Julius Keleras
ima ir atgyja
bet būna: ima ir atgyja
ankštas vaikystės butas,
mašinėle perrašomas laikas,
amžinai šlapios pirštinės ant radiatoriaus
mamos balsas, liepiantis ruošti pamokas,
plauti rankas, liepiantis ruoštis tikrovei,
kuri užklups kaip karštinė, kaip virusas
ar tiesiog paprasta, nepūlinė angina
ir čia jau nieko nebepadarysi,
sakau sau – pamiršk, o atsimeni,
sakau – prisimink, o pamiršti,
kol staiga vėl – ima ir atgyja
žiūrint į nematoma.
akvariumas
žuvys ieško kelio namo,
atrakina visas neįmanomas
duris, kurios niekam neatsiveria,
kurios lieka nematomos
kurios yra kažkur už mūsų,
bet vos tik atsigręži, jos
išnyksta, išblunka ir niekas nesujuda
anoj žalsvoj vaikystės fotografijoj
nei tu, nei mama, nei
darželio vaikai, kurie
vis dar yra sustingę
tarytum jau būtų mirę
apie džiaugsmą
einu per kambarį,
negalvodamas apie tai,
apie nieką turbūt negalvodamas
einu per kambarį,
tikėdamasis pasiekti balkoną,
pasiekti paupį, kitą krantą
pasiekti Žirmūnus, kitą pavasarį,
kitą vaizdą per klasės langus,
kitą žodį, koridoriuj ištartą tylint
einu per kambarį, galvodamas
apie džiaugsmą, apie paprasčiausią
džiaugsmą gyventi
jeigu
jeigu grįžtume ten, kur anuomet
mus lietė ranka, jeigu grįžtume?
durys būtų tikrai uždarytos, o rakto
po kilimėliu nebebūtų
o jei mes triskart pabelstume į stiklą –
švelniai, atsargiai, taip, kaip nesutarta?
– stiklas jau rodo kitų žmonių veidus
ir jau aišku – niekas netapo amžinu
Markučiai
vandens kolonėlė šnibžda
kažką per miegus, sakytum
jai daug metų būtų neleista
kalbėti
lyg daug metų būtų neleista
būti pačiai savimi, turėti vaikų –
mažų vandens pursliukų,
taškančių grindinį
taškančių seną kalvotą peizažą,
beveik amžinus keleivio batus,
kurių čia jau nėra ir galbūt
niekada nebuvo
tą pačią istoriją
tu kasdien tampi vis artimesnis dulkei,
laikaisi arčiau tėkmių, kurios suteka
auštant ir lieka švytėjimu,
tiesa, labiau panašiu į tvarstį
tu kasdien tampi vis artimesnis dulkei,
vaiko pirštukais apnuogintam stiklui:
ties brėžiama linija atsiveriančiu vaizdu
į gražiausią pasaulyje miestą
tu kasdien užsikloji galvą antklode,
kad tavęs nematytų debesys,
kurie tiek dešimtmečių tau mėgina
papasakot vieną ir tą pačią istoriją
spalio pabaiga.
mano palangė
nuo vazos krašto sraigė nukrito
ir susirietus užmigo, sraigė –
visai kaip tu, tik pižama jos kitokia –
pursluota, drėgna, kaulinė, tavo –
su mažais, kažko išsigandusiais nykštukais
jeigu sapnuosi iš aukštai krentantį vandenį,
sykį taip buvo jau, pasidengsi tiršta,
nepermatoma mėnesiena ir niekada negalėsi
susapnuoti manęs, mojančio tau
iš kito, ką tik pasiekto kranto
o jeigu sapnuosi prirūkytą vaikystės
laiptinę su amžinai pravertu langu
ir dar mažą mergytę antram aukšte
prispaudusią nosį prie stiklo, nenustebk,
ji ir dabar tau parodys rausvą smailų liežuvį
tavo arbatos šaukštelis
išvakarėse išskalbsiu tavo sielą,
sukursiu tau naują, nepavojingą pabaigą,
kur neliktų jokių sapnų apie nuskendusį vaiką
nei užuominų apie kažkieno pagaliau pralaimėtas lenktynes
užmigdama tu galėsi gėrėtis mažais buteliukais
ant komodos, kur sudėsiu laimingas
mūsų akimirkas, net ir tas, kuriose
kažkas bus nuskendęs džiaugsmo ašarose
net ir tas, kur kažkas bus negrįžtamai braidęs
purvinais guminiais batais, grįždamas
iš Aleksandro Vampilovo „Ančių medžioklės“ –
iš tos, kuriai mes visada drauge tik ruošėmės
ir tas, kurios liko ant palangės anam, prieš dešimtmečius
tavo nuomotam bute – aišku, tam rajone jau
pasikeitė viskas, net kokios devynios kartos kačių ir balandžių,
turbūt net ir rakto anga, kuri mus iš tolo anuomet pažino
ir tas, kuriose mes šypsomės, geriam vyną,
skaitom garsiai eiles, gulim pusiau apsirengę žolėj
ir tas, kur juokauji, jog niekada manęs neatsiminsi –
nebent per Nojaus tvaną ar Aleksandrijos gaisrą
ir tas, kur aš kaip visada, kursiu tave iš naujo: pirštų galiukais,
lūpom, balsu, tam, kad galėčiau kada nors išgirst
kaip mane vėl paliečia tas nesunkiai sužeistas pirštas –
nuo pusryčių stalo kadaise kritęs tavo arbatos šaukštelis
nepasiektų kranto
aš sukursiu tave iš gelsvo
Ledos pagalvės pūko,
iš staigaus žąsies judesio,
kylant su Nilsu į rūko užpiltą orą
aš sukursiu tave iš lietaus,
daužančio bėgius į Hadą,
iš ašaros lašo, be gailesčio
laižančio tavo nosinės odą
aš sukursiu tave kaip lakštingalą
kuria tykios, malonios vasaros
naktys, kažkada kažkieno
ne per klaidą tikrai numylėtos
aš sukursiu tave iš lėto, neįgudusiai
rankai paliečiant vyšniom kvepiančią
violončelę, kitados žydėjusią ten
už neperplauktos, jau neperplaukiamos upės
aš sukursiu tave juoduose atminties
dokuos, ten, kur kas naktį jie išstumia
vieną mažą, beveik neužaugusią valtį,
vien tik tam, kad ji niekada nepasiektų kranto
muzikinis automatas
siauras plyšiukas,
kur reikia įmesti
nesidabrinę monetą
prakaito lašą iš tavo
iškirptės, nebalinės
suknelės spindesį
melsvą kaklaskarę,
lūpų
bespalvį dažą,
visus rūbus ir lūkesčius,
netgi batelius su rausvais
raišteliais
siauras plyšiukas,
kur „Yesterday“ skamba
be mokesčio, be gėdos
ir nepaisydama jokių pakeliui
pasitaikančių nepalankių oro
sąlygų ir autobusų tvarkaraščių
keturios linijos
tavo rūbo žalsvis
žolei
suteikia daug džiaugsmo
tavo speneliai
galėtų prilygti
tik ką tik pražydusiai vyšniai
štai sekmadieniui
puošia tavo krūtis
nenustygstantis saulės zuikutis
man aukščiausia valdžia
yra tavo pučiamas
pūkas
labirintas
aš randu išėjimą, bet
tai vėl ne tas, nors dega
„exit“, nors dega silpna, žalsva,
kviečianti, musmirės lempa
nors virpa kažkas ore
kaip burna, gaudanti orą,
kaip skęstančiojo akis –
gaudanti nė už ką nestojantį debesį
kažkieno ranka tamsoj,
šalta kaip antkapis, besilaikanti rankenos,
ore mėšlungiškai gaudanti mano plaštaką,
ne, ji ne tavo
lik sveikas, dar vienas kambary,
lik sveikas, dar vienas bandyme,
išnerti, įkvėpti oro, užmigti
prisiglaudus prie tavo krūties
nuprausti dulkes
ir kada nors teliks tik paskutinis darbas –
nuprausti dulkes, švelniai suguldyti,
nebūtinai prie krašto ar prie sienos,
nebūtinai po dvi ir net nebūtinai po vieną
sakau tau, bus tai paskutinis darbas,
dabar telieka rasti, kur pirmasis
