Kaip gyvenime…
 |
| Visos trys į banketą susirinkusios, bet jau išsiskyrusios poros: aktoriai N.Savičenko (Marietė Levjė) ir K.Žvinklys (Klodas Pišonas), V.Klimas (Andrė Buvilis) ir A.Mikitavičiūtė (Gabrielė Buonočeli), K.Macijauskas (Alberas Donė) ir V.Kojelytė (Ivona Fušė). Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Gitana Gugevičiūtė
Pagal N.Saimono pjesę „Banketas“ (2000) Klaipėdos dramos teatre šiemet pastatytas ir P.Gaidžio režisuotas spektaklis (dailininkas – S.Bocullo, kompozitorius – F.Latėnas), kaip jau yra rašyta, išties „balta varna“ šiuolaikinio teatro scenoje. Tai aktoriaus ir žodžio teatras, taigi, tam tikra prasme, retrospektyvinis – alsuojantis praeities dvasia.
Palieka „nuogus”
Šiuo spektakliu garbus režisierius tarytum atiduoda duoklę savo pirmosios aktorių laidos absolventams, šiemet minintiems 25 metų kūrybinio darbo jubiliejų. Aktoriai (išskyrus, be abejonės, N. Savičenko), vaidinantys spektaklyje, nebuvo lepinami vaidmenimis, tad tai lyg ir šiokia tokia kompensacija tiems atsidavusiems teatrinio meno tarnams už jų ištikimybę scenai – nuolatinių įtampų ir kovų laukui…
Kovos lauke, t.y. scenoje, režisierius šį kartą aktorius palieka „nuogutėlius“ – „Bankete“ žiūrovas neaptiks subtiliai niuansuotų mizan-scenų, pasiges motyvuoto veiksmo, situacijų įvairovės ir gana greitai persiorientuos stebėti popsą, nes… Spektaklio struktūrinių elementų hierarchija paprasta: N.Saimono tekstas, aktorių sukurti tipažai (juose žiūrovas sėkmingai galės atpažinti save, t.y. identifikuotis su veikėju), muzika, scenografija ir režisierius.
Banalus žaidimas
Aukščiausiai atsiduria „tai“, ko nėra… Režisūros nėra – nors tu ką… Ir aktoriai (N. Savičenko, V. Kojelytė, L. Krušnaitė, A. Mikitavičiūtė, V. Klimas, K. Macijauskas, K. Žvinklys) geriau ar blogiau (silpniausia grandis šioje grandinėlėje, reikia pripažinti, – L. Krušnaitė) su savarankišku darbu susitvarko. Tik kad nelabai yra su kuo tvarkytis – pjesės medžiaga iki skausmo banali, primityvi ir menine prasme sunkiai analizuotina.
Apie ką kalba veikėjai? Kokius gražiausius ar skaudžiausius prisiminimus slepia sielos užkaboriuose ir ką paviešina personažai, žaidžiantys žaidimą, inicijuotą vieno iš jų?.. Jeigu po ilgų bendro gyvenimo metų prisimenami tik į lovą nešti pyragėliai ir kavos puodeliai, tai įvykusios skyrybos – savaime suprantamos. Neįmanoma tikėtis, kad niekad nesiklausę, imtų ir vienas kitą išgirstų tokiomis dirbtinai sukonstruotomis sąlygomis – užrakinti banketinėje salėje ir vadovaujami kažkokios pamišusios, neturinčios orumo moters. N. Saimonas šį vienaplanį tekstą pjesės pradžioje dar apkaišo „juokeliais“, tačiau į pabaigą be deklaracijų ir skambios retorikos daugiau nieko ir nelieka.
Skirtas pavargusiems?
Pjesės personažams stinga vidinės motyvacijos, charakteriai (apie juos galima kalbėti irgi sąlygiškai) – statiški, veiksmai – ribojami teksto ir pan. Štai ir retoriškas klausimas: kaip ant birios medžiagos postamento aktoriams kurti vaidmenis? Regis, vienintelė išeitis būtų parodijuoti tokią medžiagą, bet matomas kitas ėjimas – banalybė iliustruojama vienareikšmiškomis frazėmis…
Užtat paviršutiniško pjesės teksto varžomiems aktoriams nevaržomai talkina muzika ir padeda jiems dėlioti emocinius štrichus. Scenografija? Neišradinga, bet ir nepretenzinga. Atitinkanti realizmo dvasia alsuojantį spektaklį: beveik minimali, gana aristokratiška ir neblaškanti dėmesio – patogi erdvė skambėti žodžiui…
„Kaip gyvenime…“, „geras spektaklis“, „labai moteriškas“, „tikras ir nuoširdus vaidinimas“ – tai mintys žiūrovų, kuriems šis spektaklis ir skirtas: pavargusiems nuo painios teatrinių ženklų sistemos, nuo manieringų režisierių, nuo jų prievartos stiebtis, mąstyti ir bent kiek intelektualiai pavargti; nebenorintiems dekoduoti, atrasti, tyrinėti; meną laikantiems tik pramoga ar psichologine konsultacija ir nesąmoningai pritariantiems minčiai, kad visa, kas nebanalu, yra netikra… Taigi žiūrovų spektakliui netrūks…
