Kad tradicijos siūlas nenutrūktų

Kad tradicijos siūlas nenutrūktų

Klaipėdos etnokultūros centre vykstančio projekto „Tradicija šeimai“ edukacinių renginių lankytojų gausa byloja, kad senieji mūsų kultūros klodai gali suteikti šiandieniniam sočiam ir komfortiškam gyvenimui dvasinę atgaivą, daugiau šviesos, ramybės.

Irena Armonienė

Klaipėdiečiai noriai mokosi verti sodus, dekoravimo liaudiškais ornamentais, gausiai registruojasi ir į būsimus edukacinius kitų tradicinių veiklų užsiėmimus.

Sodų vėrimo metas

Meno kiemo dirbtuvėse vykstantys sodų vėrimo užsiėmimai traukia praeivių akį. Vieni stabteli prie langų, kiti užeina pasidomėti. Kas ten tokio patrauklaus? Juk šiaudas – daugiau nei įprasta, o šiaudinukų seniai namuose nebekabiname… Tradicijos siūlas lyg ir benutrūkstąs… Taip mąstančius sutrikdo didelis būrys sodus bekuriančių žmonių. Visi palinkę prie savo šiaudinio darbelio kuria rankomis ir širdimi, lyg bandydami iš amžių glūdumos besidriekiančią baltų kultūros apraiškų gijelę paliesti pirštais.

Jau du dešimtmečius sodus kurianti tautodailininkė Margarita Macijauskienė pastebėjo didelį žmonių norą kurti tradicinius dirbinius. „Planavome surinkti vieną keliolikos žmonių grupę, o teko organizuoti ir antrą, nes poreikis – didžiulis“, – džiaugėsi ji.

„Nuo savo šaknų, nuo savo kultūros, matyt, nepabėgsi. Turime begalinį norą kurti tai ir taip, kas šimtmečiais buvo perduodama iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Daugeliui nepriimtina papročių ar tautodailės paslapčių mokytis iš knygų. O edukaciniai užsiėmimai – kas kita. Dabar dienos tokios tamsios, o šiaudas, blizgąs tarsi auksas, sukaupęs savyje daugybę saulės energijos, taip ir vilioja prisiliesti. Tradicinėje kultūroje su šiaudais žmonės dirbdavo kaip tik tamsiausiu metų laiku – per ilges ir adventą. Tada ir rasdavosi įstabūs erdviniai kūriniai – sodai, dar vadinti vorais, liktoriais, širšuonais, žarandėliais, o Mažojoje Lietuvoje – karuliais ar karūnomis“, – aiškino sodų vėrimo meistrė.

Lietuviška joga

Gražus būrys įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių, šeštadienio rytais sugužantis mokytis sodų vėrimo paslapčių, sutaria, kad ši veikla ypatingai atpalaiduoja. Laima Jonauskienė ir Vida Markaitytė – linksmos ir guvios senjoros viena per kitą tikino, kad sodų kūrimas – relaksacinis užsiėmimas.

„Rankos dirba, o protas ilsisi“, – pastebėjo Laima, o kažkas iš susirinkusiųjų tarstelėjo: „Tai lietuviška joga“.

Ir išties, kodėl mus dar taip žavi rytietiški vėjo varpeliai, ramybės ir harmonijos ieškojimas mandalų piešime ir kita. Juk sodai – lietuvišką saulės šviesą ir tėviškės žemės dosnumą sukaupusi mandala, harmonijos ir visatos tvarkos simbolis. Turime lietuviškų būdų atgauti vidinę pusiausvyrą ir harmoniją, tad kodėl gi jais nepasinaudojus.

Ponia Vida, užauginusi vaikus, „prakutinusi“ anūkus, dabar stengiasi užsiimti tuo, kas teikia džiaugsmą ir neša ramybę. Dėl to moteris užsirašė ir į sodų vėrimo mokymus. Paklausta, ar patenkinti jos lūkesčiai, ji linksėjo galva: „Auginam“ sodus, ir nebeegzistuoja rūpesčiai, neslegia problemos. Esu čia ir mėgaujuosi dabarties akimirka“.

Valstybės tarnautoja Aušra Paliokienė, atėjusi į užsiėmimus su sūneliu Tomu, kalbėjo apie panašų pojūtį: „Norisi kitokios veiklos, kuri būtų nesusijusi su darbu, atpalaiduotų. Čia radau būtent tai, ko tikėjausi“.

Beje, ne tik etnologai žino, kad pakabinti sodai gali padėti susikoncentruoti ar net užmigti. Po sunkios darbo dienos užtenka vos kelias minutes stebėti palubėje oro judinamą, švelniai siūbuojantį sodą – bemat užliūliuoja snaudulys.

Ir mažiems, ir dideliems

Vaikų gydytoja Žydrė Viliuvienė su dukryte Julija, nutarusios Kalėdoms nusiverti sodą, atkaklios. Mama dar pernai dalyvavo Etnokultūros centro edukaciniuose užsiėmimuose „Šiaudiniai papuošalai namams ir eglutei“, parnešė į savo namus šiaudinukų idėją, nusprendė ją išplėtoti iki sudėtingesnio šiaudinio kūrinio – sodo. Prireikė nemažai kantrybės, kūrinys buvo net aplūžęs, tačiau mama su dukryte vieningai surėmė pečius ir rezultato pasiekė – Kūčioms puošdamos namus, pasikabins savo vertą sodą. O jei spės, suvers ir dar vieną, kuris galbūt bus padovanotas.

Dailės pedagogė Giedrė Vičiūtė, norėdama supažindinti savo auklėtinius su šiaudinukų gaminimo tradicija, nusprendė pirmiausia viso to išmokti pati. Puikiai pavyko. Beliko tik su moksleiviais padirbėti.

Tautodailininkė M.Macijaus-kienė edukacinių užsiėmimų metu vaikučiams siūlo mokytis verti girliandas, reketukus, žvaigždutes, paukštelius ir kitus smulkius vėrinukus, kuriais galima papuošti sodą, ar juos panaudoti kaip atskiras namų puošmenas. O dešimtmetis Tomas tvirtino, kad puikiai suprato sodų vėrimo principą ir jau galėtų tai daryti savarankiškai.

Įvairiausioms šventėms

Sodų vėrimo procese svarbiausia – intuicija ir tikslumas, mano tautodailininkė M.Macijauskienė. Koks bus dirbinys aiškėja ilgas valandas „auginant“ šiaudinę kompoziciją. Didžiausių ir puošniausių sodų gimimas užtrunka daugiau nei mėnesį.

Simetrijai išlaikyti itin svarbu šiaudelių paruošimas – jie turi būti visi kaip vienas – vienodo ilgio, storio ir tos pačios spalvos. Jei vasaros pabaigoje pražiopsosi momentą, kai javai įgauna gražiausią auksinę spalvą, teks laukti kitų metų žaliavai rinkti, įspėjo etnologė.

Sodų vėrimo mokymuose dalyvaujantys žmonės garsiai mąstė, kaip kitais metais pasirūpins šiaudelių. Kas užsiaugins savo sode javų juostelę, kas įpareigos į medžioklę vykstantį senelį „apeiti“ gerą lauką, o kas tiesiog nueis pas ūkininką ir paprašys pundelio šiaudų. Teks prisirinkti ir žydinčių augalų, kurie tinka džiovinimui ir sodų puošybai – kermėkų, sausučių, katpėdėlių, gubojų ir kitų.

Trapios šiaudinės figūros – sodai – neilgaamžė puošmena. Seniau jie kabėdavo, kol apdulkėdavo ir būdavo pakeičiami naujais. Kaip turtingo gyvenimo linkėjimas, sodas buvo dovanojamas jaunavedžiams ir kabinamas virš vestuvinio stalo. Ir gimus vaikui buvo įprasta pakabinti sodą, o ruošiantis Kūčioms, Velykoms – šiuos ir kitus šiaudinius dirbinius.

Lietuvininkai sodus namuose kabindavo per dukros gimtadienį. Klaipėdos krašte žinomas paprotys švenčiant sutvirtinimo šventę iš nendrių arba šiaudų pintais sodais puošti mokyklos klasę, šias puošmenas kabindavo ir sulaukus mokyklos atostogų.

Pranašu nebūsi, bet…

Lapkričio ir gruodžio savaitgaliais Etnokultūros centras šeimoms pasiūlė ir kitų įdomybių, kurios gali tapti prasmingu laisvalaikiu, galbūt suteiks mūsų gyvenimui daugiau savasties pajautimo.

Dailininkė Elena Matulionienė kviečia į tradicinių Klaipėdos krašte nešiotų tautinio kostiumo detalių – delmonų siuvinėjimo užsiėmimus, kurie prasidės lapkričio pabaigoje. O mėnesio pradžioje prasidėjo dekoravimo liaudiškais ornamentais užsiėmimai, kurių lankytojams tautodailininkė Angelė Rauktienė padeda suprasti lietuvišką spalvos ir ornamento pajautimą, raštų sudėtinių dalių ritmiką, simboliką.

Čia įdomu tiek tėveliams, tiek vaikučiams. Suaugusieji dėlioja tradicinius raštus ant atsineštų medinių daiktų, o mažyliai tuo metu spalvina popierines skrynias, kuparus ir indaujas.

Regis, patarlėje „savo krašte pranašu nebūsi“ yra tiesos. Vis dar nepakankamai vertiname savo krašto tautodailę, vaikomės svetimų kultūrų gūsius ir žavimės svetimų šalių rankdarbiais. Užsiėmimų dalyvė būsima teisininkė Rasa Rinkevičiūtė, išbandžiusi dekupažą, sakė neatradusi jokios dvasios atgaivos. O medinę skrynutę dekoruodama lelijėlėm, svyrančiom šermukšnių uogom, pajuto glaudų ryšį su gyvenamąja aplinka, gimto krašto žeme, mintys tapo švarios…

Šalia triūsia ir keturmetis Danielius. Jam puikiai sekasi spalvinti gyvybės medį. Tiesa, jis dar nežino, kas tai, bet džiaugiasi, kad puikiai pavyksta spalvomis užpildyti žydinčias šakas ir medį aptūpusius paukštukus.

Tautodailininkė A.Rauktienė tarsi atvėrė akis – juk lietuviška ornamentika – nuostabi! Liaudies raštai verti atgyti naujai pastatytų namų langinėse, balduose, ne tik senuose, bet ir moderniuose buities daiktuose. Daugelis dalyvių namie turi iš senelių ar prosenelių paveldėtų skrynių, kurias pasiryžę atnaujinti, tad tautodailininkės patarimai gaudyte gaudomi.

Puošė talentingiausi

Jau dešimtmetį tradiciniais raštais skrynias tapanti A.Rauktienė greitakalbe beria susirinkusiesiems patarimus, kaip pasiruošti dažymui medinį daiktą, kokius dažus įsigyti, kaip pasirinkti ornamentą, kad būtų išlaikytos proporcijos.

Bepigu dabar tapyti, kai pilnos parduotuvės dažų – pagal kiek-vieno kišenę. „Senovėje dažus patys žmonės sugebėdavo pasigaminti, – stebino meistrė susirinkusiuosius. – Buvo naudojamos sutrintos žolės, samanos, anglys, grūstos plytos ir kiti spalvinantys dalykai. Dėdavo ir pigmento, tačiau jis būdavo brangus.“

Beje, anuomet stalą, suolą, duris galėdavo pagaminti bet kuris stalius, o skrynių, kuparų, spintų, indaujų gamybą bei puošybą žmonės patikėdavo tik talentingiausiems meistrams. Baldų dekoravimo raštai tilpdavo jų galvose, nereikėdavo jokių užrašų ir eskizų. Paprasti buitiniai baldai ir daiktai nebuvo dekoruojami. O nudažyti ir ištapyti buvo ne tik namų puošmenos, bet ir laikydavo ilgiau.

Susirinkusieji pabandyti liaudiško dekoravimo nustebino tiek save, tiek pačią tautodailininkę. Nežinia, iš kur randasi tiek kantrybės smulkiausius raštus išdėlioti, o ir improvizacijos dėliojant liaudiškus ornamentus išlaiko ryškią tradicinę stilistiką. Esam kantrūs, darbštūs ir kūrybingi lietuviai.

Žaidinimai ir lopšinės

Projekto „Tradicija šeimai“ sumanytoja Rita Šukienė penktadienio vakarais kviečia susiburti esamas ir būsimas mamas bei kartu su mažyliais pasimokyti primirštų tradicinių kykavimų, mylavimų, žaidinimų ir, žinoma, lopšinių.

„Lopšinė turi skambėti ne iš kompaktinės plokštelės, o iš mamos lūpų“, – įsitikinusi folkloristė. Kiekviena mama, priglaudusi savo vaikelį ir dainuodama jam lopšinę ar dainelę, kartu išlieja ir savo meilę, šilumą, stiprina ryšį su mažyliu, o šis jaučiasi saugus.

Šiandieninėse šeimose, deja, tokių jaudinančių „paveikslėlių“ retai išvystume. Tikriausiai ne dėl to, kad tėveliai manytų, jog vaikų kykavimas ar žaidinimas yra blogas dalykas. Paprasčiausiai nueinama lengviausiu keliu – neužsiimama su savo vaikučiais, visą kaltę suverčiant laiko trūkumui. O gal tiesiog reikėtų nešvaistyti to laiko, rasti valandėlę pabūti su savo mažyliu ir pažinti jį – ar gali kas nors būti svarbiau?

Folkloristė R.Šukienė žadėjo, kad Etnokultūros centre vyksiančiuose užsiėmimuose tėveliai sužinos daug liaudies patikrintų būdų, kaip vaikutį prajuokinti, nuraminti bei kaip „ožiukus“ išvaryti.

Kykavimų amžių išaugę vaikučiai gali dalyvauti tradicinių žaidimų valandose. Folkloristas Jonas Kavaliauskas sudomina žaislų „atradimais“ mūsų buityje. Užsiėmimuose dalyvavę vaikai džiaugėsi išmokę įvairių gudrybių naudojant sagas, šiaudus, žąsies plunksnas, pagaliukus ir akmenukus.

Neverta laukti, kol mūsų vaikai su tradicine kultūra bus supažindinti mokykloje. Išmokime džiaugsmingai paveldėti tautos tradicijų lobius. Džiaukimės jais. Džiaukimės savimi ir savo atžalomis. Kai aklai nebemėgdžiosime, nebežvilgčiosime nei į Rytus, nei į Vakarus, pajusime po kojomis tvirtesnį pagrindą, kuris yra ne kas kita, kaip mūsų savastis.

Klaipėdos etnokultūros centro projektą „Tradicija šeimai“ remia Lietuvos kultūros rėmimo fondas.

Reikšmė ir prasmė

Sodas – dangiško sodo, idealios tvarkos simbolis. Seniau tai buvusi ne tik namų puošmena, bet ir laimės į namus nešėjas. Palubėje besisukantis sodas apvalo namus bei pripildo juos geros energijos, sutarimo, pilnatvės.

Mažojoje Lietuvoje šiaudinės puošmenos vadintos karūnomis ar karuliais. Apie šią krašto tautodailės šaką išlikę itin mažai etnografinės medžiagos. Daugiausia apie sodus sužinome iš Aukštaitijos, Dzūkijos regionuose surinktų duomenų.

Senovėje dekoruoti daiktai turėjo ne tik puošybinę funkciją. Pvz., dekoruotos skrynios buvo ritualų dalis, reprezentaciniai nuotakų daiktai, ne tik viešai apžiūrimi, bet ir apdainuoti. Jos informavo apie moters darbštumą, turtą ir skonį.

Edukaciniai užsiėmimai

Dekoravimas liaudiškais ornamentais su tautodailininke Angele Rauktiene – lapkričio 27 d. 12 val. Kaina – 10 Lt.

Delmonų siuvinėjimas su dailininke Elena Matulioniene – lapkričio 27 – gruodžio 18 d., šeštadieniais, 11 val. Kaina – 10 Lt.

Esamas ir būsimas mamytes su vaikučiais mažųjų žaidinimų ir lopšinių mokys folkloristė Rita Šukienė – lapkričio 26 d., gruodžio 3 ir 10 d. 17 val. Kaina – 5 Lt.

Tradicinių žaidimų įvairaus amžiaus vaikus mokys folkloristas Jonas Kavaliauskas – lapkričio 26 d. 17 val. Kaina – 5 Lt.

Būtina išankstinė registracija tel. 310 022.

by admin