K.Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos
Artėjant 300-osioms Kristijono Donelaičio gimimo metinėms, Klaipėdoje surengta mokslinė konferencija prabilo ne vien lietuvių, bet ir užsienio tyrinėtojų lūpomis, atskleisdama Donelaičio epochos kultūrines inovacijas.
Darius Barasa
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas
Kad tik būtų įgyvendinta
2010 m. Lietuvos Respublikos Seimas 2014-uosius paskelbė Kristijono Donelaičio metais ir priėmė 2010-2014 m. K.Donelaičio (1714–1780) 300-ųjų gimimo metinių minėjimo programos, kurią vykdo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, metmenis.
Toji programa, suprantama, neprilygs Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo užmojams, tačiau gali, regis, lygintis ar net pranokti tokias buvusias vykdytas programas, kaip M.Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties (1997 m.), lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio (2004 m.) ar Didžiojo Vilniaus Seimo 100-mečio (2005 m.) minėjimai. Dėl parodyto dėmesio ir ažiotažo masto V.Kudirkos, M.Jankaus 150-ųjų (2008 m.), K.Būgos 130-ųjų (2009 m.), J.Jablonskio 180-ųjų (2010 m.) ar J.Basanavičiaus 160-ųjų (2011 m.) bei kitų gimimo metinių minėjimų programas, palyginti su K.Donelaičio, galima laikyti tik paraštinėmis. K.Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių programa turi rimtų pretenzijų užgožti ir nustelbti ne ką įspūdingesnę Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 2009–2017 m. programą.
Tačiau vargu ar šiuo atveju reikėtų būgštauti dėl konkurencijos. Nerimauti kur kas labiau verta dėl to, kad nors pusė tų sumanymų būtų išties įgyvendinta. Klostantis pozityviam K.Donelaičio programos įgyvendinimo scenarijui, netolimoje ateityje šviestųsi didelės malonios staigmenos: nauji leidiniai apie K.Donelaitį ir jo „Metų“ leidimai, svarbių lietuviškai raštijai ir kultūrai XVIII a. veikalų vertimai į lietuvių kalbą, donelaitikos sklaida visuomenės informavimo priemonėse, kultūros ir edukacinės programos.
Norint geriau suvokti
Mokslinės konferencijos tokiame kontekste laikytinos savaime suprantamu dalyku sine qua non. Pirmoji šios programos tarptautinė konferencija „Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos“ buvo surengta šiemet spalio 20 ir 21 d. Klaipėdos universitete. Konferenciją iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. Šis renginys sudarė galimybę mokslinėmis įžvalgomis pasidalyti tyrinėtojus iš Italijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos bei Lietuvos.
Per dvi renginio dienas buvo perskaityta 16 pranešimų. Kokia turtinga vykusių procesų įvairumu ir kontrastais buvo K.Donelaičio epocha, galima spręsti iš plataus pranešimų spektro: nuo lig šiol vešinčių stereotipų, politinių ir dvasinių laikmečio metmenų akcentavimo iki muzikinės kultūros, giesmynų, Karaliaučiaus universiteto, bibliotekų, pietistų ir liuteronų ortodoksų pristatymo, Donelaičio simbolio aktualizavimo naujaisiais laikais. Nepamiršta buvo ir Donelaičio kaip kunigo ir lietuvių literatūros kūrėjo asmenybė bei jo kūryba.
Pagrįstai galime kelti klausimą, ar šioje temoje dar yra įžvelgiamos kokios nors inovacijos – juk K.Donelaičio asmenybė, jo kūryba kaip niekas kitas yra susilaukę gausių mokslinių tyrimų. Tačiau norint geriau suvokti Donelaitį kaip asmenybę ir kūrėją, reikia pažvelgti į pačią epochą, kuri darė įtaką jam, Prūsų Lietuvai ir visai Prūsijos valstybei. Ši idėja ir tapo pagrindiniu konferencijos moto. Renginio dalyvius sveikino, naujų įžvalgų ir įdomių diskusijų linkėjo Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Vladas Žulkus, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade Romanas Senapėdis.
Istorijos kontrastų fone
Vaisingoms diskusijoms provokuojančiu pranešimu konferenciją pradėjusi doc. dr. N.Strakauskaitė (Klaipėdos universitetas, pranešimas „Prūsų Lietuva Prūsijos istorijos kontrastų fone XVIII-XIX a.“) neatsitiktinai pasiūlė epochos inovacijų ieškoti plačiuose kontekstuose, į istoriją pažvelgiant šia seka: Prūsijos Karalystė – Prūsų Lietuva – Donelaitis, bet ne atvirkščiai, kaip iki šiol buvo įprasta lietuvių visuomenėje.
Kaip pabrėžta pranešime, XVIII a. Prūsijoje kontrastų rasti nėra sunku: iš vienos pusės, valstybėje pastebima ryški Švietimo epochos sklaida bei pažangi teisinė sistema. Kita vertus, reakcingais ženklais reiškėsi išlaikyta dvarininkų luomo privilegijuota padėtis. Švietimo sistemos pasiekimai, ypač kova su liaudies neraštingumu (Prūsija pirmoji Europoje 1736 m. deklaravo visuotinio pradinio mokslo įgyvendinimo principą), akivaizdžiai kontrastavo su Friedricho Wilhelmo I – kareivių karaliaus – militaristinėmis ambicijomis.
Kontrastų galima įžvelgti ir šiuolaikiniuose tos epochos vertinimuose: vieniems – tai piktavališkos germanizacijos amžius, kitiems – natūralios komunikacijos pasek-mėje išryškėjęs akultūracijos, asimiliacijos procesas. Pasak doc. dr. N.Strakauskaitės, negatyvios germanizacijos stereotipas dažnai yra įkeliamas į XVIII a. – Donelaičio epochą, nors iš tikro jos apraiškų reikia ieškoti kitame laikmetyje ir kitoje valstybėje – XIX a. antros pusės Vokietijos imperijoje.
Išsakytas mintis pratęsė doc. dr. A.Baublys (Klaipėdos universitetas, „K.Donelaičio epochos dvasiniai ir politiniai iššūkiai“), nubrėžęs pagrindines XVIII a. Prūsijos politinio ir dvasinio gyvenimo gaires. Prūsijos valstybės vidaus politikos procesai – valdžios centralizacija, monarchinio absoliutizmo stiprėjimas, kariuomenės stiprinimas – pavertė Prūsiją viena iš centrinių jėgų, sprendusių ir formavusių Europos politikos raidos strategiją, su ja buvo priversti skaitytis didieji Europos politikos žaidėjai. Kita vertus, kultūrinėje-dvasinėje plotmėje vyko transformacija nuo pietizmo protegavimo iki religinio abejingumo ir apšvietos idėjų, nuo liaudies švietimo gimtąja kalba ugdymo iki religijos ir švietimo atskyrimo. Akcentuotina reikšmingai nuskambėjusi prelegento mintis, kad dvikalbystės plitimas teoriškai pabaigė lietuviško etnoso ignoravimo viešajame gyvenime periodą.
Pažvelgė kolonistų akimis
Neatsiejama K.Donelaičio epochos dalimi buvo kolonizacijos bangos Prūsijoje. Vieną jų, būtent zalcburgiečių, itin detaliai savo pranešime atskleidė prof. dr. B.Jähnig (Berlynas, „Zalcburgiečių emigrantų ištrėmimas, jų priėmimas ir apgyvendinimas Prūsijoje“).
Reikšminga, kad šiuo atveju į kolonizacijos vyksmą buvo pažvelgta ne tradiciniu vietos gyventojų – Prūsijos lietuvininkų, tačiau kolonistų akimis. Lietuviškoje sąmonėje ši kolonizacija siejama su tokiais primityvais vertinimais, kaip lietuvininkų germanizacija, geriausiu atveju – asimiliacija, sąmoninga ir nuoseklia vokiečių slinktimi į Rytus ir pan. Tačiau istorijos aukos sindromas, kaip aiškėja iš pranešimo, labiau turėtų būti taikytinas zalcburgiečiams, ne lietuvininkams. Tremties iš gimtinės tragedija, dėl ypač sunkių sąlygų šimtų mirtis kelyje ir dar keletas tūkstančių pietų kalniečių mirčių naujoje tėvynėje (taip ir nesugebėjusių aklimatizuotis rūsčiame šiaurės krašte) – ypač svarbi, deja, dažnai pamiršta to „pikto“ kolonisto-zalsburgiečio paveikslo mozaikos dalis.
Zalcburgiečių, tik šįkart kaip liaudiško pietizmo nešėjų, motyvas nuskambėjo prof. dr. G.Jasinskio (Olštynas, Lenkija, „Surinkiminio judėjimo Mozūrijoje pradžia: „Šventųjų“ grupė XVIII–XIX a. sandūroje) pranešime. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas liaudiško pietistinio judėjimo lyginimui Prūsų Lietuvoje ir Mozūrijoje, maldininkų (surinkiminio) sąjūdžio plitimo priežasčių nustatymui. Išsamiai aptartos ankstyviausio liaudiško pietistinio judėjimo tarp mozūrų, vadinamosios „Šventųjų“ grupės kilmės ištakos, apibūdinti pagrindiniai veiklos bruožai. Svarbu pažymėti, kad atskleistame mozūrų surinkiminiame judėjime negalima nepastebėti stulbinamų panašumų, paralelių su lietuvininkų pietistiniu sąjūdžiu. Todėl kunigo dr. V.Gaigalaičio dar XX a. pradžioje iškelta viena iš versijų, kuri ir šiandien gana populiari, kad lietuvininkų surinkimininkų judėjimas buvo iš išorės neveikiamas ir vien tik lietuvininkams savitas judėjimas, yra visiškai atmestina.
Apie aplinką universitetuose
Pietizmo temą, tik jau intelektualinėje terpėje ir ankstyvesniu laikotarpiu, išplėtojo dr. K.Daugirdas (Europos istorijos institutas, Maincas, „Karaliaučiaus teologijos fakultetas Donelaičio studijų laikotarpiu“). Akcentuota, kad K.Donelaičio studijų metais Karaliaučiaus universitete vyko reikšmingi struktūriniai ir personaliniai pokyčiai, visų pirma – pie-
tizmo ir ortodoksijos poliarizacija. Šių dviejų srovių kovą ir keltą įtampą neabejotinai patyrė K.Donelaitis, jis buvo priverstas lankyti tiek pietistų profesorių (G.Rogallio, A.Wolffo, D.Saltheniaus, F.Schultzo, J.Kypkės ir kitų), tiek ortodoksų (J.Quandto, J.Behmes) paskaitas. Pranešėjas iškėlė prielaidą, kad galbūt dėl pietistų dominavimo ir įsitvirtinimo universitete K.Donelaitis su pastaraisiais galėjo palaikyti glaudesnius ryšius ir galbūt dėl to buvo pietistiškai indoktrinuotas.
Bendrą laikmečio Rytų Baltijos regiono universitetų situaciją XVIII a. pab. – XIX a. pr., jų aplinką, studentiją apžvelgė dr. R.Leiserowitz (Vokietijos istorijos institutas Varšuvoje, „Humanitarinė-dvasinė aplinka Karaliaučiaus, Varšuvos, Dorpato, Vilniaus universitetuose: studentai kaip pagrindiniai kultūrinės komunikacijos veikėjai“). Akcentuota Karaliaučiaus universiteto metamorfozė nuo faktiškai vienintelės aukštosios mokyklos XVIII a. pab. rytiniame Baltijos regione iki lokalinės reikšmės mokymo įstaigos. Tai atskleidė užsienio studentų skaičiaus kitimo analizė. Išskirti to meto studijų viename ar kitame universitete pasirinkimo kriterijai: mokymo įstaigos prestižas ir reputacija; specialybės ir profesijos poreikis (pvz., Karaliaučiaus universitetas aukštai reitinguotas teologijos ir filosofijos srityje); tradiciniai ryšiai (kalbiniai, nacionaliniai veiksniai). Pasirinkimą, regis, lėmė ir toks žmogiškas veiksnys kaip universitetų pasiekiamumas to meto susisiekimo ir transporto tinklu.
Kur skaitė, ką giedojo?
Prof. dr. A.Walter (Osnanbrücko universitetas, Vokietija, ir Klaipėdos universitetas „Karaliaučiaus bibliotekų aplinka K.Donelaičio laikotarpiu. Rinkinių likimas po 1945 m.“) aptarė to laikmečio Karaliaučiaus miesto bibliotekų situaciją, iškeldamas klausimą: kokiomis iš jų savo studijų metais galėjo naudotis K.Donelaitis?
Buvo apžvelgtos knygų tomais turtingiausios viešos bibliotekos: Karaliaučiaus karališka Pilies, miesto ir universiteto, Valenrodo, slaptoji kanceliarijos. Akcentuota ir privačių, pvz., universitetų profesorių D.Saltheniaus, F.Schultzo ar J.Quandto bibliotekų reikšmė, teigiant, kad šios bibliotekos galbūt darė didesnę įtaką akademinei ir mokslinei minčiai, nei viešosios, nes naudojimasis pastarosiomis buvo gana ribotas.
Vienas autoritetingiausių Prūsų Lietuvos giesmynų specialistų prof. G.Michelini (Parmos universitetas, Italija, „Prūsų Lietuvos giesmynai Donelaičio laikais“) detaliai aptarė XVIII a. naudotų giesmynų leidimus, jų sudarymo, giesmių vertimų problemas. Kaip pabrėžė mokslininkas, K.Donelaitis bus užaugęs prie 1705 m. pirmąkart pasirodžiusio F.Z.Šusterio giesmyno, nors vėliau jam bus žinomi ir ankstesni 1666–1705 m. D.Kleino bei vėlesni 1732–1745 m. J.Berento, 1732–1740 m. F.U.Glazerio, 1750 m. A.F.Šimelpenigio sudaryti giesmynai. Labai tikėtina, kad Tolminkiemio parapijos klebonas daugumą šių giesmynų giesmių mokėjo atmintinai, o giesmynai bus darę įtaką ir jo poezijai.
K.Donelaičio sąsajas su muzika ir tos epochos muzikinės kultūros ypatybes europiniu kontekstu apžvelgė prof. dr. D.Kšanienė (Klaipėdos universitetas, „Muzikinės kultūros apraiškos Prūsų / Mažojoje Lietuvoje K.Donelaičio laikais“). Greta įtakingos bažnytinės muzikos pabrėžtas Apšvietos amžiaus intensyvus pasaulietinės muzikinės kultūros plėtojimasis (miestų kapelos, orkestrai, muzikiniai teatrai ir kt.). Prūsų Lietuvos muzikinis gyvenimas, absorbavęs Prūsijos, Vokietijos muzikinę kultūrą, į ją integravo ir savitus (etninius) bruožus.
Ieškojo kūrybos ištakų
K.Donelaičiui skirta konferencija sunkiai įsivaizduojama be deramos duoklės kunigo ir lietuvių literatūros kūrėjo kūrybai.
Šiuo atveju inovatoriškumu pasižymėjo dr. A.Kuzborska (Varmijos-Mozūrijos universitetas Olštyne, Lenkija, „K. Donelaičio kūrybos europietiškos ištakos“), kurios tvirtinimu K.Donelaičio epinė poema „Metai“, priešingai nei teigta literatūros tyrinėtojo akademiko prof. K.Korsako, nėra visiškai originali ar savarankiška. Nenuginčijamą K.Donelaičio nuopelną lietuvių grožinės literatūros srityje pripažinusios pranešėjos nuomone, poemos teksto analizė ir jos lyginimas europiniu mastu leidžia teigti, jog K.Donelaičio kūrybos ištakų reikia ieškoti antikinėje ir to meto Europos, ypač vokiečių, literatūroje. Išorinės formos analogais ir pirmtakais gali būti laikytini Jameso Thomsono, E.Kleisto, A. Hallerio ir kitų kūryba. Iš antikos autorių pirmiausia paminėtini Vergilijus ir Hesiodas.
A.Kuzborskos išsakytas mintis papildė doc. dr. Ž.Sidabraitė (Klaipėdos universitetas, „K.Donelaičio didaktikos kontekstas“), akcentavusi K.Donelaičio kūrybos moralinės didaktikos tikslą ir aiškią utilitarinę paskirtį, kartu atskleisdama tokį pasirinkimą nulėmusius motyvus ir priežastis.
Dr. L.Citavičiūtė ir G.Kadžytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius) įvertino M.Rėzos, kaip pirmojo Prūsų lietuvių grožinės literatūros publikuotojo, nuopelnus, pabrėždamos jo darbo (redagavimo, vertimo, komentarų) moksliškumo privalumus ir trūkumus. Kartu buvo apžvelgta lietuviško eiliuoto folklorinio pasakojimo raida ir tradicija nuo K.Donelaičio iki nūdienos. Prof. dr. V.Gilmanovas (Baltijos federalinis I.Kanto universitetas, Kaliningradas), remdamasis „Metų“ teksto teikiamomis prasmėmis ir kuriamomis nuotaikomis, pamėgino pažvelgti į Donelaičio fenomeną per šiuolaikinės katastrofizmo epochos prizmę.
Tarp konflikto ir suartėjimo
Mokslinėmis įžvalgomis apie K.Donelaičio kaip simbolio panaudos reikšmę ir aktualizavimą pasidalijo dr. V.Safronovas (Klaipėdos universitetas, „Tarp konflikto ir suartėjimo: Donelaičio simbolio aktualizavimas XIX a. pab. – XX a. pab. Klaipėdos krašte“).
Pastebėta, kad Donelaičio virtimas simboliu ir aktualizavimas pasireiškė statant jam paminklus, jo vardo įprasminimas gatvių, aikščių, draugijų, mokyklų pavadinimuose ir pan. Tas simbolis visą laiką buvęs ambivalentiškas – suartinęs ir skatinęs konfliktą. Lektorius aiškiai išskyrė tris kontekstus, pastebėtus skirtingais laikotarpiais: 1) Donelaitis – kaip Prūsijos Lietuvos regioninio patriotizmo simbolis, vienijęs bei integravęs vokiečius ir lietuvius (XIX a. pab. – XX a. pr.); 2) Donelaitis – kaip lietuviams skirtas lietuvių kultūros simbolis, nacionalizuotas kaip lietuvių ir tik lietuvių didvyris, turėjęs vien tik lietuvius vienijančią paskirtį (XX a. pr. – 1945 m.); 3) Donelaitis – kaip klasių kovos, antivokiškumo, tačiau kartu ir lietuvių nacionalinės kultūros simbolis (po 1945 m.).
Konferencijos baigiamajame pranešime dr. N.Jermakova (Baltijos federalinis I.Kanto universitetas, Kaliningradas) ir R.Senapėdis (Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade) dar kartą apžvelgė Karaliaučiaus universiteto istorijos pagrindinius raidos momentus. Įsidėmėtini ir provokuojantys gali pasirodyti pateiktos improvizuotos apklausos „Kas buvo Donelaitis?“ dabartiniams Kaliningrado universiteto studentams rezultatai (apklausta maždaug 60 1–3 kursų studentų). Beveik pusė jų mažiau ar daugiau tiksliai sugebėjo atsakyti, kad Donelaitis – tai lietuvių poetas, „Metų“ autorius, kunigas ir pan. Iš dalies reikėtų sutikti su pranešėjais, kad rezultatai nėra nuviliantys. Kita vertus, tai priverčia susimąstyti, ką Klaipėdos universiteto akademinis jaunimas galėtų pasakyti apie svetimtaučius ir į mokyklinę programą neįtrauktus vokiečių rašytojus, kūrusius Klaipėdos krašte ar kilusius iš jo, rašiusius lietuviška tematika, – H.Sudermanną (1857–1928), E.Wichertą (1831–1902), Ch.Keyserį (1890–1966) ir kitus. Kažin ar galėtume pasidžiaugti panašiais pasiekimais.
Tarptautinę mokslinę konferenciją „Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos“ galima laikyti sėkmingu tramplinu į jubiliejinės programos renginių ir novatoriškų sumanymų įgyvendinimą. Reikšminga, kad apie K.Donelaitį ir jo epochą buvo prabilta ne vien lietuvių, bet ir užsienio tyrinėtojų lūpomis, pažvelgta plačiu europinio konteksto žvilgsniu. Kartu džiugu, kad ši konferencija tapo įrodymu, jog Donelaičio figūra ir simbolis nebeturi konflikto potencialo ir gali vien tik suartinti.
