Kasdienybės žvyras
Gytis Skudžinskas
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) veikia šeštoji projekto „Erozija” paroda „Akimirka”.
Be jokio patoso
 |
| Uraganas „Anatolijus“. Ado SENDRAUSKO nuotrauka Egidijaus JANKAUSKO nuotrauka |
Ligšiolinė „Erozijos“ projekto vystymosi kreivė vis labiau tolo nuo klasikinio fotografijos atspaudo. Parodoje „Akimirka” atsigęžta į fotografijos žanro ištakas – siekį dokumentuoti aplinką ir įvykius.
Tačiau fiksuojami ne reprezentaciniai pajūrio renginiai ir dažais dar kvepiantys fasadiniai miesto portretai. Autorių darbuose – ne patosiška kasdienybės akimirkų seka. Čia – gyvenimo rutina ir nesurežisuoti gatvės ir aplinkos ekscesai „ima viršų” prieš fejerverkų šviesa nušviestus savireklaminius įvaizdžius.
Kita vertus, parodoje dominuoja ant jūros kranto gyvenančios bendruomenės realijos, kurioms kaip antipodas iškyla neseniai praūžusių pajūrio gaisrų atspindžiai. Nuosekliai peržvelgdami parodą, galime stebėti amžiną priešingų stichijų – vandens ir ugnies – kovą.
Visuose parodos darbuose daugiau ar mažiau išryškėja reportažinės krypties fotografijai būdingi bruožai – pasakojimas, įvykis, laiko pulsas.
Atstovauja reportažui
Klasikiniam, pasakojančiam reportažui atstovauja uostamiesčio dienraščių fotografai: Vytautas Liaudanskis, Algirdas Kubaitis ir Saulius Stonys. Pastarieji renkasi drastiškų, nekasdieniškų, bet kartu ir nefalsifikuotos tikrovės atvaizdų pasakojimą.
Darbai dramatiški ir atšiaurūs, sužadinantys žiūrovų jausminius instinktus. Net geriau atsiskleidžiantys nei dienraščių puslapiuose, kur juos ne tik paaiškina, bet ir užgožia teksto stulpelių ir reklaminių skelbimų labirintai.
Gaila, parodos apimtis neleido nė vienam iš autorių peržengti trijų fotografijų ribos.
Reikia tikėtis, kad pasaulio žiniasklaidoje populiarėjantys išsamūs vizualiniai pasakojimai atras savo vietą ir pajūrio spaudos puslapiuose.
Vieno kadro strategai
 |
| Uraganas „Anatolijus“. Ado SENDRAUSKO nuotrauka Egidijaus JANKAUSKO nuotrauka |
Kita grupė spaudos fotografų – Nerijus Jankauskas, Egidijus Jankauskas, Darija Vasiliauskienė – pasirenka istorijos atkūrimo per vieną kadrą strategiją. Prie jų dar galėtume priskirti fotomenininkus Dovilę Čižaitę, Aleksandrą Katkovą ir Mindaugą Leskauską.
Jų darbuose dar daugiau kasdienybės žvyro, gyvenimo, pripildyto tiek atsitiktinumų ir paradoksų, tiek nuobodulio ir neišvengiamybių.
Autorių darbai dažnai dar sietini su XX a. viduryje susiformavusia „lemiamo momento” mokykla. Pataikę laiku nuspausti mygtuką, fotografai tikisi užfiksuoti pačią gyvenimo esmę, kuriai nereikalingi papildomi paaiškinimai ar ilgi analitiniai tekstai.
Šiuo atveju tai geriausiai pavyksta A.Katkovui, kuris tiesiog „pagauna” tą akimirką, kai dauguma mintyse pagalvoja, „kaip gaila, kad dabar neturiu fotoaparato”. Fotografo profesionalumas įgalina jį iš atsitiktinės situacijos ištraukti maksimalų rezultatą.
Iš spaudos fotografų būrio išsiskiria N.Jankauskas, bandantis kalbėti bendresnėmis temomis, kiek estetizuotuose fotolakštuose užfiksavęs virtualių komunikacijų eroje erozijai pasmerktas metalines pašto dėžutes.
E.Jankauskas, D.Vasiliauskienė, D.Čižaitė ir M.Leskauskas siekia parodyti psichologinį aplinkos ar žmogaus portretą, kupiną veiksmo ir jausmų.
Parodos darbai atrodo tiesiog „gerai padaryti”, bet ne vienam iš paminėtų autorių galima būtų papriekaištauti dėl šiek tiek formalaus požiūrio į atliekamą darbą. Retai kur pasitaiko netikėtas rakursas, išradinga ir apgalvota kompozicija. Stebint spaudos fotografų darbus dominuoja siužetiškumas, juose daug svarbiau „kas”, o ne „kaip” vaizduojama.
Išsiskiria du menininkai
Labiausiai parodoje išsiskiria fotomenininkų Roberto Gabrio ir Ado Sendrausko darbai.
Pastarasis renkasi tą patį klasikinį reportažinį pasakojimą, per tris fotoatspaudus išskleidžia dramatiško įvykio tėkmę. Bet A.Sendrausko lakštų monochrominis purvas įvykiui suteikia daugiau dramatiškumo, kompozicijos dinamiškesnės nei spaudos fotografų darbuose. Pastaruoju metu hiperaktyviai besireiškiantis menininkas jau nusipelno „metų atradimo ir netikėtumo” nominacijos.
Kita vertus, kaskart atsinaujinantis autorius pradeda atrodyti „visoks”, o tai reiškia „joks”. Menininkui reikėtų stabtelėti ir apsispręsti, kokiu keliu žengti. Iki tikrai brandžios kūrybos A.Sendrauskui pritrūksta braižo nuoseklumo ir nagrinėjamų problemų apibrėžtumo.
R.Gabrio portretuose mažiausia kasdieniškų įvykių pėdsakų. Jie pulsuoja estetizuotais juodai baltais kontrastais, bet šviesa ir tamsa atspauduose „nekovoja” tarpusavyje. Tokiose fotografijose pritrūksta daugiau džiazo improvizacijos, non finito principų, kurie leistų minčiai skrieti toliau už kadro rėmelio ribų.
Parodos kuratoriai tikisi, kad šis neplatus ekskursas į pajūrio reportažinę fotografiją bus geras akstinas permąstyti uostamiesčio spaudoje pateikiamą vaizdinę medžiagą. Galbūt ji pradės įvairėti ir stebinti. Norėtųsi tikėtis ir aktyvesnio autorių dalyvavimo kasmetiniuose šalies spaudos fotografijos konkursuose, kurie lig šiol buvo labai fragmentiški ir kuklūs.
