoj, taip ir šiandien. Per amžius. Amen. Girtas tėvas vėl atims. Velniai nematė. Griebiu obuoliukus ir čiuožiu namo. Priartėjęs prie tėvų kambario lango uždainuoju: „Kai sirpsta tėčiai Suvalkijoj, girtuokliai, kad numirt gali…“
Pamatau raudoną purviną snukį. Jis pakrapšto rankom akis ir spiegia savo pragertu bosu:
– Nešk šen savo subinę, kalės vaike! Parodysiu, kaip tėvą gerbti.
Išaušo ta akimirka, kai reikia bėgti kuo toliau, kur tik kojos neša. Aš tai ir darau. Visada taip darau. Perbėgu kelias gatves. Toliau penkių minučių siena: siauraakiai sustoję pozuoja prie Aušros vartų. Turiu tokį įprotį įkišti nosį į svetimas nuotraukas. Šis kartas neišskirtinis. Padarau tą patį. O tie juokiasi išsirietę – lyg čia aš jų linksmint atėjau. Prasibraunu pro tą besijuokiančią iš manęs kinų (o gal japonų?) armiją.
Šiandien namo grįžti negalima. Teks vaikščioti senamiesčiu. Jau jaučiu visus kvapus: iš blyninės, restoranų, kavinių. Kas antras praeivis žygiuoja kalbėdamasis telefonu. Ir taip paprastai, lengvai. Aš iš viso tik du kartus rankose esu laikęs: kai pavogiau ir kada nusipirkau. Bet abu atvejai baigėsi vienodai – tėvas atėmė, pragėrė ir dar primušė.
Nusipirkau bandelę. Einu ir žiaumoju. Tiesiog čepsiu. Noriu, kad visi girdėtų kaip man skanu. Kiekvienas praėjęs atsigręžia. Bet ne dėl skanumo. Aš, tu prakeiktas kalės vaike, smirdžiu. Ir dar ėdu netašytai. Pasiteisinsiu: niekas nemokė gražiai valgyti. Ir praustis.
Nutikimas autobuse
Kaip ir visi viešos paskirties autobusai, šis buvo baisus. Todėl jo neaprašinėsiu – ir taip įsivaizduojate, kokie jie. Su keliais maišais, pilnais mėsos (kiekvieną ankstų šeštadienio rytą važiuoju į turgų), nusliuogusia kepure ir raudona kaip kokio girtuoklio nosimi atsisėdau į vienintelę laisvą vietą. Važiuoti turėjau apie dvidešimt minučių, todėl patogiai įsitaisiau ir jau buvau beveik atsipalaidavęs, kai pastebėjau, jog šalia manęs sėdinti bobulka tiesiog žiopso. Atspėkit kur? Ogi į mane!
– Galėčiau kuo padėti?
– Velnio vaikas! Kiaule tu neraliuota! Pažiūrėk, koks snukis! Žmona su vaikais turbūt visą naktį vieni namuose sėdėjo, o tu, žertva, gėrei!
– Jūs mane pažįstate?
– Iš kvapo, asile, suprasti galima!!!
Apsimečiau, kad rašau žinutę. Nuotaika jau buvo sugadinta. Nuoširdžiai tikėjausi, kad ta senė paliks mane ramybėj. Bet kur tau…
– Meilužei rašai? Taip, parše? Snukiaveidi tu! Jaunystėje tokius kaip tu su grėbliu vaikydavau!
Tikėjausi, kad ji užsičiaups. Nutilo. Kelias minutes svarsčiau. Buvau nusiteikęs atkeršyti šiai damai. Ji per daug sau leidžia. Suprasčiau, uošvienė ar kokia buvusi. O čia kažkas iš dangaus į galvą jai nukrenta ir pradeda rėkti.
Nebūčiau aš. Sugalvojau gan neblogą kerštą. Įdėmiai į ją žvilgtelėjau – taip žiūrima į vos tik sutiktą žmogų, apie kurį nei ką blogo, nei ką gero negalvoji. Pamatęs, kad ji žiūri – linktelėjau.
– Laba diena, – tarstelėjau. – Malonėkite parodyti man savo asmens pažymėjimą.
Bobulka iškreipė snukelį. Aš lėtai išsitraukiau savo policininko pažymėjimą. Ši visa išbalo ir ėmė kuistis savo tašėje. Drebančiom rankom atskleidė lapelius, kur buvo jos nuotrauka (gan žavi, po velnių) ir visi kiti reikalingi duomenys. Julija Ogurcova. Vardas neblogas, bet pavardė – saugok, Viešpatie.
– Taigi, ponia Ogurcova, esate suimta už policininko įžeidinėjimą viešoje vietoje,– būtumėt matę, su kokiu pasitikėjimu aš ištariau tuos žodžius. Tai buvo gražiausiai ištarta frazė per visą mano karjerą. Jau tikėjausi, kad močiutė ims atgailauti kaip nusidėjėlė pas kunigą, bet kur tau…
– Tu, sumautas milicionieriau! Manai, savo kalbomis mane išgąsdinsi? Ką aš tau padariau? Vargšė babytė, kartą per savaitę į miestą išvažiuoja, o tie sumauti iškrypėliai vis tiek lenda!
Moterys su kiaušiais šiais laikais Lietuvoje… Išlipau vos troleibusas sustojo. Po velnių, maišus palikau!!! Iš paskos išlipo ta babytė. Spartinau žingsnį, o ji vis rėkė:
– Palauk, girtuokli! Palauk!
Užėjau tiesiai į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią nuoširdžiai tikėdamasis, kad mano naujoji draugė nesiteiks čia plėšyti savo gerklytės. Kaip tik buvo mišios. Sausakimša.
Broviausi kiek galėdamas į priekį. Girdėjau žmonių šūksnius kitoje pusėje. Smarkiai pasistiebęs pamačiau Ją. Po velnių, kuo aš nusidėjau? Ėjau atgal. Lauke klestelėjau ant suoliuko. Buvau toks pavargęs, kad man net neberupėjo, ar dabar, ar po penkių minučių būsiu nudėtas.
Atsidarė durys ir išėjo šventoji persekiojimo dvasia. Ėjo lėtai, uždususi. Atsisėdo šalia manęs. Jaučiau, kad oro iš baimės tiesiog nebeužtenka – pradinis drąsumas buvo dingęs.
– Girtuokli, maišus pamiršai.
Ir tiesia savo senas, drebančias rankas man. Pasiėmiau. Ačiū, pamaniau.
