Kam reikalingi nemokami renginiai

Kam reikalingi nemokami renginiai

Neringa Babravičė

Dažnokai pamintydama apie tai, kas iš renginių praėjusią vasarą nemokamai pasiūlyta Klaipėdos žmonėms, prisiminiau „Naktigones 2011“ ir kai kuriuos kitus praėjusios vasaros uostamiesčio erdvių kultūros įvykius – bent pavienius projektų „Pėdinkim į Girulius“, „Nuo Joninių iki Žolinės“, „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ ar kitų renginių vakarus. Nors pagrindiniu objektu apžvalgai savavališkai pasirinkau Sigučio Jačėno „Vasarvidžio regėjimų: tarp Žemės ir Dangaus“ projektą.

Prisipažinsiu, jog remdamasi ta patirtimi, kurią įgijau per praėjusius dvejus metus gana kibiai sekdama S.Jačėno veiklą Klaipėdoje, per „Naktigones 2011“ iš anksto tikėjausi proginių mūsų kultūros faktų įprasminimo vakarų – pirmiausia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vytauto Mačernio ir Česlovo Milošo sukakčių paminėjimo. Bet to nebuvo, o buvo Jono Krivicko „Kreivo“ dainos, Rainerio Marijos Rilkės poezija ir Povilo Budrio dailės darbai, Jono Biliūno bei jo žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės laiškai ir kūryba, apeiginė lietuvių vidurvasario tautosaka, žurnalistės Vitalijos (Vitos) Morkūnienės knygos „Su savimi ir tavimi“ bei „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“, Rimanto Černiausko groteskiškosios esė „Miestelio istorijos“, Alicijos Bykovskos-Salčynskos radijo pjesė „Pro skerdyklos langiuką“ (o tiksliau – Juozo Šikšnelio šios pjesės vertimas), Kosto Ostrausko neįtikėtinas dialogas „Žemaitė sutinka Šekspyrą“ ir Juozo Marcinkevičiaus dramatizuota poema „Svečiai Baublyje“.

Ir tai S.Jačėno buvo įgyvendinta vėl pakankamai konceptualiai – viso renginių ciklo ašimi pasirinkus vasarvidžio – gamtos galių persilaužimo – literatūrinio ir muzikinio pagerbimo ritualą. Arba, kaip rašoma „Naktigonių 2011“ programiniame lankstinuke, – tai, kas tikra, ką turime branginti ir vertinti. Ir visas šias apeigas (kažkas pavadino jas net atlaidais) asmeniškai aš visai mielai priėmiau. Ypač Birutės Mar literatūrinį spektaklį „Jis ir Ji“ (pagal J.Biliūno ir J.Janulaitytės laiškus ir kūrybą) ir paties S.Jačėno su Pranu Narušiu sukurtą R.Černiausko kultūrologinių esė „Miestelio istorijos“ interpretaciją. Ir visai negalvojau, kaip, pvz., J.Krivicko „Kreivo“ autorinės dainos susijusios su R.M.Rilke ir P.Budrio dailės darbais, nes visa tai mums buvo pasiūlyta tą patį birželio 22-osios vakarą. Arba kas yra bendro tarp J.Marcinkevičiaus draminės poemos „Svečiai Baublyje“ ir K.Ostrausko neįtikėtino dialogo „Žemaitė sutinka Šekspyrą“. Paprasčiausiai gėrėjausi tuo – ir tik tiek. Na, ne visai „tiek“… Šiek tiek „piktinausi“ ir „Naktigonių“ pavertimu savotišku maratonu… Tačiau gal pirmiausia apie tai, kas džiugino?..

Štai aktoriaus Aleksandro Šimanskio sukurtas Žymantas dabar man tapo vos ne didžiausia Žemaitės biografijos intriga – tiek paprastos žmogiškos šilumos per šį personažą sklido iš scenos tą vakarą, jog tai tarsi siūlo koreguoti ir tradicinį požiūrį į Julijos Žymantienės gyvenimą… O aktorės Jūratės Jankauskaitės sukurtas Žemaitės portretas irgi nenuvylė – ne tik dėl neįtikėtino panašumo į klasikės portretus, bet ir dėl itin atsakingo įsigilinimo į modernųjį K.Ostrausko diskursą. Arba kiek smagiai groteskiškų minčių sukėlė vien per „Svečių Baublyje“ skaitymus itin profesionaliai įterpta scenografijos detalė – juodais plastiko maišais aptrauktos kėdės (čia lyg ir oponuoju kultūros apžvalgininkės Laimos Kaupienės nuomonei – žr. Kulturpolis.lt, 2011 07 02 ar Bernardinai.lt, 2011 07 04) – ne tik apie intelektualiai ir emociškai sterilizuotą XIX a. panelių (vienai jų atstovavo aktorė Eglė Barauskaitė) ir ponių (analogiškai – aktorės Reginos Arbačiauskaitės vaidmuo), bet ir apie nūdienos „elito“ santykį su kultūros paveldu.

Vis dėlto prisipažįstu, jog nelabai supratau, ką jau per spektaklį „Persivertęs pasaulis“ simbolizavo baltas apsiaustų nuo lietaus plastikas – spėlioti buvo galima daug ką… O gal režisierius vien to ir siekė, kadangi pakankamai suglumau sužinojusi, kad ir per „Vasarvidžio regėjimus“ bus V.Morkūnienės knygos „Su savimi ir tavimi“ pristatymas (nors vienas Klaipėdoje jau buvo – ar ne žiemą?). Tad gana sumišusi pati viena ir sprendžiu mįslę, kuo šis leidinys yra toks ypatingas, kad jam buvo skirta tiek daug ne tik aktorių Vlado Baranausko ir S.Jačėno, bet ir žiūrovų ar net vienuolių (konkrečiai – brolių Bernardo ir Benedikto) dėmesio… Juolab kad pakankamai greitai (bet ne per „Naktigones“) jau visai priešingai pasijutau „Žuvies akyje“ per kitos autorės – Sondros Simanos – apsakymų romano „Einantis kalnas“ (nors ir jo nesu skaičiusi, o tik iš Klaipėdos jaunimo centro skaitovų ir iš literatūrologo Marijaus Šidlausko lūpų kai ką nuklausiusi) sutiktuves, tiesiog pakerėjusias itin gyvybingu įvairiapusio kultūrinio vyksmo (puikios

menų sintezės) neformalumu – autentiškumu. To „Naktigonės“ turi dar tik pavydėti…

O juk, atrodo, ir joms trūksta vien niekniekio. Pvz., kai „Kuršių ainių“ kamerinė grupė birželio 29-ąją vinguriavo beveik visiems susirinkusiems gerai žinomas XIX a. lietuvių poetų kūrinių melodijas, tikrai buvo nesunku bent po keletą tų tekstų egzempliorių pasiūlyti žiūrovams, kad ir šie pasijustų natūralia mūsų tautos gyvybės dalimi… Ypač kad dvasinę „Naktigonių 2011“ vyksmo įtaigą kartais menkino ir prastoka kai kurių skaitovų dikcija (bent per „Persivertusio pasaulio“ skaitymus). Be to, klausydamasi „Svečių Baublyje“ vos nesupainiojau dviejų rašytojų, nes per maestro Vytauto Paukštės asmenį Juozo Marcinkevičiaus Poška ir Justino Marcinkevičiaus Mažvydas skyrėsi tik tiek, kiek skyrėsi jų istorinės epochos ir į šio aktoriaus lūpas įterpti žodžiai… Būtent – tik žodžiai, nes eiliuota forma išsakytos abiejų kūrinių mintys pasidarė panašios vos ne kaip du vandens lašai…

Tad dabar leisiu sau „grybštelėti“ ir per Valstybės dieną Koncertų salės parko estradoje (jau per projektą „Nuo Joninių iki Žolinės“) išgirstus Just.Marcinkevičiaus Vilento ir Mažvydo bei Mindaugo ir Puodžiaus „dialogus“, to paties maestro V.Paukštės išreikštus vėlgi tuo pačiu „maestotišku“ monologu. Tikrai, jei tų tekstų nebūčiau mokėjusi beveik atmintinai, taip, ko gero, ir nebūčiau atskyrusi, kuris Just.Marcinkevičiaus „Mažvydo“ ar „Mindaugo“ personažas kuriuo momentu kalba, o juk dar buvo visai „šviežias“ ir V.Paukštės Poška…

Dėl to dabar ir sprendžiu dilemą, kas per šių metų „Vasarvidžio regėjimus“ galėjo būti kaltas jau šiuo atveju. Mūsų lietuviškoji dramaturgija, taip „įklimpusi“ į iškilmingąjį „dramatizmą“, kad dėl to prarado net ir meninį individualumą?.. Klaipėdietiškų renginių režisieriai, kurie „bijo“ Lietuvos kultūros autoritetus atiduoti ne Nacionalinės premijos laureatams ar Klaipėdos kultūros magistrams (kaip kad bijodavo ir sovietiniais laikais – juk tada, pvz., meninį Lenino portretą kurti leisdavo tik „išrinktiesiems“)?.. Ar paprasčiausias finansinis skurdas ir inercija – nueita pačiu lengviausiu keliu (už minimalų nemokamų renginių biudžetą „būtų kvaila persistengti!“ – o „maestro V.Paukštė tikrai nepaves!“)? Tačiau, mano subjektyvia nuomone, kad ir kas dėl to būtų kaltas, estetinis tokio pasirinkimo efektas yra gana prastas – tas, kas galėjo įgyti iškirtinį monumentalumą, virto paprasčiausia statika. O dėl to kartais buvo prarasta ne tik dramaturginė intriga, bet neišryškintas ir istorinio paveldo šiandieninis aktualumas.

Tačiau tai tikrai yra smulkmena, lyginant jau su tuo, ką išgirdau Girulių bibliotekoje. Mane net šiurpas nukratė, kai ten per spaudoje taip išliaupsintos rokoperos „Eglė žalčių karalienė“ santrauką Drebulę vytiniu nuplakė ir Žilviną dalgiais užkapojo ne Eglės broliai, bet seserys (o S.Nėries kūrinys ten „perrašytas“ ir dar daugybe kitų aspektų)… Tokio alogiško teksto subjaurojimo jau seniai nebuvau girdėjusi – jaunutės libreto autorės akivaizdžiai nesuvokė, ką pri(si)dirbo… Bet kodėl nė vienas uostamiesčio kultūros renginių kuratorius (ar mūsų savivaldybėje tokios paskirties asmenų jau apskritai nėra?) šito nepastebėjo dar prieš šio šedevro premjerą? Ir dargi gana griežtai nesudraudė: Šešėli, žinok savo vietą! – dabar taip netikėtai mano prisimintais rusų dramaturgo Jevgenijaus Švarco žodžiais, kadangi nepagarba [dvasinės šviesos] šaltiniui netoleruotina.

Tačiau be galo džiugu, jog tokių akibrokštų per neįtikėtinai maloniai gausius šių metų uostamiesčio ir jo prieigų nemokamus renginius daugiau tarsi ir nepatyriau. Tiesa, dar „neperkandau“ ir vieno „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ „pokšto“ – gana neprofesionalaus kažkokio klubo vaikiukų pastrykčiojimo, netrukusio net dvi minutes pagal dar absurdiškesnę fonogramą, Klaipėdos geležinkelio stotyje liepos 29 d. Na, bet gal suvokti jau šiam „šedevrui“ esu tiesiog per sena, nes per parodos „Trys pasauliai viename“ atidarymą kai kada per sena jaučiausi iš tikrųjų. Tad leidžiu sau stabtelėti ir prie šio – teesie spaudoje jau gana plačiai išgvildento reiškinio.

Manau, jog ne tik aš, bet ir daugybė kitų meno mėgėjų, taip ir nepajėgėme vieni patys įspėti, jog, pvz., „tirštas skystis, atrodo, varvantis iš moters vaginos, primena vergovės laikus, kai Afikos belaisviai Amerikoje išgaudavo melasą“ (žr. interviu su Edwardu Lucie-Smithu ir Zavieru Ellisu – „Klaipėda“, „Durys“, 2011 07 28, 9 psl.). Bent mano vaizduotė tikrai nebuvo paruošta tokiam socialinės konkretikos suvokimo lygmeniui. Tiesa, žvelgiant į jauną juodaodę moterį kažkokios asociacijos tarsi ir kirbėjo, tačiau ne tik „tirštas skystis iš vaginos“, bet, pvz., ir ypatingai sulėtinti akių vokų nusileidimai toje „instaliacijoje“(?)/ „performanse“(?) bet kokiam socialumui buvo gana kontrastingi, užtat hipertrofuoto, tik niekaip neįspėjamos prasmės lytiškumo toje parodoje apskritai netrūko… Ir nemanau, jog netgi ir itin profesionalių (ir pakankamai jaunų) lietuvių menotyrininkų vaizduotė savarankiškai tam buvo irgi itin paslanki. Juk ne veltui meno istorikas Petras Šmitas klausia: „Ar besituštinanti moteris ekrane – konceptas?“ (ten pat, 4 psl.).

Tai gal tokio meno apskritai nereikia? – leidžiu sau ir vėl itin naiviai bei visai neoriginaliai paklausti. Vis dėlto pati galvoju, jog reikia. Tik manau, kad ir per kitų šiuolaikinio meno parodų atidarymus derėtų daugiau dėmesio skirti ne „prezentaciniam“ vyno gurkšnojimui, bet nemokamai ir suprantamai (pirmiausia – valstybine kalba) edukacijai. O šiuo aspektu išskirtinai noriu pasidžiaugti ne tik S.Jačėno „Naktigonėmis“ ar Klaipėdos koncertų salės renginių „Nuo Joninių iki Žolinės“ ciklu, bet ir projekto „Pėdinkim į Girulius“ vyksmu. Nes šiemet jis įgijo išskirtinę vertę, kadangi ne tik giruliškiams, ne tik poilsiautojams, bet ir Klaipėdos miesto ar ir aplinkinių rajonų gyventojams suteikė nemokamą galimybę gana kryptingai perprasti ir meno, ir muzikinių instrumentų atsiradimo istorijas, o drauge įtraukė žiūrovus ir į gana įvairiapusį šiandieninio uostamiesčio kultūrinį vyksmą (ypač renginių vedėjos Ingridos Giunter pasišventimo šiam reikalui dėka). Be to, esamomis sąlygomis tai darė dargi ir pakankamai meistriškai – su reikiama pagarba žiūrovams, nes tik tokiu atveju jie galėjo to paties tikėtis ir iš pastarųjų. O kiti „nesusipratimai“ tokiais atvejais yra lengvai pataisomi. Tam irgi galiu pateikti labai konkretų pavyzdį.

Kas buvo koncerte „Muzikinis tiltas: Bostonas – Klaipėda“, tas tikrai pajuto, koks milžiniškas skirtumas buvo juntamas tarp nuolatinių Koncertų salės lankytojų ir tų klausytojų, kuriems prieinama tik „labdara“. Juk tik pastarieji akivaizdžiai nesuprato, jog tarp muzikinio kūrinio dalių nedera ploti… Tačiau vedėjai Rūtai Vildžiūnienei vis dėlto išdrįsus tą publikos nepatyrimo spragą šiltai pakoreguoti, žiūrovų klausymo kultūra koncerto pabaigoje savaime įgijo jau visai priešingą kokybę.

Tą patį galima pasakyti ir apie „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ ar Jūros šventės vakarus Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Ir ten atsitiktinai užklydusių žiūrovų buvo gana dažnai „paskandalijama“ – tiek telefonais, tiek ir paprasčiausiais nuo alaus pernelyg įkaitusių būrelių tarpusavio „bla bla bla bla“… Tačiau pagaliau suvokus, jog patekta „ne į tas roges“, buvo arba labai gražiai įsitraukta į esamą vyksmą, arba tiesiog iš Laikrodžių kiemelio pradingta (šiuo atveju dažniausiai nuo alaus „pasiklydusiųjų“)… Ir nėra ko dėl paskutiniojo varianto liūdėti – kultūrinė edukacija yra ypač sudėtingas ir nevienadienis procesas. Bet ji visada atsiperka – pirmiausia visuomenės susiklausymu. Taip vos per trejetą vasarų Klaipėdoje susitelkė puikios „Naktigonių“ ir „Nuo Joninių iki Žolinės“ bendruomenės, o nuo pernai jau atsirado ir lengvai atpažįstamas keliasdešimties pėdintojų į Girulius būrelis…

Tad toliau ir nesigilinkime, tik pasidžiaukime, jog uostamiestyje tai apskritai dar yra. Juk jei ne nemokami uostamiesčio renginiai, daug kas jau seniai būtumėm pamiršę ne tik Lietuvos meno kūrėjus, bet ir pasaulinę klasiką. O apie tai, kas yra tobuli atlikėjų ir publikos kontaktai bei mokamų koncertų ar kitų renginių/reginių lankymo kultūra, jau ir iš viso netektų kalbėti.

by admin