Kai muzika prabyla
Danguolė Vilidaitė
Kovo 12-oji Klaipėdos koncertų salėje buvo pažymėta nepaprastu įvykiu – 22 metų pianisto iš Rusijos Miroslavo Kultyshevo, 2007 metų tarptautinio P.Čaikovskio konkurso nugalėtojo, rečitaliu. Konkurse laimėjęs antrąją vietą šis pianistas vis dėlto buvo įvertintas aukščiausiai – pirmoji niekam nebuvo skirta. Savo rečitaliui jis pasirinko F.Liszto transcendentinius etiudus.
Praėjus vos dienai vėlgi F.Liszto muzika toje pačioje Klaipėdos koncertų salėje skambėjo 27-mečio pianisto Edvino Minkštimo solinėje programoje „Listomanija“. Praėjusių metų rugsėjį atlikėjas pelnė pirmąją premiją tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų konkurse.
Bet ne apdovanojimai ir įvertinimai (jų irgi abiems pianistams netrūksta) čia svarbiausi.
Ne tik virtuoziškumas
Nuo pat pirmųjų M.Kultyshevo koncerto minučių publika buvo tarsi užvaldyta išskirtinės jaunojo muziko interpretacijos, nepaprastų jo techninių sugebėjimų, sunkiai žodžiais apsakomos muzikos magijos. Ir kas galėjo tikėtis, kad toks jaunas, kiek paaugliškos ir kuklios išvaizdos atlikėjas turės tokią stiprią įtaigos galią.
Programoje beveik be sustojimo (tai irgi prisidėjo prie ypatingos nuotaikos sukūrimo), skambėjo dvylika F.Liszto transcendentinių etiudų.
Ciklą galime laikyti savotiška fortepijoninės technikos chrestomatija, kurioje pianistas tarsi sportininkas išbandomas įvairiausiais būdais: sudėtingi pasažai, arpedžo formų įvairovė, dvigubos natos, oktavų ir akordų virtinės ir pan., kiekvienas etiudas skirtas konkrečiai technikos savybei lavinti bei atskleisti, ir ne tik.
Dar didesne kliūtimi dažnam yra kompozitoriaus kūrybos įvairiaplaniškumas. Jos meninių prasmių įvairovė, sakyčiau, yra sunkiai „įkandama“ net ir brandžiam muzikui. Čia reikia mokėti išgauti filosofinę gelmę artimą J.S.Bachui, sukurti L.Beethovenui prilygstančią įtampą ir dramatiškumą, o kur dar schubertiškas temų dainingumas, chopiniškas trapumas ir elegancija, schumanniškas faktūros polifonizavimas ir visa tai sujungiantis ugningas ir veržlus, kartais žaismingas F.Liszto temperamentas. Retas atlikėjas pasirenka ciklą groti ištisai.
Transcendentiniai prisilietimai
Susitikime su Klaipėdos universiteto studentais, dėstytojais ir spaudos atstovais M.Kultyshevas kaip tik ir pabrėžė, kad dažnas Rusijos atlikėjas, akcentuodamas vien tik virtuoziškumą, techninę transcendentinių etiudų pusę, labai supaprastina šio genialaus kompozitoriaus kūrybą.
Koncerte įsiminė „Pūgos“ chromatiniai pasažai – tarsi sniego šuorai, etiudo Nr.10 f-moll aistringa išraiška, meistriški oktaviniai ir akordiniai judėjimai „Heroikoje“ ir etiude Nr.2 a-moll, komplikuotų gamučių krištolinis mirgėjimas „Klajojančiose ugnelėse“ ir t.t. Įspūdžių labai daug, visų nesuminėsi.
Pats žodis transcendens išvertus iš lotynų kalbos turi bent kelias prasmes: peržengiantis, egzistuojantis už, anapus ko nors, už proto ar pažinimo ribų arba absoliučios būties ir t.t. Sunku dabar atsakyti, kodėl F.Lisztas etiudus pavadino transcendentiniais, kokią prasmę šis terminas turėjo jam. M.Kultyshevo interpretacijoje ciklas tikrai labai priartėjo prie to kažko, virš arba už žmogaus suvokimo galimybių. Šis vakaras, kaip pastebėjau, ne vieną klausytoją paveikė stipriai.
Pratęsė ir papildė
Kylančios Lietuvos pianizmo žvaigždės E.Minkštimo rečitalis, skambėjęs kovo 14-ąją, tarsi pratęsė ir papildė atlikėjo iš Rusijos pasirodymą.
Išgirdome F.Liszto „Vengrišką rapsodiją“ Nr.13 a-moll, „Ispanišką rapsodiją“ cis-moll, polonezus Nr.1 c-moll ir Nr.2 E-dur, sonatą h-moll, Mendelsohn – Liszt „Dainos sparnais“ ir Schubert – Liszt „Antrininką“.
Programa turtinga ir sudėtinga, tikras iššūkis bet kuriam pianistui.
Koncerte netrūko žavingo virtuoziškumo ir precizikos, efektingai įvaldytų smulkios ir stambios technikos epizodų, ypač įtikinamai suskambo sonata h-moll. Ir nors ši interpretacija buvo kiek santūresnė nei M.Kultyshevo, ji, manyčiau, tikrai nusipelnė aukšto įvertinimo.
