Jūros šventė kitaip
Laima Sugintienė
Jūros šventės metu Laiko saloje (Laikrodžių muziejaus kiemelis) buvo suplanuoti keturi koncertai: atidarymo koncertu „Bravo, Maestro!“ turėjo startuoti XIV tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kurį rengia Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, dar į tris koncertus – tai projektas „Nuo baroko iki džiazo…“ – pakvietė nuolat Jūros šventės renginiuose administracinį darbą dirbusi, o šįkart kartu su dukra Rūta Varnaite konkursą laimėjusi Irena Bierontaitė.
Ne mūsų arkliukas
Sūnūs neparvažiuos? Dirba, negali? Ir gali, ir nedirba savaitgaliais. Jau pabodo nustebusiems klausinėtojams atsakinėti, kad Jūros šventė – tai ne džiazo festivalis, į kurį visada parvažiuoja. O ir patys jos metu, jei tik galim, išvykstam iš miesto. Na, ne mūsų tai šventė. Tačiau jei liekam – čia kad būtų aiškiau, – visada dėvim dryžuotus marškinėlius, vairuodami praleidžiam iš šalutinio kelio į kairę negalinčius išsukti vairuotojus, nebambam (na, beveik), jei pėstieji eina dviračių taku. Žodžiu, visais būdais stengiamės rodyti svetingumą ir gal kiek vaikiškai didžiuojamės esą klaipėdiečiai…
Tuo šventė kaip ir apsiribodavo, nes dideli masiniai renginiai – ne mūsų arkliukas. Didžiulėje šventės programoje (būkim objektyvūs – šiemet ji kaip niekad buvo įvairi ir atliepianti pačius įvairiausius skonius bei poreikius) pirmiausia ieškodavome muzikinių renginių, tačiau jie dažnai – su labai retomis išimtimis – popsiniai, vyraudavo įvairūs šou. Tikrai nenusiteikę prieš šį žanrą, jame daug puikių atlikėjų, tačiau „kur jūsų rankos“ tipo koncertai, dažnai spūstyje – ne mums. Folkloras, kapelos? Nebent pats šoki ar dainuoji… Tiesa, būta erdvių, kurių scenose dainavo ir operos solistai. Nevardinsiu kurie, nes tikri profesionalai sau to neleistų. Pradedant repertuaru – vėlgi popsiniu, tik jau kita prasme, pavadinkim jį kad ir „osolemio“ , ir baigiant atlikimo lygiu. Chaltūra.
Taip ar panašiai buvo iki šių metų Jūros šventės. O šiemet atradome Laiko salą Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Ne mes vieni atradome: girdėjome miesto svečių aikčiojimus „kokia graži erdvė“ ir klaipėdiečių nusistebėjimai „kaip? Be kvietimų?“.
Kas gi vyko?
Bravo, Maestro!
Liepos 27-oji. Liūtis. Brendame – tiesiogine šio žodžio prasme – į Muzikinį teatrą. Ach, kaip gaila, vakar repeticijoje kiemelyje taip puikiai nuo laiptelių liejosi Vergų choras iš G.Verdi’o operos „Nabukas“…
Gal ir buvo kur rašyta, kad tokiomis aplinkybėmis koncertas prasidės pusvalandžiu vėliau. Akivaizdu, to nežinojau ne tik aš, kažkas piktinasi ir ploja… Salė beveik pilna, tarp publikos nemažai svečių iš sostinės. Tai džiugina.
Dar labiau džiugina, kad po įvairių ES lėšomis rengtų projektų scenoje pagaliau laukė susitikimas su savais atlikėjais. Prie pulto stojus dirigentui prof. Juozui Domarkui, teatro orkestras atliko populiariąją A.Dvořáko Simfoniją Nr.9, e-moll, op. 95 „Iš Naujojo pasaulio“. Vedamas įtaigaus Maestro mosto (tąsyk minėjusio ir solidų asmeninį jubiliejų: taikli festivalio pradžia, kurio motto – „Bravo, Maestro!“), kolektyvas grojo susitelkęs, maksimaliai panaudodamas visus savo resursus.
Antrojoje dalyje vienas po kito į sceną žengė pasiilgti teatro solistai, dainavę stilistiškai vientisą iš populiarių italų kompozitorių operų arijų ir chorų sudarytą programą. Visa programa puikiai tiko ir šventinei festivalio pradžiai, ir teatro pajėgų reprezentacijai, ir atitiko pasirinktą šūkį, ir, manau, pateisino tiek profesionalų, tiek eilinių klausytojų lūkesčius. Išskirčiau Dalios Kužmarskytės Čio Čio San iš G.Puccini’o operos „Madam Butterfly“ (kaip gi iki šiol joje joks vadovas ar režisierius nemato Toskos?!) ir seniai begirdėtą kaip dainininkę mūsų teatre užaugusią ir subrendusią Nidą Grigalavičiūtę (JAV), kuri, atlikdama V.Bellini’o Kavatiną „Casta Diva“ iš operos „Norma“, pademonstravo tebesanti puikios vokalinės formos. Klausytojai šiltai sutiko artistiškąjį prof. Eduardą Kaniavą, dainavusį Džanio Skikio ariją iš G.Puccini’o operos „Džanis Skikis“ bei E.Cannio „Įsimylėjusį kareivį“, taip pat demoniškąjį Artūrą Kozlovskį, padainavusį bosų topą – Don Bazilijo ariją iš G.Rossini’o operos „Sevilijos kirpėjas“.
Skleidėsi baroko dvasia
Liepos 29-oji. Vėl lietus. Keliaujame į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salę. Čia pirmuoju koncertu „J.S.Bachas ir barokiniai šokiai“ startuoja projektas „Nuo baroko iki džiazo…“.
Jame dalyvauja Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica Humana“ (meno vadovas ir dirigentas prof. Algirdas Vizgirda, taręs įžanginį žodį) ir senovinio šokio trupė „Festa Kortese“ (vadovė Alina Žutautaitė). Koncerto programa buvo sudaryta iš įvairių J.S. Bacho siuitų šokių. Greitus keitė lėti, porinio metro – trijų dalių, orius – žaismingi: rondeau, sarabanda, menuetas, bourre, polonezas, passepiede, gavotas, forllane, badienerie ir kt. Diriguojant meno vadovui, muzikoje stilingai skleidėsi manieringojo baroko dvasia, o šokėjai ją tarsi vizualizavo. Darniame ansamblyje ausis vis gaudė nuostabų R.Beinario obojaus toną…
„Camerata“ su „Žuvėdra“
Liepos 30-oji. Pagaliau nelyja, nuostabus vasaros vakaras. Intriguoja Vilhelmo Čepinskio „Camerata Klaipėda“ virsmas į „Camerata Palatina Vilnensis“ – taip vadinasi buvęs klaipėdiečių, o dabar – LDK valdovų rūmų orkestras, parengęs programą „Aštuoni metų laikai“ (ją, tiesa, po keturis „Metų laikus“ ne kartą girdėjome, kai kolektyvas vadinosi dar„Camerata Klaipėda“).
Intriguoja ir A.Vivaldi’o „Metų laikų“ bei A.Piazzolla’os „Keturių metų laikų Buenos Airėse smuikui ir styginių orkestrui“ (aranž. V.Čepinskio) jungtis, ir dermė su Klaipėdos universiteto sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ (vadovai – Skaistė ir Romaldas Idzelevičiai) šokėjais.
Atrodo, pavyko, nes nieko nemačiau… Ir įgarsinimui priekaištų turėčiau. Tačiau skirtingai nuo aplinkinių, nepasigedau V.Čepinskio: meno vadovą pakeitęs ir solo smuiku griežęs Džeraldas Bidva ne kartą įrodė esąs puikus atlikėjas, o muzikoje, turinčioje džiazo raiškos elementų, manau, ir pranokstantis labiau akademišką vadovą. Taigi kaitą laikyčiau ne minusu, bet pliusu. O štai organizatoriams kaita sukėlė papildomų rūpesčių. „Tango šokių kompozicijas pagal V.Čepinskio atsiųstus įrašus specialiai sukūrė prof. S.Idzelevičienė. Paaiškėjus, kad solistas bus ne V.Čepinskis, o Dž.Bidva, nerimavome, ar šokėjai galės šokti pagal kito solisto atliekamą muziką. Na, bet repeticijoje buvo rasti kompromisai… Po koncerto nuskambėjo mintys, kad šis projektas – „Cameratos“ su „Žuvėdra“ – galėtų turėti ir kažkokį tęsinį“, – neramias akimirkas prisiminė I.Bierontaitė.
Laikas džiazui
Liepos 31-oji. Paskutinis ciklo koncertas „Laikas džiazui“. Jo pirmojoje dalyje dalyvavo laurus tarptautiniuose a capella konkursuose skinantis (jau dalyvauta Austrijoje, Suomijoje, Italijoje, rengiamasi Kroatijoje ir Taivanyje vyksiančioms varžytuvėms) klaipėdiečių ansamblis – vokalinis kvartetas „Capella‘A“: Kristina Jatautaitė, Rasa Serra, Aušra Smičiūtė ir Mindaugas Putna bei ritmo grupė: Paulius Stonkus (bosinė gitara), Dainius Kažukauskas (mušamieji).
Nuoširdžiai linkėdama konkursinės sėkmės šiems paties aukščiausio lygio profesionalams, lyg ir suprantu jų norą – juolab taip retai koncertuojant saviškiams – parodyti visą repertuaro amplitudę, pradedant J.S.Bacho Fuga Nr.21, Albinoni’o Adagio, spiričiueliu, fragmentu iš miuziklo „Sister Act“ ir baigiant Take 6, Johno Coltrane’o kompozicijomis (aranž. A.Smičiūtės, M.Putnos, K.Jatautaitės). Tačiau jau pati ciklo idėja tarsi reikalautų konceptualesnės programos.
Antroji renginio dalis – Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės šokio spektaklis „Meilės uostas“ (spektaklio choreografė Jolanta Milčienė, režisierius Virginijus Pupšys, scenografas Vytautas Palavinskas, grojo džiazo grupė „The West Coast“, dainavo Edita Bodrovaitė).
Jei ir kėlė šiokių tokių abejonių pirmosios dalies programa, tai dar sunkiau suvokti šokio spektak-
lio muzikinių kūrinių pasirinkimą. Kas juos sieja ar, atvirkščiai, skiria? Tik tempas, charakteris, reikalingas choreografui kontrastingoms kompozicijoms sukurti? Tikrai nemanau, kad judesiu reikia atkartoti muzikinį tekstą. Tačiau vyraujant vokalinei muzikai, ypač skambant visuotinai žinomiems hitams (C.Porterio, H.Hancocko, S.Wonderio, galų gale „The Beatles“), kurių tekstai patys savaime turi svarų prasminį krūvį, mano manymu, režisierius ir choreografas rizikuoja, kurdami papildomą kontrapunktą. Spektaklis, puikiai tikęs (vien Aurelijus Liškauskas ko vertas) šiai erdvei ir progai, nors sunkokai įsivaizduoju jį sezono repertuare, užbaigė prasmingą ciklą.
Dar apie jungtis
Jos įvairios – pradedant idėja: laikrodžių kiemelis – laikas – amžinybė – varpai (kariliono programą atliko prof. Stasys Žilevičius – dar viena trijų koncertų jungtis); barokas – klasika – džiazas; bravo, maestro – J.Domarkas – S.Domarkas – K.Kšanas – E.Kaniava ir t.t.
Dažnai jungties funkciją (ne)atlieka koncerto pranešėjas/vedėjas. Kaipgi buvo šį kartą? Kai idėja konceptuali, kai iš programos viskas aišku, tikrai pakanka paprasčiausio pranešimo klausytojams, pasakyto tinkamu tonu ir maniera (Kristina Kazlauskaitė, „Laikas džiazui“). Ne itin vykusiu pavyzdžiu įvardinčiau Alinos Žutautaitės („J.S.Bachas ir barokiniai šokiai“) atvejį: na taip, barokas manieringas, betgi ir saikas būtinas.
Jauni, žavūs, sceniški, įspūdingai aprengti, vienas kitam tinkantys, puikių balsų, tačiau nelabai patyrę ir improvizuoti dar tik besimokantys vedėjai Judita Butkytė ir Rokas Spalinskas („Bravo, Maestro!“) tiesiog klimpo beprasmiuose tekstuose apie… debesis. Net pačiam Vytautui Paukštei tokiam tekstui suteikti prasmę vargu ar pavyktų… Net nejauku buvo stebėti aplink sėdinčių vilniečių reakciją…
Ir kai rugpjūčio 1-ąją piliavietėje išgirdau Šarūno Juškevičiaus balsą, dar ir dar kartą pasidžiaugiau. Visada malonus tembras ir derama intonacija, raiški kalba, apgalvotų tekstų dermė su lanksčia improvizacija, solidi laikysena – su subtiliu humoru. Bravo, Maestro!
Nerimauta be reikalo
Suprantamos organizatorių abejonės, ar šis nišinis projektas, tarsi besikertantis su Jūros šventės filosofija (pripažinkime, yra tiesos ją vadinantiems tiesiog alaus gėrimo švente po jūros priedanga, na, toks savotiškas užmaskuotas Octoberfest), bus paklausus.
Kaip pasakojo idėjos „Nuo baroko iki džiazo…“ autorė I.Bierontaitė, pavadinimas gimė paaiškėjus veiksmo vietai, tad siekta (ir pasiekta), kad laiko dominantė būtų ir pavadinime, ir pačioje programoje. Džiugina rengėjų noras užpildyti nišą, akivaizdžiai žiojėjančią gausybėje Jūros šventės renginių. Verkiant trūko aukšto meninio lygio, profesionalių atlikėjų koncertų jaukioje kamerinėje erdvėje.
Tiesa, būta nerimo, ar bus tokios programos poreikis, ar bus žiūrovų/klausytojų. „Pasirodo, nerimavome be reikalo. Net penktadienio koncertą „J.S.Bachas ir baroko šokiai“ dėl lietingo oro perkėlus į Menų fakulteto salę, ji buvo pilna… Na, o šeštadienį ir sekmadienį – atsirado problema – ne visi galėjo matyti, kas vyksta scenoje… Tam nebuvome kaip reikiant pasiruošę“, – neslėpė I.Bierontaitė. Programos autorės siekė, kad ji nebūtų labai sudėtinga, bet kokybiška, vizuali, patraukli ausiai ir akiai. Todėl beveik visi koncertai – tai gyva muzika ir šokis, plastika. „Ir programą, ir atlikėjus rinkomės atsakingai – konsultavomės su muzikais, choreografais“, – tęsė pokalbininkė.
O renkantis atlikėjus mamos ir dukros tandemas norėjo, kad tai būtų profesionalūs, žinomi kolektyvai. Kartu siekta parodyti ir geriausius Klaipėdos atlikėjus. Tai ypač džiugina, nes neretai už žymiai didesnę kainą kviečiami sostinės muzikai ne visada pelnytai išstumia savus artistus. Neatsikratau nusivylimo kartėlio, kad atidarant „Švyturio“ areną talentingasis ir Klaipėdoje jau pasiilgtas Vytautas Lukočius dirigavo ne klaipėdiečių (o galėjom, tikrai galėjom suvienyti Muzikinio teatro, Klaipėdos koncertų salės kamerinio orkestro, vis atgyjančio Bigbendo muzikus), o sostinės atlikėjams…
Betgi grįžkime prie puikios idėjos, šaunaus sumanymo. Nors rengėjai sakė nusitaikę į vyresnio amžiaus (na taip, taip, mes jau tarp jų…), savo aplinkos klausytoją, vis dėlto mačiau nemažai ir jaunimo, jaunų šeimų su atžalomis. Tad sveikindama idėjos autorius, vykdytojus, dalyvius, linkėčiau kitąmet (tai būtinai turi tęstis!) pagalvoti apie matomumą (gal scena galėtų būti kaip pirmuosiuose Klaipėdos džiazo festivaliuose – apačioje), gal net apie toliau nuo scenos esantį kamputį toms atžaloms – kai kuriuose koncertuose jų krykštavimas gerokai trukdė.
Organizatorės išsakė padėką Jūros šventės direktoriui R.Mockui – už idėjos palaikymą ir Laikrodžių muziejaus darbuotojams – už visokeriopą pagalbą.
Ačiū tų, tiek to – vyresnių – klaipėdiečių vardu už iniciatyvą. Laukiame tęsinio.
