Kai dar ne viskas pasakyta

Kai dar ne viskas pasakyta

Danguolė Ruškienė

Praeinančių ir būsimų metų sandūroje – nuo 2008-ųjų gruodžio 12-osios iki 2009-ųjų sausio 8-osios Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) įsikūrė Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus narių paroda „Post scriptum“. Netikėta, intriguojanti ekspozicija…

Žaidžia slėpynių

Klaipėdiečių fotomenininkų gruodžio mėnesį organizuojamos grupinės parodos – daugelį metų besitęsianti tradicija. Iš pradžių tai buvo ataskaitinio pobūdžio, vėliau – tiesiog bendros parodos, kurio-se autoriai paprastai pristatydavo besibaigiančių metų darbus. Šiemet sudarant ekspoziciją fotomenininkų kūriniai sujungti į vieną bendrą temą – „Post scriptum“.

„Post scriptum“ – mėginimas pažvelgti į Klaipėdos fotografiją kitu rakursu. Pirmiausia pačiam fotomenininkui ir tik po to suvokėjui. Autoriai šiai parodai atrinko, jų nuomone, pačius nebūdingiausius jų dabartiniam kūrybiniam stiliui darbus. Taip apsunkindami autorystės identifikavimo momentą. Tai – žaidimas ne tik suvokėjui, bet ir pačiam fotomenininkui. Šįkart jo tikslas – pasislėpti po savo paties kūriniu, tampant ne nematomam, o neatpažįstamam.

Parodos pavadinimas primena vizualinį komentarą, konkretizuojantį ar papildantį jau suformuotą ir kadaise išsakytą fotografinį pranešimą. Negalima teigti, kad ir ankstesniais metais nebūta tokių bandymų. Jau praėjusių metų parodoje A.Darongausko portretai ir A.Rutkausko fotografija iš serijos „Gatvė“ nustebino netikėtais sprendimais. Tąkart šie fotomenininkai formavo daugialypį žmogaus ir miesto pažinimo modelį.

Be abejonės, šiųmetė paroda – tai galimybė pažvelgti į savo ir kolegos kūrybą naujai, kaip potencialų idėjų šaltinį, ar tiesiog proga permąstyti pačią fotografijos prigimtį.

Temą ignoravo

Keista, kad žaidybinis parodos stilius nepritraukė didelio dalyvių skaičiaus. Norą dalyvauti pareiškė apie 20 fotomenininkų, iš kurių nemaža dalis temą akivaizdžiai ignoravo. Mėginimas nors ir trumpam išsižadėti savo autorystės ne visiems atrodė priimtinas. Ko gero, tai viena iš priežasčių, sutrukdžiusių suformuoti vientisą ekspoziciją.

Sunkumų iškilo ir tokioje nedidelėje galerijos erdvėje bandant suvaldyti tematiškai ir stilistiškai skirtingus darbus. Išskaidytą eks-pozicijos vaizdą dar labiau paryškino skirtingiems laikotarpiams priklausantys darbai. Toks sprendimas iš dalies galėtų būti pateisintas nebent tuo, kad jis informuoja apie paties autoriaus pasirinkimą – kuris kūrybinis periodas (ir iš jo atrinktas darbas) yra mažiausiai būdingas dabartiniam jo stiliui. Bene šis momentas ir yra įdomiausias: kokiais kriterijais autorius vadovaujasi atrinkdamas savo darbus ir ko tikisi iš parodos lankytojo juos eksponuodamas – jį suklaidinti ar vis dėlto būti atpažintam. Šįkart galerijos erdvėje eksponuojami tik niekur lig šiol nedemonstruoti kūriniai, nors kai kurie iš jų sukurti beveik prieš 40 metų.

Iš toli ir arti

Naujesniuose darbuose, kurių dauguma datuojami 2008-aisiais, vyrauja jau kelinti metai šiose parodose kultivuojama kelionių tema (A.Stanevičius, G.Skudžinskas, R.Malychas, D.Vaičekauskas). Fotografija, iš prigimties būdama vaizdų medžiotoja, čia tampa bene vienintele neatvėsusių įspūdžių perteikimo priemone, išryškinanti vis sunkiau aptinkamus tūkstančius kilometrų nutolusių vietovių ir kultūrų skirtumus. Autoriai tiesiog smalsia akimi fiksuoja jų pakitusią aplinką.

Ne visi fotomenininkai vengia rinktis vietines temas. Marinistinę, kaip neišsemiamą, tematiką pasirinko A.Kalvaitis. Tik šįkart jo nuotraukos, sugėrusios aplinkos grožį, visiškai atsiribojo nuo autoriui būdingų kompiuterinių montažų, siurrealistiškų vaizdinių konstrukcijų. Lyrine nuotaika persmelkti ir V.Strauko kaimo motyvai, G.Survilos portretai. Fragmentiškai ir labai netikėtai savo kūrybinį kelią demaskuoja S.Jokužys, parodoje eksponuodamas psichologizuotus, talpinančius stiprų emocinį krūvį ir jokio dekoratyvaus, šiandien autoriui būdingo, pėdsako neturinčius portretus.

Vizualiniai apmąstymai

Pastaruoju metu ypač jautrias temas besirenkantis S.Kancevyčius „Post scriptum“ pateikia ironišką sapno viziją, sukonstruotą iš daugybės šaržuotų fotografinių vaizdų. Skaudžiai ryškias stipraus koncentrato pavidalo uostamiesčio iliuzijas formuoja V.Karaciejus, viename popieriaus lakšte sutalpindamas beveik visą Klaipėdos istoriją. A.Katkovas šiuokart savo atspindžių pirmavaizdžiu renkasi ne vizualiai patrauklius monolitiškus objektus, o gana trapią moters figūrą, paskui save paliekančią judesio sužadintą šviesos ir šešėlio šleifą.

Netikėti vizualiniai apmąstymai A.Šeštoko darbe, analizuojančiame fotografiją ne kaip atvaizdą, o kaip objektą, ir A.Rutkausko anonimiškame tėvo ir sūnaus portrete patvirtina gana lanksčią ir paslankią įvairioms interpretacijoms parodos temą.

Nuosaikingesni ir atsargesni sprendimai būdingi R.Treigiui, R.Gabriui, V.Butkui ir kitiems autoriams, kurie pateikia ankstesnės ar šiandieninės aplinkos fragmentus, daugiau ar mažiau sietinus su jų asmenine patirtimi.

Vertingiausia – intriga

Vienas pagrindinių parodos tikslų – intriga, ko gero, šiuo atveju yra vertingiausias. Kaip tenka įsitikinti, paslėpti autorystę po paties autoriaus darbais ir demaskuoti ją netikėtu būdu nėra paprasta ir visiškai nekalta.

Nors ir ne visais atvejais tai pavyko, tačiau šiųmetė LFS Klaipėdos skyriaus narių paroda sugebėjo atsiplėšti nuo tradicinio savo formato ir įgijo gana netikėtų bruožų.

Vieninteliu vertinimo kriterijumi siūlomas netikėtumo momentas, inspiruojantis žaidybinį parodos stilių, formuoja nepretenzingą žvilgsnį į fotografiją, nesistengiant jos įsprausti į gana reiklius meno pasaulio rėmus.

„Post scriptum“ – tai tik viena iš Klaipėdos meninės fotografijos (at)pažinimo formų, siūlanti naujus jos interpretavimo ir permąstymo būdus.

Ko gero, tik tuo ši paroda ir skiriasi nuo ankstesniųjų.

by admin