Jurgis Malinauskas „žydėjimais“ apstatytų visą parką

Jurgis Malinauskas „žydėjimais“ apstatytų visą parką

Jurgis Malinauskas atstovauja jaunųjų skulptorių kartai Klaipėdoje.

AURELIJA KRIPAITĖ

Klaipėdos architektūrinę panoramą papildė nauja skulptūra – jaunojo menininko Jurgio Malinausko „Žydėjimas“.

Skulptūra, vaizduojanti į šviesą besistiebiantį daigą, yra pirmasis skulptoriaus stacionarus darbas. „Žydėjimas“ – pirmasis kūrinys ne tik autoriaus biografijoje. Iš rūdijančio ir nerūdijančio metalo pagaminta skulptūra pirmoji paženklino Klaipėdos miesto geografinį centrą. „Klaipėdos“ dienraščio 60 metų jubiliejaus dieną jis buvo prie Trinyčių tvenkinio. Miesto centre iškilus „Žydėjimui“, J.Malinauskas neslėpė svajonių tokiais „žydėjimais“ išpuošti visą parką.

– Ką Tau reiškia „Žydėjimo“ gimimas?

– Labai daug reiškia. Mane pastebėjo, manimi pasitikėjo, suteikė laisvę kūrybai. Didžiausias pasiekimas, kad skulptūra jau stovi.

– Tą dieną, kai Tau pasiūlė statyti skulptūrą, ar iš karto priėmei pasiūlymą, ar dar svarstei?

– Ką čia svarstyti? Užteko tik pasiūlymo. Vis tiek tai yra įsiamžinimas. Labai gerai, kad niekas nekliudė, davė man visą laisvę ir kaip norėjau, taip dariau. Kokias medžiagas norėjau, tokias ir rinkausi.

– Kodėl būtent „Žydėjimas“?

Šalia Trinyčių tvenkinio į dangų besistiebiantis „Žydėjimas“ ženklina Klaipėdos miesto geografinį centrą. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka Po dviejų mėnesių skulptūros „pumpuras“, veikiamas lietaus ir vėjų, pasidengė rūdimis ir išties tarsi pražydo… Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

– Iš kieto, šalto, poliruoto metalo išsiveržia kitas metalas, kuris yra organiškas. Jis kaip lašas, kaip pumpuras sprogsta. Lyg ruošiasi žydėti. Kai man pasiūlė daryti skulptūrą, paruošiau eskizus. „Žydėjimas“ buvo mano pirmoji ir vienintelė idėja.

– Ar po skulptūros atidengimo dar buvai nuvažiavęs jos pasižiūrėti?

– Tą patį vakarą nuvažiavau ten vienas. Labai gilus įspūdis, glosto savimeilę. Kyla pasididžiavimo savimi jausmas, kad dariau, padariau ir pagaliau stovi baigtas darbas.

– Ar anksčiau pagalvodavai apie skulptūrą miestui?

– Dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Visada norėjau kažką savo miestui sukurti.

– Ar sunku jaunam menininkui Klaipėdoje?

– Iš tikrųjų mes dabar miname tuos pačius kelius. Vėliau gal ateis kartos, kurioms bus lengviau. Mus pastebi ir dėl to džiugu.

– Ne paslaptis, kad, išvažiavę studijuoti į sostinę, dauguma jaunuolių nė negalvoja grįžti į savo gimtuosius namus. O tu grįžai…

– Grįžau. O apie užsienius net negalvojau. Nebuvo minčių likti ir Vilniuje. Čia platesnė erdvė kūrybai. Esi labiau pastebimas, o Vilniuje pasimestum. Dabar esu vienintelis jaunosios kartos skulptorius Klaipėdoje.

– Minėjai, kad dalyvauji konkursuose. Ar sunku jaunam menininkui prasiveržti tarp tokių žymių skulptorių kaip Arūnas Sakalauskas?

– Be abejo, sunku. Bet kada nors ateis ir mūsų laikas. Dabar nelabai ko tikiuosi eidamas į tokius konkursus.

– Priklausai „Žuvies akies“ grupei. Kaip dabar vystosi jūsų veikla? Pastaruoju metu esate pritilę…

– Mes apsisprendėme nebelįsti visur, kur papuola, o ruošti rimtus projektus. Ir kurti kokybišką meną.

– Tavo tėtis – Edvardas Malinauskas – žymus tapytojas. Nesijauti esąs jo šešėlyje?

– Mes dirbame skirtingose srityse. Aš niekada nesigyniau – tėvas yra žinomas. Ir tai man šiek tiek padeda. Vis dėlto – žinoma pavardė. Ir tai yra normalu. Aš niekada nesakysiu, kad man to nereikia, kad nenoriu ar atsižadu.

– Ar Tavo šeimoje yra daugiau menininkų?

– Mano mama yra tapytoja ir dėsto Klaipėdos vaikų dailės mokykloje.

– Greičiausiai tokioje šeimoje ne menininkas negalėjo gimti.

– Aš nežinau, kaip ten buvo. Bet manęs niekas nevertė, nesakė, kas turėčiau būti. Tą kryptį jau seniai pasirinkau, tai mano sąmonėje susiformavo. Galėjau ir buhalteris būti, bet matematikos „nekertu“.

– Bet dizaino, skulptūros menuose reikia tiksliai apskaičiuoti proporcijas.

– Na, tam matematinių žinių pakanka. Kartai būnu priverstas skaičiuoti, bet tai nėra labai reikalinga. Be to, yra žmonių, kurie gali paskaičiuoti.

– Kas Tave paskatino pasirinkti tokį „sunkų“ meną? Juk reikia ir su akmeniu, ir su metalu dirbti…

– Aš ir pats nemenkas (juokiasi – A.K.). Su spalvomis esu susipykęs, tapyti nemoku. Niekada nenupiešiu taip, kaip galėčiau nulipdyti.

– Ar tėtis po „Žydėjimo“ atidengimo tau patapšnojo per petį?

– Jis labai keistai reagavo. Žinoma, pritarė man, bet jis yra kitos srities menininkas. Jis – realistas, todėl yra šiokia tokia konfrontacija. Bet jis niekada nesakys, kad aš blogai dirbu.

– Kaip manai, kur po dešimties metų bus Klaipėdos geografinis centras?

– Manau, kad jis nelabai keisis, nes ir vienoje, ir kitoje miesto pusėje statomi namai. Būtų labai gražu visą parką apstatyti „žydėjimais“.

– Ši skulptūra įkvėpė naujiems darbams?

– Iš tiesų jau turiu naujų sumanymų. Ateina laikas, kai reikia pasirinkti, ką nori iš tiesų daryti, ir nebegali mėtytis. Galvoju apie personalinę parodą.

by admin