Parodų afiša

PARODŲ AFIŠA

Valdas PUMPUTIS. Vasaros spalvos I. 2003 m. Aliejus, drobė, 70×90 cm. Nerijaus JANKAUSKO fotoreprodukcija


Dailės parodų rūmai

(Aukštoji g. 3)

„Zona S“: tarptautinė erotikos meno paroda.

„Akvariumas 2“: tarptautinė vaizduojamojo meno paroda, skirta Jūros šventei.

07 30 – 08 24 Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus tapybos ir grafikos paroda. Atidarymas – šiandien 17 val.

08 06-31 „Privati teritorija“: vaizduojamoji dailė – Vilniaus dailininkų kūriniai.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Baroti galerija

(Aukštoji g. 3 / 3a)

„Akvariumas 2“: tarptautinė vaizduojamojo meno paroda, skirta Jūros šventei.

08 14 – 09 05 Audrius Gražys (Vilnius) – tapyba. Paroda skirta autoriaus 40-mečiui.

Darbo laikas: 11-14 ir 15-18 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras

(Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

“Klaipėdos galerija”

(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Pamario švyturiai“: Klaipėdos menininkų plenero Drevernoje paroda – tapyba, grafika, fotografija.

08 13 – 09 02 Jolanta Šmitienė (Kaunas) – tekstilė.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Dailės salonas “Paletė”

(Taikos pr. 18)

„Ekspromtas“: Danas Andriulionis (Klaipėda) – tapyba.

08 05 – 09 01 „Nostalgija“: Lionė Grigaliūnaitė (Vilnius) – tapyba.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Raina galerija”

(Kepėjų g. 17)

“Gamtos ženklai”: Stasys Aukštuolis (Vilnius) – piešiniai.

08 08 – 09 01 Miglė Daujotienė (Kaunas) – tapyba.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija”

(Turgaus g. 9)

„Tie patys – kiti“: Andrius Miežis (Kretinga) – tapyba.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Galerija-D”

(Turgaus g. 2)

08 01 – 09 01 Vacys Vekeriotas (Marijampolė) – tapyba, Ričardas Vainas (Marijampolė) – mažoji medžio skulptūra.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 12-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija-kavinė „Pėda“

(Turgaus g. 10)

I ir II aukšte

Ispanijos juvelyrų asociacijos „Joyas de Autor“ paroda – juvelyrika iš aukso, sidabro, brangiųjų ir spalvotųjų akmenų.

„Vitražas“: Laura Potet (Vilnius).

Jungtinė galerijos autorių vasaros paroda.

Darbo laikas: I a. – kasdien 10-24 val., II a. – kasdien 10-18 val., išskyrus sekmadienį.

V.Karaciejaus fotografijos studija-galerija

(Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Tautodailės salonas “Marginiai”

(Sukilėlių g. 4)

„Jūros žmonės“: Dalia Skridailaitė (Kretinga) – tapyba, Valdonija Karaliūnienė (Kretinga) – lėlės.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

I.Simonaitytės bibliotekos Muzikos skyrius

(Danės g. 23)

Tarptautinio akvarelės plenero, šiąvasar vykusio Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, paroda.

Darbo laikas: 10-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

Knygynas „Nojaus arka“

(Aukštoji g. 5)

„Sugipsuotas drugelis“: Tomas Karkalas (Klaipėda) – kompiuterinė tapyba.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Juodkrantės parodų rūmai

(L.Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Vytautas Ciplijauskas (Vilnius) – tapyba.

Darbo laikas: 14-20 val., ne darbo diena – pirmadienis.

„Klaipėdos galerijos“ filialas Palangoje

(S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

Iki rugsėjo veikia vis atnaujinama Lietuvos dailininkų tapybos, grafikos, skulptūros ir taikomojo meno ekspozicija.

Darbo laikas: 14-20 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Augustino Savicko galerijos filialas Palangoje

(S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

„Tapyba. Objektai“: Tadas Gutauskas (Vilnius).

Darbo laikas: 14-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Augustino Savicko galerijos filialas Nidoje

(Taikos g. 17, Nida)

„Baltų dailė“: tapyba, juvelyrika.

Darbo laikas: 14-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Miesto apdovanojimo laureatai nesitikėjo

ĮVERTINIMAS

Miesto apdovanojimo laureatai nesitikėjo

Rita BOČIULYTĖ

Per 751-ąjį Klaipėdos miesto gimtadienį – rugpjūčio 1-ąją Pilies muziejuje iškilmingos ceremonijos metu šiais metais pirmąkart bus įteiktas Klaipėdos apdovanojimas už ypatingus nuopelnus miesto kultūrai ir menui. Jo simbolis – aukso žiedas su briliantais, pagamintas Pilies muziejuje saugomo renesansinio žiedo pavyzdžiu.

Šio garbingo apdovanojimo laureatai buvo išrinkti bendrame miesto Kultūros ir meno tarybos bei Kultūros skyriaus komisijos posėdyje iš 10 kandidatūrų, kurias siūlė kūrybinės sąjungos ir miesto kultūros institucijos. Apdovanojimo steigėja – Klaipėdos miesto savivaldybė, trims istorinio žiedo kopijoms pagaminti skyrusi 14 tūkstančių litų.

Pirmieji mūsų miesto istorijoje šį Klaipėdos miesto garbės ir pripažinimo ženklą – žiedą su inkrustuotais inicialais gaus archeologas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas GENYS, dailininkas, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros doc. Algis KLIŠEVIČIUS bei Klaipėdos dramos teatro ir kino aktorius Vytautas PAUKŠTĖ.

Apdovanojimo iškilmių išvakarėse kiekvieno iš trijų laureatų paklausėme:

1. Kaip sutikote žinią, kad Jums bus įteiktas Klaipėdos miesto apdovanojimas už ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai ir menui?

2. Kaip pats manote, kokius Jūsų darbus pastebėjo ir įvertino miestas?

3. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas ir jo simbolis? Ar mūvėsite šį žiedą?

Labai netikėtos profesijos žmogus

Archeologas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas GENYS:

1. Man tai buvo labai netikėta. Nustebau, nes, tiesą sakant, tikrai nemaniau, kad to dėmesio tiek bus. Nustebau dar anksčiau, – kai kelios miesto kultūros įstaigos mano kandidatūrą pristatė šiam apdovanojimui. Matyt, yra kažkokie likimo dėsniai… Į tą svarstymą negalėjau nueiti, tuomet turėjau būti Pilies muziejuje, taigi nusiunčiau savo kolegą. Tas grįžęs klausia: “Atspėk, ką mes svarstėme ir nusprendėme?” Pasirodo, buvo apsistota ties mano kandidatūra. Tai buvo pirmas netikėtumas.

Ir koks keistas sutapimas! Prisimenate, kaip ilgai miesto savivaldybei nesisekė konkursų keliu išgryninti šio miesto apdovanojimo idėją – įdomesnių pasiūlymų nebuvo sulaukta. Kaip tyčia, tada mudu su miesto Kultūros ir meno tarybos pirmininku A.Šulcu miesto Kultūros skyriui pamėtėjome tą žiedo idėją, kuri ir buvo priimta. Tuomet tikrai nebuvo net minties, kad štai pasiūliau apdovanojimo simboliu pasirinkti renesansinį žiedą, saugojamą Pilies muziejuje, nes jis man patinka, ir galbūt būsiu tas, kuris to nuostabaus žiedo kopiją gaus dovanų. Aš tiesiog nežinau, kodėl taip atsitiko.

2. Aš tikrai nemačiau to rašto, kuris buvo pateiktas Kultūros ir meno tarybai, ir kuriame buvo išvardinta – už ką?.. Galiu tik spėlioti. Pernai per jubiliejinį Klaipėdos gimtadienį atidarėme Pilies muziejų. Apskritai manau, kad pastaruosius keletą metų Klaipėdos piliavietė, pilis uostamiesčio gyvenimui yra labai aktuali. Betgi ne vienas Genys ten viską padarė. Juk yra ir architektai, ir Alfonsas Žalys, ir kiti žmonės, kurie degė šia idėja. Manau, bent jau pirmasis etapas – muziejus pilyje – mums pavyko. Dabar netgi Lietuvos muziejininkų grupės atvažiuoja pas mus pasižiūrėti, ką mes čia darom. Nes tai nauji dalykai mūsų šalies muziejininkystėje.

3. Aš labai sujaudintas, kad miestas taip netradiciškai įvertino mano kuklų indėlį. Tikrai galvoju, kad tai yra labai gražus garbės ir pripažinimo ženklas. Tikiu, jis bus ne tik šiais, bet ir kitais metais, ir ateityje. Man jis labai brangus. Juolab, kaip man pasakė viena kolegė iš Vilniaus, kad tokiam apdovanojimui esu… labai netikėtos profesijos žmogus. Esu muziejininkas, paveldininkas – domiuosi paveldo teorija ir apsaugos klausimais, pagal profesiją – archeologas. Kad į tokios srities žmogų atkreiptų dėmesį, skiriant tokį apdovanojimą, kaip sako vilniečiai, beveik nerealu. Anot jų, Vilniuje beveik neįmanoma, kad mano profesijos žmogus būtų išskirtas, netgi kad patektų į kažkokią grupę žmonių, vertinant jų nuopelnus kultūrai ir menui. Nes ten visuomet yra daugiau kitų žmonių iš kitų kultūros sričių, kurios, manoma, yra “labiau matomos”, tie darbai – “labiau apčiuopiami”. Šiuo atveju, manyčiau, buvo pasakytas komplimentas ne man, o Klaipėdai, – kad ir čia Klaipėda vėlgi pasirodė labai šiuolaikiška, kad ji neturi kažkokių štampų, kad gali būti ir nestandartiniai tie variantai. Nuostabą ir gerą jausmą tai sukėlė ne tik man, bet ir kitiems. Labai svarbu, kad mūsų profesijos žmonės irgi gali būti išskirti, įvertinti. Kaip sako vilniečiai, ko gero, tai įmanoma tik Klaipėdoje, Vilniuje visi susipjautų…

Man dvigubai malonu, kad esu vienas iš tų, kurie gaus šį apdovanojimą. Be to, ką jau minėjau, ir todėl, kad jis yra būtent toks – žiedas. Grynai profesine prasme man, kaip archeologui, muziejininkui, – tiesiog fantastika turėti tokio žiedo kopiją. Manau, ypatingom progom tą žiedą užsimausiu. Tik kol kas dar neaišku, ant kurio piršto, nes jokiuose šaltiniuose nerandu, ką tokiais atvejais siūlo etiketo taisyklės. Ir miesto apdovanojimo nuostatuose, kiek man žinoma, tai nenumatyta…

Ir tylus menas turi viltį išlikti

Dailininkas, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros docentas Algis KLIŠEVIČIUS:

1. Labai didelės staigmenos nebuvo, nes iš Miesto centrinės bibliotekos paskambino ir paprašė CV. Tada ir sužinojau, kad kelios miesto kultūrinės organizacijos ketina mane pristatyti šiam miesto apdovanojimui. Bet aš nemaniau, kad viskas taip rimtai. O kai miesto savivaldybėje baigėsi Kultūros ir meno tarybos posėdis, svarstęs šį klausimą, vienas po kito paskambino M.Petrulis ir A.Šulcas ir klausia: “Turi vonią? Pripilk šampano”. Sakau: “O kam to reikia?” Tie juokiasi: “Atvažiuosim maudytis.” Taip ir sužinojau, kad gausiu žiedą.

Šiaip buvo malonu. Gana smagus jausmas. Nors trupučiuką sutrikau. Nes aš neturėjau tokių ryškių, etapinių dalykų, kuriais galėčiau pasigirti. Kaip, sakykim, V.Paukštė, kurio kelyje buvo tokie skambūs vaidmenys, kaip Mindaugas, Mažvydas… Mano darbeliai, mano galva, – paprastesni, tylesni… Vis dėlto malonu, kai atkreipia dėmesį. Apdovanojimų daug irgi neturiu. Galvojau, kad man dar viskas prieky, ateity…

2. Čia kaip meilėje – niekada nereikia klausti, už ką. Nes jeigu teks išvardinti, už ką myli, gali paaiškėti, kad nėra už ką… Tiesiog nežinau, kas mano veikloje galėjo būti pastebėta ir taip aukštai įvertinta… Galbūt tai, kad Lietuvoje buvo surengtos dvi šrifto ir kaligrafijos meno parodos. Ir jos abi vyko Klaipėdoje. Buvau tų parodų kuratoriumi. Dabar artėja trečioji, kuri bus skirta lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 100-mečiui. Tai bus tarptautinė šrifto ir kaligrafijos meno paroda, kuri uostamiestyje startuos kitų metų gegužės mėnesį, paskui keliaus į Vilnių. Tam tikra prasme esu vienas iš nedaugelio lietuviško kaligrafijos meno puoselėtojų. Turint omeny ir darbą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos katedroje, kur dėstytojauju… nuo pat katedros įsikūrimo 1973 metais. Taigi šiemet kaip tik sukanka 30 metų. Galbūt šis momentas irgi turėjo reikšmės…

Dar, kaip aš įsivaizduoju, galėjo būti pastebėti leidiniai, susiję su Klaipėda, – kad ir festivaliu “Muzikinis rugpjūtis pajūryje”… Galbūt su knygomis apie miestą, kurias man teko maketuoti, – viena iš jų buvo “Klaipėdos istorija populiariai”… O gal su pašto ženklu, kuris buvo skirtas Klaipėdos miesto jubiliejui ir kurį šalies filatelistai pripažino gražiausiu 2002 metų Lietuvos pašto ženklu?.. Įdomu buvo tą ženklą kurti. Šiaip jau retai kada ne vilniečiai dailininkai piešia pašto ženklus… Betgi pernai buvo ypatinga proga – Klaipėdos 750-metis.

3. Apdovanojimo išraiška – žiedas, man atrodo, pirmiausia yra simbolis. Prasmingas ir man brangus. Nežinau, kaip dažnai jį užsimausiu ant piršto. Kasdien tikrai ne. Nes neįpratęs nešioti jokio žiedo. Be to, darbas toks, kad ypač darant šilkografiją, net laikrodį tenka nusiimti…

Kad apdovanojimui pasirinktas toks žiedas, labai įdomu… Turint omeny, kad Klaipėda – viduramžių miestas, tokia istorija ilga, tai renesanso laikų žiedo kopija kelia tradicijos asociacijas. Dovana, sakyčiau, – labai konkreti, istoriškai susiklosčiusi. O menine prasme… Šiuo atveju kalbame ne apie originalą, o apie kopiją. Bet turint omeny, kad kultūra yra antroji gamta – tai, ką sukuria žmogus, – irgi prasmingas peržaidimas. Juk koks yra kultūros tikslas? Sakoma, – sukurti tokį kūrinį, kurį kiti norėtų pamėgdžioti. Nors prasmės pamėgžioti kultūroje lyg ir nėra. Kadangi reikia kurti kažką nauja. Bet sukurti kažką ypatinga, kad kiti norėtų to siekti, – yra kultūros tikslas. Todėl mes žavimės gerais muzikos atlikėjais, kompozitoriais, šokėjais… Ir norime būti į juos panašūs. Bet paskui paaiškėja, kad tikrai neverta. Neverta būti tokiu pat. Reikia būti kažkuo kitokiu, nes ten nėra to multiplikavimo. O antras toks pat – jau nebeįdomu…

O šiuo atveju – kažkoks priminimas. Galbūt tam tikras stabilumo, istorizmo momentas, asociacija į kultūrinį tęstinumą… Nors mes, kaip aš įsivaizduoju, visi šioje teritorijoje esame ateiviai… Bet štai miestas, kuris turi tokias senas, gilias tradicijas, vis bando priminti apie jas kad ir tokiu faktu, kaip šis apdovanojimas. Priminti, kad būtų logiškas tas mūsų kasdienis darbas. Jis taip tarsi įgauna visuotinesnę prasmę – kaip tęsinys kažkokios buvusios kitų kartų veiklos, siekiant būti, gyventi, neišnykti. Ir kaip viltis, kad tai tęsis, neišnyks ir ateityje. Žmogus juk jaučia savo laikinumą šioje žemėje. Bet tikisi, kad jo darbuose tas laikinumas bus nugalėtas, kad įmanoma jį pratęsti, būti beveik amžinai, jeigu tu padarai kažką tokio.

Tuo požiūriu tas žiedas, mano galva, turi tokių įdomių asociacijų. O jeigu su humoru, – taigi labai bajoriška! Taip sakant, nuimi žiedą ir padovanoji! O ką?!.

Keturiasdešimt metų su Klaipėda

Klaipėdos dramos teatro ir kino aktorius Vytautas Paukštė:

1. Kiek netikėta, bet labai smagu. Juk malonu, kai tave išskiria. Kiekvienas gi darbuojamės ir kiekvienas norim būti įvertintas. Tam ir dirbame, kad matytume kažkokius savo darbo rezultatus. Kai tas darbas nelieka nepastebėtas, yra pažymimas, – visuomet paglosto širdį.

2. Klaipėdoje dirbu teatre nuo 1963-ųjų – taigi 40 metų. Labai malonu, kad miestas pastebi ir pažymi tokį dalyką. Per tiek metų vaidmenų teatro scenoje turėjau per 100 plius arti 70 – televizijoje ir kine. Apdovanojimų už juos irgi sukaupiau visą kolekciją – pačių įvairiausių. Pernai prie jų prisidėjo dar ir Vyriausybės premija. Laureatūros, kažkas parašo… – manau, kad savo darbais padėjau atkreipti dėmesį į Klaipėdą. Galbūt kažkiek esu prisidėjęs prie šio miesto pagarsinimo.

Matyt, skiriant man Klaipėdos miesto apdovanojimą, buvo pastebėti, įvertinti geriausi dalykai. Kokie?.. Pastaraisiais metais filmavausi A.Puipos meniniame filme “Elzė iš Gilijos” ir televizijos seriale “Giminės”. Gal tie darbai irgi kažką reiškia?.. Teatre per pastuoruosius kelerius metus bene įdomiausias man pačiam buvo duonkepio vaidmuo M.Panjolio “Duonkepio žmonoje” – toks daugiabriaunis… Matyt, teatro kritikams jis irgi patiko, – galima sakyti, už jį gavau “Kristoforą”. Man brangių vaidmenų būta ir kituose spektakliuose – pradedant Justino Marcinkevičiaus dramomis ir baigiant Ž.P.Sartro “Už uždarų durų”, B.Brechto “Ponas Puntila ir jo tarnas Matis”, Ž.B.Moljero “Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras” (“Ožys”). Sakau, gal jie buvo ryškesni?.. Nors man, kaip aktoriui, kiekvienas vaidmuo savaip brangus, kiekvienas – kaip liga, kiekvieną stengiuosi kuo geriau paruošti ir suvaidinti. Rudenį vėl vaidinsiu naujame A.Giniočio spektaklyje (oi, patinka man šis režisierius!..) ir gal jau pradėsim su B.Šarka repetuoti “Karalių Lyrą”. Tiesą sakant, pastarasis vaidmuo ne tiek man rūpi, kiek jo bijau…

3. Aukštas įvertinimas, labai smagu, ką čia bepridursi. To žiedo originalo nesu matęs. Sunku

įsivaizduoti, kaip jį nešiosiu. Tam tikrom progom gal ir teks. Kasdien – nežinau ar verta. Savaime jis turi vertę – kaip unikalus daiktas, istorinė vertybė. Man atrodo, jis ne šiaip papuošalas. Tas žiedas seniai atrastas, visiškai unikalus daiktas, senoviškas juvelyrinis dirbinys. Tame yra didžiulė ir jo kopijos vertė.

Šį apdovanojimą ypač vertinu, nes jį man skiria Klaipėda – miestas, su kuriuo nugyvenau 40 metų, ko gero, pačius gražiausius, geriausius, kūrybingiausius savo gyvenimo metus.

Kad apdovanojimui pasirinktas toks žiedas, labai įdomu… Turint omeny, kad Klaipėda – viduramžių miestas, tokia istorija ilga, tai renesanso laikų žiedo kopija kelia tradicijos asociacijas. Dovana, sakyčiau, – labai konkreti, istoriškai susiklosčiusi. O menine prasme… Šiuo atveju kalbame ne apie originalą, o apie kopiją. Bet turint omeny, kad kultūra yra antroji gamta – tai, ką sukuria žmogus, – irgi prasmingas peržaidimas. Juk koks yra kultūros tikslas? Sakoma, – sukurti tokį kūrinį, kurį kiti norėtų pamėgdžioti. Nors prasmės pamėgžioti kultūroje lyg ir nėra. Kadangi reikia kurti kažką nauja. Bet sukurti kažką ypatinga, kad kiti norėtų to siekti, – yra kultūros tikslas. Todėl mes žavimės gerais muzikos atlikėjais, kompozitoriais, šokėjais… Ir norime būti į juos panašūs. Bet paskui paaiškėja, kad tikrai neverta. Neverta būti tokiu pat. Reikia būti kažkuo kitokiu, nes ten nėra to multiplikavimo. O antras toks pat – jau nebeįdomu…

O šiuo atveju – kažkoks priminimas. Galbūt tam tikras stabilumo, istorizmo momentas, asociacija į kultūrinį tęstinumą… Nors mes, kaip aš įsivaizduoju, visi šioje teritorijoje esame ateiviai… Bet štai miestas, kuris turi tokias senas, gilias tradicijas, vis bando priminti apie jas kad ir tokiu faktu, kaip šis apdovanojimas. Priminti, kad būtų logiškas tas mūsų kasdienis darbas. Jis taip tarsi įgauna visuotinesnę prasmę – kaip tęsinys kažkokios buvusios kitų kartų veiklos, siekiant būti, gyventi, neišnykti. Ir kaip viltis, kad tai tęsis, neišnyks ir ateityje. Žmogus juk jaučia savo laikinumą šioje žemėje. Bet tikisi, kad jo darbuose tas laikinumas bus nugalėtas, kad įmanoma jį pratęsti, būti beveik amžinai, jeigu tu padarai kažką tokio.

Tuo požiūriu tas žiedas, mano galva, turi tokių įdomių asociacijų. O jeigu su humoru, – taigi labai bajoriška! Taip sakant, nuimi žiedą ir padovanoji! O ką?!.

Keturiasdešimt metų su Klaipėda

Klaipėdos dramos teatro ir kino aktorius Vytautas Paukštė:

1. Kiek netikėta, bet labai smagu. Juk malonu, kai tave išskiria. Kiekvienas gi darbuojamės ir kiekvienas norim būti įvertintas. Tam ir dirbame, kad matytume kažkokius savo darbo rezultatus. Kai tas darbas nelieka nepastebėtas, yra pažymimas, – visuomet paglosto širdį.

2. Klaipėdoje dirbu teatre nuo 1963-iųjų – taigi 40 metų. Labai malonu, kad miestas pastebi ir pažymi tokį dalyką. Per tiek metų vaidmenų teatro scenoje turėjau per 100 plius arti 70 – televizijoje ir kine. Apdovanojimų už juos irgi sukaupiau visą kolekciją – pačių įvairiausių. Pernai prie jų prisidėjo dar ir Vyriausybės premija. Manau, kad savo darbais padėjau atkreipti dėmesį į Klaipėdą. Galbūt kažkiek esu prisidėjęs prie šio miesto pagarsinimo.

Matyt, skiriant man Klaipėdos miesto apdovanojimą, buvo pastebėti, įvertinti geriausi dalykai. Kokie?.. Pastaraisiais metais filmavausi A.Puipos meniniame filme “Elzė iš Gilijos” ir televizijos seriale “Giminės”. Gal tie darbai irgi kažką reiškia?.. Teatre per pastuoruosius kelerius metus bene įdomiausias man pačiam buvo duonkepio vaidmuo M.Panjolio “Duonkepio žmonoje” – toks daugiabriaunis… Matyt, teatro kritikams jis irgi patiko, – galima sakyti, už jį gavau “Kristoforą”. Man brangių vaidmenų būta ir kituose spektakliuose – pradedant Justino Marcinkevičiaus dramomis ir baigiant Ž.P.Sartro “Už uždarų durų”, B.Brechto “Ponu Puntila ir jo tarnu Mačiu”, Ž.B.Moljero “Žoržu Dandenčiu, arba Apgautu vyru” (“Ožys”). Sakau, gal jie buvo ryškesni?.. Nors man, kaip aktoriui, kiekvienas vaidmuo savaip brangus, kiekvienas – kaip liga, kiekvieną stengiuosi kuo geriau paruošti ir suvaidinti. Rudenį vėl vaidinsiu naujame A.Giniočio spektaklyje (oi, patinka man šis režisierius!..) ir gal jau pradėsim su B.Šarka repetuoti “Karalių Lyrą”. Tiesą sakant, pastarasis vaidmuo ne tiek man rūpi, kiek jo bijau…

3. Aukštas įvertinimas, labai smagu, ką čia bepridursi. To žiedo originalo nesu matęs. Sunku įsivaizduoti, kaip jį nešiosiu. Tam tikrom progom gal ir teks. Kasdien – nežinau ar verta. Savaime jis turi vertę – kaip unikalus daiktas, istorinė vertybė. Man atrodo, jis ne šiaip papuošalas. Tas žiedas seniai atrastas, visiškai unikalus daiktas, senoviškas juvelyrinis dirbinys. Tame yra didžiulė ir jo kopijos vertė.

Šį apdovanojimą ypač vertinu, nes jį man skiria Klaipėda – miestas, su kuriuo nugyvenau 40 metų, ko gero, pačius gražiausius, geriausius, kūrybingiausius savo gyvenimo metus.

Palangos vasaros naktys

FESTIVALIS

Palangos vasaros naktys

Rugpjūčio 1-ąją Palangoje atidaromas pirmasis klasikinės muzikos festivalis “Palangos vasaros naktys”, kurio metu per tris savaites klausytojams bus pasiūlyta keliolika labai įvairių renginių: nuo kamerinės muzikos koncertų iki muzikinių projektų su Londono miuziklų atlikėjais, džiazo muzikantais ir house muzikos grupe.

Pasak festivalį organizuojančios Vilniaus menų agentūros “ProArte” direktoriaus Dainiaus Gudaičio, svarbiausia renginių idėja – Palangoje poilsiaujantiems žmonėms pasiūlyti alternatyvą J.Basanavičiaus gatvės “kultūrai”. Be to, prie „rimtosios“ muzikos derinami du netradiciniai muzikiniai renginiai.

Uždarant “Palangos vasaros naktų” festivalį rugpjūčio 23 dieną Palangos parke bus pristatytas muzikinis koliažas “Opera in da House”, kurį lydės šviesų ir pirotechnikos efektai bei kitos šiuolaikinės vaizdinės išraiškos priemonės, pavyzdžiui, videoprojekcijos ir lazerių šviesos tekančio vandens ekrane. “Šio projekto idėja – sujungti tai, ką suderinti, regis, neįmanoma: operą ir house, operos solistus su “G&G sindikatu”, baleto ir breiko šokėjus, džiazą su didžėjaus grojama klubine šokių muzika”, – pasakojo D.Gudaitis. Koncerto metu, lydimos daugybės vaizdo efektų, skambės septynios labai įvairiai kompozitoriaus Lino Rimšos perdirbtos ištraukos iš žinomų operų – Dž.Pučinio “Madame Butterfly”, V.A.Mocarto “Don Giovanni” ir Vytauto Klovos “Pilėnai”.

Ne mažiau įspūdingas žada būti festivalio atidarymas: rugpjūčio 1 dieną Palangos parke Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas brito Martino Yates, ir Londono „West End Musicals“solistai atliks populiariausius L.Bernstaino ir Dž.Geršvino kūrinius bei ištraukas iš garsiausių miuziklų.

Tai – pirmasis LNSO ir “West End Musicals” dirigento bei solistų (Debora Myers, Jacinta Whyte ir Maurice Clarke) projektas Lietuvoje. Ši prieš daugiau nei metus sukurta programa su didžiuliu pasisekimu jau buvo atlikta užsienyje – 2002 metų pavasarį ir vasarą Slovėnijoje bei Vokietijoje.

Į Palangos festivalio programą įtrauktos ir “Nakties serenados” – tradiciniai prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro koncertai Gintaro muziejaus rožyne. Šiais metais bus surengti 6 koncertai, kuriuose kartu su orkestru gros smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir kiti žinomi atlikėjai. Kamerinės muzikos gerbėjams taip pat organizuojamas koncertų ciklas Gintaro muziejaus Židinio menėje.

Rengėjai tikisi, kad šis “Palangos vasaros naktų” festivalis taps tradiciniu.

Šios vasaros festivalį agentūra “ProArte” organizuoja su partneriais – Lietuvos nacionaline filharmonija ir Palangos miesto savivaldybe. Visi renginiai finansuojami Palangos miesto savivaldybės ir privačių rėmėjų lėšomis.

„Durų“ inf.

Operos solistas Algirdas Janutas: “Esu prasigėrusio Girkalnio kaimo pilietis”

PAŠNEKESIAI

Operos solistas Algirdas Janutas: “Esu prasigėrusio Girkalnio kaimo pilietis”

Rugpjūčio 1-ąją prasidėsiantis 6-asis operos ir simfoninės muzikos festivalis “Muzikinis rugpjūtis pajūryje” į Klaipėdą sukvies net keletą garsių operos solistų. Algirdas JANUTAS, atliksiantis tenoro partijas Dž.Rosinio “Sevilijos kirpėjuje” ir abiejose Dž.Verdžio operų “Traviata” ir “Rigoletas” premjerose, – vienas iš jų.

Bet šįkart su solistu kalbame ne apie vaidmenis, o apie menininko vietą šiandienos Lietuvoje, apie provinciją savyje ir už jos ribų.

Decentralizacijos šalininkas

– Būdamas labai užimtas, Jūs vis dėlto sutikote dalyvauti Klaipėdos muzikinio teatro rengiamame operos, simfoninės bei kamerinės muzikos festivalyje. Kuo paaiškintumėte šį apsisprendimą?

– Man brangus bet koks kultūrinis reiškinys, vykstantis, besiplėtojantis ne sostinėje. Esu decentralizacijos šalininkas. Tai ypač aktualu šiuo metu, kai tampame Europos Sąjungos nariais. Tai tik pas mus kultūros funkcionieriai mano, jog pagrindinis kultūros principas – centralizacija. Nieko panašaus. Egzistuoja begalė pavyzdžių, kai išgarsėja kolektyvai ar atlikėjai iš vadinamos provincijos. Ne kartą teko koncertuoti diriguojant Mišeliui Plasonui (Miechel Plasson), vienam garsiausių dirigentų Europoje. Jis prieš 30 metų ne Paryžiuje, o būtent Tulūzoje įkūrė simfoninį orkestrą. Panašiai kaip Stasys Domarkas, subūręs Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą Klaipėdoje.

Kas įrodo festivalio prestižą?

– Dalyvaudamas dabartiniuose teatro pastatymuose, aš stebiu, kokį grandiozinį darbą atlieka jūsiškis festivalis. Trys stambios operos – tai išties totalus darbas. Ir tai neabejotinai įrodo festivalio prestižą. Nepaisant to, kad jam, kiek teko girdėti, Kultūros ministerija, o tiksliau – Kultūros ir sporto rėmimo fondas šįkart visai neskyrė lėšų. Tai vėlgi akivaizdžiai pastebimas centralizacijos pavyzdys. Labai nesunku suvokti visą “paramos” mechanizmą. Puikiai žinau Tomo Mano festivalį, žinau, kas jam vadovauja, žinau, kad tie patys asmenys yra ir ekspertų komisijų, kurios lemia pinigų paskirstymą, nariai…

Kalbant apie regioninę kultūrą, svarbu akcentuoti tai, jog šiam tikslui reikalingi pinigai turėtų pasiekti vietos menininkus. Kai iš sostinės atvažiuoja saujelė menininkų (vėlgi kalbu apie Tomo Mano festivalį), tai dar visai nereiškia, jog kažkas svarbaus ir kardinalaus vyksta. Be abejo, ir Tomo Mano festivalyje būna pavykusių projektų, bet iš esmės tai – tik kamerinis renginys, ir tiek. Žinoma, humanistinės mintys nepaprastai žavios, bet tai “memelenderiškas” festivalis. Man būtų žymiai aktualiau, jei Nidoje vyktų Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ar Vydūno – lietuviškų autoritetų – festivaliai. Nematau prasmės vokiečiams pristatinėti Tomą Maną, remiantis lietuviška pozicija ir tradicija.

Sąmoningai žlugdo

– Žinoma, kaip ir kiekvieną blaiviai mąstantį žmogų, mane labiausiai piktina pats finansavimo klausimas. Nelabai gerai žinant arba, teisingiau pasakius, labai gerai žinant lėšų paskirstymo “principus”, atrodo keista ir neskaidru. Jau minėjau, kad dėl stiprios centralizacijos Klaipėdos muzikinio teatro rengiamas “Muzikinis rugpjūtis pajūryje” su savo ryškiais uždaviniais – geriausių muzikinių veikalų pagrindu ugdyti čia gyvenantį ar vasarą atostogaujantį klausytoją – nesulaukia deramo dėmesio ar įvertinimo. Juk ir šįkart Klaipėdoje statomos net trys operos! Kaip tai galima lyginti su keliais kameriniais koncertėliais besipuikuojančiu festivaliu?!

Kultūros ministerija deklaruodama, kad remia regioninę kultūrą, iš tiesų ją žlugdo ir, manau, tai daro sąmoningai. Nenustebčiau jei daugelis meno kolektyvų, teatrų vadinamuose regioniniuose miestuose, taip pat ir Klaipėdoje, ilgainiui išnyks. Čia derėtų gribojedoviškai paklausti: “A sudji kto?” (O kas teisėjai?). Kultūros ministrė, – tai yra mano nuomonė, – absoliučiai atsitiktinis žmogus. Tereikia prisiminti “garsiąją” ministrės kalbą, pasakytą įteikinėjant diplomus Lietuvos muzikos akademijos absolventams, kai iš jos lūpų jiems buvo palinkėta tapti „marijonais mikutavičiais“… Daugiau nei paradoksalu ir net nejuokinga.

Čia ir svetur

– Galbūt kultūrinė situacija buvo žymiai palankesnė, Lietuvos kultūros ministerijai vadovaujant Gintui Kėvišui? Juk Vilniaus operos teatras dabar berods stebina tikrai intriguojančiais projektais?..

– Kaip galima potvynį lyginti su gaisru?! Iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro išėjau tą pačią dieną, kai tik jo vadovu buvo patvirtintas G.Kėvišas.

Pastaruoju metu Lietuvoje koncertuoju žymiai mažiau. Nors, tiesą pasakius, namais laikau visą šią zoną – Sankt Peterburgą, Taliną, Rygą, Vilnių, Maskvą. Žinoma, kartais nevalingai lyginu šiuos miestus. Turiu pastebėti, nors jie skiriasi savo reikšmingumu, mastais ir kitkuo, bet Klaipėda, kaip ir Maskva, išsiskiria neprovincialiu požiūriu į savo menininkus.

Pinigai iškeliauja iš Lietuvos

– Kodėl tuomet jaunieji menininkai neskuba važiuoti į “neprovincialiai” mąstančią provinciją?

– Jeigu provincijoje bus mokama tiek, kiek dabar yra mokama, čia niekas nevažiuos. Dabar gi menininkai gyvena ten, kur gali pragyventi, kur yra didesnė pasiūla. Nesąmonė, kad kultūra blogai finansuojama, lėšos blogai, neproporcingai paskirstomos viduje. Mūsiškių atlikėjų honorarai čia keliolika kartų mažesni, nei yra mokama gastrolieriams. Taigi didžioji dalis pinigų iškeliauja iš Lietuvos. Paradoksalu, bet taip yra.

Aišku, yra ir tokia grupė studijas baigusiųjų, kurie bet kokia kaina, net ir neturėdami galimybės tobulėti, pasirenka likimą sostinėje. Bet apie idiotus, kurie nežino ir nesupranta, kas jie yra, kalbėti net neverta.

Patirtis yra pats didžiausias dalykas. Netgi neigiama patirtis yra patirtis… Tai – jau dialektinis klausimas ir kategorija. Žinoma, dabar didžioji dalis Lietuvos menininkų yra atsidūrę tokiose sąlygose, kad nelabai turi ką prarasti…

Nebijo prarasti

– Kuriai menininkų kategorijai priskirtumėte save?

– Tiems, kurie NEBIJO prarasti. Yra puiki vokiečių patarlė: “Jei prarandi pinigus – nieko neprarandi, jei prarandi sveikatą – prarandi kai ką, jei prarandi charakterį, o tiksliau – principus, tai prarandi viską”. Žinoma, negalėčiau pasakyti, kad visą gyvenimą laikausi vieno principo. Čia kaip ir su sąžine, – ji gali būti, bet staiga gali ir dingti… Nenorėčiau moralizuoti ar heroizuoti savo poelgių, bet politinių kompromisų, nutylėjimų nesu sau leidęs.

Nelaiko savęs „pasaulio piliečiu“

– Jūs iš tiesų daug keliaujate, Jūsų gastroliniai maršrutai – nuo Singapūro iki Maskvos. Gal save laikote “pasaulio piliečiu”?

– Nesąmonė! Nelaikau savęs jokiu “pasaulio piliečiu”. Aš laikau save Girkalnio (iš ten kilusi A.Januto mama – aut. past.) kaimo piliečiu. Teisingiau būtų pasakius, jog esu prasigėrusio Girkalnio kaimo pilietis…

Aš pasaulį įsivaizduoju kaip savo kaimą. Nors niekad jame negyvenau, sapnuoju jį nuolat. Tai greičiau virtuali Tėvynė. Nors tas kaštonas, po kuriuo užaugau, – seniai jau nukirstas, bet aš jį tebesapnuoju. Mano senelis ten buvo pirmas mano dainavimo mokytojas, mokęs kaip bažnyčioje reikia giedoti: balsas turi būti lygus lygus ir nereikia šaukti… Tai sakralūs dalykai.

Kas yra tie “pasaulio piliečiai”? Visi esame “pasaulio piliečiai”! Nejaugi tas, kuris nuolat gyvena lėktuve, tarp dangaus ir žemės, yra “pasaulio pilietis”? Aš džiaugiuosi, kad vaikštau žeme.

Kalbėjosi

Ovidijus PETKEVIČIUS

Švyturių blyksnių apžavėti

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Švyturių blyksnių apžavėti

Ignas KAZAKEVIČIUS

“Klaipėdos galerijoje” praėjusį ketvirtadienį atidaryta ir tris savaites veiks paroda “Pamario švyturiai”. Galerija šiam projektui subūrė aštuonis Klaipėdos dailininkus: Arūną Mėčių, Edvardą Malinauską, Liną Julijoną Jankų, Algimantą Jusionį, Vidą Pinkevičių, Rytą Jurgelį, Gražiną Oškinytę-Eimanavičienę ir Laimą Gedvilaitę-Sakalauskienę. Kelionės akimirkas jiems „bemedžiojant švyturius“ užfiksavo fotomenininkė Aurelija Čepulinskaitė. Kaip ir derėtų, ši jūrinė simbolika dedikuota Jūros šventei. Projektą parėmė miesto savivaldybės Kultūros skyrius.

Iš pradžių buvo idėja…

…Ir saulė, ir vandenys – pridurkime. Projekto nevaržė ideologiniai rėmai, – tai nebuvo tradicinis pleneras. Eskizavimui ir objektų apžvalgai pakako vienos dienos. Klajojančio plenero metu plaukiodami po marias, lankydamiesi “švyturingose” vietovėse dailininkai tik eskizavo šiuos vandenų kelrodžius. Visa kita – tradicinis darbas dirbtuvėse. Taip buvo tikimasi sulaukti brandesnių kūrinių, ne vien lengvų plenerinių improvizacijų.

O vis dėlto – kokios gairės liko? Meninis vaizdas parodoje-projekte susietas su istorinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Švyturys – išimtinai mūsų krašto simbolis. Jis asocijuojasi su šviesa, šiluma, gimtuoju uostu. Švyturio blyksniai primena apie čia gyvenančius žmones, jų svajones ir rūpesčius… Primena apie kitus, kaimynams šviečiančius švyturius.

Turint omeny tokį ekstra, sunkiai “apeinamą” motyvą, buvo galima tikėtis dvejopų versijų kūrinių – romantinių, mistika ar legendų personažais apipinančių šiuos pastatus ir daugiau ar mažiau realistinių, tiesiogiai atspindinčių temą.

Ar atpažįstame?

Manau, jog atpažinsite Jūros šventei skirtoje parodoje eksponuojamų klaipėdiečių kūrinių braižą. Pažįstamas koloritas, forma… O turinys? Būtent pastarasis ir intriguoja – ar tapant ir piešiant “ne savo” motyvą pakito kūrinio kompozicija, paskiri jos elementai?

Paroda – teminė. Tad dailininkus koreguoja realus motyvas ir nauja aplinka. Kaip perteikti ją, kad kūrinys netaptų banalia realybės versija? Juk pasitaiko, kad “įkinkyti” į temą autoriai savotiškai jai pasiduoda, stengiasi kurti priimtiniausia (taip jiems atrodo) tam motyvui maniera.

Sutikite, jog vienaip tapoma jūra, kitaip rudeninis peizažas ar miesto panorama. Skiriasi urbanistinės ir natūralios gamtos formos. Jos tarsi pačios reikalauja skirtingų išraiškos priemonių. Vienu atveju reikalinga faktūra, išbraižymai dažo paviršiuje, spalvingas daugiasluoksniškumas. Kitu – priešingai, pastarąjį tikslingiau išgauti lesiruojant. O kur dėmės, potėpio ir kitokia kalba, besikeičianti nuo stiliaus, kuriame norima motyvą įprasminti, poveikio? Tarkim, ekspresionistas ar abstrakcionistas imasi realizmo ir nesąmoningai balansuoja tarp dviejų krantų – atmeta tai, kas laisviau būdavo išreiškiama įprasta ir įvaldyta maniera, arba stengiasi jai pajungti motyvą.

Skirtingi rakursai

G.Oškinytė-Eimanavičienė ir L.Gedvilaitė-Sakalauskienė popieriuje švelniais grafiniais prisilietimais suliejo oro ir vandens stichijas. Paveikslai tapo optiškai vientisi, įsivyravo neutrali grafinė koloristika, kurioje susiplakė linijos, taškai, punktyrai, tarpusavyje susiliejo tonai. Su tvirta žeme beasocijuojąs švyturys į dailininkių paveikslus įnešė rimties ir statikos, jie tapo mažiau lyriški.

A.Mėčius vienintelis švyturius „apipavidalino“ siurrealistinių fantazijų gyventojais. Toliuose dunksančius statinius (ar piratų lobius?) saugo keistos, magiška juvelyrika pasidabinusių roplių porelės. Arūno pasaka mus gali nukelti į tuos laikus, kuriuos tartum juntąs, žvelgdamas į pasendintus, suskeldėjusius darbus.

E.Malinauskas eksponuoja du skirtingų metų (2003 m. ir 1977 m.) paveikslus. Dabartinis kūrinys labai iliustratyvus. O “ankstyvasis Malinauskas” imponuoja subtiliai struktūriškai klojamais dažais, lokalinėmis atspalvių plokštumomis.

Staigmeną pateikia A.Jusionis, viename darbe į pirmą planą išstūmęs medžių kamienus. Tvarkingi kontūrai, iškilmingos spalvos ir, svarbiausia, daug erdvės. Nebeliko suabstraktintos miesto panoramos atkarpų. Justi, kad Jusionis iš tiesų išėjo už miesto ribų.

V.Pinkevičius šįkart atsisakė pamėgto linijinio pasakojimo ir centrinės kompozicijos. Atsirado vaizdas iš paukščio skrydžio, aktyviau suskamba įstrižainė, asimetrija. Literatūrinė romantika – uostas, žmonės vėjyje, dangų skrodžiančios švyturio juostos – išlieka.

O L.J.Jankus surado tik vieną švyturį ir įkomponavo į puikiai atpažįstamą stambių potėpių tinklą.

Ypatingo prieskonio parodai suteikė A.Čepulinskaitės fotoblokai. Viename autorė surinko savotiškus menininkų autografus – suklijavo jų portretus ant degtukų dėžučių, kitame – aštriu rakursu įamžino kopa ropojančius menininkus laimės žiburio link. Taip fotolanguose atsirado su švyturio simbolika siejama kelionės potekstė.

“Meno zonoje” įsikūrė ypatinga publika

PROJEKTAI

“Meno zonoje” įsikūrė ypatinga publika

Goda GIEDRAITYTĖ

Kiekvienas iš mūsų yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.

(citata ant Šiuolaikinio meno centro sienos)

Kas Jūros šventės metu klajodami po šventiškai šurmuliuojantį miestą užklydo į K.Donelaičio aikštę, pateko į Klaipėdos menininkų grupės “Žuvies akis” organizuotą renginį “Meno zona”. Joje per tris Jūros šventės dienas buvo pristatytas Klaipėdos ir kitų šalies miestų jaunų, kūrybingų ir perspektyvių menininkų potencialas – skulptorių, modeliuotojų, tapytojų, body art’o kūrėjų, didžėjų ir džiazo muzikantų kūryba.

Pirmą sykį į šventinę geografiją įtraukta nauja miesto erdvė. Ir tai puikiai pasiteisino! Taip pat ir organizatorių idėja – surengti renginį Klaipėdos menų mekoje (šalia KU Menų fakulteto bei Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (KVDK)). Buvo orientuojamasi į akademinį jaunimą bei vyresnius, norinčius pajusti meno pulsą. Jauki aikštės aplinka, natūralus medžių lapijos kuriamas skėtis, leidęs pasislėpti nuo kaitrių vasaros spindulių, pačių menininkų pasiūtos oranžinės pagalvės, viliojusios prisėsti ir įsilieti į meno pasaulį, – viskas buvo skirta kameriniam žiūrovų sambūriui.

Liepsnojančios medžio šakos

Penktadienį kiek pavėlavęs prasidėjo degančių skulptūrų kūrybinis workshop’as. Tris dienas šeši menininkai (VDA ir KVDK absolventai) lipdė, klijavo, “augino” gigantiškas skulptūras iš medžio ir gofruoto kartono plokščių. Projekto organizatoriai specialiai nepasiūlė vieningos workshop’o temos, taip suteikdami menininkams visišką kūrybinę laisvę. Autorių improvizacijos rezultatas – šešios visiškai skirtingos skulptūros, reflektuojančios ne tik menininkų idėjinę, bet ir techninę diferenciaciją.

Skulptorius A.Petkus buvo ištikimas savo pasirinktam kūrybiniam keliui – kurti įvairių buitinių objektų ir daiktų parafrazes, todėl sukonstravo gigantišką kirvį. Jam antrino R.Naujalis, padirbinęs spygliuotą “Televizorių”, kurio centre šmėžavo medžio drožlių pripildyta oranžinio audinio skiautė. Tuo tarpu klaipėdietis M.Sakalauskas ir panevėžietis S.Tallat-Kelpša atsidavė konceptualistinei pajautai. Pastarasis autorius savo kūrinį “Įniršis” užpildė oro balionais, kurie liepsnojant skulptūrai sproginėjo, primindami įprastinę žmonių reakciją. Pats minimalistiškiausias M.Sakalausko kūrinys iš tiesų slėpė giliausias simbolines interpretacijas, kurias kiekvienas suvokė savaip. Juvelyriškai sukaltas D.Vaičekausko “Drakonas” pasižymėjo precizija ir išbaigtumu. Animalistinę tematiką plėtojęs J.Malinauskas sukūrė “Paukštį Feniksą” – aliuziją į artėjančią skulptūrų baigtį bei kitąmetį jų kūrybinį prisikėlimą.

Sekmadienio vakarą žiūrovai galėjo pamatyti ne tik workshop’o rezultatus, bet ir atsisveikinti su šešiomis medžiu kvepiančiomis skulptūromis. Vėliau jos buvo išvežtos į Šiaurės ragą, kur per kelias minutes iki vidurnakčio paskendo ugnies liepsnose…

Ant podiumo lipo Mada

Vakarinė penktadienio programa skendėjo paslaptinguose mados kūrėjų burtuose, kuriuos protarpiais išsklaidydavo klaipėdiečio Dj Softy Soft bei Dj Mazilio (a blow) iš Vilniaus muzikinės improvizacijos.

Žiūrovams drabužių salonų tinklas “IMITZ”, VDA Kostiumo katedros studentai, “Mados infekcijos” dalyviai bei daugelio tarptautinių konkursų nugalėtojai pristatė aštuonias drabužių kolekcijas. Pirmoji renginį pradėjo “IMITZ” su naujausia nešiojamų jaunimo drabužių kolekcija, pasižymėjusia charakteringais gatvės mados elementais. Ją pakeitęs A.Norkutės “Arlekinas” alsavo kitoniška dvasia: svaigiu senųjų teatro tradicijų ir šiuolaikiškumo kontrastu. Modeliuotojos L.Larionovos “Cherchez la femme” papildė skulptorės L.Siuchinos iš papjė mašė sukurti aksesuarai: veido kaukės, kepurės, diržai. K.Kolevaitytė improvizavo “pupytės” tema, taip ir pavadindama savo kolekciją. Šešios rausvom rokoko stilių atliepiančiomis pūstomis kelnaitėmis bei suknytėmis ir dideliais baltais perukais pasidabinusios manekenės priminė pasivaikščioti išvestus pudelius.

Jau minėta L.Larionova pristatė ir lengvų, skaidrių audinių kolekciją “SKY 12 km”, pasižymėjusią grakščiais siluetais, vientisa spalvine gama bei netikėtais kirpimais. Pristatydama kolekciją “Į temą” E.Žiemytė ant podiumo išritino vaivorykštės spalvose skęstančius netradicinių formų modelius. Avangardinę kolekciją vainikavo žaisminga choreografija. A.Miniotaitės “Kamasutros” kolekcija pasirodė aidint seksualiems muzikos akordams: tiesios linijos, griežtas kirpimas, vienspalviai audiniai ir intrigą slepiantys kompiuterinės grafikos motyvai ant jų… Erotinių nuotraukų transformacijos buvo įžvelgiamos tik labai akylam stebėtojui. Vakarą užbaigė D.Atkočiūnaitės kolekcija “Pieniniai dantys”: trapūs modeliai, baltos spalvos paletė, spalvoti siuvinėjimai, netikėčiausios detalės ir subtili audinio pajauta sukirbino ne vieno žiūrovo širdį.

Spalvotos drobės traukė išbandyti save

Šeštadienio popietę “Meno zonoje” aidėjo ne tik duslus skulptorių plaktukų ir kirvių smūgių garsas, bet ir smagus tapytojų klegesys. Prasidėjęs tapybos ant drobės workshop’as suintrigavo ne vieną praeivį, panorusį išbandyti save tapyboje. Tad kūrybinį darbą susirinkusieji galėjo ne tik stebėti, bet ir kelioms akimirkoms patys tapti menininkais.

Per kelias valandas ištemptos tarp medžių dešimt baltų drobių (2 x 1,5 m) virto spalvingais meno kūriniais. Kiekvienas tapytojas improvizavo jam artima tema. Vieni naudojo natūralistinius gėlių motyvus (I.Šeputytė), kiti – animalistinius elementus (L.Gudaitytė). Treti variavo pirmine spalvų ekspresija (L.Zbarauskaitė, S.Želnytė, D.Kvekšaitė). Dar kiti į savo darbus įaudė figūrinius motyvus (V.Gordina, V.Saveika). Jūros temą plėtojo G.Žindžiūtė. Net dvi drobes ištapė savanoriai žiūrovai: “Jūratės ir Kastyčio” paveiksle išryškėjo grakštūs dviejų kūnų siluetai, puikūs piešėjo sugebėjimai, o kitos drobės “Kojos” autorė atsiskleidė subtilia proporcijų ir spalvinės gamos pajauta.

Vakare surengto aukciono metu buvo parduoti net 5 paveikslai.

Tapė ant kūno ir džiazavo

Vakarinę šeštadienio “Meno zonos” programą gaubė ypatinga paslapties ir gundančios intrigos skraistė – tapyba ant nuogo kūno alsavo geidulingumu ir fantazija. Keturios nuogos merginos bei du vaikinai iš publikos, pasiprašę, kad jų kūnus išmargintų piešiniais, vos per kelias valandas tapo įspūdingais meno kūriniais – gyvaisiais paveikslais.

Tapybai menininkai naudojo specialų teatrinį grimą, kosmetinius pieštukus, teptukus, kempinėles, pirštus – viską, kas leistų kuo efektingiau atskleisti kūno grožį. Raudonos ir mėlynos spalvų abstraktus J.Malinausko ir G.Žindžiūtės piešinys “Tribal” kvepėjo afrikietišku žavesiu, o pirmykščių genčių tradicijas dar labiau pabrėžė šiurkščia ašutine virve apvytos merginos rankos, kojos ir kaklas. V.Giedrai-čio kūrinyje (publikos pripažintas geriausiu) dominavo tatoo meno elementai. Juodos spalvos piešinys vyniojosi modelio nugara, pečiais ir pilvu, kontrastingai išryškėdamas geltonos spalvos, dengusios visą kūną, paviršiuje.

A.Končiūtės (2000 m. Lietuvos makiažo ir body-painting’o konkurso prizininkės) bei S.Tallat-Kelpšos bendras darbas alsavo “amazoniška” dvasia. Autorių panaudota auksinės, rudos ir mėlynos spalvų gama atskleidė moters geidulingumą… Tuo tarpu V.Saveika bei J.Gečaitė improvizavo floristine ornamentika, ja tarsi vijokliniu augalu padengdami visą modelio kūną. Priešingai šių dviejų autorių pasirinktai baltos spalvos dominantei D.Kvekšaitė ir S.Želnytė modelio kūną panardino į raudonos ir žalios spalvų kontrastą. Dailininkė iš publikos, pasiryžusi save išbandyti body-painting’e, savo modeliui pasirinko mėlynos spalvos paletę. Išbaigtas, herbiniu principu sukurtas autorės piešinys puikiai išryškėjo ant nuogo vaikino pilvo bei nugaros.

Tapybos ant kūno akciją visą vakarą lydėjo KU Menų fakulteto Džiazo katedros studentų K.Kaštauno (gitara), M.Proškino (klavišiniai) bei M.Vadoklio (trimitas) ir Dj Genio (OES) kūrybinis projektas. Netikėtas gyvos bei Dj miksuojamos muzikos junginys dar kartą pabrėžė skirtingų meno šakų sąveikos savitumą.

Pabaiga yra pradžia

Paskutinį sekmadienio vakarą “Meno zonoje” (kaip ir visame mieste) klajojo nuovargio, poilsio ir ramybės ilgesio dvasia. Todėl vakarui pasirinkta muzikos ir videomeno programa puikiai tiko relaksuojančiai publikai. Keturi muzikos kūrėjai (klaipėdietis Dj m/play, šiaulietis fingus bei vilniečiai lys ir rising_spirit) pristatė savo kūrybines pajėgas. Jiems talkino jauni videomenininkai iš Vilniaus „Madefromrecycledpaper“ ir „Vėsų Rytą“, vietoje kūrę videoimprovizacijas.

Visą “Meno zonos” programą vainikavo jau minėta degančių skulptūrų akcija Šiaurės rage. Paskutinis 2003 metų Jūros šventės fejerverkas… užbaigė šventę, bet kartu įžiebė kitos šventės laukimo džiaugsmą…

“Meno zona” buvo pirmasis tokio pobūdžio ir masto renginys Jūros šventės metu, skirtas menininkams, kūrybiniam bei akademiniam jaunimui, ir visiems, norėjusiems pabėgti nuo centrinių gatvių spūsties. Projekto organizatoriai – menininkų grupė “Žuvies akis” – tikisi, kad bent kelioms dienoms, valandoms ar nors sekundėmis kiekvienas, atėjęs į “Meno zoną”, pasijuto menininku. Tikslas pasiektas…

…to be continued…

PQ’03 – pasaulio labirintas ir širdies rojus

ĮVERTINIMAS

PQ’03 – pasaulio labirintas ir širdies rojus

Aina ZINČIUKAITĖ

Prahoje birželio 13-29 dienomis vyko tarptautinė scenografijos ir kostiumo dizaino bei architektūros paroda – Prahos kvadrienalė – 2003 (PQ’03). Joje apsilankė ir grupė klaipėdiečių, besidominčių teatru ar dirbančių šioje srityje.

Provokavo vaizduotę

PQ tikslas – apžvelgti geriausius pastarųjų penkerių metų teatro pastatymus. Parodoje kiekviena šalis turi galimybę pristatyti savų menininkų darbus, kurie vėliau vertinami specialiai tam sudarytos tarptautinės ekspertų komisijos. Brandžiausi apdovanojami diplomais, medaliais, tarp kurių svarbiausia – Auksinės Trigos nominacija. Šiais metais ji įteikta Didžiajai Britanijai.

PQ’03 – jubiliejinė, dešimtoji paroda, kurios moto – „Pasaulio labirintas ir širdies rojus“. Jis taikliai perteikia šiuolaikinio sudėtingo, daugiakultūrinio pasaulio idėją ir nusako parodos pobūdį – „po vienu stogu“ ir sujungti skirtingų šalių kultūras, patirtis, vizijas.

Kūrybiškumo aspektu ši paroda lankytojams bei dalyviams tapo savotišku širdies rojum. Scenografija nėra savarankiška meno šaka. Ji visada išlieka sudėtinė teatro meno dalis. Dėl šios priežasties parodos lankytojas, apžiūrinėdamas pristatomus darbus (nuotraukos, maketai, eskizai, videomedžiaga, kostiumai), negali likti vien pasyvaus stebėtojo pozicijoje. Jis provokuojamas pasitelkti vaizduotę, kad suvoktų vieno ar kito teatro pastatymo esmę. Kita vertus, pačiam menininkui, reprezentuojančiam šalį, atsiveria platus kūrybinių ieškojimų, interpretacijų laukas, – kaip geriau, tiksliau, originaliau perteikti savo idėją sąlyginai mažoje parodų rūmuose tam skirtoje erdvėje.

Iš tiesų teatrinio scenovaizdžio darbai buvo pristatomi pačiomis įvairiausiomis formomis ir būdais: nuo tradicinės, išgrynintos klasikinės scenografijos iki drąsiai modernios, nuo minimalistinės iki eklektinės.

Pulsavo teatro dvasia

Be pagrindinių salių, kuriose buvo įkurdinti šalių bei jų meno mokyklų stendai, PQ’03 buvo centrinė salė, pavadinta „PQ širdimi“. Visą parodos laiką čia vyko nenutrūkstantis vyksmas (diskusijos, seminarai, performansai, šou, spektakliai), į kurį galėjo įsitraukti kiekvienas norintis ir turintis ką pasakyti ar išreikšti. “PQ širdis“ sukūrė ypatingą PQ’03 atmosferą, kurioje panaikinta riba tarp paprasto lankytojo ir dalyvio-autoriaus. Čia kiekvienas galėjo tapti aktyviu dalyviu. Taigi neapsiribojama vien paroda. Taip priartėjama ir prie teatro – kaip kūrybinio vyksmo – esmės, kurią galima apčiuopti ne iš žiūrovo, o iš kūrėjo pozicijos. Be abejo, to įsiliejimo, dalyvavimo šiame procese kokybė – atskira tema. Svarbu pats faktas, galimybė, kurią pavadinčiau kūrybinio vyksmo teatre iliustracija.

Apsilankymas PQ – nemažas įvykis, kurio metu įgytą patirtį bei įspūdžius lemia kiekvieno žmogaus interesai. Paroda vertinga išsamia informacija apie naujausius spektaklių pastatymus, kūrybinius sprendimus, tendencijas, kryptis. Be abejo, tokią medžiagą šiais laikais įmanoma gauti ir kitais būdais. Tačiau PQ nepakeičiama bendravimo, nuolatinių kūrybinių ieškojimų ir interpretacijų aspektu. Tai ypatinga terpė su pulsuojančia teatro dvasia, kurios kartais pasigendame apsilankę tikrame teatre.

Būdas pasitikrinti

Vertinant PQ sąsajas su Lietuva, galima išskirti du pagrindinius aspektus. Pirmiausia – tai galimybė pristatyti parodoje geriausius šalies scenografų darbus. Kartu tai būdas pasitikrinti, įvertinti savų menininkų kūrybą pasauliniame scenografijos kontekste. Šiais metais Lietuvos stendas apipavidalintas pagal J.Paulėkaitės sukurtą scenografiją spektakliui „Karalius Oedipus“ (O.Koršunovo teatras, 2002).

Kitas ne mažiau svarbus aspektas – teatru besidominčių ar šioje srityje dirbančių žmonių apsilankymas parodoje. Pastariesiems PQ – puiki proga užmegzti naujus kontaktus, pasidalinti patirtimi su kolegomis, pasisemti naujų kūrybinių idėjų.