Juozas Šikšnelis
 |
| Alio Balbieriaus nuotrauka |
Ryte
Ištrauka iš romano „Įvykių horizontas“
Sumanymas blyksteli lyg žaibas sąmonės horizonte, griaustinio nepasigirdo – turi praeiti kiek laiko. Ak, tas laikas! Imkim Sofijos atvejį. Po to, kai ji mane, taip sakant, paėmė, laikas nepageidautinai ilgai vilkosi, kol viską išsprendėm, net nežinau kaip, bet ne lietuviškai. Būtų prancūziškai, bet trūksta trečio – Juozapas Aleksandra dar tik pildė CV, beje, pamiršau pasakyti, kad jis gausiai prakaituoja ir naudoja dezodorantą Red faire. Nepadeda. Toliau laikas sraige slinko, kai Inkubas įsakė pakoreguoti Sofijos dosjė. Dabar jis vėl tapo mano priešu (neužsimirškite, kalbu apie laiką), sakau pernelyg drastiškai ir bijodamas, kad laikas manęs visai nepaliktų belaikėje erdvėje, švelninu, ne priešas, o kliūtis, nes esu priverstas laukti ir spėlioti: už ką gavau į galvą. Nereikėtų spėlioti, laukti atsakymo, jei smūgio nebūtų lydėjęs prakeiksmas: ar žinai už ką? Tik prastas mokytojas neišaiškinęs pamokos reikalauja atsakinėti.
Prašome negalvoti, jog tuščiai leidžiu tą savo draugą – nedraugą laiką (išties visai susipainiojau). Išsikviečiau, o gal patys atvyko, nepamenu ir man atleistina, Mykolą Angelą Šulcą, imperatorių Aleksandrą I ir Sofiją Tyzenhauzaitę. Užbėgdamas už akių įvairiausioms ir nepageidaujamoms interpretacijoms sakau: pirmasis – autentiškiausių autentiššššškiausias, ką tik iš Neries ištrauktas, dar dvokia vandeniu ir dumbliais, du kiti kelia tam tikrų abejonių, nes imperatorius primena nevykėlį žurnalistą Juozapą, kuris moka tik juoktis ir…jei tikėsime jo paties žodžiais, groti ar klausytis fleitos. Apie Sofiją Tyzenhauzaitę net nenoriu užsiminti, ne Tyzenhauzaitė, o grynų gryna ir piršto laužta Kauzienė. Rodo dantis.
Rūsčiu žvilgsniu paskirstau savo dėmesio prioritetus, jūs, keliantys pagrįstas abejones, eikite į antrąjį planą, dabar kalbėsiu su Mykolu Angelu (tėvai turėjo pretenzijų, ar pats save taip sureikšmino?).
– Kaip jaučiatės, profesoriau?
– Kaip žuvis, ištraukta iš vandens. – Atsako visai logiškai. Neprikiši.
Man belieka pritarti ir leistis į diskusijas, juk jis, nelaimingasis, Nerimi plaukė ištisus du šimtus metų. Galima ir sužuvėti. Tik kažkodėl ėmė visas virpėti. Trūksta deguonies ar tiesiog šalta?
– Jums tikriausiai ne pro šalį ko nors stipresnio, šildančio?
Teiraujuosi, karštligiškai svarstydamas, ką čia galėčiau jam pasiūlyti. Dar turiu menkutės vilties, kad profesoriui užteks takto atsisakyti. Kur tau! nebūtų iš Kuršo.
– Neprošal, kolega, neprošal, kaulus gelia, drėgmė persismelkė iki pakūnės.
– Atvirai kalbant, be valerijonų tinktūros nieko tinkamo susišildymui neturiu, – nuoširdžiai prisipažįstu.
– Puiku, – suploja delnais profesorius, dumblinas vanduo tykšta ir aptaško imperatorių su Rusijos dvaro garbės dama, – puiku, juk tinktūra turi apie šešiasdešimt laipsnių, – džiaugiasi Šulcas lyg senas patvorių girtuoklis.
– Jūsų laikais gal ir turėjo, dabar gerokai išvėsus. Gerkite, apšilkite ir klokite kas ir kaip, nes aplink jūsų žingsnius ir asmenį pinasi legendos. Kas jūs, profesoriau Šulcai? Mykolai Angelai, – pridėjau dėl skambumo, kiek sudelsęs, bet efektą pasiekiau: profesorius vėl subruzdo, ėmė lankstytis ir tapo panašus į prasto cirko prastą klouną, nes jam iš rankovių pradėjo slysti žuvys, vėžiai ir kitokie vandens gyviai. Iš anų laikų, dabar tokių nė su dinamitu nepakelsi nuo dugno. Išnykę.
– Čiort poberi, – mandagiai nusikeikė imperatorius, – jeigu tai pasikartos, galiu ir po soldatski.
– Geriau nereikia, turime keletą klasikų, kurie savo kūriniuose visos divizijos keiksmus sudeda.
– Ir aš prašau, nereikia, – koketiškai ėmė glaustytis apie jo šviesybę Sofija. – Susigadinsite savo įvaizdį.
– O koks tas mano įvaizdis? – pakėlė vieną, berods kairį, antakį Aleksandras I.
– Jūs be galo dėmesingas, švelnus, meilus ir vyriškas, – sučiulbėjo Tyzenhauzaitė, o aš pamaniau: kizdi, kizdi, no znaj meru, Erodas jis, o ne švelnus ir meilus kačiukas, bet ji tikriausiai kalbėjo apie vieną, o aš apie kitą.
– Mėgstate groti fleita? – Neiškenčiau ir tiedu susiraukė.
– Kas aš, kas aš? Aš paslaptis. – Atkuto Šulcas.
– Man paslaptys neegzistuoja, dviejų šimtų metų luobas gerokai sutrūnijęs.
– Na jau, na jau, nesakykit, golubčik.
– Kodėl jūs sakote golubčik? Juk nebuvot rusakalbis.
– Ką tik gyrėtės, jog jums nėra paslapčių, o nežinote, kokia kalba kalbėjau.
– Man nusispjauti, kokia kalba kalbėjote! – trenkiau kumščiu į stalą, – ir mažiau siurbkite mano valerijonus, nes greitai iš viso nesusikalbėsime.
– Je me permets d’attirer votre atention1, – įsiterpė imperatorius, – damai bloga, gal galima lašelytį valerijonų?
– Suteikite jai galimybę pagroti fleita ir praeis. – Buvau negailestingas it Neronas.
– Gerai, – sugniužo Šulcas, – kas jus domina?
– Varteliai.
– Kokie varteliai? aš jų esu suprojektavęs devynias begalybes! Kur tik siena, ten varteliai. Kur moteris ten skylė, – pridėjo ir tyliai sukikeno.
– Pardon! De guoi parler –t-on?2 – sujudo Aleksandras, – trys skylės, – ir nusižvengė Juozapo juoku.
– Nerį, – stengiausi nekreipti dėmesio į trukdes bei panašumus. -Varteliai į Nerį. Jūs pats pro juos išėjote ar jus… paskatino?
Šulcas nieko neatsakė. Aleksandras vėl sugriaudėjo Juozapo balsu, kiek sutrikau, nes pakilo ir visą kūną sukaustė baisus įtarimas.
– Jūs taip poetiškai viską išdėstėt, kad nerandu žodžių, – pralemeno Mykolas Angelas.
Imperatorius toliau kvatojo, Sofija glaustėsi prie jo, lyg išalkusi katė, dievaži, jau visai nepadoriai, todėl trenkiau kumščiu į stalą ir viskas pasibaigė.
***
Visai be reikalo tai padariau. Prabudau, noriu pasakyti, dėl viso kito nesigailiu. Juk neparbėgsi atgalios ir nepasitaisysi. Tegul mano ydos lieka tokios pat didelės kaip jūsų dorybės, amen. Nereikėtų mėtytis žodžiais, bet pulti ant kelių kartu su bevardžiu (ir beveidžiu, nes gobtuvo nenusiima net kitų akivaizdoje stovi ar sėdi taip, kad veidas liktų šešėlyje), kuris Šv. Rapolo bažnyčios požemiuose karštai meldžiasi. Maldos žodžių nesigirdi, tik būdinga poza. Tas, kuriam kreipiamas verbalinis maldos turinys, tikriausiai atsirenka, bet mums gali kilti įtarimas, kad tai ne malda, o jos imitacija. Ar tik dėl to, kad vienuolio, berods dominikono, toks pašaukimas – melstis.
Neklūpau kartu su juo, nes jo kaulai turėtų būti ne tik pabalę, bet ir sutrūniję, sunku dabar greitomis nustatyti vietą, kur jie ilsisi, o gal iki šiol nerado atilsio, juk šio beveidžio ir bevardžio dominikono, kuris nesitraukė nuo prioro Ciecerskio, priedermė buvo ne tik melstis. Ar imituoti maldą. Bet per toli nušokavau. Jis meldėsi ir sutrūnijo, o aš nesimeldžiu, bet nieko prieš sutrūnyti. Dabar ir galutinai. Negrįžtamai ir neapskundžiamai, svarbiausia, kuo greičiau.
Be reikalo pramerkęs akis, ne tik atsidūriau šiame laikmetyje, t.y. savo sultyse, bet ir nemalonumų verpete: pirmiausia kankino nepakeliamas galvos skausmas, kuris geriausiai būtų įvardijamas kaip nuolatinis daužymas. Gerai neįžiūrėjau ir neprisimenu, su kokia kuoka trenkė ponas Kauzas (už ką – irgi iki šiol neprisimenu, berods jau šimtą kartų tą minėjau, bet dabar atrodo, kad jis nepaliauja toliau daužyti tokia seka: trenkia, palaukia, kol skausmas nusmelks visą kūną iki prakaituotų (dėl to jie gausiau nei paprastai prakaituoja) tarpupirščių, tada atsivėdėjęs dar kartą rėžia. Aš jo nematau – regėjimai baigėsi, užtat kiti jutimo organai – ausys – girdi pranešimą per radiją, iš kurio tektų daryti išvadą, kad ponas Kauzas ateityje nieko panašaus nedarys. Deja, tai ne viešas pono Kauzo paklydimų išsižadėjimas, bet oficiali kriminalinė kronika, kurioje teigiama, kad architektas ponas Kauzas pastebėtas plaukiant Nerimi veidu žemyn. Jei neklystu ir galiu pasitikėti savo ausimis. Bet per jas niekas pastaruoju metu nemušė, tad neperdedu.
Šiurpas nepraeina, kaip jis gali praeiti, jei diktorius, dirbtinai padrebindamas balsą, praneša man, kad žymus žurnalistas Juozapas Aleksandra Armalis patyrė pasikėsinimą ir vos išvengė mirties. Susigūžiu į gemalo pozą, ką ten gemalo, į kokoną, kamuoliuką, grumstą ir, įsitempęs lyg prieš placentos sprogimą, laukiu pranešimo, kad Sofija Kauzienė netikėtai išskrido į Mėnulį liustruoti visą lietuvių tautą. Arba pagimdė Inkubą. Nesulaukiu, bet netoli to, nes diktorius suokalbišku tonu, kaip man, praneša, kad vyras bus nukentėjęs dėl žmonos paskyrimo į atsakingas pareigas. Į pastarąją aplinkybę nesureaguoju.
Tuo rytmetinio siaubo valandėlė baigėsi. Apskritai, kalbant apie kriminalines kronikas, atrodo, kad jos skirtos išsigimėlių padermei. Baisių išsigimėlių ir fizine, ir dvasine prasme. Visa tauta šeštadieniais prilipus prie televizorių žiūri svarbiausių kriminalinių įvykių apžvalgą. Išsigimėliai sugalvoja išsigimėliams pramogą. Aš vienas iš jų, bet pasitaikė įjungti radiją tokiu laiku. Vėl laikas. Jis mane užknis. Visur laikas.
Ryte atburzgia policija. Inspektorius Suchorukovas, nors rankos kaip lopetos anglims kabinti, bet prasmės iš pavardės negali išmesti. Tuščia jo. Kuo atburzgė irgi nespėjau sužiūrėti, užtat įtarimų bei pykčio nors vežimu vežk.
– Jūs, – sako, -vakar gėrėt?
– Gėriau, – patvirtinu geranoriškai ir pasidomiu: – o jūs?
– Čia aš klausinėju b…(prideda žodelytį, be kurio neapsieina du jauni klasikai).
– Valiaj. – Leidau.
– Su kuo gėrei?
– O kodėl jūs mane tujinat?
– Atsiprašau b…(tas pats dvie-jų klasikų mėgstamas leksikono perlas, imu įtarinėti, kad Suchorukovas bus nužengęs iš jų knygų puslapių), -mane taip Kauno militonų mokykloje mokė.
– Reikėjo stoti į Klaipėdos, – pastebėjau, – baigę Klaipėdos milicijos mokyklą gali dirbti ambasadose užsienyje.
– Net? – nusistebėjo pareigūnas, pastebimai nukandęs keiksmą, kuris veržte veržėsi iš burnos. Vėl nusistebėjau: iš pažiūros negrubus, dargi švelnus, apvalaus veiduko, šatenas ilgomis blakstienomis, o keikiasi lyg tie minėti klasikai.
– Net, – pavirtinau energingai linguodamas galvą, kol ją vėl beprotiškai suskaudo. Susiraukiau lyg suvytus bulvė ir per jėgą išstenėjau: – vieną tokį pažįstu. Nesuprasi, ar tarptautinių santykių institutą, ar Klaipėdos policijos mokyklą yra baigęs.
1 (pranc.) – norėčiau atkreipti jūsų dėmesį;
2 (pranc.) – Atsiprašau, ką jis kalba.
