Jūros ošimo garsas – iš dėžės su smėliu

Jūros ošimo garsas – iš dėžės su smėliu

Šiomis dienomis Dramos teatro veteranas, aktorius Balys Juškevičius, pirmojo pokarinio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ dalyvis, švęs 85-ąjį gimtadienį. Spausdiname jo prisiminimus apie prieš 60 metų įvykusį Klaipėdos dramos teatro atgimimą, linkėdami teatro veteranui ilgų metų, sveikatos, geros nuotaikos.

Klaipėdos muzikinės dramos teatro 1946-ųjų spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ 16 puslapių gausiai iliustruota nespalvota programėlė – viena brangiausių relikvijų, spektaklio dalyviui B.Juškevičiui primenančių nepaprastą šio pastatymo sėkmę ir teatro Klaipėdoje atgimimą. Teatro veteranas B.Juškevičius gali palyginti, koks teatras Klaipėdoje buvo pokariu ir koks yra dabar. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Balys Juškevičius

Teatro veteranas

Dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas minėjo, kad naujame 2005-2006 metų repertuare, berods kovo mėnesį, atsiras ir spektaklis „Eglė žalčių karalienė“. Šis pavadinimas kelia ne tik didelį susidomėjimą prieš 60 metų statytu spektakliu, turėjusiu nepaprastą pasisekimą tarp tų laikų žiūrovų. Jis sukelia ir daug minčių, prisiminimų apie pokario Klaipėdos teatro gyvenimą, jo galimybes, darbo sąlygas, žmones, kūrusius šį spektaklį, priežastis, lėmusias jo pasisekimą.

Kėlė iš griuvėsių

Kokiu spektakliu atidaryti po karo 1945 metais įsteigtą Muzikinės komedijos teatrą, kai miestas dar skendi griuvėsiuose, kai uostamiesčio centras tiek šalia teatro, tiek jo prieigose buvo pasiekiamas tik pagrindine Herkaus Manto arba Tiltų gatvėmis? Net atėjimas į teatrą pėsčiomis per griuvėsius nebuvo lengvas dalykas.

Prieš atidarant teatrą jo darbuotojai, artistai, muzikantai, techninis personalas ilgas 1946 metų vasaros dienas praleido ne tik repeticijose, bet ir kasdieninėse talkose valydami miestą nuo griuvėsių. Jų ypač daug buvo aplinkui dabartinį Muzikinį teatrą, Atgimimo aikštę. Tai buvo naujųjų Klaipėdos gyventojų patriotinė iniciatyva – Lietuvos uostamiestį prikelti naujam gyvenimui.

Sugriauto miesto likimas veikė ir teatro vadovybę, kuri intensyviai ieškojo kūrinio, galėjusio bent iš dalies atspindėti lietuvių tautos kančią ir prisirišimą prie Baltijos jūros, kurios bangos skalavo miestą, kurio buvome netekę 1939 metais fašistams okupavus jį ir išvaikius veikusį Dramos teatrą.

Pasirinko… pasaką!

Po ilgų dvejonių ir pasiūlymų teatro vadovai ir Kultūros ministerija sustojo ties pasaka – legenda apie Eglę žalčių karalienę, kuriai kompozitorius Jonas Švedas buvo parašęs muziką. Šis kūrinys 1944 metais buvo pastatytas Kauno jaunojo žiūrovo teatre, bet Lietuvą užgriuvęs karas neleido šiam pastatymui įsitvirtinti laikinojoje sostinėje. Praėjus frontui spektaklis nebebuvo atnaujintas, juolab kad vienas iš pagrindinių jo statytojų kompozitorius Klemensas Griauzdė buvo paskirtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatro vyriausiuoju dirigentu. Jis ir tapo vienu iš iniciatorių šį kūrinį pastatyti mieste prie jūros ir skirti jį teatro atidarymui.

Palaipsniui formavosi aktorių grupė, telkėsi orkestras, atsirado keli baleto artistai. Muzikiniam paruošimui vadovavo K.Griauzdė, su aktoriais, šokėjais ir pagalbiniu personalu dirbo režisierius Juozas Gustaitis.

Išlikusioje spektaklio programėlėje nenurodyta, kas dirbo su baleto artistais, nors prisimenu, kad to meto teatro baleto žvaigždės Zita Lapytė ir Aleksas Alchimavičius šoko solinius šokius Žilvino rūmuose.

Gausiam chorui, kurio vieta spektaklyje buvo labai žymi, vadovavo Stasys Ratkevičius, vėliau ilgametis Marijampolės ir Kauno valstybinio lėlių teatro steigėjas ir vadovas.

Įspūdingas dekoracijas paruošė dailininkas Juozas Jankus. Jo jūros peizažas su auksinėmis kopomis ir palinkusiomis pušelėmis buvo toks įspūdingas, kad sulaukdavo žiūrovų aplodismentų. Dailininkas visame aštuonių paveikslų spektaklyje labai spalvingai, įtaigiai, dinamiškai keitė scenovaizdžius, ypač įspūdingai sukūrė spektaklio pradžią ir finalinę sceną.

Jaudino visus

Spektaklis buvo sudėtingas. Daug veikėjų, aštuoni scenovaizdžiai reikalavo išradingumo ir greito dekoracijų keitimo. Tuo metu teatro scena, palyginus su dabartinėmis scenomis, buvo ypač skurdi savo technika, šviesos ir garso aparatūra. Jos buvo labai mažai, nes po karo teatro pastatas buvo nusiaubtas. Scenos ratas šiame spektaklyje nebuvo naudojamas, nes jo mechanizmas neveikė. Jokių garso aparatų nebuvo, jokių įrašų tada niekas nedarė, tai daug vėlesnių laikų pasiekimai, kai teatre atsirado magnetofonai.

Tačiau jūros bangų šniokštimą žiūrovai girdėjo, bet jį sukeldavo teatro artistai ir scenos darbininkai. Sauso smėlio pripildytos dėžės būdavo vartomos į viršų ir į apačią, tai sudarydavo bangų šniokštimo iliuziją. Tokias dėžes teko vartyti ir man.

Scenos gilumoje buvo sukabinta daugybė skardos lakštų, metalinių plokščių, kurių siūbavimas, daužymas ir lankstymas sukeldavo griausmo, perkūno garso efektus, o žaibus svaidė elektros strypų susidūrimai, kuriuos taip pat valdė aktoriai. Norint išgauti jūros audros stichiją, buvo rengiamos specialios repeticijos, kad smėlio dėžės, skardų lakštai, metaliniai skydai harmoningai sukurtų reikiamų garsų efektus. V.Kancleris vedė spektaklį, „dirigavo“ visų garsų ir triukšmų efektams, jam talkino S.Ratkevičius.

Neužmirštamas ir įspūdingas buvo Eglės išvežimas į jūrą. Palengva žengdama aukšta, liekna, tradiciniu lietuvišku kostiumu apsirengusi Eglė (aktorė Angelė Ignatavičiūtė) ranka paliesdavo kiekvieną paliekantį, Žilvino pasiuntinių vedama eidavo link vartų. Visi spektaklio dalyviai uždainuodavo žinomą liaudies dainą, J.Švedo pritaikytą scenai, „O kur tu važiuoji, miela seserėle“, – liūdną, skaudžią melodiją, kurios reikšmingi žodžiai jaudino visus vaidinančius ir žiūrovus.

Verkė tikromis ašaromis

Buvo tie laikai, kai daugelis buvo išvežti nežinia kur ir už ką. Aš vaidinau Eglės tėvą, šalia buvo Motina (aktorė V.Ratkevičienė), abu susikabinę, apsiglėbę mes verkėme dėl Eglės tikromis, visai neartistiškomis ašaromis, nes mes jutome ypač skaudų tos scenos turinį ir savo pačių nežinią.

Kompozitorius J.Švedas parašė labai įspūdingą spektaklio finalą. Jis kupinas dramatizmo, nerimo, liūdesio. Eglė atbėga su vaikais ant kranto. Banguoja jūra. Eglė šaukia savo Žilviną: „Žilvine, Žilvinėli, jei tu gyvas, atplauk pieno puta, jei negyvas – kraujo puta!..“ Orkestre pasigirsdavo nerimastingas styginių tremolo, po to – pauzė, pilna nerimo, laukimo. Salėje mirtina tyla, o muzikos nerimas auga platyn ir garsyn, kol su staiga nutrūkusiais styginių garsais jūroje pasirodydavo raudona kraujo banga.

„Kas, kuris?!“ – šaukė Eglė, ištiesusi rankas į šėlstančią jūrą. Vaikai susigūžę į vieną kamuolį, tik Drebulėlė visa drebėdavo ir bijojo eiti prie brolių. Išdavikas aiškus.

„Būk prakeikta, dukra. Amžių amžius drebėk“, – užkeikė Eglė.

„O aš liksiu krante amžinai žalia“, – perkūnas ir žaibai lydėdavo užkeikimą, orkestras grodavo dramatinį finalą.

Mažos pauzės metu aš, stovėdamas užkulisyje, pastatydavau drebulės medelį. Šis dalyvavimas paslaptingame rituale taip įtraukdavo į jausminę dramatiško akto paslaptį, kad atrodydavo, tarsi mane patį pasmerkdavo prakeikimai. Tylėdami, susikaupę eidavome nusilenkti žiūrovams, kurie visada buvo labai dėkingi teatrui.

Tarsi vakar…

„Kraujo banga“, kuri pasirodydavo išdavystės silpnybėje, tarsi visiems bylojo apie kruviną mūsų tautos padėtį ir apie nežinią, kurios laukdavome kaip baisios lemties ir scenoje, ir salėje. Tai buvo 1947 metų liepos 27 dieną, jau prieš 60 metų, tačiau visa tai jaučiu, tarsi buvus vakar. Žinoma, ir didelė banga teigiamų, puikių akimirkų džiaugiantis, kad esu gyvas, kad dalyvauju svarbiame Klaipėdos dramos teatro istorijos procese, kad žiūrovų širdžių siunčiama energija yra tarsi didžiausias atlygis už kūrybą.

O po „Eglės žalčių karalienės“ premjeros šventiniame baliuje dalyvavo gausus tuometinės Lietuvos vyriausybės ir miesto vadovų būrys: J.Paleckis, Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas V.Bergas, rašytojai ir meno veikėjai A.Venclova, J.Banaitis, K.Korsakas, J.Baltušis, M.Meškauskienė, kompozitorius J.Švedas, Vilniaus, Kauno, Šiaulių teatrų atstovai. Premjerą šventėme dabartinio viešbučio ir restorano „Europa“ salėje.

Didžiausio svečių dėmesio sulaukė Eglės vaidmens atlikėja A.Ignatavičiūtė, kurią visą vakarą „atakavo“ A.Venclova.

Liepos mėnesio naktys trumpos. Pokylis baigėsi, kai virš Klaipėdos pakilo skaisti saulė. Kaip tik tą dieną prasidėjo ir teatro vasaros atostogos – pirmosios atgimusio Klaipėdos muzikinės komedijos teatro atostogos.

by admin