Kas slepiasi už širmos
Kalėdų išvakarėse „Klaipėdos galerija“, tęsdama menininkų dekoruotų baldų projektą, vėl pakvietė nuotaikingai parodai – šiemet galerija pasipuošė širmomis.
Kristina Jokubavičienė
Projekto parodose jau matėme meno kūriniais tapusius stalelius, kėdes ir komodėles, net miegamojo interjerą – idėja meniškai keisti įprastus daiktus, suteikti standartiniams pramonės gaminiams žaismės ir savitumo įkvėpė įvairių sričių dailininkus.
Sentimentai praėjusiam amžiui
Širma yra ir prabangus apartamentų atributas, ir praktiškas ankštų interjerų baldas.
Anksčiau ji slėpė nereikalingus ar nelabai išvaizdžius daiktus, sakykime, kokį nors praustuvą ir ąsotį su vandeniu; pasirodžius netikėtiems svečiams leido žaibiškai sutvarkyti apšnerkštą kambarį, suteikė privatumo bendrose erdvėse. Už miegamojo širmos būdavo persirengiama, grakščiai užmetant ant jos intymų drabužėlį – numanomas vyksmas už pertvaros kaitino vaizduotę.
Japoniškos širmos tiesiog užplūdo europiečių namus XIX a. viduryje, daugelis to meto dailininkų jas kolekcionavo ir dekoravo, vaizdavo savo kūriniuose. Dažname tapytojo impresionisto paveiksle širma yra neatsiejamas buduaro atributas.
Sentimentų praėjusiam amžiui turi ir Miglės Kosinskaitės širma „Gracijos“, kuri dar parodos neatidarius jau buvo nupirkta.
Apvilko nauju rūbu
Širmos, kaip ir kaukės, sąvoka turi daugybę semantinių prasmių ir dažnai vartojama kasdienėje kalboje, poetiniuose tekstuose ir politikų leksikoje (pvz. „demokratijos širma“).
Ji atskiria, slepia, keičia erdvės konfigūraciją, kaupia tamsą arba skleidžia šviesą. Gali būti permaininga kaip moteris ir kaip moteris permainyti viską aplink save. Arba likti praktišku, gražiu interjero akcentu.
Tradicinę šio akcento sampratą išlaiko visi parodos „Dekoruotos širmos“ autoriai, turėję vienodas pradines pozicijas – standartines dviejų tipų medines paprastos konstrukcijos širmas. Nė vienas nekeitė jų formos ir konfigūracijos, t.y. negadino baldo, tiesiog apvilko jį nauju rūbu su kiekvieno dailininko kūrybai būdingais motyvais.
Maištingo charakterio
V.Ajausko širma „Žvilgsnis“, apkabinėta ryškiomis spalvomis abstrakčiais motyvais akrilu ištapytais aptakių formų mediniais „medalijonais“, yra tikra bet kokios erdvės dominantė, įžūloka ir provokuojanti.
Maskuojančios spalvos medžiaginėmis juostomis išpinta Žydrės Ridulytės širma „Gali pažiūrėti“ dvelkia militaristine dvasia ir kartu su V.Ajausko kūriniu suteikia ekspozicijai maištingo antiromantiško prieskonio.
Joms artima ir Dainiaus Malecko (1965–2009) širma, šmaikščiu pavadinimu „Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje…“, kurios dekoravimui panaudota grubiai suraišiota natūrali oda, paįvairinta spalvotų stikliukų intarpais.
Pasikeitė kūrybos laukas
Įprastos medžiagos, kurios užtempiamos ant širmos rėmų, – popierius arba tekstilė. Šiuolaikinės technologijos ir tradicinės dailės technikos keičia pagrindą arba, šiuo atveju, kūrybos lauką neatpažįstamai.
Parodoje matome ir subtilius grafinius nedidelių rožių roželių atspaudus ant rankų darbo popieriaus (Katalinos Kriaučiūnaitės „Romantiška“), ir tapybą ant šilko, drobės, vaizduojančią dekoratyvius ar figūrinius motyvus (Ingos Juškienės „Pasodinkim medį“, Rasos Žiobakienės „Vėjau, pažvelk į mane“), ir rafinuotus grafinius atspaudus ant perregimo audinio (Nijolės Šaltenytės „Trumpas sapnas“).
Praktiškas aspektas
Visas dekoruotų baldų projektas ir šioji paroda orientuojasi į praktiškąjį aspektą. Išlaikyti baldo funkcio-nalumą, suteikiant jam meniškumo ir išskirtinumo, nėra jau tokia lengva, kaip gali atrodyti, užduotis dalyviams. Paroda Kalėdų išvakarėse tarsi skatina jos lankytojus švenčių laukimo laikotarpiu pagalvoti ne tik kaip suspėti išsikuopti namus, bet ir kokiu nauju akcentu juos atnaujinti. Vienam juo gali tapti širma, įsigyta parodoje, kitam gal užteks pabandyti nerūpestingai užmesti audinio skiautę ant širmos, kuri jau seniai dulka namuose (vis nėra kada išmesti) arba bent apsukti skarele toršero kotą… Tiesiog padaryti kažką ne taip, juk šventės…
