Kai tapyba perauga ąžuolus…
Goda Giedraitytė
Tris savaites Klaipėdos Baroti galerijoje svečiuojasi vieno talentingiausių Lietuvos jaunosios kartos menininkų – Solomono Teitelbaumo – tapybos paroda.
 |
| S.Teitelbaumo paveikslai „Peizažas su karve” ir Žuvėdros”. |
Iš didžiosios raidės
Šiandien vaikščiodami po galerijas ne kartą esame savęs paklausę, kur slypi tapybos esmė? Ar spalvų dermėje, ar kompozicijoje, o gal dažų faktūroje ar drobiniame paviršiuje? Ar tai, ką matau eksponuojama tapybos vardu, apskritai galima vadinti tapyba? O būna, kad ateini į vernisažą ir užtenka vieno žvilgsnio (angliškai „a glance“), kad persisunktum tapybos esme.
S.Teitelbaumo tapyba – viena tokių. Nereikalaujanti atsakymų, kvestionavimo, analizės, diskusijų ir pasamprotavimų. Ji tiesiog yra tapyba. Ir net jei tai skamba banaliai – tapyba iš didžiosios raidės. Kartais pamąstau, kad jos galėtum ir nematyti kaip atskiro kūrinio, užtenka paliesti paveikslo paviršių ir užuosti… Užtenka atsistoti salės viduryje ir užsimerkti… Kad tave persmelktų visa ilgaamžė tapybos istorija ir esatis.
Kuria potėpis
Riebus, keliasluoksnis S.Teitelbaumo paveikslo paviršius, aklinai užveriantis apačioje esančią drobės faktūrą. Gali stebėti potėpių susikirtimą: skaudų aižėjimą ar intymų susiliejimą. Kai kur teptuko vingis persmelkia visą drobės paviršių, kitur – netikėtai nutrūksta. Sustingę dažų lavos upeliai ar šniokščiantys kalnų putokšniai. Tačiau sąstingis – tik paviršutiniškas, nes besiliečiančios dažų masės virpa, raibuliuoja, mainosi, įgyja greta esančios spalvos niuansų – juntamas nuolatinis gyvybės pulsavimas. Taip regis tik iš padrikų teptuko prisilietimų gimsta ištisi siužetai. Auga medžiai, išnyra figūros, į akmenis taškosi vandens purslai. Kamufliažinis tapysenos charakteris – slepiama tam, kad atvertum. S.Teitelbaumo paveikslus kuria potėpis.
Spalvų virtuozas
 |
| „Vilniaus panorama” ir „Jazmino žydėjimas”. |
Paviršiaus faktūrą dar labiau išryškina sodri spalvų paletė. Virtuoziškai puikiai išmanydamas spalvotyros virtuvę, spalvų derinimo niuansus, S.Teitelbaumas konstruoja charizmatišką pasaulį. Kiekvienas paveikslas – tai atskira koloristikos studija.
Ne veltui S.Teitelbaumas įvardijamas kaip geriausių lietuviškos tapybos mokyklos (ypač „arsininkų“) tradicijų sergėtojas; A.Gudaičio, A.Samuolio, S.Eidukevičiaus ir kitų XX a. pradžios ir vidurio tapybos patriarchų novacijų gaivintojas. Ir ne tik medžiaginiu paviršiumi, bet ir siužetine linija. Jo kūryboje – tie patys Lietuvos gamtovaizdžiai, kaimo trobelės, sodybos, autoportretai, natiurmortai.
Mirguliuoja kasdienybė
Peizažai – visuomet lietuviški: gilų horizontą čia perskrodžia obels kamieno juoduma ar sukrypusios trobelės inkliuzas. Tokie pat „lietuviški“ ir natiurmortai, kuriuose dažnai prie lango vaizduojami keli buities rakandai, statulėlė, gėlės vazonas. Tuo tarpu žmonių S.Teitelbaumo kūryboje nedaug. Jie veikia tik kaip peizažo atributai ar sušvytuoja portretų pavidalu.
Trumpiau, jaunojo tapytojo (S.Teitelbaumui – 33-eji) darbuose mirguliuoja kasdienybė. Ji nesuestetinta. Vaizduojama tokia, kokia yra. Be paslapties šydo. Paslaptis čia slypi pačioje kūrybos esmėje, ją suvokiant pačia plačiausia prasme: ne tik kaip menininko veiklą, bet ir kaip Dievo tvariniją. „Autoriui svarbu atskleisti gaivalingą laikinojo pasaulio tėkmę bei įvairovę, kiekvieną iš natūros tapomą motyvą suvokiant ne kaip neutralų „gamtos reiškinį“, bet kaip giliai išgyventą anapusybės simbolį“ (Algis Uždavinys).
Perkuria istoriją
Kita vertus, tai – pasaulinės aplinkos kūrėjas, tęsiantis Vincento van Gogo postimpresionistinę, Chaimo Sutino, Oskaro Kokoškos ar net Anselmo Kieferio dramatinio ekspresionizmo tradicijas.
Dar svarbiau, jog tokia tapyba atgyja šiandien – postmoderniame kontekste ir vartotojiškos kultūros aplinkoje. XX a. pirmojoje pusėje S.Teitelbaumas greičiausiai būtų vienas iš daugelio naujos plastinės kalbos atradėjų. Tuo tarpu dabar – jis unikalus ir savitas, nes iš naujo atrasdamas ekspresionistų kalbos virtuoziškumą įprasmina postmoderno estetikos principą – atsigęžti į istoriją ir ją perkurti.
Šios medžiagiškos praeities parafrazės ir netgi turinio kartotės jo darbuose perskrodžia naujas suvokimines paraštes. Tai – šiuolaikinio žmogaus žvilgsnis (o tiksliau – išgyvenimas) į tai, kas dar vos prieš šimtmetį buvo realybė, o šiandien greičiau virsta prisiminimu.
Saugo būtąjį laiką
Jaukus lietuviškas peizažas, natiurmortas, žmogaus portretas, kuriuos S.Teitelbaumas dar spėja atrasti masinės vartotojiškos šiandienos aplinkoje, jo darbuose tampa senųjų vertybių liudininkais, pamažu užleidžiančiais vietą naujojo pasaulio vertybiniams kriterijams.
Pasak meno kritiko A.Uždavinio, Solomonas aiškiai suvokia ir išgyvena paradoksalius gyvenimo prieštaravimus, savo tapybą pateikdamas kaip spalvų polifonija trykštančią išpažintį, liudijančią vidinių pajautų gilumą ir meilę trapiam egzistencijos grožiui.
Tuo būdu jaunasis menininkas tarsi atlieka archyvaro, muziejininko funkciją, savo drobėse išsaugodamas būtąjį – pamažu prarandamą pasaulį.
