FESTIVALIO AIDAI

Džiazas be konkurencijos!

Uostamiestyje jau dabar kalbama, kad X Klaipėdos pilies džiazo festivalis, vykęs birželio 6-8 dienomis, ko gero, taps ryškiausiu visų 2003 metų įvykiu.

Šiemet pasiklausyti trykštančios energija improvizacinės muzikos į Klaipėdą suvažiavo publika ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių. Jubiliejiniam Klaipėdos pilies džiazo festivaliui neliko abejingi klaipėdiečiai bei tautiečiai, į jį suplūdę iš kitų šalies miestų ir net užsienio. Keletą iš jų “Klaipėdos” dienraščiui pavyko pakalbinti festivalio siautulyje. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai entuziastingai dalinosi mintimis ir išgyvenimais, kuriuos patyrė šiemetinėje – jubiliejinėje, tarptautinėje, pasaulinio ryškumo žvaigždėmis nusagstytoje – džiazo fiestoje.

Išsipildė nereali svajonė

Edmundas FEDERAVIČIUS, būgnininkas:

– X Klaipėdos pilies džiazo festivalyje viskas buvo labai įdomu – nuo pirmos iki paskutinės natos. Bilis Kobhemas – tai kažkas nenusakoma. Tik pradėjęs groti, dar būdamas paauglys, gerai žinojau šį vardą. Norėjau groti taip, kaip Kobhemas. Mokiausi iš jo įrašų. Tuometiniuose juostiniuose magnetofonuose muzika skambėjo devynioliktu greičiu. Susižavėję klausydavomės nenusakomo greičio Kobhemo būgnų lazdelių tratėjimo. Šitiek daug technikos! Šitiek daug vilties! Mes visi buvome išprotėję. Mokantis konservatorijoje, devyniolikto greičio įrašą, mes, studentai, paleisdavome devintu greičiu. Ir dešimt kartų lėčiau klausydamiesi skaičiuodavome, kiek natų Kobhemas sumuša į kiekvieną būgną. 1981-1982 metais dar neturėjome tiek informacijos, kiek jos yra dabar. Tačiau Kobhemą buvome išstudijavę puikiausiai.

Jeigu prieš dešimtmetį kas būtų pasakęs, kad tu, žmogau, pamatysi „gyvai“ Bilį Kobhemą, būčiau tikrai nepatikėjęs. Netgi supykęs. Tai buvo žiauriai nerealu. Lygiai taip pat, kaip ir praėjusį festivalį išgirsti Tutsą Tylemansą. Paskui, pavažinėję po festivalius, tapom truputį „blatnesni“. Bet ne tiek, kad patikėtume, jog pamatysim, išgirsim Kobhemą Klaipėdoje… Kaip ir Fergiusoną. Pamenu, prieš armiją nusipirkau už 40 rublių jo plokštelę – labai jos norėjau. Bet tai buvo mano visa stipendija… Dabar mačiau Fergiusoną gyvą – žiūrėjau ir netikėjau savo akimis. Kaip ir buvo prognozuota, – tai iš tiesų ryškiausios šio festivalio žvaigždės. Tačiau aš su didžiausiu malonumu, išsižiojęs klausiausi ir lenkų „Walk Away“. Prieš dešimtmetį buvau Varšuvos džiazo festivalyje. Ten grojo jau dabar miręs Mailzas Deivisas ir ta pati lenkų kompanija. Sakau: patikrinsiu, ar jie tokie pat geri. Ne. Dar geresni! Super! Kaip ir švedai („Jonas Kullhammar Quartet“) bei rusai („Alex Rostotsky Jazz Basstheater“). Labai gerai sudaryta programa. Festivalyje grojo nuostabūs muzikantai, kurie niekam nesugadintų nuotaikos.

Dažniausiai prie pat scenos stovi jaunuomenė, kuriai svarbu parėkti, pareplikuoti. Pradėjus groti Biliui Kobhemui, iš pradžių dar bandė kažką pašūkalioti. O po kokių trijų „šmotų“ visi aršiausieji nurimo – stebėjau specialiai. Juos užvaldė toji muzika. Visi pradėjo kinkuoti į taktą. Įpusėjus koncertui, mačiau, džiaugėsi – tiek buvo pavergti tos muzikos. Džiazas – lyg kokia terapija. Labai gera muzika net užkietėjusį kriminalinį nusikaltėlį gali išgydyti. Aš tuo įsitikinęs. Bent jau tuo momentu, klausydamasis, jis šiek tiek pagerėja. Net tie, kuriems nieko nėra šventa, kurie į koncertą atėjo tik „padurniuoti“, klausėsi Kobhemo nesuprasdami, kas jis toks yra, ir kinkavo išpūstom akim. Buvau nustebęs ir sužavėtas. Vis dėlto tokios asmenybės turi jėgą.

Tokie ritmai – ne „urlaganams“…

Aleksandras JEGOROVAS – Džyza, Lietuvos televizijos muzikos redaktorius:

– Tik tokie žmonės kaip Vytautas Kongas Grubliauskas, Vygantas Kiulkys, Aidas Palubinskas ir kiti džiazo klubo nariai gali surengti tokį grandiozinį festivalį. Ir dar be pinigų.

Šis festivalis – tai pats geriausias dalykas. Jis unikalus ne tik tuo, kad jau dešimtas. Kada viskas už dyką – ir „urlaganas“ neina į festivalį! Jam juk reikia „duok, duok į snukį“, reikia įprasto ir aiškaus ritmo. O džiazo muzikos ritmika visai kita.

Žvaigždžių ir šįkart buvo – iki kaklo. Man patiko saviškiai – Dainiaus Pulausko sekstetas. Tiesa, vieną kartą prašauta: programėlėje parašyta, kad Linas Būda… groja boso gitara. Kiek pamenu, mano senas draugas visą gyvenimą grojo būgnais.

Šiaip viskas patiko. Jeigu būtų š… – taip ir pasakyčiau. Juk visi žino, koks negailestingas yra Džyza. Vienintelis nesklandumas – tai neatvykusi vokiečių grupė „Fake Five“, todėl kompanijai iš Vengrijos „Debrecen Dixieland Jazz Band“ teko gelbėti situaciją ir groti antrą kartą.

Labai bijojau, kad Kobhemas, išleidęs labai gerą albumą su Maklaflinu, taps „sportininku“, ims kartotis arba tiražuoti savo atradimus. Tačiau to tikrai nebuvo. Išėjo keturi afroamerikiečiai ir parodė, kad minimalizmu galima klasiškai sutvarkyti muzikinę erdvę. Neturiu prie ko prikibti.

Fergiusonas – ne muzikantas, o žvėris. Tačiau jis scenoje ne vizgina uodegą, kad įtiktų publikai, o tiesiog groja sau, savo malonumui. Panašiai kaip ir pernai matytas Tutsas Tylemansas su savo lūpine armonikėle. Ar klausaisi Fergiusono, ar ne – jis groja sau. Nes tikras muzikantas ir groja sau, o ne publikai.

Dėkui dievui, kad festivalyje nebuvo „urlaganų“. Man nereikia 20 tūkstančių žiūrovų Teatro aikštėje. Man reikia keturių žmonių, kurie klausytųsi džiazo ir „kaifuotų“.

Užrašė Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Vieni verkė iš pavydo, kiti – iš palaimos

Steponas SUGINTAS, muzikantas:

– Tai reta ir puiki proga nemokamai džiaugtis tokio aukšto lygio muzikantų ir jų kolektyvų dalyvavimu festivalyje. O pasiklausyti tikrai buvo ko. Pakanka paminėti vien pačius ryškiausius scenos burtininkus, kuriuos girdėjau festivalio metu.

Džiazo muzikos gimtinės Amerikos virtuozas Bilis Kobhemas su talentingais Europos muzikantais jau pirmą vakarą parodė, kad jo kraujyje tekanti energija yra “jo didenybė ritmas” – šios muzikos pagrindas. B.Kobhemo pasirodymo metu pamatėme, kokiu ritminiu kompiuteriu gali pavirsti mušamųjų komplektas, kai prie jo sėdi ritmo genijus. Pasaulinės šlovės atlikėjas Klaipėdos tikrai nenuvylė.

Poproko muzikoje paprastai prieš ypatingų žvaigždžių pasirodymą groja “apšildančios” grupės. Tačiau pavadinti festivalyje dalyvavusį Dainiaus Pulausko sekstetą tokiu kolektyvu, nors ir labai kuklinantis ir pagerbiant užjūrio svečių nuopelnus, tikrai negalėčiau. Šio seksteto branduolys yra Lietuvos radijo ir televizijos orkestro elitiniai muzikantai. Tai džiazo muzikos šamanai, kurie groja garsiuose pasaulyje džiazo festivaliuose, įvairiuose žemynuose atstovaudami Lietuvai. Kasmet paruošiamos vis naujos sudėtingos programos, kurios vėliau įrašomos į kompaktinį diską. D.Pulauskas yra baigęs Muzikos akademiją pas vargonininką profesorių Leopoldą Digrį. Manau, D.Pulauskas šiuo metu yra pats kūrybiškiausias bei profesionaliausias džiazo pianistas ir kompozitorius Lietuvoje. Jis lyg pratęsia Viačeslavo Ganelino iš garsiojo GTČ taip aukštai pakeltą kartelę šiam instrumentui džiaze.

To šeštadienio vakaro itin laukėme ne tik mes, klaipėdiečiai muzikantai, bet ir iš toliau atvykę profesionalai atlikėjai, grojantys variniais pučiamaisiais. Juk birželio 7-ąją Klaipėdos festivalyje grojo Meinardas Fergiusonas ir jo globotiniai iš džiazo lopšio šalies – JAV. Grojo labiausiai pasaulyje mėgiamu, bet gana nelengvai kiekvienam muzikantui įvaldomu instrumentu – trimitu. Tą vakarą daugeliui išsipildė dešimtmečių svajonė išgirsti ne įrašų studijose suderintus fantastiškus aukščiausio trimito registro garsus, bet “gyvai” skambančius scenoje, čia pat, aikštėje prie Anikės. Tai begalinis džiaugsmas ir didžiausia dovana Lietuvos trimitininkams. Ir ne tik jiems. Sakoma, kad po Meinardo Fergiusono koncertų abejingų nebūna: vieni verkia iš pavydo (dažniausiai trimitininkai), kad taip negali pagroti, nors ir labai stengiasi, kiti – iš patirto malonumo, iš palaimos. Aš priklausiau prie pastarųjų ir, manau, nelikau vienišas. Dar kartą įsitikinome, kad groti pučiamuoju instrumentu ne tik kad nekenkia sveikatai, o priešingai – galima sulaukti tokio solidaus amžiaus ir išlikti jaunatviškam, energingam… Po tokių koncertų norisi pasidžiaugti Klaipėdos džiazo festivalio organizatorių finansine jėga bei įžvalgumu renkantis dalyvius ir laukti naujų įspūdžių.

Jis toks – vienas

Larisa ČEKASINA, džiazo dainininkė:

– Gimiau ir augau Vilniuje. Taip Dievas davė, kad atvažiavau į Klaipėdos džiazo muzikos katedrą studijuoti. Čia pirmąkart išgirdau ir pamačiau Klaipėdos džiazo festivalį. Dalyvavau jame ne nuo pirmų metų, turbūt nuo trečio festivalio dainavau gal kokius trejus metus iš eilės. Tiesiog mano akyse festivalis augo kaip ant mielių ir galiausiai išaugo į tokį renginį, kad ir patiems negėda pasižiūrėti, ir kitiems yra ką parodyti.

Labai malonu, kad čia, į Teatro aikštę, pasiklausyti džiazo ateina tiek daug įvairių žmonių, tokio gražaus jaunimo. dairiausi po minią ir galvojau – čia gi pati tikriausia Jūros šventė! Štai jau pusė pirmos nakties, o žmonių – vis dar pilna.

Nors iš Klaipėdos išvažiavau prieš keletą metų, dabar gyvenu ir dirbu Vokietijoje, sentimentai šiam miestui ir jo džiazo festivaliui išliko. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko čia nors trumpam ištrūkti ir vėl pakliūti į mano mylimo festivalio glėbį.

– Kuo jis toks geras?..

– Turbūt tuo, kad kol kas jis toks – vienas. Gal yra kitų, ne blogesnių, bet jie – jau kitokie. O toks – jis vienas… Legendinis būgnininkas Bilis Kobhemas su grupe: fantastiškas derinys – Meistro profesionalumo ir patirties su kitų grupės muzikantų ne mažesniu profesionalumu plius jaunyste ir entuziazmu. Buvau nubėgusi prie scenos ir mačiau, kaip jie į jį žiūri, – mes grojam su Maestro! Vakaruose taip yra – visi dirba žvaigždei. Šiuo atveju – B.Kobhemas yra žvaigždė, bet visi jos šviesoje gavo progų pasireikšti. Entuziazmo, tos ugnies, blizgančio, tiesiog briliantinio profesionalumo šiame koncerte tikrai netrūko. Netgi tie žmonės, kurie iki šiol nežinojo, kas tas džiazas, “su kuo jį valgyti”, išgirdę kaip groja B.Kobhemas ir jo “Culture Mix”, manau, tąvakar paskendo tame ritme ir toje nuostabioje muzikoje.

Dar tuomet, penktadienį, šiek tiek girdėjau visiškai jauną grupę iš Maskvos “Kruglyj Band” su jauna džiazo vokaliste Tina Kuznecova. Atkreipiau dėmesį į ją, nes dainuoja tikrai gerai, “teisingai”, dar truputėlį luktelkim – ir užtekės nauja žvaigždė.

– Užsiminei, kad gyveni Vokietijoje. Ką ten veiki ir kokie vėjai atpūtė vėl į Lietuvą?

– Jau antri metai gyvenu Vokietijoje, netoli Niurbergo. Be galo daug važinėju, tai labai vargina. Todėl labai noriu persikraustyti į Frankfurtą. Dainuoju dviejose grupėse – džiazo kvartete ir dar su kita muzikantų kompanija. Viską – pradedant rhythm and blues, soul ir baigiant popmuzika. Esu dainavusi keliuose džiazo projektuose, be to, “Klasikos diversijose”. O dabar atvažiavau į Pažaislio festivalį padainuoti L.Bernstaino “Mišiose”. Jau dainavau jose prieš trejus metus Vilniaus muzikos festivalyje. Dabar mes tai pakartosime Pažaislyje. Liepos mėnesį su tuo projektu važiuosime į gastroles.

Ar neatpratinsime žmonių mokėti už meną?

Jonas JUČAS, Kauno džiazo festivalio meno vadovas:

– Pakliuvau į patį festivalio įkarštį. Įspūdis tikrai neblogas. Juolab kad Lietuvoje nedažnai galima išgirsti tokias žvaigždes kaip Meinardas Fergiusonas. Ko gero, paskutinį kartą. Nes vargu ar bus kokia galimybė dar sykį jo paklausyti. Be jokios abejonės, šis įvykis bus įrašytas didžiosiomis raidėmis į Lietuvos festivalių istoriją. M.Fergiusono mažas bigbendas ir visi jo muzikantai – puikūs. Tai, matyt, jo mokiniai. Jis, kaip daug pasiekęs žmogus, kiekvienam paspausdavo ranką už gerą improvizaciją, – šiek tiek teatrališkumo… Nors pats Maestro koncerte pagrojo vos keletą gaidų, jos iš tiesų buvo meistro pagrotos. Čia niekas nekvestionuoja – vis dėlto jam jau 75-eri… Jis su savo mokiniais grojo gerą seną džiazo muziką. Tačiau orkestruotės labai įdomios, viskas padaryta šiuolaikiškai, senos, visiems žinomos temos nuskambėjo itin naujai. Išties juntamas Meistro prisilietimas.

Be to, man labai patiko, gilų įspūdį paliko lenkų “Walk Away”. Ši grupė – neabejotina festivalio sėkmė. Su didele išmone – ir tembriškai, ir elektroniškai – joje groja vibrofonistas (Bernardas Maselis). Visa grupė gražiai susigrojusi, kompozicijos – įdomios, saksofonistas (Adamas Vondtas) – puikus, muzika – uždeganti. Atrodo – kvartetas, nieko ypatinga, o muzikos labai daug. Ir tembriškai, ir emocionaliai – tiesiog nuostabu!

Juno Kulhamaro kvartetą mes turėjome galimybę prieš porą metų pasikviesti į Kauno džiazo festivalį. Ir dabar švedai visai neblogai pasirodė. Jauna, perspektyvi grupė. Tačiau atotrūkis tarp tą patį vakarą girdėtos lenkų “Walk Away” ir M.Fergiusono “Big Bop Nouveu” – tikrai didelis. Labai gailiuosi, kad negalėjau atvykti pasiklausyti Bilio Kobhemo. Bet aš jį prieš kelerius metus girdėjau grojant Vilniuje. Žinoma, norėjau darsyk paklausyti. Iš draugų jau girdėjau atsiliepimus, kad buvo labai vykęs projektas – ilgas ir nuostabus.

Keistokas britų grupės ir Soveto Kincho pasirodymas – dviejų polių muzika. Buvo tylios, sudėtingos, puikios muzikos, kuri šiai aikštei galbūt mažiau tinka, ji, ko gero, labiau derėtų uždaroje erdvėje. Be to, koncerte girdėjome labai daug ir repo elementų. Savotiška dviejų skirtingų muzikinių stilių samplaika. Galbūt šiandien tai madinga ir visai neblogai. Tačiau bent manęs neįtikino. Nesu didelis repo gerbėjas ir specialistas, bet man teko ir geresnio repo girdėti.

Publika šėlo su “Momo Cat & Buffalo Soldiers” – džiazo čia visai nėra. Tai popmuzika, regis. Bet aš nemanau, kad tokiame demokratiškame festivalyje, koks yra Klaipėdos džiazo festivalis, to neturėtų būti. Kiekviename festivalyje tai galėtų būti. Ypač tokiame, kurio erdvė atvira daugybei žmonių. Matote, publikai patinka, to jai irgi norisi. Asmeniškai man būtų geriau, jei tame, ką girdžiu, būtų daugiau kokybės. Man atrodo, ši muzika gana vidutiniška.

– Betgi galima nevaržomai pasirinkti, ką klausyti – visi festivalio koncertai nemokami. Kaip yra Kaune?

– Kauno džiazo festivalis šiek tiek vyresnis už Klaipėdos. Mums – jau 13 metų. Tiek pat metų esu jo meno vadovas, kasmet atvažiuoju į jūsiškį festivalį, gal tik porą esu praleidęs ir nemanau, kad gerai, jog visi festivalio koncertai publikai – nemokami. Praėjusiame Kauno festivalyje 19 projektų buvo nemokami ir maždaug 11 – su bilietais.

– Kodėl? Teko girdėti, kad šiuo klausimu Jūs turite ypatingą nuomonę?

– Atpratinti žmones mokėti už labai gerą produktą, už labai gerus projektus, kurių mes čia irgi girdime, mano giliu įsitikinimu, nėra gerai. Žinoma, turėtų būti tam tikra klasifikacija, kad žmogus, kuris gali sau leisti, galėtų nusipirkti gerą bilietą, o kuris negali sau to leisti, kad nusipirktų ir pigų. Betgi ne visai atpratinti žmones mokėti už meną…

Neseniai turėjau galimybę Maskvoje aplankyti Didįjį teatrą. Žinote, kiek ten kainuoja bilietai į Dž.Verdžio “Nabuką”? Nuo 75 iki 600 rublių (600 rublių – maždaug 60 litų). Viskas būtų normalu – 75 rubliai iš tikrųjų nebrangu – 2,5 JAV dolerio pagal dabartinį kursą. Bet kai nuėjau į teatro bufetą ir pamačiau, kad “Henesy” konjako 50 g kainuoja 1200 rublių… Vis dėlto kainos nesubalansuotos.

Manau, kiekvienas kokybiškas dalykas turi turėti savo kainą. Be abejo, rėmėjai, valstybė tam tikrą dalį kaštų turėtų padengti. Mes nesame tokia turtinga valstybė, kad galėtume sau leisti didelius kaštus. Bet jei festivalio rėmėjų ir rengėjų noras yra toks, tai – gražu! Viskas bus gerai, jeigu ateityje netaps įpročiu už meną nemokėti ir norėti jo veltui. Kai tuo tarpu jau dabar visiems savaime suprantama, kad už alų reikia susimokėti…

– Ką naujo metams bėgant pastebite Klaipėdos džiazo festivalyje?

– Kaip pastebiu, Klaipėdos pilies džiazo festivalio programos meninis lygis kasmet vis geresnis. Yra festivalį palydinčių koncertų, kurie irgi – geras dalykas. Šiemet, gal ne visi pastebėjo, atsirado galimybė turėti gerą garsą. Tai nauja galimybė visai Lietuvai. Džiazo festivalis Kaune vyko balandžio mėnesį, “Combo” jau turėjo naujuosius pultus, bet visos garso stiprinimo kolonėlės ir stiprintuvai tuo metu dar buvo muitinėje. O dabar mes džiaugiamės tokios kokybės garsu, kokio Lietuvoje iki šiol dar negirdėjome.

Klaipėdos festivalis auga ir publikos vis daugėja. Juk kaip tyčia tomis dienomis Nidoje ir Palangoje vyko kurortinio sezono atidarymai, populiarios muzikos renginiai. čia – vis tiek pilna aikštė žmonių, per patį festivalio piką, mano gana tikslia akimi, gali būti iki 7 tūkst. žiūrovų. Jeigu kitas žmogus ėjo per aikštę kad ir netyčia, išgirdo geros muzikos ir galbūt stabtelėjo, kitą kartą jis specialiai ateis, o dar kitą – galbūt ir bilietą nupirks. Taigi auklėjamąja prasme tai yra labai puiku.

Užrašė Rita BOČIULYTĖ

MUZIKA

Orkestro idėją įprasmina rezultatas

Pamąstymai po koncertų

Algirdas VYŽINTAS

Klaipėdos universiteto Lietuvių liaudies instrumentų orkestras, vadovaujamas prof. Vytauto Tetensko, gegužės 18-ąją koncertavo Lietuvos muzikos akademijos didžiojoje salėje, o gegužės 19-ąją surengė koncertą Kauno filharmonijoje. Po šių koncertų mūsų dienraščio meno leidinį pasiekė vilniečio prof. dr. Algirdo Vyžinto straipsnis. Jo autorius dalinasi įspūdžiais apie klaipėdiečių pasirodymus ir mintimis apie lietuvių liaudies muzikos tradiciją šiandien, kuomet, anot profesoriaus, šalia vešinčio dvasinio skurdo ryškiai matome ir dvasinį turtą…

Doras lietuvis neišsižadės

Mes turim fundamentalų savo tautos žmonių meno palikimą, genialiai sukurtą ir šimtmečių gludintą. Išliko jis giesmėmis, raudomis, dainomis, sutartinėmis, raliavimais, ridavimais… Mūsų folkloras yra tuo originalus, kad jame dominuoja unikalūs saviti dainų ir instrumentiniai ansambliai – skudučių, ragų, daudyčių, kanklių, ir kad gausiai turime kitokių nepaprastai individualių instrumentų – lamzdelių, dūdmaišių, skrabalų, tabalų, džingulių, oržragių, ragelių, būgnų, būgnelių… – daugybę originalių muzikos spalvų, tembrinės įvairovės.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog kai kurie šių instrumentų būdingi ir kitoms tautoms. Iš dalies taip. Tačiau kitką byloja muzikos turinys, kurį nelengva palyginti net su kaimynų liaudies muzika. Todėl gal turėtume teisę apibendrintai pasakyti – išliko lietuvių tautinės muzikos klasika, žmonių išnešiota ir iki šių dienų nepamesta, nors ir veikiama svetimų kultūrų. Ir, kai iškyla klausimas, kad jaunoji arta, veikiama tokio gausaus svetimybių antplūdžio, gali su jomis susilieti bei išsižadėti savųjų vertybių, – nesijaudinkim per daug dėl tokios grėsmės, nors ji ir labai reali atrodytų. Doras lietuvis neišsižadės šventų dalykų – tėvynės, kalbos, dainos. Tačiau dabar kaip niekad reikia suremti pečius, o pirmiausia, žinoma, jaunimui.

Ir vis dėlto šalia šiandien vešinčio dvasinio skurdo ryškiai matome ir dvasinį turtą. Šitiek gražiausių tautinio pobūdžio renginių, originalių koncertų! O juose – išmonės, kūrybos, tradicijų ir šiandienos sąveikos, žanrų įvairovės. Pastaraisiais metais lyg ir netikėtai išvydome, jog bene visus tradicinio meno žanrus šalyje „užvaldė” jaunimas. Tai didelio optimizmo ir vilties teikiantis faktas, dėl kurio daraisi ramesnis ir stengiesi kiek kitaip suvokti jaunosios kartos pastangas bei raiškos formas, tegu ir ne visuomet, atrodo, priimtinas.

Tikra nacionalinė klasika

Gana dažnai mintimis (ir ne vien) sugrįžtu į Klaipėdą, kur teko įspausti tam tikrą tradicijų pėdą… Į universiteto Menų fakultetą, Liaudies muzikos katedrą, kur triūsia vieninga pedagogų ir studentų šeima. Vieninga gal todėl, kad ji Klaipėdoje? Kad ten akivaizdus tautinės kultūros renesansas? Kad ten – aukšto meistriškumo ir originalumo meno kolektyvai ir tikri, ne formalūs tautiškumo pradai? Išties taip!

Natūralu, jog ir šioms mintims pasitarnavo šaunūs Liaudies muzikos katedros tradicinių ansamblių bei orkestro koncertai Lietuvos muzikos akademijoje ir Kauno filharmonijoje. Koncertai, kurie verčia ne vien gėrėtis, bet ir galvoti apie žanro savastį bei perspektyvą. Juk nedaug teturime tokių meninių vienetų, kuriuos galėtume pavadinti liaudies muzikos instrumentų orkestru, iš esmės nacionaliniu ir pilnu savo spalvomis bei raiškos priemonėmis. Nacionaliniu! – kitaip jo nepavadinsi – dėl ryškaus tautinio turinio, atlikimo profesionalumo, instrumentarijaus ypatybių ir gausos, atlikėjų universalumo, jų sugebėjimo gerai groti ne vien savo specialybės instrumentu, o ir įvairiais kitais. Taip pat – gerai dainuoti, jausti liaudies kūrybos stilių, dermę, atlikimo manierą ir kitus būdingus komponentus – visa, kas būdinga tokiam meno kolektyvui. Tuomet esi priverstas kitaip suvokti profesionalumo kriterijus. Būtent – liaudies muzikos ir jos atlikimo profesionalumo, kai dominuoja lietuvių liaudies klasika, išreikšta jos pačios atlikimo priemonėmis, tegu šiandieniškomis, tobulesnėmis, tačiau aiškiai tautinėmis.

Jauti, kas už natų

Svarbiausia – šis tautiškumas nėra formaliai išreikštas ir vien iš natų išmoktas. Aiškiai jauti, kas už natų, – liaudiškosios interpretacijos siekimas, kūrybos dvasinis pojūtis, tikrumas, individualumas. Todėl dar kartą įsitikini, jog suvokti lietuvių liaudies klasiką ir ją interpretuoti yra visai kas kita, negu Europos klasikų kūrybą. Tai nepalyginami dalykai. Bėda, kai į liaudies muziką ir jos atlikimą žiūrima vien per Europos muzikos prizmę.

Aš ne prieš klasiką, o prieš klasikinį unifikuotą liaudies kūrybos bei jos aranžuočių interpretavimą, prieš štampus ir trafaretus, vis labiau įsigalinčius šalies liaudies instrumentų ansambliuose bei orkestruose. Apskritai į liaudies kūrybą turėtume žiūrėti kūrybiškiau, joje daugybė variantų, o visa, kas užrašyta natomis, tėra tik tam tikras orientyras. Todėl ir į bet kokio liaudies instrumentų junginio (orkestro) modelį turėtume žvelgti ne dogmatiko, o kūrėjo akimis.

Šia prasme Klaipėdos universiteto Liaudies muzikos katedros ansambliai ir orkestras yra pavyzdys, kaip pasiremiant folkloro savybėmis galima kurti naujas menines vertybes ir jas originaliai interpretuoti.

Šalyje neturi analogų

Visa girdėto koncerto programa parengta labai kūrybiškai. Joje gausu katedros absolventų ir pedagogų kūrybos bei aranžuočių. Gražūs vienarūšių instrumentų ansambliai, preciziškas, laisvas, būdingas atlikimas. Jauti, kad atlikėjams malonu kankliuoti, skudučiuoti, demonstruoti šiuolaikišką, žvalų birbynių ansamblį, o kartu netikėtai visiems pavirsti folkloro ansambliu, originaliai atlikti lauko darbų dainas, su meile išreikšti autentišką vokalinę bei instrumentinę kūrybą. Toks folkloro ir šiandienos junginys, atliekamas tų pačių atlikėjų, šalyje kol kas dar neturi analogų.

Visi atlikėjai koncerto finalui ir jo kulminacijai susiburia į orkestrą. Jis pilnas lygiareikšmiai traktuojamų spalvų (priešingai kitiems orkestrams, kur dominuoja vien aukštu registru skambančios birbynės ir kanklės). Čia puikiai subalansuotos visos instrumentų grupės. Gausu savaimingų individualių instrumentų – visi jie turi savo reikšmingą vietą orkestre, kurio repertuaras solidus ir įdomus. Kad visi orkestrantai ne vien gerai groja, bet ir gerai dainuoja, yra retas reiškinys tokio pobūdžio orkestrų veikloje. Jis teikia būdingumo, nacionalinio kolorito, įdomiai išplečia orkestro meninę visumą.

Šios kuklios recenzijos ir pamąstymų autorius, gerai žinodamas, kiek daug kūrybinių pastangų, išmanymo ir širdies reikia tokio liaudies muzikos žanro meniniam rezultatui pasiekti, klaipėdiečiams norėtų tik palinkėti ir toliau ieškoti stiprybės ir atramos senosios baltų kultūros kloduose, kur daug realios medžiagos tokio kūrybiško orkestro veiklai.

Koncerto programa atspindi visos katedros studentų ugdymo esmės ir prasmės principus, orkestro vadovo ir dirigento, katedros vedėjo prof. Vytauto Tetensko, orkestro chorvedės ir folkloro ansamblio vadovės doc. Irenos Nakienės, kanklininkių vadovės doc. Nijolės Tetenskienės, skudutininkų – vyr. asist. Algytės Merkelienės ir visų atlikėjų teisingai suvokiamą, kūrybingą ir sutelktą darbą.

Toks meninis vienetas gali originaliai atstovauti valstybei Europoje ir pasaulyje.

PASAULIO DŽIAZO ŽVAIGŽDĖS KLAIPĖDOJE

Meinardas Fergiusonas: “Džiazas – tai avantiūra, kurią priimti reikia su šypsena”

Rita BOČIULYTĖ

Ypatingas X Klaipėdos pilies džiazo festivalio svečias buvo aštuntą dešimtį įpusėjęs, bet trykštantis energija ir gera nuotaika kanadiečių kilmės trimitininkas, nepranokstamas savo instrumento meistras Meinardas FERGIUSONAS (Maynard Ferguson) su džiazo ansambliu “Big Bop Nouveu”. Jų koncertas, kurio tūkstantinė minia Teatro aikštėje klausėsi nuščiuvusi ir pakerėta, tapo festivalio apogėjumi.

Po pasirodymo M.Fergiusonas buvo taip pat gerai nusiteikęs, kaip ir per koncertą, nešykštėjo komplimentų Klaipėdos festivalio publikai. Maestro šmaikštavo, kad džiaze, kaip ir gyvenime, labai svarbus geras humoro jausmas. “Džiazas – tai avantiūra, kurią priimti reikia su šypsena”, – sakė jis.

Spindi kaip deimantas

Šis muzikantas, ir sulaukęs 75-erių, yra fantastiškai tebegrojanti, aktyviai po visą platųjį pasaulį tebekoncertuojanti džiazo muzikos legenda. M.Fergiusonas 50 metų yra viena ryškiausių pasaulio džiazo asmenybių, vadinamas “gyvąja džiazo muzikos enciklopedija”, pasaulio muzikos kultūros deimantu, nepranokstamu instrumento meistru, aukštojo registro dievu. Unikalus jo trimito skambesys ir iki šiol stulbinantis šio instrumento diapazonas pelnė jam Misterio “Stratosferos” vardą. Jo trimito garsai skelbė visam pasauliui apie Monrealio olimpinių žaidynių atidarymą.

Muzikinę karjerą M.Fergiusonas pradėjo gimtajame Monrealyje (Kanada) būdamas 15 metų, kai ėmėsi vadovauti savo paties įkurtai džiazo grupei. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos jis vadovavo įvairiems bigbendams, grojo su Dž.Dorsėjumi, B.Raeburnu, S.Kentonu, Š.Barnetu ir D.Vašingtonu. 1956-aisiais Niujorko klube jis subūrė “Drem Band”, kurio nariai buvo vien garsenybės. Bigbendas grojo paprastą svinguojantį džiazą, kuriame akivaizdi bliuzų įtaka.

M.Fergiusono karjera – stulbinanti. Jis įrašė daugiau kaip 60 albumų, pelnė beveik visus, kokie tik yra, džiazo muzikos atlikėjo titulus ir apdovanojimus, tarp kurių – trys “Grammy” nominacijos.

Pastarąjį dešimtmetį M.Fergiusonas vadovauja puikią reputaciją džiazo pasaulyje pelniusiam “Big Bop Nouveu ensemble”, kuriame groja ir jo mokiniai. Drauge jie koncertuoja ir važinėja po festivalius, lydimi gerbėjų. Ir į Klaipėdą pasiklausyti M.Fergiusono atvyko grupė amerikiečių melomanų. 150-200 JAV dolerių Amerikoje kainuoja bilietas į jo koncertą. Tuo tarpu Klaipėdoje visi džiazo festivalio koncertai – nemokami.

Pasigedo karšto vandens

M.Fergiusonas atskrido lėktuvu tiesiai į Palangą, kur jį pasitiko baltas limuzinas, vėliau vežiojęs Maestro visą jo trumpos vienos paros viešnagės Klaipėdoje laiką. Šiai garsenybei – tai įprasta transporto priemonė. Taip pat ir tokios klasės viešbučio apartamentai, kokius Klaipėdoje gali pasiūlyti tik “Radisson SAS”.

Prieš pat koncertą F.Fergiusonas festivalio komandai netikėtai iškėlė du reikalavimus: kad grimo kambaryje būtų karšto vandens, o scenoje – mineralinio. Tokie pasauliniai standartai, priimant pasaulinio masto scenos įžymybes. Kadangi tokios žvaigždės pas mus užteka nedažnai, festivalio rengėjai to nebuvo numatę iš anksto. Mineralinio vandens bemat parūpino, o su karštu dušu buvo sudėtingiau… Mat grimo kambariuose, kuriais maloniai festivaliui leido naudotis Klaipėdos dramos teatras, net žvaigždėms karšto vandens nėra. Vienu metu netgi buvo iškilusi grėsmė, kad dėl to gali neįvykti koncertas. Bet pamatęs, kiek daug publikos Teatro aikštėje jo laukia, M.Fergiusonas suminkštėjo.

Scenoje jo nuotaika jau buvo puiki, Misterį “Stratosferą” tūkstantinė minia pasveikino audringomis ovacijomis. Tokio sutikimo sujaudintas M.Fergiusonas savo pasirodymą su nedidelėmis išlygomis leido fotografuoti ir filmuoti visą, ne tik pirmas 15 minučių, kaip buvo numatyta kontrakte.

Po koncerto M.Fergiusonas sakė: “Man pas jus groti labai patiko. Klausytojai čia ypatingi, tikrai nuostabūs”. Maestro ir nulipęs nuo scenos buvo žvalus, linksmai nusiteikęs, kaip visuomet, juokavo.

Stebina net pats save

Garsėjantis savo humoro jausmu džiazo grandas sakė: „Man atrodo, kad humoro jausmas gyvenime labai svarbus. Kai mano studentai prastai sugroja ir dėl to labai susikremta, aš sakau jiems, kad nereikia dramatizuoti, reikia juoktis. Iškart pagerės, kai iš to pasijuoksi. Mano abu tėvai buvo mokyklų direktoriai, buvau auklėjamas labai disciplinuotai. Kartą per koncertą muzikos mokykloje man viskas ėjosi puikiai, bet pabaigoje nepavyko išgroti aukštos natos, ir man buvo taip pikta, kad trenkiau savo trimitą į sieną. Sudaužiau jį, nors mano tėvai ne tiek daug uždirbo, kad nepriekaištaudami nupirktų man naują. Dabar, jei padaryčiau tą pačią klaidą, vietoj to, kad daužyčiau savo muzikos instrumentą, jį tvarkingai padėčiau ir nusijuokčiau.“

Anot M.Fergiusono, „kartais mes turime suprasti, jog reikia nusimesti šitą didelį rimtumą, pernelyg rimtą požiūrį į šią muziką ir tiesiog smagiai groti džiazą. Džiazas yra iššūkis, nuolatinis nuotykis, tam tikra avantiūra, kurią reikia priimti su šypsena. Tada bus smagu ir pačiam, ir žiūrovui.“

M.Fergiusonas pasakojo, kad kai jis pradėjo groti, sunku buvo nuspėti, „kas iš to vaiko bus“. Anot jo, yra labai daug kanadiečių, kurie puikiai groja, bet apie juos niekas nežino, kadangi jie negroja Niujorke. „O man pasisekė“, – džiaugėsi muzikantas, pridurdamas, kad grodamas vis dar stebina net pats save.

Norėjo čia atvažiuoti

Kai gavo kvietimą dalyvauti Klaipėdos pilies džiazo festivalyje, M.Fergiusonas teigė, kad jam nekilo jokių abejonių sutikti, ar ne. „Aš labai norėjau čia atvažiuoti ir groti. Tikrai džiaugiuosi, kad atvažiavau“, – tvirtino jis.

Apie Klaipėdą ir Lietuvą muzikantas neslėpė iki šiol beveik nieko nežinojęs: „Kadangi muzikoje nėra vietos politikai, man nesvarbu, kokioje pasaulio vietoje yra Lietuva. Aš atvažiavau groti žmonėms.“

„Klaipėdos“ paklaustas, kas, jo nuomone, džiazo muzikantui yra svarbiau – patirtis ar talentas, M.Fergiusonas atsakė: „Sunku pasakyti… Muzikanto karjerą aš pradėjau kaip stipendininkas Monrealio konservatorijoje Kanadoje, kur tuomet net minėti žodį „džiazas“ buvo nepriimta.“

Kur Maestro rado tokius puikius muzikantus, su kuriais dabar groja? – rūpėjo ne tik žurnalistams. Jie verti savo mokytojo ir jo rankos paspaudimų, – tuo įsitikino visi, klausęsi „Big Bop Nouveu“ muzikavimo. Šį komplimentą M.Fergiusonas priėmė maloniai šypsodamasis: „Tais laikais, kai aš augau ir pradėjau mokytis muzikos, mokykloje nedaug ką galėjau sužinoti apie džiazą. Jo niekas nemokė. Dabar yra kitaip. Yra tokia organizacija kaip Tarptautinė džiazo mokytojų asociacija, ir labai plačios galimybės jauniems muzikantams studijuoti džiazą – klasikinį, modernų, kokį tik nori.“

Įkvėpimo ieško Indijoje ir šeimoje

O kokį džiazą pats Maestro labiausiai mėgsta? „Nesu ypač geras diksilendo muzikantas, bet… Kai nuvažiuojame į Naująjį Orleaną, ten grojame ir klausomės, kaip groja diksilendai, man labai patinka jų muzika. Taip, tai turbūt mano širdžiai mieliausias džiazas“, – atviravo jis.

Daugelį metų M.Fergiusonas nuosekliai domėjosi Indijos tautų muzika bei kultūra. Ir dabar jis kasmet važiuoja ten dėstyti džiazo muziką Delio institute. Paklaustas, kas jį taip traukia į Indiją, žymusis muzikantas išvardijo kelias priežastis: jam labai įdomios tenykštės muzikos formos, be to, Indija yra vienas jo, kaip menininko, įkvėpimo šaltinių.

„Tačiau didžiausias mano įkvėpimas yra šeima, – prisipažino 75-metis muzikantas. – Turiu didelę šeimą – penkis vaikus ir du anūkus. Su ta pačia žmona gyvenu 50 metų ir esu labai laimingas.“

Toks jis ir atrodo. Besišypsantis amerikietis, mažumėlę aikštingas, kaip ir dera žvaigždei. Bet dėl džiazo – muzikos, kuriai atnašauja, galintis paaukoti asmeninius įgeidžius ir patogumus, prie kurių yra įpratęs. Didis muzikantas, scenoje darantis stebuklus, dvasią pakylėjančiu grojimu žavėdamas ir įkvėpdamas minias žmonių. X Klaipėdos pilies džiazo festivalis mums padovanojo nepaprastą, galbūt vienintelę progą tai išgirsti ir patirti.

NAUJI VĖJAI

Kultūros fabrikai Europoje – mada ar būtinybė?

Jolita KRANIAUSKAITĖ

Praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis pasižymėjo naujų technologijų plėtra ir pramonės sektoriaus transformacija. Priemiesčiuose statomos modernios, kompaktiškos, automatizuotos gamyklos, o seni fabrikų pastatai, dažniausiai įsikūrę miestų centruose, paliekami likimo valiai. Ši tendencija Europoje pagimdė ir naują fenomeną – kultūros ir meno fabrikus. Buvusios gamybinės patalpos virsta naujomis įdomiomis erdvėmis moderniems meniniams projektams ir netradicinei kultūrinei veiklai.

Ieškojo naujų erdvių

Meno fabrikų arba kitaip vadinamų artfactory idėja gimė Beneliukso šalyse. Per porą dešimtmečių ji išplito po visą pasaulį. Dabar priskaičiuojama per 200 buvusių industrinių pastatų, tapusių moderniais meno centrais. Asfalto gamykla Barselonoje, aukso kalykla Ženevoje, šokolado fabrikas Londone, tabako – Marselyje, sardinių gamykla Bergene (Norvegija), linų kombinatas Eindhovene (Olandija), skerdykla Brėmene (Vokietija) – tai tik keletas tokios transformacijos pavyzdžių.

Pramonės modernizavimas nebuvo vienintelė priežastis atsirasti tokiems kultūros centrams. Menas, išaugęs iš tradicinių raiškos formų, ieškojo ne tik naujų galimybių, bet ir naujų erdvių. Informacinių technologijų raida ir skaitmeninių menų atsiradimas nebetilpo tradicinėse parodų salėse, o modernūs, kelias meno rūšis jungiantys performansai – klasikinėse teatrų scenose.

Sunku pasakyti, kam pirmajam šovė į galvą industrines patalpas panaudoti meno reikmėms, bet dar 1983 metais tokių vietų Europoje buvo pakankamai daug. Atsirado poreikis sukurti tarptautinę organizaciją, kuri galėtų dalintis patirtimi šiuo klausimu. Taip atsirado “Trans- EuropeHalles“ – organizacija, jungianti Europos multifunkcinius, tarpdisciplininius kultūros centrus, įsikūrusius apleistuose gamybiniuose ar komerciniuose pastatuose. Tai labai skirtingos organizacijos, tačiau jas jungia bendra dvasia: noras ieškoti naujų talentų, padėti jauniems menininkams ir remti inovacinius kultūrinius projektus.

Cukrus, pienas ir… menas

Norintiems geriau įsivaizduoti, kas yra kultūros fabrikas, reiktų apsilankyti populiariame Amsterdamo “De Melkweg” klube (išvertus – “Pieno kelias”). Tai vienas pirmųjų kultūros fabrikų Europoje, įkurtas 1970 metais Olandijos sotinės centre. 1890-1930 metais šiame pastate buvo cukraus sandėlis, o 1930-1969 metais veikė pieninė.

Dabar 3200 kvadratinių metrų patalpose įsikūręs tarpdisciplininis kultūros centras, kuriame yra 90 vietų kino teatras, rodantis nekomercinius filmus, dvi salės renginiams, meno galerija, video- kambarys, repeticijų patalpos, 140 vietų teatras, audio įrašų studija, 100 vietų restoranas. Čia vyksta modernaus šokio programų pristatymai, koncertuoja pasaulinio garso muzikantai. Fotogalerijoje eksponuojamos fotografijos, atspindinčios politinį ir visuomeninį gyvenimą. Taip pat čia yra vietos videoinstaliacijoms ir naujų informacinių technologijų projektams.

Šis centras yra ir žymių festivalių organizatorius. Pavyzdžiui, jis rengia pasaulinį video festivalį. Įvairiausių renginių gausos dėka “De Melkweg” tapo viena mėgstamiausių olandų susibūrimo vietų. Nepamirštami čia ir patys mažiausi kūrėjai. Kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis centre rengiami kultūrinai projektai vaikams.

Pamokanti suomiška istorija

Kitas puikus pavyzdys – didžiulė, net 50 000 kvadratinius metrus užimanti kabelių ir laidų gamykla Helsinkyje, per dešimtmetį virtusi tikru menų ir kultūros fabriku. Jo atsiradimo istorija gali būti gera pamoka ir Klaipėdos politikams, svarstantiems, ką daryti su “Philip Morris“ miestui padovanotu Tabako fabriku.

Paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis Suomijoje buvo pažymėtas pasaulyje vyraujančių tendencijų: tradicinė pramonė keičiasi, gamyklos užsidaro. Helsinkio kabelių gamykla, statyta 1939-1943 metais, didžiąją savo produkcijos dalį eksportuojanti į buvusią Sovietų sąjungą, priversta keisti savo rinkas. 1989 metais “Nokia“ galutinai uždaro savo gamyklą ir persikelia į modernius pastatus. Vykstant persikėlimo procesui, į tuštėjančias patalpas įsiprašydavo menininkai, ieškantys erdvių savo dirbtuvėms. Kreida jie braižė savo “sienų“ ribas buvusiuose cechuose.

“Nokia“ galutinai išsikėlus, didžiulis gamyklos pastatas atiteko miestui. Miesto taryboje prasidėjo politikų diskusijos dėl šio paveldo ateities. Pirmiausia buvo nutarta šį pastatą renovuoti ir paversti moderniais biurais. Architektams atlikus projektavimo darbus ir apskaičiavus reikiamas lėšas, paaiškėjo, kad miestui tai kainuotų 60 milijonų eurų! Šaliai, išgyvenančiai ekonominę represiją, tai buvo per dideli pinigai. Tada buvo sumanyta pastatą parduoti turtingiems užsienio investuotojams. Bet ir tokių neatsirado.

Paraleliai politikų debatams menininkai, nelegaliai įsikūrę gamykloje, sukūrė savo asociaciją ir pradėjo intensyvią kampaniją, propaguodami kultūros fabriko idėją. Politikai turėjo savų argumentų. “Helsinkyje nėra tiek kultūros ir menininkų, kad užpildytų tokį pastatą“, – kalbėjo jie. Galų gale buvo nutarta pabandyti. Nuo 1991 metų kabelių gamykla įgijo kultūros fabriko statusą.

Klesti kūrybinė industrija

Pagrindinis centro moto – suteikti erdves ir galimybes menui, kultūrai ir kūrybinei industrijai. Dabar šiame pastate įsikūrusios 100 menininkų dirbtuvių, 60 įvairiausių su kultūra susijusių organizacijų. Tarp jų – trys radijo stotys, rokerių laikraštis ir net teisinė firma, dirbanti kultūros srityje. Fabrike veikia trys muziejai – Fotografijos, Teatro ir Viešbučių bei restoranų. Yra aštuonios galerijos, penkios parodų salės. Čia repetuoja 70 muzikos grupių ir 3 šokių kolektyvai. Tai tikras fabrikas, kuriame dirba 900 darbuotojų ir kurio metinė apyvarta sudaro net 3,5 milijonų eurų. Per metus šį centrą aplanko net 25 tūkstančiai lankytojų.

Didelė reikšmė yra teikiama fabriko restoranui. Tai tarsi savotiška svetainė, kurioje visi renkasi, bendrauja, keičiasi idėjomis. Fabriko vadovas Peka Timonenas (Pekka Timonen) teigia, kad jų centras – ne šiaip organizacija, bet gyvas organizmas, kuriame svarbus kiekvienos ląstelės darbas. Centro vadovai kiekvieną nuomininką, kas jis bebūtų – dailininkas, organizacija ar asociacija, – pažįsta asmeniškai. Jie visi – tarsi bendra šeima.

Helsinkio kultūros fabrikas – tai ne pelno siekianti organizacija, priklausanti miesto savivaldybei. Per metus gaunamas pelnas (apie vieną milijoną eurų) investuojamas į pastato renovaciją. Miesto biudžetui šis kultūros centras nieko nekainuoja ir yra nemažas darbdavys. Patenkinti ir menininkai, ir politikai.

Kadangi vienoje pastato dalyje dar yra likę keletas “Nokia“ darbuotojų butų, centro vadovai stengiasi su jais palaikyti draugiškus santykius. Šią vasarą vykstančio grandiozinio elektroninės muzikos festivalio metu gyventojams, trokštantiems tylos ir ramybės, centras nupirko ir padovanojo bilietus keltui į Taliną. Draugiška kaimynystė yra labai svarbi, – įsitikinęs kultūros fabriko vadovas.

Ištraukė paskendusią baržą

Tokia yra Helsinkio kabelių gamyklos istorija. Kokios gi perspektyvos laukia Klaipėdos tabako fabriko? Ar pasuksime Helsinkio keliu?

Kultūros fabrikai Lietuvoje – dar naujiena. Į tokių statusą pretenduoja nebent Menų spaustuvė Vilniuje, įsikūrusi buvusioje “Tiesos” spaustuvėje (ir jau radusi pirmus rėmėjus – “Vilniaus energiją”), bei Klaipėdos tabako fabrikas, kurio ateitis, tiesą sakant, dar labai miglota.

Estijoje, Latvijoje ir Kaliningrado srityje taip pat jaučiamas judėjimas ta kryptimi. Kaliningrade, buvusiose kareivinėse Rusijos kultūros ministerijos nutarimu įsikurs Modernaus meno centras. Na, o Rygoje jau galima pamatyti plaukiojantį Menų ir kultūros centrą. Du menininkai, savo iniciatyvos ir fantazijos vedami, ištraukė paskendusią baržą, per metus ją restauravo ir įkūrė plaukiojančią galeriją, pavadinę ją anglų kalba daug pasakančiu pavadinimu ”Noass”…

NAUJI VĖJAI

Buvęs tabako fabrikas „gamins“ menus?

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Pačiame miesto centre stovinčio buvusio tabako fabriko pastatuose tuščia. Didžiulėse, iš pirmo žvilgsnio klaidžiose Klaipėdos savivaldybei priklausančiose erdvėse aidi retai čia užsukančių žmonių žingsniai. Patekti į tabako fabriką galima tik iš anksto susitarus su jį saugančios firmos vyrukais, suderinus su savivaldybės pareigūnais. Tabako fabrikas, kurį UAB „Philip Morris Lietuva“ išsikraustydama į užmiestį paliko švarų ir tvarkingą, tiesiog prašosi kokios nors veiklos. Deja, kol kas didžiulio pastato ateitis miglota.

Pačiame senamiestyje, brangioje žemėje stovinčios patalpos – neribotų galimybių vieta. Yra manančių, kad pelningiausia jį būtų nugriauti ir žemę parduoti arba išnuomoti. Čia galėtų išaugti prestižinis privačių namų kompleksas ar naujas prekybos centras. Tačiau pasigirsta balsų, kad buvusio tabako fabriko vietoje vertėtų įkurti kultūros fabriką. Kad pastatuose, kuriuose kadaise vyko techniniai procesai, imtų virti kūrybinis gyvenimas.

Rengė seminarą

Gegužės pabaigoje Vilniuje vyko tarptautinis seminaras, kuriame buvo pristatytas kultūros fabrikų judėjimas, prasidėjęs Vakarų Europoje prieš maždaug 30 metų, dabar jau išplitęs po visą pasaulį (tuo galima įsitikinti užmetus akį į tokias organizacijas visuose žemynuose vienijančią interneto svetainę www.artfactories.net) ir iš esmės pakeitęs požiūrį į kultūros institucijas.

Pasak šio seminaro iniciatoriaus, buvusiose „Tiesos“ spaustuvės patalpose Vilniuje įsikūrusios “Menų spaustuvės” vadovo Audronio Imbraso, tai nėra mechaniškas buvusių gamybinių patalpų užpildymas menais. Išanalizavus gausius užsienio pavyzdžius imtasi kurti visiškai naują, Lietuvoje iki šiol beveik neaptarinėtą kultūros organizacijos modelį, kuris grindžiamas vienu esminių šiuolaikinės ekonomikos efektyvaus funkcionavimo principų – operatoriai turi būti atskirti nuo infrastruktūros. Tai labai sėkmingai panaudota Vakarų šalyse, ne tik steigiant panašaus tipo organizacijas, bet netgi pertvarkant valstybinių bei municipalinių kultūros organizacijų sistemą.

Seminare projektus pristatė kultūros fabrikų iniciatoriai iš Prancūzijos, Suomijos Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos. Seminarą rengė „Menų spaustuvė“ kartu su Latvijos naujojo teatro institutu ir asociacija „Theorem“, vienijančia įtakingiausius Europos teatrus ir teatro festivalius. „Menų spaustuvė“ – tai keturių steigėjų įkurta organizacija: Vilniaus miesto savivaldybės, Atviros Lietuvos fondo ir šios srities operatorių, dviejų viešųjų įstaigų – Lietuvos šokio informacijos centro, Teatro ir kino informacijos bei edukacijos centro.

Tinkama vieta

Seminare dalyvavusi Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė neabejoja: buvęs tabako fabrikas – pati tinkamiausia vieta kultūros fabrikui įkurti. Ji įsitikinusi, kad tokio fabriko atsiradimas mūsų mieste pagyvintų jo kultūrinį gyvenimą, kuris pastaraisiais metais labiau primena stovintį vandenį. Anot jos, Klaipėdoje – pasenusi institucinė struktūra. Atsiradusi nauja erdvė ir nauji darbo principai galėtų stimuliuoti naujas idėjas. „Gal tokio kultūros fabriko atsiradimas sustabdytų jaunų menininkų bėgimą iš Klaipėdos ir paskatintų juos būti aktyvesniais?“ – svarstė Kultūros skyriaus vedėja, surengusi „Klaipėdos“ žurnalistei ir fotografui ekskursiją po tabako fabriko patalpas. Jos teigimu, šiuo metu Klaipėdoje nėra sąlygų dirbti naujoviškai, naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis. N.Laužikienė įsitikinusi, kad mūsų mieste yra žmonių, norinčių ir galinčių užsiimti kūryba. Reikia tik jiems sudaryti tinkamas sąlygas, ir Klaipėdos kultūrinis gyvenimas atsigaus.

Seminare klaipėdiečiai pristatė tabako fabriko pertvarkymo į kultūros fabriką idėją. Tam yra ir pritariančių, ir ne. Pasak N.Laužikienės, nuotraukose išvydę tabako fabriko patalpas, kurių plotas 5 tūkstančiai kv. metrų, neslėpė susižavėjimo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Kultūros fabrikui tai ne per didelės patalpos. Tarkime, Helsinkyje kultūros fabrikas įsikūręs 50 tūkstančių kvadratinių metrų patalpose.

Siekia permainų

Prieš mėnesį Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyrius parengė ir PHARE pateikė projektą gauti finansavimą kultūros fabriko galimybių studijai. Neoficialiais duomenimis, jis nebuvo patvirtintas.

Šį pavasarį savivaldybė skelbė tabako fabriko pastatų senamiestyje bei XVIII a. gynybinių įtvirtinimų ir jų aplinkos sutvarkymo, panaudojimo, vystymo ir valdymo modelių idėjų konkursą. Iš laimėjusių konkursą dvi darbo grupės pasiūlė vystyti tabako fabriko teritorijoje kultūrinę rekreacinę veiklą. Kultūros skyrius gavo nepriklausomos jaunųjų menininkų grupės „Žuvies akis“ projektą, kuriame buvo ne tik išreiškiamas susirūpinimas Klaipėdos meniniu gyvenimu, bet ir pateikti pasiūlymai, kaip jį atgaivinti, steigiant Europos kultūros centrą. “Žuvies akies“ projektas savo principais priminė kultūros fabriko idėją. Tai tarsi patvirtina, jog įvairiose, dažnai tarpusavyje nesusijusiose Klaipėdos menininkų grupėse sklando panašios mintys, siekiančios esminių permainų uostamiesčio kultūros srityje.

Su dūmo ženklu

Pasak N.Laužikienės, unikalius senamiesčio objektus tikslingiausia panaudoti turizmo ir rekreacijos paslaugų plėtrai. Kultūros fabriko steigimas tabako fabriko patalpose kaip tik sudarytų sąlygas tokio kultūros, verslo, rekreacijos komplekso atsiradimui. Pirmame fabriko aukšte galėtų įsikurti spaustuvė, leidykla, garso įrašų studija. Cechai – tinkamos erdvės spektakliams, parodoms, įvairiems netradiciniams projektams rengti.

Laikantis kultūros fabrikų principų, atidavus buvusį pramoninį objektą kultūrai, siūloma palikti senąjį jo pavadinimą. Anot N.Laužikienės, galėtų likti dūmo ženklas, kuris gana daugiaprasmis ir itin tinkantis kultūrai.

Pro tabako fabriko langą atsiveria puikus vaizdas į Jono kalnelį, kurį taip pat būtų galima panaudoti įvairiapusei veiklai vystyti. „Buvęs tabako fabrikas galėtų tapti vieta, kurioje burtųsi įvairių sričių menininkai. Ir dabar Klaipėdoje yra menininkų, kurie galėtų čia tęsti savo veiklą, – Pilies, Gliukų, A. Mažono teatrai, Klaipėdos universiteto lėlių teatras „KU-KŪ“, reformų trokštanti menininkų grupė „Žuvies akis“. Svarbiausia – sukurti erdvę kūrybai, o ne dar vieną galimybę apsibrėžti ratą – čia yra mano“, – kalbėjo N.Laužikienė.

Palaikė idėją

Buvęs Klaipėdos savivaldybės tarybos narys, dabar – „Iki“ prekybos centro rinkodaros vadovas liberalas Rolandas Bražinskas teigia, jog būdamas tarybos nariu suprato ir palaikė kultūros fabriko idėją. „Nemanau, kad tabako fabriką reikia atiduoti jaunimui „nujoti“. Ta vieta unikali tuo, kad tokių objektų senamiestyje beveik neliko. Todėl jo negalima griauti. Pats optimaliausias variantas – keitimas, kai išsaugomas ir paveldas, ir objektas tampa traukos tašku“,- sakė R.Bražinskas. Anot jo, naują pastatą daug lengviau pastatyti, negu išsaugoti seną. Kultūros fabriko ateitį R.Bražinskas įsivaizduoja menus siejant su verslu. Tačiau tai, pasak pašnekovo, turėtų būti padaryta protingai. Tabako fabriko pavertimo į kultūros fabriką projektas galėtų pretenduoti į Europos Sąjungos struktūrinius fondus.

Tačiau turi būti juridinis subjektas, pajėgus absorbuoti šias lėšas. R. Bražinsko teigimu, bendrasavininkis turėtų būti savivaldybė. Na, o pats lengviausias kelias – iš tabako fabriko padaryti turgų ar prekybos centrą. Bet ar jų Klaipėdoje dar nepakanka?

Nėra nusistatęs

„Sprendžiant buvusio tabako fabriko patalpų panaudojimo klausimą, labai svarbu, kad teritorija būtų sutvarkyta ir vystoma vieningai, – išspręstas infrastruktūros klausimas, nutiestas tiltas per Danę“, – „Klaipėdai“ sakė savivaldybės Miesto planavimo departamento direktorius Kęstutis Macijauskas. Tik tada, anot jo, galima kalbėti apie šio objekto panaudojimą kultūros reikmėms. Kitas klausimas, už kokius pinigus tai bus daroma?

„Nesu nusistatęs prieš kultūros fabriką kaip ir apskritai prieš kultūrą. Tačiau puikiai žinau, kiek biudžetas pajėgia skirti pinigų kultūros reikmėms. Mieste ir taip pakanka kultūros įstaigų, kurioms nuolat trūksta pinigų. Jeigu Muzikos centras gražėja, tai Žvejų rūmai tušti, ir mes nesugebame jų išlaikyti. Derėtų pasvarstyti, ar verta kurti dar vieną meno objektą, kai ir kiti skursta? Juk kalbama apie 50-60 milijonų litų investicijas“,- sakė K.Macijauskas.

Pasak savivaldybės pareigūno, šios teritorijos įsisavinimas labai brangus. Jono kalnelyje buvo atstatyti gynybiniai įtvirtinimai – tokie, kaip senovėje. Tačiau pats Jono kalnelis taip ir liko nefunkcionalus. Tad kalbant apie tabako fabriką, reikėtų kartu mąstyti apie visos teritorijos išvystymą, Jono kalnelį padarant traukos, rekreacijos centru.

Anot pašnekovo, investuoti reikia gerai pasvarsčius, ar tai atsipirks. Statant prekybos centrą „Hyper Maxima“, buvo investuota 50 milijonų litų. Iš jų – net 8 milijonai buvo skirti infrastruktūros sutvarkymui. „Galvodami apie miesto tvarkymą, svarstome, kuris projektas atneš daugiau naudos visiems miestiečiams, o ne tik nedidelei jų daliai. Jeigu sutvarkytume gatves ar renovuotume mokyklas, tuo džiaugtųsi visi miestelėnai. Esu „nemadingas“ ir galvoju šiek tiek kitaip negu dauguma“, – „Klaipėdai“ sakė K.Macijauskas.

Pritarė savivaldybė

Vilniaus „Menų spaustuvės“ vadovas A.Imbrasas „Klaipėdai“ pasakojo, kad buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio įsikūrusi organizacija turės teisę patalpomis naudotis 10 metų. Be Vilniaus savivaldybės vadovų, ypač tuometinio mero Artūro Zuoko, teigiamo požiūrio ir pritarimo šiai idėjai nieko nebūtų pasiekta. 1999-ųjų rudenį Kultūros ministerijai neformaliai buvo pateiktas tuščių, ministerijai priklausančių pastatų, kuriuose būtų galima įkurti tokį centrą, sąrašas. Iniciatyvos, kaip ir Europoje, ėmėsi per pastarąjį dešimtmetį susikūrusios naujo tipo menų organizacijos. Jos nepriklauso valstybinėms institucijoms, kurių veikla vis dar nelogiškai kaustoma valstybinių arba municipalinių kultūros organizacijų infrastruktūros.

„Politikams, kurie abejoja kultūros fabrikų idėja, pirmiausia vertėtų pasidomėti kitų šalių patirtimi. Kodėl tai prasidėjo prieš 30 metų Olandijoje ar Prancūzijoje? Kodėl, remiantis tokių organizacijų modeliais, kai kurios šalys reformavo savo municipalinių teatrų arba nacionalinių kultūros institucijų sistemas? Netikslus ir nekorektiškas yra argumentas, esą miestas neįstengia išlaikyti dabar veikiančių kultūros įstaigų, todėl per didelė prabanga steigti naujas. Tai aklavietė, nes senosiose institucijose niekada neatsiras vietos naujoms iniciatyvoms, naujos kultūros vadybos formoms – tą įrodė pastarieji pusantro dešimtmečio visoje Rytų Europoje, kuriose politikai labai sunkiai ryžtasi inertiškų tarybiniais laikais suformuotų ir visiškai neefektyviai veikiančių kultūros organizacijų pertvarkymui. Rezultatas – valstybinių bei municipalinių teatrų nuoma Rytų Europoje jau ima kainuoti daugiau negu kur kas geriau įrengtos scenos Vakarų Europoje. Kultūros fabrikai – tai naujo tipo struktūros, kurių per pastarąjį dešimtmetį atsirado Rytų Europoje, dabar šios idėjos skinasi kelią ir Lietuvoje. Kaip ir Budapešte ar Taline buvusiuose pramoniniuose arba kariniuose pastatuose, transformatorinėse ar sandėliuose. Kodėl ši idėja atrodo gera estams, vengrams, olandams, belgams, o nepriimtina lietuviams?“- klausė A.Imbrasas.

Turi atsirasti

„Menų spaustuvės“ įkūrėjai suinteresuoti, kad atsirastų bendraminčių ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Atsiradus daugiau kultūros fabrikų, galėtų būti kur kas lengvesnis ir rezultatyvesnis bendradarbiavimas negu su dabartine valstybine teatrų ar kultūros organizacijų sistema.

Jos iki šiolei funkcionuoja neracionaliai – kaip ir tarybiniais laikais. Pasak A.Imbraso, kūrybinės pramonės branduoliai atveria didžiules galimybes – nuo komercinio iki nekomercinio sektoriaus, skatina pačias įvairiausias verslo ir kultūros bendradarbiavimo formas. Tačiau tai nėra „kultūrnamiai“. Jei bus laikomasi principo operatorius atskirti nuo infrastruktūros, joks meno kolektyvas arba menininkas čia nebus amžiams „pritvirtintas prie etato” ir prie šių konkrečių patalpų. Jos gali ir turi likti nuolat atviros naujiems reiškiniams, naujų kultūros ir meno organizacijų bei projektų atsiradimui – tartum savotiškas kūrybinės pramonės verslo inkubatorius.

Realu, kad greitai ir Kaune gali atsirasti kultūros fabrikas. Kauno dramos teatro žinioje – buvęs kailių fabrikas. Taip pat Kaune yra „Auros“ šokių teatro sandėlis bei buvusio mėsos kombinato patalpose įsikūrusios dailininkų, kalvių studijos. Šie objektai irgi gali pretenduoti tapti kultūros fabrikais.

„Aš net neabejoju, kad ekonomiškai stiprėjančioje, augančioje Klaipėdoje, kuri kartu su Palanga, Neringa vasarą sutraukia gausybę poilsiautojų, Kultūros fabrikas tikrai turės perspektyvą. Mes rengiame tarptautinį šokio festivalį ir kiekvienais metais Klaipėdoje pristatome kokią nors aukšto lygio šokių trupę. Kyla nemažai problemų, kai reikia atrasti struktūrą, kuri aptarnautų profesionaliai, dinamiškai ir atsakingai. Scenos – per mažos, valstybinių teatrų technikai – nelankstūs. Negi vietos politikus tenkina, kad į jų miestą neatvažiuoja žinomos, pasaulinio lygio trupės? Jeigu veriantis Europos vartams norite turėti tai, ką turi Amsterdamas, Antverpenas, kiti uostai, turi atsirasti ir naujoviškos, lanksčiai į rinką ir jos pokyčius reaguojančios kultūros institucijos“,- sakė A.Imbrasas.