„Kaskados“ – minčių pavasariniai šuorai
Danguolė Vilidaitė
Taip jau atsitiko, kad fortepijoninio trio „Kaskados“ koncertas „Tolimo lietaus kaskados“, nuskambėjęs kovo 6-ąją Klaipėdos koncertų salėje, tapo vienu įsimintiniausių pastarųjų dienų Klaipėdos muzikinių įvykių.
Pavydėtinas pasišventimas
Kuklus, nors ir tituluotas lietuviškas trio „Kaskados“ (Rusnė Mataitytė – smuikas, Edmundas Kulikauskas – violončelė, Albina Šikšniūtė – fortepijonas) nepasimetė pasaulinio lygio virtuozų, tarptautinių konkursų laureatų, įspūdingų projektų (jų irgi mūsų mieste pasitaiko) ir vietinių žvaigždžių žvaigždelių gausoje. To priežastis, manyčiau, ne viena.
Be galo ir be krašto galima girti šio kolektyvo švarią garso intonaciją, precizišką kūrinių „teksto perskaitymą”, nuostabų ansambliškumo pojūtį. Šios savybės, dažnai minimos recenzuojant kitų pasirodymus, „Kaskadų“ koncerte, atrodo, pralenkė visa, iki tol girdėta. Imponavo ir grupės tam tikras atlikėjiškas sąžiningumas, o gal perfekcionizmas, neleidžiantis klausytojų rūšiuoti į elitinius ar provincialius, – trio čia groja ne prasčiau nei Vilniuje. Ir dar daugiau – jo interpretacija pasižymi ne tik grojimo profesionalumu, bet ir užkrečiančiu degimu, gyvu muzikos pajautimu, o tai publika greitai sugeba įvertinti.
Sumaniai sudaryta vakaro programa. Romantinės muzikos gerbėjų dėmesį tikrai turėjo patraukti žymių šio stiliaus atstovų Franzo Schuberto ir Felixo Bartholdy’io Mendelssohno pavardės, anot pačių atlikėjų, – muzika jiems ypač artima „pagal savo temperamentą“.
Šįkart skambėjo rečiau atliekami kompozitorių kameriniai opusai. F.Schuberto fortepijoninis trio Nr.2 Es-dur op.100, D 929 žavėjo šviesiu lyriškumu, krištolinėmis fortepijono gamutėmis, dainingu smuiko ir violončelės pokalbiu bei muzikos plėtojimu – kartais naiviu ir vaikišku, kartais – bethoveniškai dramatišku.
Tikra koncerto kulminacija virto ekspresyvus ir atvirai jausmingas F.B.Mendelssohno fortepijoninis trio Nr.2 c-moll op.66. Šis kūrinys, daug sudėtingesnis už anksčiau minėtąjį, buvo atliktas tarsi vienu įkvėpimu, jo intensyvus emocinis augimas išlaikytas iki pat paskutinės minutės. Ir kaip čia patikėti žodžiais, kad ansamblis repetuoja nedaug.
Toli nuo mūsų
Romantišką koncerto gaidą pratęsė premjerinis klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinys „Lietus lyja toli nuo mūsų“, skirtas fortepijoniniam trio ir mušamiesiems instrumentams (perkusininkas Saulius Astrauskas).
Šioje aštuonių minučių kiek melancholiškoje kompozicijoje įsiminė styginių kantilena, ilgų melodinių linijų reminiscencijos, kai kurių epizodų ramus bangavimas, pertraukiamas kitokio, aštresnio ar žaismingesnio charakterio prasiveržimais – tarsi lietaus šuorais. Gaila, kad mušamieji fone tarsi gyveno savo individualų, kartais ne visai prie bendro charakterio derantį gyvenimą bet tai tik smulkmenos.
Ne pirmą kartą šios autorės darbų pavadinimai kviečia įsigilinti ir pajusti kažką daugiau, nei galima išreikšti žodžiu ar garsu. Pavyzdžiui, „Šauksmas-šviesa“, „Kai liepto nebus perei-siu upę“, „Siena“, „Praeinanti nata“, „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ ir t.t. Poetiškasis „Lietus lyja toli nuo mūsų“ pasiskolintas iš austrų dailininko, architekto ir skulpto
riaus F.Hundertwasserio paveikslo. Muzikinė mintis čia gimė pirmiausiai ir vėliau, manyčiau, veikiama paveikslo, jo pavadinimo prasmės, tarsi įgavo naujus kontūrus – tokie įdomūs kūrybiniai žingsniai. Siu-realistinio stiliaus drobėje daug kompozitoriaus žvilgsnį galinčios patraukti dinamikos, skirtingai skambančių faktūrų, centre – keisti oranžiškai žalsvi lietuje mirkstantys žmogučiai…
Gražus kūrinys. Sveikinu! Po premjeros Klaipėdoje autorė jį dar patobulino, – naujoji versija skambės šįvakar Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Dar kartą – dejonė
Šioje vietoje gal ir dera dar kartą padejuoti, kad šiandienos kultūrinė situacija nėra palanki Klaipėdos miesto kūrėjams, ypač rašantiems sudėtingesnių žanrų muziką.
Pritilo šiuolaikinės muzikos festivalis „Marių klavyrai“ – jo pagrindiniu akcentu visada, bent jau man, būdavo mūsų miesto kompozitorių autoriniai koncertai, naujų opusų premjeros. „Permainų muzika“ laiau orientuota į geriausius pasaulinės XX–XXI amžių muzikos pavyzdžius, sintetinius žanrus.
Premjera dabar – kaip stebuklas. Ir kas ten žino, kiek nuostabių muzikinių įkvėpimų palaidojama stalčiuose…
Džiugu, kad L.Narvilaitė yra ne tik perspektyvi kompozitorė, bet ir puiki savo kūrinių vadybininkė.
