Kai plyšta erdvė ir atsiveria dangus
Raudonplaukė scenos primadona, Klaipėdos dramos teatro aktorė Nijolė Sabulytė savo jubiliejų šventė net dusyk…
Dalia Bielskytė
…Kartą – ramiai ir gražiai skaitydama savo mylimą Rabindranatą Tagorę Gerlacho palėpėje, kur tiesiog netilpo norintieji jos pasiklausyti. Kitąsyk – iškilmingai, vaidindama Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Moteris be kūno“ ir po jo priimdama glėbius gėlių, gerbėjų sveikinimus, pagarbą ir pripažinimą. Tai šiandien, anot aktorės, jau nebėra jai labai svarbu. „Svarbiausia mylėti žmones, – išmintingai šypsojosi ji. – Tik mylėdamas gali atverti jų širdis, o artistui tai – nepaprastai svarbu.“
Taip sveikinama primadona
Ne vienas, dalyvavęs jubiliejiniame vakare, pastebėjo: vyko du spektakliai… Viename vaidino Sabulytė, kitame – ji buvo Sabulytė. Plasnojanti, šviečianti, spinduliuojanti šviesiu liūdesiu, bet stipri – iš kur tiek jėgų? Po sunkaus dramatiško spektaklio apglėbti meile sveikintojų minią ir juos visus apvaidinti… „Žmonės sveikindami jaudinasi, virpa, akyse tvenkiasi ašaros… – dalijosi įspūdžiais jubiliatė. – Aš visus juos be galo myliu. Todėl ir apkabinti, ir pašnekinti kiekvieną man užteko ir noro, ir jėgų.“
Žinoma, juk šį kartą žmonės rinkosi ne tiek pažiūrėti pirmojo, daug kam jau matyto spektaklio, kiek antrojo – jie atėjo pagerbti N.Sabulytės ir kartu su ja vaidinti sudėtingo gyvenimo dramoje, paženklintoje ne vien premjeromis, šventėmis, jubiliejais, bet ir sunkiomis netektimis, išbandymais, kančia, uždegusiais liūdesį akyse, bet nenubraukusiais šypsenos nuo giedro veido ir neištrynusiais iš atminties poezijos – amžinosios palydovės ir guodėjos: „Nebijok tylėti. / Tyla – visų pavasarių motina. / Apglėbk ir priglausk / išnešiotiną / žodį. / Ir lauk. / Leisk žodžiams augt. / Tegul sotina / ir juos, kaip medį ir želmenį, neišmatuojami gelmenys… / Leisk žodžiui nokti…“ – deklamuoja ji H.Nagį ir taip nuostabiai, primadoniškai užsimerkia…
Aktorės kolegos surengė puokštę mini spektaklių, skirtų N.Sabulytei. Amžinasis N.Sabulytės partneris scenoje ir renginiuose Aleksandras Šimanskis aktorę pribloškė pasipiršdamas: „Kiekgi aš galiu Tavęs laukti?“ – klausė priklaupęs ant vieno kelio. Trys jaunos aktorės – Renata, Simona ir Toma – mėgino persikūnyti į savo kolegę-mokytoją, pasislėpusios po raudonų plaukų perukais, parodijavo garsiausius jos vaidmenis…. Sveikinti ėjo buvę bendraklasiai, Rotary klubo nariai, giminės, kultūros funkcionieriai, kitų teatrų kolektyvai, kitų konfesijų menininkai – delnai pavargo beplojant, akys – beverkiant, o žandai – besijuokiant… Seniai jau teatras nematė tokios tikros, gyvos scenos šventės… Taip sveikinama primadona.
Laikas scenoje nieko nereiškia
47 metai vieno – Klaipėdos dramos teatro – įsčiose. Šimtai vaidmenų… Jubiliejinį vakarą N.Sabulytė scenoje – grakšti, judri, gyvybinga, aistringa, drąsi moteris. Negi jos neveikia laikas? „Žinoma, nepalyginsi 20-mečio ir 50-mečio, – juokėsi aktorė. – Tačiau aktoriaus laikas neturi paliesti: ar jaunas, ar senas, į sceną išneši patirtis, kurių gal net nesi išgyvenęs. Aktoriui svarbu tik viena – užpildyti žodį savimi. Smulkmenos nublunka. Apskritai aktorius dažniausiai turi pamiršti save – savo netektis, išdavystes, nuovargį… Nes jis – tas, kuris turi pasakyti žodį. Įtaigiai. Nors tuo metu nebūtinai jaučia tai, kas tame žodyje yra. (pauzė) Dažniausiai – jaučia ne tai…“
Nijolė prisiminė, kaip švenčiant 50-metį jos paklausė: „Ar rudenėjant krentančių žiedlapių negaila?“ Ji labai nustebo. „Siela žmogaus nesensta,” – baksteli pirštu sau į krūtinę. – Žinoma, dabar aš jaučiuosi silpnesnė, nes tuokart dar buvo gyvas Laimutis (N.Sabulytės vyras Laimutis Uksas – aut. past.). Praėjo vos keli mėnesiai po jo mirties, ir kiek apvytau, bet… Aš nejaučiu tų metų – nejaučiu!“
Aktorius ir turguje – aktorius
Šiandien vaidmenų gausa teatre negalinti džiaugtis aktorė moja ranka: „Ne tai svarbu. Svarbu, kad po 47 metų, atiduotų teatrui, Klaipėdai, žmonės ateina manęs sveikinti ir myli. Ir atsimena vaidmenis. Mane atsimena. Aš nepavirtau reklamos bobute. Aš – aktorė. Ko daugiau galima norėti?“
Ir tai tiesa. N.Sabulytė – Klaipėdos simbolis. Ją pažįsta ir menininkai, ir pardavėjos, ir taksistai. „Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas sveikindamas pavadino mane raudonplauke senamiesčio siela – ir man tai labai patiko“, – šypsojosi primadona.
„Kai manęs klausia, kaip tu ištveri, visada pagalvoju – o ką jau čia taip turiu ištverti? Yra kam daug blogiau. Rankas turiu, kojas turiu. Vaidmens nedavė? Na ir kas?! Yra biblioteka, yra bažnyčia, yra žiūrovai – aktoriumi gali būti visur. Man jau seniai nebūtina scena. Aktorius – tas, kuris gali turgaus aikštėje pasitiesti kilimėlį, skaityti, vaidinti ir uždegti publiką. Aš tai galiu. Aktorystė – mano profesija ir mano gyvenimas.“
Tiems, kam su aktore teko susidurti artimiau, žino, jog tai tiesa. N.Sabulytė – ne skulptūra ant pjedestalo. Ji lengvai atveria kitus žmones, šalia jos nesijauti mažas, atvirkščiai – esi svarbus ir mylimas. „Talentas nėra tavo nuopelnas, – nei kuklindamasi, nei susireikšmindama sakė Nijolė. – Jis duotas iš aukščiau ir juo reikia dalintis. Negali jo savintis, slėpti ar juo nepasinaudoti. Aktoriui geriausias komplimentas yra išgirstas, taikinį – žiūrovą pasiekęs žodis. Kai baigi skaityti, o žmonės lieka savo vietose, nesiskirsto – tai tikras komplimentas. Ir aš, ačiū Dievui, tokių esu gavusi ne vieną.“
Žmonės stebisi, kad N.Sabulytė tiek tekstų skaito atmintinai. O, anot jos, tai visai paprasta – kai autorių užpildai savimi, teksto nebeįmanoma pamiršti. „Niekada nesimokau to, kas man visai neartima, – prisipažino ji ir padeklamavo Henriko Nagio „Mors atomica“: „Mes esam žvėrys negyvenamoj saloj. / Netilpę Nojaus arkon žvėrys, suvaryti / nematomų lankų, strėlių ir iečių. / Niekas neatsiuntė mums išsigelbėjimo laivo. / Niekas nerašė mums ugnies rašmenimis ant debesų“. Tekstus dažniausiai ji mokydavosi teatro kelionių metu, o pasirinkdavo intuityviai, nes intuicija yra vienas svarbiausių aktoriaus ginklų.
„Aš skaitau autorius, kurių knygose randu man artimų amžinųjų vertybių. Kūryboje ieškau savo gyvenimo prasmės“, – teigė ji, pridurdama, kad aktorius visada išlieka savimi, savyje randa ir išgyvena visus jausmus ir vertybes, kuriuos nori perteikti. Tačiau kiekvienas kūrinys skaitovą neabejotinai praturtina: „Poezijos skaitymas žmonėms aktorių pakylėja. Aukščiau savęs. Aukščiau kasdienybės.“
Paklausta apie menininkams būdingą transcendentinę būseną, Nijolė susimąstė, prisiminė nepamirštamą spektaklį „Elektrai skirta gedėti“ ir tyliai ištarė: „Kartais, dažniausiai į spektaklio pabaigą, staiga plyšta erdvė, tarsi dangus atsiveria. Tai būna retai, bet kartą patyręs to niekada nepamirši“.
Tas gyvenimas, džiaugsmo kupinas…
„Aš atėjau, matyt, su savo misija, – paklausta apie gyvenimo išbandymus, sakė Nijolė. – Šiaip tai turėjau negimti, – atvirai pasakojo iš mamos sužinotą istoriją. – Buvau neplanuota, tėvai neapsižiūrėjo… Bet prieš priimdama lemtingą sprendimą atsisakyti kūdikio, mama nuėjo išpažinties ir kunigas jai tarė: „Nedarykite to, gal kaip tik šis vaikas jums šluostys ašaras“. Ši jo pranašystė išsipildė su kaupu – taip ir gyvenu visą gyvenimą, rūpindamasi šeima ir šluostydama ašaras – laidojau tėvelius, slaugiau ir sesę, ir brolį, rėmiau jo vaikus… Taip jau numatuota.“
Nijolės gyvenime dosniai užderėjo tragedijų ir netekčių: „Anksti palaidojau seserį, brolį, mamą, vėliau – tėvelį, mano pirmasis vyras (aktorius Ričardas Poškus – aut. past.) žuvo, sulaukęs vos 45-erių, slaugau sūnų, šią vasarą ir antrąjį vyrą palaidojau…“
Atrodo, čia galime dėti tašką ir pasiimti nosinę – dabar brauksime ašaras, sodinsime pelargonijas ant gyvenimo ir laimės kapų. Bet ne – raudonplaukė galva aukštai pakelta. Ryžtingas, skvarbus žvilgsnis, tvirtas balsas. N.Sabulytė sugebėjo netapti sudėtingo likimo įkaite ir nepražūti gyvenimo dramose, nes visada turėjo begalinį saviraiškos poreikį ir tvirtą „aš galiu“. „Man visada rūpėjo ne save parodyti, – sakė ji, – o kalbėti apie dalykus, kurie yra svarbūs žmonėms, jautrūs, reikšmingi, kurie rūpi. Negaliu ir nenoriu prisiimti aukos vaidmens. Kartais aš užsidarau ilgam, nenoriu nei matyti žmonių, nei tarp jų būti. Mano kančia – tiktai man. O kai išeinu į viešumą – galva aukštyn, širdis atlapa, glėbys pilnas žmonių ir gėlių – taip, kaip per jubiliejų buvo. Dabar žinau: kai bloga, reikia pakentėti, reikia išlaukti. Dabar suprantu – reikia ne liūdėti, jog netekai, o džiaugtis, kad turėjai. Džiaugtis tuo, ką turėjai. O išėjusį žmogų – paleisti.“
Katarsis – vienatvėje ir kančioje
„Vienatvė yra sunki… – gyvenimo patirtimi dalijosi jubiliatė. – Daugybė žmonių apskritai negali būti vieni – jiems būtina su kažkuo dalintis….. O aš jau užgrūdinta ir žinau, kad vienatvę turi iškęsti pats. Vienatvėje žmogus giliausias. Vienatvėje žmogus ir teisia, ir teisina save. Aktoriui vienatvė ypač svarbi, nes būtent tada gimsta ir juodžiausios, ir gražiausios mintys. Vienatvėje staiga atrandi poetą, kurio niekada net nebūtum pastebėjęs… Randi tekstus, kurie staiga prabyla į tave, o tu gali jais prakalbėti į žiūrovus. Šurmulyje jų niekada nepastebėtum…“
Gyvenimiška laime aktorė abejoja ir jos nesureikšmina. „Laimės potvynis labai retai užlieja širdį. Dažniausiai, beje, tai nutinka vienatvėje skaitant poeziją. Katarsį galima pasiekti tik vienatvėje ir kančioje. Kančioje gimsta gražiausi darbai. Jei esi laimingas – skraidai, rūpiniesi savimi, suknelėmis, įdegiu, bet nieko nesukuri… Juk negali žmogus būti tik mėsos gabalas – yra siela. Ir, kol gyvenam, ji turi bent truputį per kūną persišviesti…“
Sau – nieko, ko nors – teatrui
„Norėtųsi Teatro dienų, bendrų teatrų švenčių, – svajoja jubiliatė, įkvėpta teatrinio bendrystės jausmo, patirto per jubiliejų. – Būdavo, švenčiame kartu su Muzikiniu teatru, su Kauno, kitų miestų teatrais. Ir viskas atrodo visai įmanoma – teatre puikus jaunimas… Jiems viskas įdomu. Jiems viskas rūpi. Jie nori veiklos…“
Turi sugrįžti teatro laikai, įsitikinusi pašnekovė. „Kitaip – kas mes esame? Teatro paskirtis – atverti širdis. O kad atvertum, pačiam reikia širdį turėti. Tavo skausmas, netektis, patirtis, rūpinimasis kitais – viską galima išgyventi teatre ir perteikti žiūrovui taip, kad jis pajustų, kad priimtų.“
Pokalbis tęsiasi ne vieną valandą, minoras keičia mažorą ir vis labiau atsiveria gelmė: „Kai pasižiūri į kitus žmones, verkiančius dėl kažkokių visai nereikšmingų dalykų, staiga supranti, kad jie dar nieko nežino. O tu jau šį tą žinai. Dabar aš jau žinau, kad mirtis – mano sesė. „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per mūsų sesę kūniškąją mirtį, nuo kurios joks žmogus pabėgt negali“ (Pranciškus Asyžietis „Sesės saulės giesmė“). Reikia priprasti, kad mirtis – natūrali ir jos nereikia bijoti. Galų gale dėkok už išbandymus, kad išeidamas galėtum kaip Nukryžiuotasis ištarti tyliai – atlikta…“
Vizitinė kortelė
Aktorė ir poezijos skaitovė Nijolė Sabulytė gimė Vilniuje 1943 m. lapkričio 2 d.
1966 m. baigė Valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija) ir nuo to laiko dirba aktore Klaipėdos dramos teatre (47 metus).
Scenoje sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų.
Tarp jų: Dorina (Moljero „Tartiufas“), Cica (M.Mitrovičiaus „Apiplėšimas vidurnaktį“), Daiva (K.Sajos „Abstinentas“), Mira (A.Nikolajo „Vyras ir žmona“), karalienė Sofija (B.Sruogos „Milžino paunksmėje“), Marcė (Žemaitės „Petras Kurmelis“), Vasilisa Karpovna (M.Gorkio „Dugne“), Kristina (J.O`Nylo „Elektrai skirta gedėti“), karalienė Elžbieta (F.Šilerio „Marija Stiuart”), Pamela (R.Kūnio „Viešbučio kambarys Nr. 13“), Kukienė (V.Krėvės „Raganius“), Agnė (M.Carr „Mėja“), ponia Sotanvil („Ožys“, pagal Moljerą), Marijona (I.Šeiniaus „Kuprelis“), Bela (P.Gladilinas „Iš miglos išniro angelas“), Ema (M.Matišičiaus „Moteris be kūno“).
Nusifilmavo Lietuvos kino studijos meniniame filme „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979 m., rež. H.Šablevičius).
Už nuopelnus teatro menui apdovanota Klaipėdos „Padėkos kauke“ (2013).
Sūnūs – Liutauras ir Mantvydas Poškai, anūkas – Mykolas.
