Jurgis Raudys
 |
| Alio BALBIERIAUS nuotrauka |
ženk drąsiai per laiko juostą bet
galvą pamaldžiai palenk
įeinant į parką pro
žemus šiaurės
Vartus
užsimerk atsimerk
vaikšto po vieną
po du raudono
smėlio takeliais
visas būrys
languotais paltukais
išdžiūvusiame fontane
žaidžia šachmatais
anoniminių vienišių
minia
* * *
palei vakarą
upė
prie upės
suoliukas
kai visai apsvaigsta
nuo raudono vyno
geltonas medinis
sukrypęs suoliukas
pradeda šokinėti
vaipytis ir rėkti
visai nekreipdamas
į aplinkinių dėmesį
tada:
ranka link rankos
du keistai besišypsantys
vyrai
* * *
iš
aukšto
aukšto
mėlyno
Nieko
lietaus smulkmė pabyra
ant žemės
sukuria sumaišties iliuziją
tarp XXI a. Žmonių
ramiai vaikštinėjančių
pačiame tikriausiame-
su fontanu skulptūra
juoda varna ant balto peties –
XVIII a. dvaro parkelyje
* * *
penki keturi
trys du
vienas …
ir žiemos juodas aukštas
dangus tampa
spalvotu gėlynu
žodžiai kartu
su kailinėm kepurėm
kyla į viršų
ir krenta
po kojom butelių šukės
šaukia aikštė …
neatskirsi
kur balsas iš džiaugsmo
kur riksmas iš skausmo
jo plaštaka atitrūkusi
nuo riešo
įsistvėrusi į raketos virvutę
skrieja link savo
žvaigždės
mirusi Tiesa
po pirmo stiklo
akis
net smulkus kraujagyslės
raištelis pasirąžo
už skaidriųjų akinių
po antro stiklo
ir mažo kuproto
paukštuko rauda
pasidaro kiek
artimesnė
po trečio stiklo
lange ruduo
o čia – žiema
tabako lapai smilksta
dūmų pusnys
iki kelių
po ketvirto stiklo
mažas nuodėmklausys
vairuotojo ausy
gyvenantis užsnūsta
po penkto stiklo
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
po šešto stiklo
durų rankena
griebia
svečiui už rankos
po septinto stiklo
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
po aštunto stiklo
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _
po devinto stiklo
aukštas rausvas rytas
juodi šešėliai
žalios žolės ir medžių
prie ženklo žyminčio
kaimelio pradžią
ir pabaigą basom pėdom tįso
MIRUSI TIESA
vyras ir moteris
už saulėtų dulkių
ir musių nutupinėto
lango
kitas paveikslo
langas: jauna
moteris laisto
violetinę gėlę
mus skiria
vaikų žaidimo
aikštelė subrūkšniuota
skalbinių varvančiom
virvėm
ir mūsų sieniniai
laikrodžiai rodantys
skirtingą laiką
moteris su juodosios
keramikos puoduku
rankoje
niekada nemokės
taip nerūpestingai
(pasyviai) rūpintis
ir grožėtis gėlėmis
ir dryžuotomis
bitėmis
