LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Karaliaus sugrįžimas
Vaida Marija Knabikaitė. Gulbės sparnu palytėtos. Istorinis romanas.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 152 p.
Dainius Vanagas
Šiuolaikinis anglų rašytojas Julianas Barnesas, romane „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ vaizdžiai demonstruodamas, kaip istorija skleidžiasi fikcijoje, o fikcija – istorijoje, gana ironiškai svarsto: „Kaip katastrofa virsta menu? Mūsų laikais tai vyksta automatiškai. Sprogo branduolinė jėgainė? Nepraeis nė metai, ir Londono scenoje pasirodys įvykiui skirtas spektaklis. Nužudytas prezidentas? Tuojau gausite knygą, filmą, o gal pagal knygą sukurtą filmą arba pagal filmą parašytą knygą. Karas? Greičiau siųskite rašytojus. Serija šiurpių žmogžudysčių? Įsiklausykite, štai darniomis eilėmis atžygiuoja poetai. Mes juk, be abejo, privalome ją suprasti, tą katastrofą; o kad suprastume, privalome pasitelkti vaizduotę <…> Tačiau to nepakanka; katastrofą reikia ir pateisinti, ir už ją atleisti, nors ir labai menkai. Kodėl taip įvyko – iš kur ši gamtos beprotybė, žmonijos pakvaišimo akimirka? Na, ji bent suteikė akstiną sukurti meno kūrinį. Gal, geriau pagalvojus, tam ir vyksta katastrofos“.
Filologijos mokslų daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kalbos kultūros dėstytoja Vaida Marija Knabikaitė, savo istorinio romano šerdimi pasirinkusi karaliaus Mindaugo ir jo trijų žmonų tarpusavio santykius, neabejotinai apeliuoja į laikmečio poreikį – šįmet minėsime 750-ąsias vienintelio Lietuvos karaliaus žūties metines.
Šiaip ar taip, kūrinys apie reikšmingą, kontroversišką istorinę asmenybę masintų skaitytoją net ir be simbolinės sukakties indėlio: archajiškos gyvenimo formos ir drąsūs, kalavijais žongliruojantys vyrai, autentiški iššūkiai ir upeliais nepaliaujamai tekantis draugų bei priešų kraujas, jaudinantys sprendimai ir pritrenkiantys nuotykiai, gaivališka aistra ir šūsnis įnoringų, greitai įsižeidžiančių dievybių. Na, įsivaizduotume maždaug taip, tiesa?
V.M.Knabikaitė jau pirmuose knygos puslapiuose aiškiai parodo, kad žaidimo taisyklės bus kiek kitokios: kelionę laiku žymės lėkšti, išsivadėję, draminių elementų stokojantys ir klaikiu nuoboduliu dvelkiantys dialogai; senų seniausiai mirusios ir naujam – literatūriniam – gyvenimui taip ir neprikeltos asmenybės bei jų bebruožiai charakteriai; statiškas, preciziškumo ambicijų ir literatūrinės nejautros sukaustytas siužetas. Autorė, užuot pasirinkusi trumpą istorinį fragmentą ir meniškai jį absorbavusi, galų gale suteikusi gylio, polemiškumo matmenį, nusprendė aprėpti visą Mindaugo, kaip aktyvaus politinio veikėjo, gyvenimą (Lietuvos vienijimas, mūšių santraukos, geistų moterų „paieškos“ ir užvaldymas, dalyvavimas pagonių šventėse, krikštas, karūnavimas, tragiška žūtis ir kitos chrestomatinės scenos), taip likdama niūriose ir nepatraukliose istorinėse seklumose.
Akivaizdu, kad V.M.Knabikaitė savo knygą struktūravo remdamasi visiškai kitokia koncepcija: „Gulbės sparnu palytėtos“ pasižymi intensyviu žvilgsniu į mitologinius ir etnografinius XIII a. elementus – gimdymo, tuoktuvių, laidojimo, pagoniškų švenčių ritualai, papročiai, dainos tekste užima dominuojančią vietą. Pažymėtina, kad analizuodama šaltinius ir kaupdama informaciją, autorė šauniai pasidarbavo, tačiau paties svarbiausio – refleksiją stimuliuojančio, autentišką gyvenimo modusą steigiančio akto – taip ir neatlieka.
Į akis pirmiausia krinta glaudesnės sąsajos su žanriniu kodu trūkumas. Knyga „Gulbės sparnu palytėtos“ pristatoma kaip istorinis romanas, nors „istorijos“ čia nepalyginamai daugiau nei „romano“. Išmonės ir istorinės medžiagos derinimas yra toks menkas, kad kiekvieną sykį, autorei galiausiai pasiryžus „pasibalnoti“ savo vaizduotę, skaitytojas išnašomis yra įspėjamas, kad viena ar kita teksto detalė (veikėjo vardas ar jo priimtas sprendimas) nėra patvirtinta jokių istorinių šaltinių (taip romantiškai suponuojant, kad likusi teksto dalis, matyt, Švenčiausiojo apsireiškimo dėka, „išsiliejo“ į knygą grynu patirties, asmeninio žinojimo pavidalu. Tai – itin pretenzinga, todėl nekritiška ir iš humanitarinių mokslų kelis paskutinius dešimtmečius gujama istorinio suvokimo prielaida, tvirtinanti, kad istoriniai šaltiniai yra anapus fikcijos, t.y. objektyvūs, visapusiškai ir tiesiogiai atstovaujantys laikmečiui, įvykiams, asmenims, kuriuos reprezentuoja. Būtent apčiuopiamumo, pažinumo, galimybių potencialumo problematikos itin stinga V.M.Knabikaitės knygoje. Tekstas viensluoksnis, tiesmukas, nori nenori primenantis mokyklos suolą ir apiplyšusius, sukiužusius istorijos vadovėlius, kuriuose, beje, kartais pasitaikydavo gerokai įtaigesnių nei „Gulbės sparnu palytėtos“ pasažų.
Vis dėlto šios knygos pasirodymas reikšmingas, kadangi leidžia atkreipti dėmesį į bendresnes istorijos (kaip faktų, dokumentų, šaltinių visumos) ir fikcijos santykių tendencijas, identifikuoti vis dar gajas fobijas ir prietarus, kurie dažniausiai remiasi neadekvačia skirtimi tarp to, kas „tikra“, ir to, kas „išgalvota“.
Žinoma, tai nėra tušti žodžiai: kasdienybėje be jų mes niekaip neišsiverstumėme. Tačiau kalbant apie istoriją, taip formuluojama skirtis darosi itin komplikuota: kokia prasme, tarkime, koks nors XIII a. metraštis, yra iš tiesų „tikra“? Vien tik savo buvimu, jei įmanoma, patvirtinti jo priklausomybę minėtam laikotarpiui. Na, o visa kita tėra fikcija (beje, jokiu būdu netapatinama su melu ar apgaule): tai, kas užrašyta, neišvengiamai koreliuoja su tuo, kas nutylėta. Tas, kuris skrebino plunksną, atliko patirties, įvykių, galios, reikšmės atranką – jis turėjo nuspręsti, kas svarbu, o ko neverta prisiminti. Metraštininkas – lakumo dėlei galima net pabrėžti – nenorėjo nieko suklastoti, juo labiau klaidinti ateitį – tačiau ar jis pajėgus užfiksuoti visą buvimo platumą ir gylį, ar pajėgus juos suvokti? Metraštininkas, žinoma, darė viską, kas jo galioje, bet ta galia viso labo tėra pasakotojo, o ne visažinio Dievo galia. Istorija yra fikcija ne dėl postmodernizmo, kuris, sakytume, išsigalvojo eilinę sąmokslo teoriją, bet dėl to, kad praeitį mes visuomet patiriame per pasakojimą – jokių kitų būdų nėra. Ir niekuomet nežinome, kas liko nepasakyta, mat susiduriame jau su užbaigtu minties konstruktu. Visgi tokiu būdu praeitis nėra paneigiama ar paniekinama – ji paprasčiausiai išlaisvinama nuo aklo pretenzingumo, taip nusipelnydama netgi dar didesnės pagarbos, nes atsiveria kaip begalinė patirties turtų ir buvimo pasaulyje būdų įvairovė.
Todėl rašytojas, kuris iš tiesų pasiryžęs atvirais delnais skverbtis į praeities laiką, yra priverstas ne mėgdžioti ar kopijuoti, o pasakoti galimybę – nutylėtą, pamirštą, neįvertintą, galbūt netgi nerealizuotą. Juk istorijos studijavimas – ne faktų ar detalių kaupimas, bet aktualių problemų formulavimo būdas. V.M.Knabikaitė, deja, šį iššūkį ignoruoja, taip švystelėdama savo istorinį romaną į neskaitytinų knygų lentyną.
