Kaip išsivaduoti iš demonų
Gegužės 24 ir 26 dienomis žiūrovai turėjo galimybę išvysti paskutinę šio sezono Klaipėdos dramos teatro premjerą Richardo Everetto psichologinę dramą „Demonai“. Spektaklio režisierius – Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Birutė Ukrinaitė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius.
Jūratė Grigaitienė
Nėra to blogo?..
Pastaruosius kelerius metus Klaipėdos dramos teatras, išgyvenantis ne pačius lengviausius benamystės laikus, užsigrūdino ir stoiškai bando išsilaikyti, nepalūžti. Šį sezoną trupė gerokai „nukraujavo“, o situacija dar labiau komplikavosi, kai dirbti į Nacionalinį dramos teatrą išvyko teatro žvaigždės – aktoriai Vytautas Anužis, Monika Vaičiulytė, ten pat nuo kito sezono ruošiasi ir Nelė Savičenko.
Tačiau, kaip sakoma liaudyje, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Atsivėrė daugiau kūrybinės erdvės ir galimybių atsiskleisti kitiems mažiau užimtiems viduriniosios ir jaunesnės kartos Klaipėdos dramos teatro aktoriams. Ir ši tendencija jau pradeda ryškėti naujausiuose teatro pastatymuose. Kad ir premjeriniuose „Demonuose“.
G.Padegimas, jau ne pirmą kartą savo kūrybinėje biografijoje pasirinkdamas Lietuvoje dar nestatytą pjesę, atlieka ir švietėjišką-edukacinę misiją, praplečia teatralų ir eilinių žiūrovų akiratį, į šalies teatrinį kontekstą įvesdamas naujų užsienio autorių dramaturgiją.
Britas R.Everettas savo karjerą pradėjo kaip aktorius, vaidino teatre, nusifilmavo keliuose garsiuose filmuose, vėliau Londone įkūrė teatrą „Upstream Theatre“ ir jam vadovavo, tačiau išgarsėjo aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, pradėjęs rašyti dramas. Naujausia R.Everetto pjesė „Demonai“, parašyta prieš trejus metus (2009), susilaukė palankaus kritikų bei žiūrovų vertinimo. Režisieriui šią pjesę pasiūlė jauna vertėja Eugenija Tautkutė, sukrėsta užsienyje matytos dramos išgyvenimų tikrumo ir gilumo. Nenuostabu, kad dramaturgas ilgametę savo aktorinę patirtį ir teatro sampratą sėkmingai pritaikė kurdamas pjeses.
Išsiilgusiems tikrumo
Tik iš pirmo žvilgsnio pjesės fabula atrodo paprasta. Pagrindinė pjesės veikėja Halina (akt. Eglė Barauskaitė ir Renata Idzelytė) gedi avarijoje netekusi vienturčio sūnaus. Sutuoktinis Leo (akt. Igoris Reklaitis ir Arnoldas Eisimantas), neišlaikęs šeimoje jau metus tvyrančios įtampos, pasiduoda gyvuliškam aistros protrūkiui ir išduoda savo žmoną su kita moterimi. Sūnaus netekusi motina ir vyro išduota žmona negyjančią sielos žaizdą gydo ir dvasinės ramybės ieško lankydamasi privačiuose gydytojo psichoanalitiko seansuose. Situacija kardinaliai pasikeičia, kai psichoanalitikas Karlas (akt. Vaidas Jočys) Hanai pasiūlo labai radikalų ir netradicinį gydymo metodą – nuvykti į įkalinimo įstaigą ir asmeniškai pasikalbėti su ten bausmę atliekančiu vairuotoju Danieliumi (akt. Kęstutis Žvinklys ir Kęstutis Macijauskas), kaltinamu dėl jos septynerių metų berniuko tragiškos žūties.
Žiūrovui įdėmiai sekant kone kriminalinio detektyvo pėdsakais, spektaklyje atsiveria daug gilesni psichologiniai klodai, visa jėga suskamba bibliniai kaltės ir atleidimo, budelio ir aukos, krikščioniškos meilės ir atsakomybės motyvai. Iškelta tema suintriguoja ir verčia susimąstyti. Pjesė, kaip ir klaipėdiečių spektaklis, atliepia tikrumo scenoje išsiilgusių žiūrovų lūkesčius, nes aprėpia visą spektrą geram pastatymui būdingų seg-mentų – itin aktuali tema, prasminga idėja, netikėti ir iš anksto nenuspėjami siužeto vingiai, įdomūs vaidmenys, aiški dramaturginė struktūra. Šiame spektaklyje nerasime šiandien populiarių postmodernistinių žaidimų, fragmentiškumo, nenuoseklumo, kūniškumo reprezentacijos, vulgarumo, sunkiai šifruojamų metaforų ar simbolių gausos. Viskas, kaip parašyta tradiciniame Stanislavskio vaidybos mokyklos vadovėlyje, čia paprasta ir suprantama, kartu psichologiškai pagrįsta, motyvuota ir gilu.
Padeda scenovaizdis
Senokai scenoje matyta aktorė E.Barauskaitė pagrindinį vaidmenį kuria įtaigiai, subtiliai įsiklausydama į Hanos – motinos, žmonos, draugės, moters – gyvenimo peripetijas. Atsikratyti sieloje tūnančių tamsiųjų demonų (pykčio, neapykantos, kaltės, pavydo), kurie, režisieriaus žodžiais tariant, kaip koks dvasinis vėžys graužia žmones, jai padeda istorijos pabaigoje atsiradęs aiškus suvokimas, kad visi žmonės šioje žemėje tarpusavyje susieti nematomais ryšiais, todėl jokių atsitiktinumų nėra ir negali būti, kaip ir kaltų arba nekaltų.
Autorius pjesėje pritaiko šiandien populiarų psichodramos metodą, kai ligonis tampa savo problemų protagonistu, neretai atsistodamas ir pažvelgdamas į konfliktinę situaciją iš kito žmogaus pozicijos. Lygiai taip ir šiame spektaklyje Hanai pasiseka iš mirties taško pajudėti tik pradėjus konkrečiai veikti ir geriau įsigilinus ne tiek į savo, kiek į avarijos kaltininką ir jos sutuoktinį kamuojančias problemas.
Spektaklio atmosferą padeda kurti estetiškai švari ir išgryninta scenografija bei stilingi aktorių kostiumai, kuriuos sukūrė nuolatinė režisieriaus G.Padegimo kūrybos bendražygė dailininkė B.Ukrinaitė. Scenoje matome keletą baltų kėdžių ir funkcionalų ilgą baltą stalą ant ratukų, atliekantį ir parko karuselės, ir geležinkelio stoties perono, ir kavinės baro, ir kitas funkcijas. Dažnai besikeičiančias sceninio veiksmo erdves ekrane iliustruoja nufilmuoti videovaizdai: namų erdvę pažymi ant lango besiplaikstančios rausvos užuolaidėlės, barą – žemyn sukabintų stiklo taurių eilė, kalėjimą – grotos su dangaus lopinėliu, parką – maloniai akį glostantys gamtos vaizdai. Psichoanalitiko kabinete kabantis laikrodis demonstratyviai eina prieš laikrodžio rodyklę iki to momento, kol Hana pamato tragišką situaciją visai kitu rakursu ir pagaliau išsivaduoja iš kančios, kaltės ir neapykantos gniaužtų, atleisdama sau ir pasauliui. Galbūt vaizdai kiek iliustratyvūs ir tiesmuki, bet informatyvūs ir neblaškantys dėmesio, leidžiantys žiūrovui greitai „persikelti“ į reikiamą vietą ir susikoncentruoti ties įvykių seka. G.Kizevičiaus muzika tiksli ir taip pat padeda kurti reikiamą spektak-lio nuotaiką.
Teikia vilties
Pirmasis įspūdis premjeros – „Demonai“ teisingai sustyguoti, kai režisierius ištirpsta aktorių ansamblyje gerąja ta žodžio prasme. Aktoriams šiame spektaklyje tenka įsilieti į bendrą tėkmę, siekiant atskleisti temą ir organiškai sukurti savo personažus.
Gaila ir atsiprašau jaunųjų, nes pavyko pamatyti tik pirmąjį premjerinį spektaklį, kuriame vaidino viduriniosios kartos aktoriai. Režisierius spaudoje tikino, kad dėl dviejų sudėčių tai turėtų būti du visiškai skirtingi pastatymai, nes kiekviena karta skirtingai vertina tuos pačius gyvenimiškus įvykius, reiškinius ar tarpusavio santykius.
Matytame pirmajame variante išsiskyrė centrinė figūra – Halina, mano galva, idealiai atitinkanti aktorės E.Barauskaitės psichofizinius duomenis ir jos polinkį kurti dramatinius, psichologinius vaid-menis. Savaip įdomūs, subalansuoti vyriški – I.Reklaičio, Edvardo Brazio, K.Žvinklio vaidmenys, tačiau jie atlieka ne pagrindinę, o tik pritariamąsias partijas, siekiant atskleisti sūnaus gedinčios motinos istoriją.
Kiek sunkiau „prisimatuoti“ solidų psichoanalitiko Karlo vaid-menį sekasi talentingam komiškų vaidmenų ir parodijų meistrui aktoriui V.Jočiui. Jis šį kartą nedrąsus ir atsargus, tarsi ne savo kailyje, nors jo personažas, kaip paaiškėja spektaklio pabaigoje, taip pat turi savų kompleksų ir silpnybių, todėl nėra be nuodėmės. Gal čia išlenda ir dramaturgijos spragos… Matyt, ateityje kiekvienas aktorius tobulins savo vaidmenis, suras personažų charakteriuose daugiau atspalvių, psichologinių niuansų, praplės jų emocinę amplitudę. Didžiausias minusas – Žvejų kultūros rūmų salės erdvė. Spektaklis, galima sakyti, kamerinis, intymus, subtilus, be riksmų ir bereikalingo draskymosi, todėl aktoriams kaskart vaidinant tenka įveikti sudėtingą uždavinį, sumažinant atstumą tarp scenos ir žiūrovų salės.
Nepaisant kai kurių trūkumų, šis sceninis kūrinys, mano galva, turi geras perspektyvas. Šiandien, kai realiame gyvenime ir scenoje matome tiek daug destrukcijos, negatyvumo, priešiškumo, o herojai atsiduria dvasiniame akligatvyje, nerasdami išeities, naujausias klaipėdiečių spektaklis „Demonai“, atvirai propaguojantis krikščionišką meilę artimui ir pastangas atleisti net savo priešui, teikia šiuolaikiniam žmogui vilties, šviesos ir paguodos.
