„Karakumų asilėlio“ oazė – Klaipėdoje

„Karakumų asilėlio“ oazė – Klaipėdoje

Lėlių cirko pasirodymai vyko tiesiog po atviru dangum, Mažvydo alėjoje.

Salomėja Burneikaitė

Tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“ Klaipėdoje vyko gegužės 6-8 dienomis ir šiemet buvo jau trečiasis. Į jį šiais metais atvyko ne tik geriausi Lietuvos lėlių teatrai, bet ir svečiai iš Estijos bei Latvijos. Festivalio renginiai vyko KU Menų fakulteto Mokomajame teatre, Žvejų kultūros rūmuose, senajame tabako fabrike, Mažvydo alėjoje, Klaipėdos etnokultūros centre. Ir tai nebuvo vien spektakliai…

Pirmuosius du festivalius rengė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros studentai, padedami dėstytojų, kartu su Klaipėdos universiteto lėlių teatru „KU-KŪ“. Na, o šį, trečiąjį, – jau Klaipėdos lėlių teatras (www.leliuteatras.ku.lt), gražiai bendradarbiaudamas su savo buvusiosios Alma Mater Režisūros katedros studentais. Viskas keičiasi ir auga… Prisijungus jaunoms jėgoms, suaktyvėjo ir Klaipėdos lėlių teatro veikla. „Karakumų asilėlis“ išaugo iki tarptautinio festivalio.

Kodėl toks vardas?

Ogi šiaip sau! Kai 1998-aisiais Klaipėdos lėlininkai pirmą kartą išplaukė į tarptautinius vandenis, jie vyko į Estijoje rengiamą vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Bananinė žuvis“ ir taip pat klausinėjo apie keistą šio pavadinimo kilmę. „Krakumų asilėlio“ vardas buvo „atspėtas“ 1997 m. KU Menų fakulteto Režisūros katedroje, rengiant pirmąjį festivalį. Jame buvo rodomi tik kameriniai lėlių spektakliai, o dalyvavo profesionalūs Lietuvos lėlininkai.

Šiaip asilėlis yra keistas gyvūnas. Tai ne šiaip sau mažas asilas. Jis atėjęs iš vaikiškos dainelės – jaukus ir mažas, net poetiškas ir egzotiškas gyvūnas, kurį norisi globoti. O gal ir nupiešti, arba jam padainuoti. Galima jį sapnuoti ir prisiminti, kad mes visi, anot An-tuano de Sent Egziuperi, atėjome iš vaikystės, kaip iš šalies.

O kodėl Karakumų?.. Kaip žinote, Karakumai yra dykuma, o ji teikia daug peno vaizduotei. Dykumoje reikia išgyventi. Dykumą tenka įveikti, kad išgyventum. Bet dykumoje būna oazių…

Kauniečių pirštininių lėlių spektaklyje „Pagrandukas“ nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos.

Klaipėdiečių dieną…

Iš karto po atidarymo Žvejų kultūros rūmų Mažojoje salėje buvo parodytas klaipėdiečių spektaklis pagal lietuvišką pasaką „Vištytė ir gaidelis“. Tai jau antrasis Klaipėdos lėlių teatro meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės kūrybinis darbas, kuriam jaunoji menininkė pati rašė scenarijų, kūrė lėles, scenografiją ir dirbo su aktoriais. Matėme, kaip „seneliai“ Renata Kutaitė ir Linas Zubė, nesislėpdami už širmos, gyvai valdo lėles ir labai jaukiai seka pasaką, tarsi apie savo pačių gyvenimą. Nejučiom pagalvoji, kas šiame spektaklyje svarbiau – lėlės ar žmonės? Atrodo, kad čia nėra nesvarbių dalykų, nes spektaklis sumanytas taip, kad linksmai detektyviška istorija, šmaikščiai papasakota aktorių lyg žaidžiant su nesudėtingomis lėlėmis, verčia prisiminti, kaip kyla visi pasaulio konfliktai. Juokėsi žiūrėdami „Vištytę ir gaidelį“ ir vaikai, ir jų tėveliai, ir net mokytojai.

Antrasis Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Vienintelė“ skirtas suaugusiems žiūrovams ir jaunimui. Apie jį jau ne kartą buvo rašyta.

Atskleidė paslaptis

Tą pačią dieną besidominčius lėlių teatru klaipėdiečius svetingai sutiko ir Klaipėdos etnokultūros centras. Čia, prie tradicinės klaipėdietiškos „kafijos“, buvo surengta gausiai vaizdine medžiaga iliustruota diskusija „Lietuvos lėlių teatro metamorfozės“. Ją vedė šių eilučių autorė, prisimindama profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininką dailininką Stasį Ušinską, kurio 100 metų jubiliejų minime šiemet, ir pagrindinį dėmesį skirdama Vilniaus „Lėlės” teatrui. Diskusijoje dalyvavo šio teatro aktorė Nijolė Indriūnaitė. Viešnia atsakė į klausimus ir parodė kartu atsivežtą 14 minučių videospektaklį „Mergaitė su degtukais“, kurį kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite prieš keletą metų kūrė Lietuvos televizijai. Subtilus Anderseno pasaulis, atkurtas eiliuotais N. Indriūnaitės tekstais ir atgijęs ekrane trapių karpinių bei šešėlių pavidalais, atskleidė naujų lėliškų paslapčių. Belieka sulaukti pasirodant CD.

Pirmąją festivalio dieną užbaigė multimedijos ir muzikos projektas senajame tabako fabrike, kurį rengė jaunų menininkų duetas „ReadERRor“ iš Šiaulių, dalyvaujant klaipėdiečių grupei “Atika”. Multimedijų, kaip ir animacijos, kalba nėra svetima lėlių teatrui. Šis projektas – lyg alternatyva tradiciniam lėlių teatrui – siūlė naujas formas ir sulaukė gausaus būrio jaunimo, jau įpratusio lankytis renginiuose, vykstančiuose tabako fabrike.

Kas nauja tarp lėlių

Lėlių teatras – tai ne tik lėlės ir spektakliai. Šio festivalio organizatoriai stengėsi pristatyti kuo įvairesnes lėlių teatro galimybes. Multimedijos – naujosios technologijos, jau epizodiškai naudojamos šiuolaikiniuose lėlių teatrų spektakliuose, išbandant jų galimybes.

Tradiciniam lėlių teatrui atstovavo „Nykštuko“ teatras iš Kauno ir parodė pirštininių lėlių spektaklį „Pagrandukas“ pagal gerai žinomą pasaką. Jame nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos. Darius ir Jūratė Armanavičiai – šio teatro šeimininkai – ištikimi tradicinei lėlių teatro formai, tačiau savo spektakliuose visada sugeba „paslėpti“ ką nors neįprasto. Štai saulutė „Pagranduko“ spektaklyje: nors keletą kartų tekėjo ir leidosi, mažutėje scenoje matėme tik didžiulę saulėgrąžą, išraiškingai virš tvoros atkartojančią lėtą saulės kelią per dangų. Šis spektaklis buvo skirtas mažiausiems žiūrovams, kaip ir vilnietės Aurelijos Čeradejavaitės „Peliukas Antanas“ iš lėlių teatro „Žalia varna“ repertuaro. Tačiau šį spektaklį labiau tiktų vadinti edukacine programa mažiausiems, kurią vienai aktorei nesunku nuvežti į vaikų darželį, kavinę ar tiesiog didelę namų svetainę.

Svečių iš Latvijos – Liepojos savivaldybės teatro spektaklį „Saldus sapnas“ (rež. Dace Skadina) taip pat galima laikyti tradiciniu, nors jo širma – tik sąlyginė, o aktoriai vaidina gyvai, prieš save nešiodami įvairaus tipo lėles. Vadinamasis gyvasis planas šiandien ypač paplitusi išraiškos priemonė, kartais visai nelemianti meninės spektaklio kokybės.

Visai kitokias technines ir materialines galimybes turintys valstybiniai Kauno, Vilniaus „Lėlės“ ir Estijos lėlių teatrai parodė dėmesį kukliam „Karakumų asilėlio“ festivaliui, suteikdami galimybę Klaipėdos žiūrovams pamatyti spektaklius, kuriuos kūrė daug didesnės trupės, turinčios geras apšvietimo galimybes, specialų techninį personalą ir tikras dirbtuves su įranga.

Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Pasaka apie lietaus lašelį“ (rež. Olegas Žiugžda) buvo toks akinančiai baltas tiesiogine, t.y. spalvų prasme, ir kartu toks vaivorykštiškas, kad mažyliai iš netikėtumo sėdėjo prasižioję, o jų mamos net ašarą slapčia braukė, matydamos laimingas savo atžalas. Nors meninės lėlių teatro kalbos prasme lyg ir nieko naujo čia nebuvo, svarbiausia – laimingas žiūrovas, patiriantis džiaugsmą ir išgyvenantis susitikimą su gėriu.

Iš medžio šakų

Kolegų iš Estijos spektaklis „Senoji motušė Kunks“ (rež. Andres Dvinjaninovas) buvo vaidinamas, kaip ir kolegų iš Latvijos, originalo kalba, tačiau žiūrovai supratingai reagavo į tai, kas vyko scenoje. Spektaklio adresatas – aiškiai ne mažiausi žiūrovai, tačiau laivo katastrofą patyrusio jūreivio istorija atrodė suprantama ir atpažįstama. Iš tradicinio lėlių teatro atributų šiame spektaklyje dalyvavo tik dvi lėlės, sukonstruotos iš seno medžio šakų. Visa kita – kintanti aplinka, šešėlių teatro principu kuriama, kartas apgaubianti vaidybos aikštelę medžiaginė jūra, iš laivo rakandų ir daiktų vietoje sudėliojami personažai. Dviejų žmonių meilės istorija skleidėsi pirmapradiškam gamtos pasauliui susiduriant su šiuolaikine civilizacija. Motušę Kunks rimtai išgąsdino „realybės šou“ elementas, kai veiksmo metu naudojama tikra vaizdo kamera, čia pat transliuojant vaizdus, filmuojamus scenoje ir žiūrovų salėje.

Vilniaus „Lėlė“ į „Karakumų aslėlį“ atvežė Nijolės Indriūnaitės pjesės „Muzikinė dėžutė“ (V. Odojevskio apsakymo „Miestelis tabokinėje“ motyvais) pastatymą. Rimo Driežio talkinama, spektaklį režisavo dailininkė Julija Skuratova. Tai vaidinimas šeimai apie neturintį su kuo pasikalbėti berniuką. Žiūrovams matant iš senų daiktų ir aktorių improvizacijų gimsta teatras, įvilktas į mistišką rūbą. Vaiko ir tėvų nesusikalbėjimo tema spektaklyje kontrasto principu ryškėja per miniatiūrines tėvų figūras už širmos, spirale judantį žaislinį traukinuką, spektaklyje naudojamus autentiškus daiktus – spausdinimo ir siuvimo mašinėles, padidintas senas nuotraukas albume. Varpeliai, plaktukai, volelis, spyruoklė – tai vis daiktų teatro elementai, atpažįstami šiuolaikiniame Europos lėlių teatre.

Apie asilėlininkus

Festivalį „Karakumų asilėlis“ rengė, organizavo, darbus atliko ir jame dalyvavo daugybė žmonių. Kūrybiniu darbu daug prisidėjo studentai ir Klaipėdos miesto vaikai. Taip, taip, būtent vaikai.

Būtina paminėti „Lėlių cirką“, vykusį tiesiog po atviru dangumi gegužės 7-ąją Mažvydo alėjoje. Jo sumanytoja ir režisierė – Režisūros katedros studentė Birutė Šinkūnaitė (dėst. Roma Lukoševičiūtė ir Irena Bierontaitė). Lėlių cirko forma buvo pasirinkta norint plačiau parodyti įvairias lėlių teatro galimybes. Vienu metu keliose aikštelėse, skambant muzikai, vyko lėlių cirko pasirodymai, trumpi vaidinimai, kuriuose dalyvavo Klaipėdos vaikų ir jaunimo centro vaidybos studijos „Trepsė“, vaikų ir jaunimo klubų „Švyturys“, „Draugystė“ artistai su Živilės Dargytės kurtomis lėlėmis, Vydūno vidurinės mokyklos moksleiviai ir net Kretingos vaikų ir jaunimo studijos „Atžalynas“ kojūkininkai. Visi jie – tikri entuziastai, savo vadovų dėka žinantys, kad lėlės – ne žaislai, o lėlių teatras – labai įdomi meno rūšis, padedanti patirti neįtikėtinai paslaptingų dalykų ir teikianti džiaugsmo.

Festivalio „Karakumų asilėlis“ dailininkių – Dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antrakursių Viktorijos Dambrauskaitės ir Agnės Stonytės oranžiniai asilėliai išsiskirstė ir iškeliavo su svečių kolektyvais, klaipėdiečiams palikdami ryškių asilėlininkų šventės prisiminimų.

by admin