IKONOGRAFIJA

Kokia ji, šiuolaikinė Madona?

Ramunė PLETKAUSKAITĖ

Rytoj 17 val. Klaipėdos paveikslų galerijoje (Liepų g. 33) bus pristatyta antroji meno projekto “Švenčiausiosios Mergelės Marijos ikonografija mene. Lietuva – Europa“ paroda „Šiuolaikinė Madona“.

Ekspozicijoje – šiuolaikinių lietuvių dailininkų profesionalų tapybos, grafikos kūriniai, taip pat – fotoatspaudai drobėje, videoprojekcija. Parodoje pristatomos šiuo metu aktyviai kuriančių menininkų Madonos versijos. Autoriai atsako į klausimus: kokias prasmes šių dienų žmogus įskaito Madonos motyve? Kokias nori matyti? Koks šiuolaikinės Madonos įvaizdis? Žiūrovai irgi turės progą pamąstyti, kas ji – šiuolaikinė Madona? Dievo, žmogaus motina, popžvaigždė, prostitutė?.. Tradicinė liaudies skulptūra ar kičinė reprodukcija?..

Projekto vadovas VĮ Klaipėdos dailininkų fondo pirmininkas dailėtyrininkas Ignas Kazakevičius pabrėžia, jog tai – tarptautinis, daugiametis kultūros paveldo ir šiuolaikinio meno sąsajas teigiantis projektas, startavęs šį pavasarį Kretingos muziejuje šiuolaikinės lietuvių tapybos ir grafikos paroda „Iš dailininkų archyvų“, kurioje taip pat buvo pristatyta erdvinė instaliacija – savotiška istorinė temos retrospektyva. Anot projekto vadovo, kaip ir pirmąja projekto paroda, taip ir dabar – pristatant žymiausių senosios bei aktualiausių šiuolaikinės vaizduojamosios dailės kūrinių ekspoziciją, siekiama pabrėžti sakralaus meno tradicijos gyvybingumą. „Projektas paremtas šv.Marijos tipų formos kaita meno istorijoje. Tai kelionė per epochas, prisimenant bei akcentuojant joms būdingą stilistinę meno kalbą ir jos poveikį šių dienų menininkams“, – teigia I.Kazakevičius.

„Šiuolaikinės Madonos“ ekspozicija suformuota tradiciniu ir skaitmeniniu būdu. Skaitmeniniame variante bus galima išvysti įvairių laikmečių kūrinius, informaciją apie juos bei jų autorius. Renginio metu ši informacija bus demonstruojama plačiaformačiame ekrane.

FOTOGRAFIJA

Pasikalbėjimas dviese

Goda GIEDRAITYTĖ

Šiandien 17 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaromos šiauliečių fotomenininkų Aleksandro Ostašenkovo ir Reginos Šulskytės fotografijos parodos.

A.Ostašenkovo kūriniai ekvilibristiškai laviruoja tarp žmogaus subjektyvios patirties – atminties, pagarbos, nostalgijos ir objektyvios jį supančios kasdienybės, tikrovės laikinumo, nujaučiamos mirties, aplinkos irimo ir erozijos. Tokia sielos išraiškos pusiausvyra charakterizuojama kelio įvaizdžiu, kurio kryptis ir tikslas, anot kritikės A. Narušytės, neapibrėžti, svarbiausia – pats judėjimas, vietų kaita ir savęs, keliaujančio laiku – stebėjimas. Su laiku bei laikinumu sietinas ir “juodai-baltos” fotografijos pasirinkimas. Pati fotografija formos atžvilgiu – minimali, varijuojama vos keliais principais: faktūrų supriešinimu, prieblandos, pilkos šviesos sklaida, horizontalios linijos pabrėžtimi.

A.Ostašenkovo „Kito kranto“ ieškojimams antrina R.Šulskytės „Interpretacijos“. Tačiau fotografė, priešingai kolegai, į kasdienybės objektus žvelgia iš vidaus… T.y. per tą patį kasdienybės stiklą ir vis dėlto varijuodama regimais kasdieniškais objektais (stalas, užuolaidos, gatvės grindinys), autorė, pasitelkusi fotokamerą, transformuoja ją supančią aplinką ir kuria abstrakčias objektinės realybės vizijas. Jas R. Šulskytė panardina šviesos ir šešėlių gelmėn, tuo būdu atskleisdama tikrovės būties – nebūties veidą.

Dviejų fotografų regimybės dialogas su esama ir nesama kasdienybe, laikinu ir amžinu pasauliu prasideda… ir tęsis iki lapkričio 16 dienos Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3).

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Kur slepiasi spalvos?

Ignas KAZAKEVIČIUS

Raudona ir juoda

Šiandien, spalio 29 dieną, 17.30 val. „Klaipėdos galerija“ (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) keičia rūbą, nes pristato “raudonai juodą” meną.

Keisdama rūbą, galerija dekoruos patalpas, na, o dailininkai eksponuos kūrinius, kuriuose dominuos šių dviejų spalvų santykis. Dalyvaus Klaipėdos tapytojai ir grafikai.

„Pavargusi“ nuo rimtų parodų galerija siūlo pailsėti ir paklaidžioti simbolizmo labirintais. Ką galima išreikšti šiomis spalvomis? Ar tiesa, jog raudona – aistros, o juoda – mirties spalva? O gal tai tik paletės ribos, tačiau ne riba ekspresijai?.. Juk galima groti ir viena, šiuo atveju – ir dviem stygomis.

Spalvos romantiškuose A.Mėčiaus, A.Klemencovo, S.Bertulio, A.Adomavičie-nės, A.Kliševičiaus, L.Natalevičiaus kūriniuose šįsyk slėpiasi po jų paviršumi… Užtat galerija pražys keistomis gėlėmis!..

Kelionė švytėjimo link

Jei tik ką spėliojome, kur dingsta spalvos, o štai užsukę į „Paletę“ (Taikos pr. 18) matome gerai pažįstamą tapybą. Čia eksponuojami įvairių laikotarpių Vido Pinkevičiaus darbai.

Ankstyviausių, devintojo dešimtmečio pradžios, drobių koloritas nusėtas pilkšvų, raudonų, geltonų atspalvių dėmėmis. Jos – vientisos aptakios, klampios. Turinys neįmantrus – žmogeliai pasvirę, medžiai, trobelės, nameliai sutrūniję.

Vėlėsniuose paveiksluose dėmės skaidosi, potėpio struktūra įgauna švytėjimą. Drobėse jį skleidžia pro formą besiveržiantys spalviniai lopinėliai.

Gaudžia įtampa

Sakysite, koks čia švytėjimas, jei V.Pinkevičius tapo apsilaupiusių namų fasadus, kiemų užkaborius, liūdnas figūrines kompozicijas?.. Jos tikrai nėra dailios pažiūrėti ar pakiliai stilizuotos. O dar grubi faktūra, pastozinės tapybos plotai, depresyvi – kosmopolitiškai ilgesinga atmosfera… Ir į daugybę plotelių suskaidytas paveikslas, kurio fragmentus vienija gaudžianti įtampa ir vienišumas. Taip, vienišumas – visame darbo formate. Jame karaliauja kelios pagrindinės, “nežemiškos” spalvos – dažniausiai mėlyna ir raudona. Jos sukuria ir valdo kaliausių, pamėkliškų vaizdinių, pusiau mitologinių būtybių, sfinksiškų sutvėrimų formas.

Įgyja svorį ir tūrį

V.Pinkevičiaus naudojama dažo materija svari savo apčiuopiamumu. Spalva čia įgyja svorį, tūrį bei kitus parametrus. Net metafizinius. Atsinaujinimas ateina per koloristiką, per spalvinės mozaikos kontrastą. Išcentriškai tįstantys figūrų žvaigždynai varva tamprioje antgamtiškoje erdvėje. O ekspresionistų taip mėgstama ir vertinama deformacija Vido darbuose išreiškia veikiau egzistencinę slinktį nei tragizmą ir skaudžius būties lūžius. Dailininkas tiesiog aktyvizuoja savo jauseną ir išlieja ją drobės paviršiun lokalių potėpių dėmėmis, suraiko jas teptuko įspaudomis.

Nesugestijuojanti akibrokštų menininko kūryba gali pasirodyti retrogradiška, mat jokie tapysenos ultimatumai čia nėra keliami, naujadarai ar naujareikšmės neatsiranda. Autorius ypatingai nesineria iš kailio, tapybos sintaksė išlieka dekoratyviai ekspresyvi. Išlieka monotoniška ir tarytum sako, jog žmogui išties malonu to paties numerio teptuku, ta pačia spalvine gama, dažnai tame pačiame formate tuos pačius siužetus tapyti.

O TEN, SOSTINĖJE…

Vyriausybė skirs meno premijas

Šiais metais bus skiriamos penkios Vyriausybės meno premijos už reikšmingus Lietuvos menui ir kultūrai darbus.

Pasiūlymus skirti meno premijas gali teikti asmenys, kūrybinės sąjungos, meno institucijos, visuomeninės organizacijos. Meno premijos skiriamos Lietuvos, taip pat Pasaulio lietuvių bendruomenės ir kitiems užsienio šalių menininkams. Tais atvejais, kai premija skiriama kolektyvui, ji išmokama po lygiai kiekvienam autoriui. Menininkų darbus vertins Meno premijų komisija, kuri sudaryta iš menininkų, kultūros darbuotojų, atsižvelgiant į Lietuvos kultūros ir meno

tarybos, Meno kūrėjų organizacijų asociacijos pasiūlymus.

Bienalės akcentas – kompiuterinė grafika

Rita BOČIULYTĖ

Lapkričio 5-ąją Vilniuje, Švento Jono gatvės galerijoje atidaroma 13-oji Vilniaus ekslibrisų bienalė. Tai tarptautinė knygos ženklų paroda ir konkursas, kuriuos tradiciškai kas antri metai mūsų sostinėje rengia Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos knygų draugija ir vilnietis grafikas Valerijonas Vytautas Jucys.

13-ojoje tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje dalyvauja 40 autorių. Į Lietuvą savo sukurtus knygos ženklus atsiuntė dailininkai iš Brazilijos, Japonijos, Argentinos, Belgijos, Lenkijos, Čekijos, Estijos, Latvijos. Be abejo, gausiausiai bienalėje dalyvauja Lietuvos grafikai, ištikimi ekslibriso žanrui.

Gana solidžiai šioje kompanijoje atrodo ir klaipėdiečiai dailininkai, savo ekslibrisus nebe pirmąsyk eksponuojantys (ir laurus pelnantys!) Vilniaus bienalėje. 13-ajai savo darbus pateikė grafikai Danutė Žalnieriūtė, Algis Kliševičius, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Ona Šimaitytė-Račkauskienė, į parodą dar ketina suskubti Mindaugas Petrulis.

Parodos išvakarėse paaiškėjo tradicinio bienalės konkurso rezultatai, įvardinti jo nugalėtojai, paskirti trys lygiaverčiai medaliai ir septyni diplomai už meniškiausius ekslibrisus. 13-osios tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės medaliai per vernisažą bus įteikti Jižiui Brazdai (Čekija, Praha), Lembitui Lochmusui (Estija, Talinas) ir Mikalojui Povilui Vilučiui (Lietuva, Vilnius).

Bienalės diplomais, jos žiuri sprendimu, bus apdovanoti knygos ženklų kūrėjai iš Latvijos bei Argentinos, taip pat vilnietis grafikas Marius Liugaila ir klaipėdietis Algis Kliševičius. Jis šį garbingą įvertinimą pelnė už kompiuterinę grafiką. Sveikiname! Juolab kad konkurencija auga, ir Vilniaus ekslibrisų bienalėje akivaizdžiai gerokai padaugėjo kompiuterinės grafikos pavyzdžių…

Vilniaus ekslibrisų bienalės paroda sostinėje veiks iki lapkričio 23-iosios, po to keliaus po Lietuvą. Uostamiestį ji turėtų pasiekti kitų metų pradžioje.

Pirmasis Šiaurės ir Baltijos šalių kino kūrėjų forumas

Lapkričio 14–16 dienomis į Vilnių pirmą kartą suvažiuos Šiaurės ir Baltijos šalių kino režisieriai bei prodiuseriai aptarti bendradarbiavimo galimybių, kuriant filmus, žengiant į Europos kino rinką ir pritraukiant lėšų kinui iš Europos Sąjungos fondų.

Pirmajame Šiaurės ir Baltijos šalių kino kūrėjų forume laukiama kino profesionalų iš Skandinavijos valstybių, Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Koprodukcijos forumo metu daugiausia laiko ir dėmesio bus skirta asmeniniams profesionalų susitikimams ir diskusijoms apie bendrų filmų kūrimo perspektyvas, idėjas ir konkrečius projektus. Kaip teigia renginio iniciatorė dr. Gražina Arlickaitė, tai savotiška kontaktų mugė. Numatyti naujus bendrus kino projektus yra ypač aktualu šiuo metu, kai trys Baltijos šalys tampa ES narėmis ir įgyja galimybę naudotis ES kino rėmimo fondais, įvairiais lygiais finansuojančiais audiovizualinius projektus.

Nauji vėjai

Tabako fabrikas sužadino klaipėdiečių ambicijas

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Turbūt nė viena iki šiolei įvykusi premjera nesujudino Klaipėdos menuomenės taip, kaip visą rugsėjo mėnesį savaitgaliais vykęs „Rudens sezonas tabako fabrike”. Jo iniciatoriai – Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius bei Teatro ir kino informacijos ir edukacijos, Lietuvos šokio informacijos centrai, Menų spaustuvė Vilniuje.

Tapo masalu

Skeptikai, ko gero, turėjo nusivilti, nes neįprasta erdvė – 11-asis senojo tabako fabriko angaras – tapo viliojančiu masalu ne tik netradiciniais sumanymais besidominčiai publikai, bet ir, regis, gana konservatyviai nusiteikusiam vyresniosios menininkų kartos elitui. Net ir buitiniai nesklandumai – ugniagesių priekaištai dėl priešgaisrinių taisyklių nepaisymo, per finalinę „Tolimą šalį“ sugriuvusios žiūrovų kėdės – nenuslopino itin gyvos, pozityvios klaipėdiečių reakcijos į pirmąjį bandymą iškelti menus iš tradicinių scenos dėžučių į visai tam nepritaikytas gamybines patalpas.

Bandomasis tabako fabriko projektas ne tik įrodė netradicinių erdvių poreikį. Jis atskleidė kitas galimybes, kurias savitai panaudojo visi „Rudens sezono tabako fabrike“ dalyviai. Dauguma spektaklių iki tol rodyti tradicinėse scenose, o perkelti į gamybinę patalpą buvo priversti įsikomponuoti, šiek tiek keistis, varijuoti kitokia erdvės faktūra.

Birutės Marcinkevičiūtės sukurta „Antigonė“ įpratusi prie kaitos. Pasak spektaklio scenografės Jolantos Rimkutės, šis spektaklis nuolat keliauja po pasaulį ir priverstas būti mobilus bei labilus. J.Rimkutę nepaprastai sužavėjo 11-ojo angaro erdvė. Skirtingai nei kiti, ji buvo labai patenkinta angaro aukščiu ir akustika. J.Rimkutės teigimu, specialiai įrengtos patalpos neturi tokio garso kaip gamybinės. „Jeigu ši erdvė būtų išlaikyta panašiems projektams, tikrai pritrauktų žmones iš Vilniaus“, – sakė pašnekovė. Atvykusi spektaklio kūrėjų komanda iš karto pastebėjo nepaprastai įdomią grotuotą sieną, kurios jie ne tik neuždengė, bet ir pasistengė dar labiau pabrėžti baltu audeklu. Taip atsirado unikali videoinstaliacijų vieta. Taip pat itin įspūdingai atrodė nutįsę šešėliai, sukūrę grėsmės efektą.

Bloga akustika

Klaipėdos muzikos centro Pilies teatre statytam ir kamerinėje salėje rodytam A.Vizgirdos režisuotam spektakliui “Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“ šiek tiek trukdė neaprėpiamos angaro erdvės. Aktoriams buvo gana sudėtinga jas užvaldyti. Taip pat sunkiai sekėsi nugalėti nepritaikytą vaidybai patalpos akustiką. Garsiai šnekančių aktorių balsai tiesiog susiliedavo, o ėmus kalbėti tyliau, buvo girdėti tik šnabždesiai. Tačiau ir šis spektaklis naujoje vietoje įgavo naujų spalvų.

Bene daugiausia aistrų sukėlė paskutinysis, G.Varno režisuotas spektaklis „Tolima šalis“. Skandalinga ne tik pati pjesė. Klaipėdoje parodytas spektaklis, ko gero, ilgam įsirėš į aktorių ir režisieriaus atmintį. Neįprasta spektaklio scenografija (beje, šis G.Varno darbas taip pat sukurtas panašioje netradicinėje erdvėje Kaune) reikalavo itin ilgos scenos – tokią Klaipėdoje vargu ar atrastume. Dėl šios priežasties buvo perstatytos žiūrovų kėdės, kurios, vos praėjus dešimčiai minučių nuo spektaklio pradžios, griausmingai girgždėdamos sugriuvo. Tačiau šis incidentas neišgąsdino nei žiūrovų, nei aktorių: po neplanuotos pertraukos spektaklis sėkmingai buvo suvaidintas.

Būtent „Tolima šalis“ įrodo, jog yra tokių reginių, kurie visai netinka tradicinėms scenoms. Ne tik dėl savo neįprastos tematikos. Netradicinės erdvės poreikį diktuoja režisūrinis sprendimas, kuris šiaip jau – labai estetiškas, vizualus, pagrįstas gana tradiciniais teatro kanonais. Šis disonansas ir sukuria meninį efektą, sužadinantį giliai žiūrovo sieloje nugulusias emocijas, iškelia į paviršių neįprastus potyrius.

Turėtų puoselėti

Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas sveikino naujos teatrinės erdvės atsiradimą Klaipėdoje. Jo teigimu, tabako fabrikas – tikrai nėra konkurentas Dramos ar Muzikiniam teatrams. Klaipėdos dramos teatras taip pat ketina eksperimentiniams projektams įsirengti studijėlę. „Savivaldybė turėtų puoselėti tabako fabriko idėją“, – sakė G.Pranckūnas.

KLASCO vystymo direktorius Benediktas Petrauskas taip pat lankėsi tabako fabriko renginiuose. Jam teko pamatyti „Arabišką naktį“ ir „Tolimą šalį“. „Klaipėdai“ sakė, jog naujoji tabako fabriko idėja jam labai patinka ir, kiek leis galimybės, ją palaikys. Pašnekovas įsitikinęs, jog Klaipėdoje tikrai nėra kitos tokios salės, kurioje būtų galima rodyti panašius spektaklius kaip „Tolima šalis“.

„Tolimoje šalyje“ vaidinusiai aktorei Aurelijai Tamulytei taip pat labai patiko tabako fabriko erdvė. „Egzotiška vieta, įspūdingas angaro „lankas“. Tačiau akustika prasta, garsas nevalingai kyla į viršų. Teko specialiai prieš spektaklį treniruotis, ieškant optimaliausio garso stiprumo“, – sakė aktorė. Jos teigimu, ir Vilniuje, ir Kaune netradicinės erdvės labai populiarios. Tai tarsi savotiškas trenažas aktoriams. Spektakliai visai kitaip suskamba, daugiau galimybių eksperimentuoti.

Garbės reikalas

Nuolat kultūros renginiuose besilankantis Klaipėdos regioninio parko direkcijos darbuotojas, ekologas ir fotografas Erlandas Paplauskis, paklaustas apie „Rudens sezoną tabako fabrike“ ir šios netradicinės erdvės ateitį, sakė:

– Galiu atvirai ir neanonimiškai pranešti, jog, man grįžus po studijų į Klaipėdą, ištiko kultūrinis šokas. Klaipėdos dramos teatras Vilniuje gyvenusiam žmogui po Koršunovo, Tumino ir Nekrošiaus atrodo žemiau agitbrigados lygio. Pažiūrėjęs tris spektaklius, į ketvirtą nebepajėgiau nueiti. Susidarė įspūdis, jog režisieriai Klaipėdos dramos teatre turėjo ypatingą talentą su ypač gabiais aktoriais padaryti tragiškai žemo lygio spektaklius. Tačiau atvažiavo iš Vilniaus A.Giniotis ir pastatė puikų spektaklį „Ožys“… Dėl kultūrinio bado daugelį inteligentijos žmonių traukė bėgti iš Klaipėdos. Tačiau pastarieji metai ženkliai pagerino situaciją. Be aukšto lygio teatralų – A.Mažono ir B.Šarkos, atsirado tabako fabrikas su savo meno projektais. Tai išsigelbėjimas iš provincialaus miesto dvasios.

– Čia buvo parodyti tikrai aukšto meninio lygio spektakliai, mačiau įdomių šokio projektų. Tiesiog matyti, kaip tabako fabrike, o ne oficiozinėje ir formalioje Dramos teatro erdvėje gimsta meninis vyksmas. Nemanau, jog Dramos teatrą reikia uždaryti. Tegul jis varo savo „popsuchą“, lengvas komedijėles ir buitines drameles, – to reikia daliai visuomenės. Nemažai žmonių pavargę po darbų galvoti ar spręsti egzistencines problemas. Tačiau kiekvieno miesto garbės reikalas turėti kuo daugiau tikro meno erdvių, kur gimsta netipiški, visiškai nauji meno projektai. Klaipėdos miesto savivaldybė, leidusi atsirasti „Rudens sezonui tabako fabrike“, žengė didelį žingsnį į priekį, kurdama gyvo miesto aurą.

Pranoko lūkesčius

Viena „Rudens sezono tabako fabrike“ atsiradimo iniciatorių Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė sakė, jog projekto tikslas buvo sukurti naują kultūrinę erdvę mieste, Anot jos, tokią erdvę, kuri būtų kiek kitokia, negu jau esančios kultūros institucijos, – netradicinėje vietoje, industrinėje patalpoje. Tuo pačiu norima sudaryti sąlygas kūrybai, kuri šiek tiek „išsimuša“ iš klasikinio teatro, šokio, muzikos rėmų. “Kartu su vilniečiais sumanyto „Rudens sezono tabako fabrike” vienas tikslų buvo pasitikrinti save. Ar išties ši erdvė bus tinkama? Ar tai, ką mes sugalvojome, iš tikrųjų yra reikalinga?“ Kitas tikslas – suaktyvinti miesto kultūrinį gyvenimą. Paprastai rugsėjis būna vangus kultūrine prasme. Manau, jog saulėto rugsėjo užpildymas “Rudens sezonu tabako fabrike” Klaipėdai tikrai įsimins. Džiugu, kad mums ne tik pavyko pasiekti minėtus tikslus. Projektas pranoko lūkesčius. Nesitikėjau, kad bus toks didžiulis susidomėjimas, kad suplūs tiek daug žmonių. Galvojom, jog ateis vienas kitas, nevaikštantis į Klaipėdos dramos teatrą. Tačiau pamatėme, jog atėjo net tokie žmonės, kurie lankosi Dramos ir Muzikiniame teatruose“,- pasakojo N.Laužikienė. Jos teigimu, šis projektas į paviršių iškėlė visiškai naujus veidus. Nors bilietai kainavo nemažai – 10-15 Lt, į visus spektaklius susirinkdavo pilnutėlė salė. Pasiteisino ir gana intensyvus renginių grafikas.

Priklausys nuo visų

„Vykstant „Rudens sezonui tabako fabrike“, gavome labai daug kūrybinių pasiūlymų. Netgi buvo priekaištų, kodėl tai daro vilniečiai, kodėl negali daryti vietiniai. Niekas to nedraudė ir iki šiolei, informacija buvo paskleista plačiai. Tik uostamiesčio menininkams vis pritrūksta drąsos. Tačiau, kai žmonės pamato, jog galima daug ką daryti ne tik sostinėje, bet ir čia, užsidega. Taigi šis projektas sužadino ir vietinių menininkų drąsą bei kūrybines ambicijas“, – džiaugėsi Kultūros skyriaus vedėja.

Jos teigimu, miesto valdžios reakcija buvo gana palanki. N.Laužikienė supranta, kad dėl šio objekto yra rungiamasi: ar Tabako fabriką pelningai parduoti, ar nepelningai atiduoti kultūrai? Ji teigia suvokianti, jog kultūriniai argumentai kur kas silpnesni už ekonominius. Pasibaigus projektui, meras pasakė: vystykite savo idėją, jūs turite įrodyti, kad ji verta dėmesio.

„Tabako fabriko likimas priklausys ne tik nuo manęs vienos. Jis priklausys nuo tų klaipėdiečių, kuriems rūpi turėti naują kultūrinę erdvę mieste. Jeigu klaipėdiečių kūrybinei bendruomenei išties šios patalpos reikalingos, ji turi aktyviau išsakyti norą apie tokios erdvės būtinybę mieste“, – sakė N.Laužikienė.

KINAS. FESTIVALIO AIDAS

Vietoje “nekrologo” jubiliejiniams “Tinklams”

Ovidijus PETKEVIČIUS

Į Klaipėdą, Neringą, kitas pajūrio vietoves nuolat traukia kino kūrėjai. Įkvėpimo čia semiasi ne tik mūsų kino metrai ar pradedantieji “centimetrai”, bet neretai ir užsienio šalių kino kompanijos. Tačiau diskutuoti apie tai, jog Klaipėda pretenduoja tapti prisiekusių sinefilų (kino vertintojų) lopšiu, nėra prasmės. Tai patvirtina ir jubiliejinis, jau 5-asis, tarptautinis mažųjų kino formų festivalis “Tinklai”. Jie šiemet rugsėjo 12-17 dienomis buvo “užmesti” prie “Mėmelio” restorano.

Elitinis mažųjų kino formų menas

Daugelis mūsų pamena pirmąjį kino režisieriaus Artūro Jevdokimovo idėjos vaisiaus atsiradimą “šviesios atminties” kino teatre “Kapitolijus”. Organizuoti elitinio kino meno – mažųjų formų festivalį, jį pradedant ne sostinėje, o Klaipėdoje ir Ventės rage, buvo gana rizikingas eksperimentas. Taip pat sunku buvo patikėti, jog festivalio programą sudarys net keturiolikos šalių mažųjų kino formų propaguotojų darbai, jog filmus (dažniausiai) pristatys patys jų kūrėjai, jog netikėtai iš salės išnirs skandalingasis egzaltuoto kanibalizmo, perversiškų fobijų ir rafinuoto “barokinio barchato” genijus Peteris Grynavėjus (Peter Greenaway), savo apsilankymu “Tinklams” suteiksiantis pasaulinį kultūrinį kontekstą. Pagaliau ir originali bei netikėta “finalinė” festivalio akcija Ventės rage, į kurią kino ir naujovių mėgėjai automobiliais lyg į naująją kino Meką trauks ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš sostinės, – ar tuo galėjome patikėti?.. Pirmųjų “Tinklų” programa ir idėjos patvirtino, jog tai nebuvo rizikingas (ar siekiantis iš įvairių fondų ir rėmėjų užsidirbti), o išties vykęs ir originalus projektas. Vadinamieji sinefilai, pasikrovę veik ištisus metus trunkančiai kontempliacijai, su nekantrumu likdavo laukti ateinančio rudens ir naujų “Tinklų”…

Festivalio penkmetis – laikas apibendrinimams

Net ir absoliučiam maksimalistui nesunku įsivaizduoti, kad yra sudėtinga, beveik neįmanoma išlaikyti tikrai gerą renginio kokybę ir aukštą lygį, iš pat pradžių kartelę pakėlus į maksimalų aukštį. Derėtų pažiūrėti, kaip evoliucionavo pirmojo jubiliejaus sulaukęs tarptautinis mažųjų kino formų festivalis. Iki šiol “Tinklai” išgaudė visas “žuvis”, ramiai plūduriuojančias mūsų ramaus tvenkinio viršuje: iš “nusausinto” “Kapitolijaus” persikėlė į “Jūratę ir Kastytį” (2001 m.), iš ten – į Žvejų kultūros ir sporto rūmus (2002 m.), pagaliau metėsi į Vilnių, o akciją Ventės rage pakeitė atviru kino seansu Teatro aikštėje.

Galima prieštarauti minčiai, jog “migravimas” iš vienos erdvės į kitą nėra pozityvus reiškinys. Vis dėlto egzistuoja ir ta tiesa, kad elitinis renginys neturi būti išstumtas iš miesto centro. Nežinia, kokie faktoriai lemia tai, jog “Tinklų” niekaip nepavyksta „užmesti“ “Žemaitijos” kino teatre, tegu ir Mažojoje salėje. Aišku, šiame festivalyje nėra adekvačių pakaitalų “Larai Kroft – kapų plėšikei”, kurią šios “orientacijos” kino teatre galima žiūrėti tol, kol skrandyje nebeliks jokio turinio… Nejau nėra įmanomi “konstruktyvūs” mainai, derybos ir susitarimai? Ar manoma, kad išrankūs sinefilai – nemoki publika?

Migracija “Tinkluose”

Jubiliejinių “Tinklų” (kurie tarsi neatsisakė pirminės kultūros akcijos idėjos – siekti padovanoti nestandartinę kino šventę) privilegija tarsi reikėtų laikyti tai, jog visa festivalio kino filmų programa buvo rodoma nemokamai! Tiesa, sąlygos “idealiai” ir atitiko šią idėją.

Vargu, ar atsiras tikinčių, jog įmanoma susikoncentruoti ir netrukdomai susipažinti su elitiniais lietuvių, estų, latvių, rusų, švedų, norvegų ar vokiečių kino eksperimentais, neišvengiamai “migruojant” nuo vienos kojos ant kitos, ieškant erdvės, kur tau netrukdytų “įsikirsti” į vieno ar kito darbo esmę. Ne paslaptis, jog kuo erdvė tampa demokratiškesnė, tuo labiau ji virsta “jokia”. Akcijos dalyviai tampa tik atrakcijos dalimi: saujelė kantrių sinefilų, nuolatinių “Mėmelio” gyventojų (reguliariai įeinančių ar išeinančių), atsitiktinių praeivių ar šiaip vakarinės romantikos gerbėjų, žvejų, dar keletas prisiekusių kino mylėtojų – bomželių ar už rankovės nuolat tampančių alaus taros surinkėjų… Ši marga, kone feliniška minia išoriškai gal ir sukuria įspūdį, kad Klaipėda tapo tikru elitinio kino meno centru, visi pagaliau gi esame vienos brolijos nariai. Deja, tos palaimingos atmosferos, kai salėje užgesus šviesai gali atsiduoti kino “nirvanai”, nelieka nė lašo. (Apie tai, kad vienas iš šių “Tinklų” kino seansų, krepšinio aistruoliams pageidaujant, buvo nutrauktas vos jam prasidėjus, net “nepadoru” užsiminti – aut. past.) Gal kaip tik todėl ne vienas kinomanas lyg varlytė žvalgėsi į dangų, laukdamas lietaus, ir… jo dėka kino seanso persikėlimo į 11-ąjį senojo tabako fabriko sandėlį – uždarą, savaip masonišką kinomanų “ložę”.

Akivaizdu, kad “Mėmelio” ir Danės krantinės “akcijos” versijai idealiai tiko vien Hamburgo kino festivalio programa – “Trijų minučių greitukai. Naudingi išradimai”. Išradingi, lakoniški, mobilūs, netikėtu kino slengu perteikiami įvairių pasaulio šalių režisierių mini pasakojimai ar paralelės apie įvairius išradimus buvo lyg specialiai sutverti “Mėmelio” akcijai.

Apibendrinimus keičia klausimai

Jubiliejinis, tegul ir “pieninių dantų” keitimo amžius, “etiškumo sumetimais” tarsi kviečia išvengti apibendrinimų. Vis dėlto klausimų iškyla nemažai… Ar “Tinklų” esmė – galimybė publikai susipažinti su elitinėmis mažosiomis kino formomis, naujausiais ir ryškiausiais darbais, ar tai akcija vardan akcijos (ir atrakcijos)? Ar festivalio būtinybę diktuoja “paukščiukas” kultūros fondų bei skyrių ataskaitose, ar pačių rengėjų vidinės nuostatos ir siekis užpildyti šią tuščią nišą? Pagaliau, kokių priemonių ir būdų reikia, kad nors vieną kartą per metus „nekasinio“ kino vertintojai – sinefilai galėtų patekti į minėtąją “Žemaitiją” ar netrukdomai bazuotųsi senajame tabako fabrike (jo „Rudens sezonas“ su šiuolaikinio šokio ir teatro projektais tai puikiai pateisino)? Ar “Tinklai” nepabodo patiems rengėjams? Ar atsirado nors vienas kino aistruolis, sugebėjęs “ištverti” bent jau didžiąją dalį “migruojančio” festivalio programos?

Šiuos ir kitus klausimus diktuoja, be abejo, ne pati kino filmų programa. “Tinklų” organizatoriai, nepaisydami to, kad kinas jau beveik šimtmetį eksploatuoja tuos pačius 52 siužetus, ir šįkart pristatė įdomią bei išsamią, sudarytą su išmanymu ir subtiliu skoniu mažųjų kino formų programą.

Vietoj pabaigos

Siekdamas pats sugriauti prieštaringus klausimus, pabandžiau pasidomėti, kokio rezonanso 5-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis “Tinklai” sulaukė šalies spaudoje, kaip buvo įvertintas po kino seansų Vilniuje, “Lietuvos” kino teatro „Salėje 88“? Deja, neradau jokių festivalio apibendrinimų nė viename kultūros bei meno leidinyje. Išskyrus trumpą anonsinę informaciją apie festivalio pradžią…

Galbūt “Tinklams” – kaip “produktui”, atsiradusiam pajūryje, – trukdo klaninė kino kūrėjų ir kino festivalių rengėjų bendruomenė? Juk sostinėje vyksta ne vienas kino festivalis, šiokia tokia konkurencija, pripažinkime, vis dėlto yra. O gal daugeliui pernelyg menka atrodo pati mažoji kino forma?..

Šioje vietoje, remiantis “Trijų minučių greitukų. Naudingų išradimų” idėja ir bet kokia kaina siekiant išlikti tikru sinefilu bei kovotoju už jų teises, galima tik tvirtinti, jog naudingiausiu išradimu pasaulyje vis dėlto derėtų laikyti… nosinę. Pastarosios panaudojimo būdai festivalyje buvo pristatyti gana išsamiai.

MENO MARŠRUTAIS

Mažosios Lietuvos simfoninis švedams tapo atradimu

Ovidijus PETKEVIČIUS

Spalio 8 ir 9 dienomis Gotlande (Švedija) maestro Stasio Domarko vadovaujamo Klaipėdos muzikinio teatro Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro ir smuikininkės Ingridos Armonaitės koncertais baigėsi 10-asis Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalis “Probaltica-2003”.

“Probalticos” žygis po Europą

Nuo pat 1994-ųjų, kada kamerinio ansamblio “MultiCamerata” vadovo Henryko Gizos iniciatyva Lenkijoje buvo surengtas pirmasis Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalis “Probaltica”, jame pasirodė daugiau nei šimtas profesionalių kolektyvų, apie trys tūkstančiai garsių muzikantų ir dailininkų iš dešimties Baltijos jūros regiono valstybių. Per tą laiką buvo surengta daugiau nei trys šimtai koncertų, eksponuota daugiau nei du tūkstančiai tapybos drobių (tarp jų – ir klaipėdiečio tapytojo marinisto Edvardo Malinausko), grafikos, tekstilės, keramikos, skulptūros ir vitražo kūrinių.

“Durų” leidinio ir apskritai “Klaipėdos” skaitytojai nuo pat pavasario ne sykį susidūrė su “Probalticos” vardu. Žinoma, ne vien dėl aukščiau pateiktos statistikos. Būtent nuo šių metų Europos Sąjungos programos “Kultūra-2000” finansinės paramos dėka “Probaltica” vyko net trimis etapais trijose Baltijos šalyse.

Lenkija – Lietuva – Švedija

Gegužę jubiliejinis “Probalticos” festivalis prasidėjo Torunėje ir Varšuvoje (Lenkija). Ten, kaip patvirtina kritikų atsiliepimai ir jau pasirodę viso festivalio apibendrinimai, grandioziškiausiu ir įspūdingiausiu įvykiu tapo Klaipėdos muzikinio teatro nacionalinė premjera – Audronės Žigaitytės opera “Žilvinas ir Eglė” (“Duryse” jau buvo rašyta apie šios operos premjerą Lenkijoje). Aišku, šie vertinimai dar reikšmingesni tampa prisiminus, jog festivalio programoje – ir tokio masto žvaigždės, kaip Kšyštofas Pendereckis bei jo diriguojamas “Sinfonia Varsovia” orkestras.

Rugpjūtį, Klaipėdos muzikinio teatro rengiamam operinės ir simfoninės muzikos festivaliui “Muzikinis rugpjūtis pajūryje” tapus oficialiu “Probalticos” partneriu, festivalis persikėlė į Klaipėdą. Mūsų festivalio publika ne tik Klaipėdoje, bet ir Neringoje, Palangoje ir Plungėje galėjo lankytis nemokamuose kamerinio lenkų ansamblio “MultiCamerata”, Gotlando medinių pučiamųjų kvinteto, suomių vargonininko Dano Lunkvisto (D.Lonnquist) ir smuikininko Vilhelmo Čepinskio bendruose koncertiniuose projektuose.

Na, o šį mėnesį Baltijos šalių muzikos ir dailės festivalis persikėlė į Švediją, Gotlando salą, kur ir įvyko jo uždarymas.

Gotlandiečiai pirmąsyk klausėsi simfoninio orkestro

Baigiamajame festivalio ture dalyvavo jau minėtieji mūsų klausytojams žinomi kolektyvai ir atlikėjai – kamerinis ansamblis “MultiCamerata”, “Gotlando medinių pučiamųjų kvintetas ir vargonininkas D.Lunkvistas, taip pat “Raivo Tafenau” džiazo kvintetas (Estija) ir viena garsiausių jaunųjų Lenkijos smuikininkių Patricija Piekutovska (Patrycja Piekutovska).

Sprendžiant iš atsiliepimų Švedijos spaudoje, stipriausiu Gotlando “turo” akcentu tapo būtent Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro pasirodymas, dirigavo jo įkūrėjas maestro S.Domarkas ir griežė smuikininkė I.Armonaitė.

Ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai atstovaujantis kolektyvas surengė koncertus Slite miesto teatre ir Gotlando “sostinės” Visbio Saves kolonų salėje, talpinančioje tūkstantį žiūrovų.

Koncerto programą sudarė užsienio ir, be abejo, lietuvių kompozitorių kūriniai. Buvo atlikta Felikso Mendelsono Ketvirtoji simfonija, Edvardo Grygo orkestrinė siuita “Ingridos rauda” iš H.Ibseno “Pero Giunto”, lietuviškoje programoje skambėjo M.K.Čiurlionio “Bėkit bareliai” ir Eduardo Balsio Antrasis koncertas smuikui ir orkestrui. Būtent pastarasis kūrinys, griežiant I.Armonaitei, sulaukė didžiausio klausytojų dėmesio bei aplodismentų.

Įdomu tai, jog, nepaisant visiems mums puikiai žinomo aukšto Švedijos ekonominio ir kultūrinio išsivystymo lygio, simfoninis orkestras Gotlando saloje koncertavo pirmąsyk! Žinoma, po ne itin palankių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro gastrolių Švedijoje vertinimų buvo gana rizikinga tegu ir kažkur Švedijos saloje koncertuoti klausantis ir muzikologams iš šalies “kontinento”. Šiandien, skaitant atsiliepimus švedų spaudoje, galima tvirtinti, jog klausytojai nebuvo nuvilti. Priešingai!

Švedams rekomenduojama rugpjūtį plaukti į Klaipėdą

Muzikologas Larsas Danielsonas, kuriam yra tekę klausytis Lietuvos valstybinio ir Lietuvos nacionalinio simfoninių orkestrų, laikraštyje “Kultur & Noje” (2003 m. spalio 11 d.) po klaipėdiečių koncerto Visbyje stebėjosi išgirdęs apie trečiojo simfoninio kolektyvo egzistavimą Lietuvoje. Jis rašo: “Nors Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro styginių grupė daugiau nei “kompaktiška”, orkestras palieka nepriekaištingai malonų įspūdį. Nors didžiausių komplimentų pelno varinių pučiamųjų grupė (akivaizdu, jog kiekvienas jų – labai aukšto lygio profesionalai ir neabejotinai pajėgūs solistai), visos orkestro grupės pakankamai stiprios, nė viena jų neiškrinta iš konteksto. (…) Orkestrą puikiai valdo įtaigus dirigentas Stasys Domarkas. Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro kolektyvas labai atidžiai, jautriai ir dėmesingai reaguoja į kiekvieną dirigento mostą. Puikiu sceniniu kontaktu ir dėmesingumu vienas kitam žavi ir dirigentas bei garsi lietuvių smuikininkė Ingrida Armonaitė. Apskritai, nors visa koncerto programa buvo parinkta su tinkamu įžvalgumu, šio koncerto kulminacija tapo jų tautiečio E.Balsio Antrasis koncertas smuikui ir orkestrui. Emociškai paveiki, įtaigia bendravimo maniera su klausytojais išsiskirianti smuikininkė bei orkestras, subtiliai atliepdami kiekvieną dirigento S.Domarko interpretacinį akcentą, įspūdingai perteikė mums nežinomo, bet, akivaizdu, ryškaus ir savito lietuvių kompozitoriaus kūrinį.”

Baigdamas gana nemažos apimties recenziją, L.Danielsonas, akcentuoja, jog “ir klausytojų reakcija patvirtino, kad stambiausiu ir ryškiausiu “Probalticos-2003” įvykiu Gotlande neabejotinai tapo apie save netikėtai pareiškusio dar vieno simfoninio orkestro iš Lietuvos koncertas”. Žymus švedų muzikologas savo recenziją baigia savo tautiečiams rekomenduodamas vasarą persikelti į S.Domarko orkestro rengiamą (!) simfoninės ir operinės muzikos festivalį “Muzikinis rugpjūtis pajūryje”.

PROJEKTAI

“JOKER” – choreografinis jauno kūrėjo pasakojimas

VIOLETA MILVYDIENĖ

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Uostamiesčio šokio meno mylėtojų bei vertintojų Klaipėdos muzikinis teatras itin nelepina šio žanro pastatymais. Tad spalio 11-ąją netikėtai pasirodžiusi “Joker” premjera pradžiugino dvigubai. Pirma – šis baleto spektaklis, dar skelbiamas kaip šiuolaikinio šokio projektas ir, kiek teko girdėti, teatro administracijos laikomas eksperimentiniu, tvirtai galėtų pretenduoti į jo repertuarą ir gyvuoti bei džiuginti miestelėnus. Antra – tai jauno choreografo, trupės baleto artisto Aleksandro Jankausko, beje, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros absolvento, savarankiškas darbas.

Brandesnis ir gilesnis

Tiesa, dar 2001-ųjų rudenį jo suburta grupė “Alter ego” parodė dviejų dalių šokio spektaklį “Amžinasis kelias”. Pasak paties A.Jankausko, “modernaus šokio pasakojimas apie žmogaus gimimą, žemiškąjį ir pomirtinį gyvenimą, apie jo ryšį su aplinka ir Dievu” buvo išaugęs iš triptiko ir sukurtas pagal įvairią muziką.

Galima tvirtai teigti, jog naujasis darbas, pavadintas “Joker” (liet. – džiokeris, iš anglų k. – juokdarys arba korta su juokdario atvaizdu), – žymiai brandesnis, išbaigtesnis ir savo muzikine dramaturgija, ir itin įvairia choreografine stilistika. Nors išoriškai paprastas savo forma, kaip, tarkim, jau metus Klaipėdos muzikiniame teatre rodoma “Baletinė Čaplino ir Dolskio korta” (baletmeisterė – rygietė L.Beiris), jis filosofiškai gilesnis ir verčia šiek tiek pamąstyti.

Gana įmantri istorija…

Pagrindinio spektaklio herojaus – Lošėjo – pasakojama istorija gana įmantri: kupinas impulsyvumo ir azarto žmogus praranda viską ir, atstumtas minios, kurį laiką skendi kontempliacijoje bei nusivylime. Pačių sunkiausių išbandymų momentais pasirodo Fokusininkas ir, aiškindamas žaidimo taisykles, tapusiam Juokdariu lošėjui duoda svarbias gyvenimo pamokas. Fantasmagorijų pasaulyje sutikta Išmintis padeda suprasti valdžios skonį (Taro kortose – kryžiai), Merginos regėjimas – Meilę (čirvai). Toliau išryškėja pikai, simbolizuojantys Žinojimą, saiko bei teisingumo jausmą, dar vėliau – būgnai, skelbiantys tikrąsias dvasines vertybes. Epilogas apibūdinamas žodžiais: ”Ir tada žmogus tampa tuo, kuris visada laimi…”.

Tenka pripažinti, jog viso spektaklio metu skambanti džiaz roko muzika – šiuolaikinės Chick Corea, Al Di Meola, Jan Garbarek kompozicijos ir vientisa siužetinė veiksmo linija (scenarijaus autorė ir muzikinė dramaturgė – Valentina Žukova) sudaro harmoningą visumą. Atskirai norėtųsi pažymėti gausų ir gana efektingą išraiškos priemonių bei retą mūsų teatre vaizdo projektoriaus panaudojimą.

Savotiškai įdomi choreografija

Choreografijoje nėra dominuojančio stiliaus – manyčiau, specialiai bandyta siekti įvairių (modernaus klasikinio, estradinio, džiazinio, šiuolaikinio ir kitų) šokių judesių, žingsnių, derinių sintezės. Ir tai – savotiškai įdomu.

Sėkmingai išspręsta lošimo situacija kazino, be perdėto dramatizmo, tačiau įtaigiai – muštynių scena. Originaliai vaizduojama žmogaus marionetės kančia epizode su virvėmis, natūraliai, rišliai sukomponuoti meilės duetas bei trio.

Nepaisant to, jog muzikinis akompanimentas pasižymi sudėtingu sinkopišku ritmu bei metro kaita, visa choreografija – labai muzikali, bandyta iki galo sušokti kiekvieną, silpnesnį ar stipresnį akcentą. Galbūt todėl masinėse ne itin gausaus kordebaleto scenose pritrūko sinchroniškumo, o choreografinio teksto atlikimui – koordinacijos ir išbaigtumo.

Visuma nenuvylė

Bastūno Fokusininko (Ričardo Jankausko) pasirodymuose, manyčiau, apskritai stokojo šokio frazių, kai kurių įtūžusios minios šokėjų veiduose – išraiškingumo, stipresnio emocijų proveržio. Subtiliu meniniu skoniu, plastiško kūno ir kostiumo kalbos vienybe dvelkė Merginos (Ingos Briazkalovaitės) šokis.

Ypatingu laisvumu, gerais techniniais ir vaidybiniais duomenimis pasižymėjo solistas Aleksandras Jankauskas. Jis tikrai vertas pagyrimo. Juolab kad pačiam kūrėjui ir statytojui taip aktyviai dalyvauti savo spektaklyje labai sudėtinga.

Beje, teko girdėti, jog ruošiami dubleriai, todėl leisčiau sau pafantazuoti – pagrindinio herojaus atlikėju įsivaizduoju Valdemarą Marcinkų arba Aurelijų Liškauską, o Merginos partijoje – Beatą Molytę.

Spektaklio visuma paliko malonų įspūdį. Tad pabaigai norėtųsi palinkėti: visai trupei – techninio bei artistinio tobulėjimo, choreografui – nenumaldomo ryžto ir dar brandesnių kūrinių ateityje. Juk ne veltui sakoma: ”Gera pradžia – pusė darbo”.

TEATRAS. PREMJEROS ĮSPŪDIS

„Tautkrūša“, arba Tu tai gali!

Rita BOČIULYTĖ

Kaip jaučiatės, kai užėję į prekybos centrą tik kepalėlio duonos, grįžtate į namus su pilnu krepšiu pirkinių ir tuščia pinigine? Ne kaip?.. Tarsi apgautas?.. Nes staiga suvokiate, kad prisipirkote begalę nereikalingų daiktų ir produktų, be kurių kuo puikiausiai galėtumėte apsieiti. Betgi kaltinti lyg ir nėra ką… Nebent save, kad pasidavėte pirkimo manijai, susigundėte reklamomis, akcijomis, išpardavimais…

Matyt, kad mus paguostų, šiuolaikiniai psichologai netgi išvedė tokią teoriją, kad „šopingas“ pagerina savijautą, pakelia nuotaiką, gydo depresiją. Kiti jį patį vadina liga, kuri sparčiai plinta mūsų visuomenėje. Vartojimo kultas, reklamos industrija veržiasi į mūsų sąmonę ir pasąmonę, kiekviename žingsnyje ragindami: vartok, dalyvauk, pirk, laimėk, tu tai gali!.. „O kodėl aš, paprastas žmogus, niekada nelaimiu?..“ – pasigirsta nedrąsus balsas tyruose, kurį nustelbia azartiškas reklaminės akcijos triukšmas…

Meta iššūkį publikai

Klaipėdos dramos teatro naujasis spektaklis „Tautkrūša“ pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Vernerio Švabo radikalią komediją „Tautos sunaikinimas, arba Mano kepenys be prasmės“ išprovokuoja panašius jausmus. Jautiesi pasimetęs, apgautas, ligotas… Tave ima pykinti, – akivaizdūs visi simptomai, diagnozę gali nusistatyti pats.

Nelinksma, tačiau ir pykti negali, norom nenorom juokiesi pro ašaras, nes režisierius Aidas Giniotis nėrėsi iš kailio, kad jo sumanyta „akcija“ atrodytų kaip atrakcija. Toks „nuskausminimas“ juoku ir stulbinančiais kasdienybės atpažinimais V.Švabo pjesę scenoje pavertė reklaminiu mūsų gyvenimo šou.

Simptomai nesutampa

Spektaklį premjerinė publika vertino nevienareikšmiškai. Vieni žiūrovai jį paprasčiausiai atmetė, su panieka pavadindami „agitmeninės brigados lygio“ produktu. Kiti replikavo, kad A.Giniočiui artimesni ir geriau pasiseka „šviesūs dalykai“. Treti stebėjosi, kam tokią „juodą“ pjesę išvis statyti, nes ji „nepakylėja dvasios“. Buvo ir tokių, kurie džiūgavo, kad teatras, ilgai buvęs autsaideris, galų gale meta iššūkį visuomenei, užimdamas aktyvią poziciją. Skeptikai šį teatro kūrinį apibūdino kaip dar vieną „pigų pataikavimą publikai“.

Kažkas vis dėlto susirūpino, ar po tokio pastatymo jo rėmėja UAB VP „Market“ neatims iš teatro šiam spektakliui duotų prekių ir jų vežimėlių?.. Neatims – nuramino skeptikas, – juk čia jai padaryta tokia reklama!..

Akcija-atrakcija

Tuo tarpu perfrazuojant reklaminę klišę (o tų klišių ir jų parafrazių „Tautkrūša“ prifarširuota iki koktumo), tai – „akcija-atrakcija, kuriai nereikalinga reklama!“. Taip jau nutiko, kad šitoje egzistencijos krūšoje (sinon. – grūstyje, spūstyje) tautiečiai brausis į šį spektaklį, kad pabadytų vienas kitą pirštais, kad nevalingai pasijuoktų iš savęs, kaimyno, savo vartotojiškų vertybių, gyvenimo beprasmybės. O gal kad įsitikintų, jog dar sveiki gyvi?..

Sako, vokiečių publika vemia žiūrėdama V.Švabo „Tautos sunaikinimą…“. Ir vis tiek veržiasi į spektaklį!

Pačiame dugne

Režisierius A.Giniotis ir spektaklio dailininkė Ramunė Skrebūnaitė pasistengė pjesę įvilkti į spalvingą pašėlusio žaidimo, parodijos ir čionykščio gyvenimo realijų rūbą. Taip storai „apmuturiavo“ spektaklio karkasą-pjesę, kad jos bjauri filosofija nugrimzdo kažkur į patį dugną, ir į paviršių išplaukusi „Tautkrūša“ tapo nesunkiai suvirškinama net jautresnio skrandžio tautiečiui. Tačiau ir tie, kuriems maga pasikapstyti giliau, kuriems rūpi patirti baugių būties kraštutinumų katarsį, pažiūrėję spektaklį antrą, trečią kartą, gal ir prisikas iki esmės. Kita vertus, ji čia pat – paviršiuje, tik netingėk įsižiūrėti ir įsiklausyti.

Kaip katė su pele

Tai nėra paprasta, nes spektaklis nepaprastai dinamiškas, jis net per pertrauką, bufete „nepaleidžia“ tavęs, brukdamas į smegenis visokį reklaminį šlamštą, neva sukurdamas tau įprastą gyvenimo atmosferą.

Taip spektaklio kūrėjai su publika žaidžia kaip katė su pele. Budresnis žiūrovas jaučia pavojų ir tampa atsargesnis. Nuo gyvenimo pavargęs ir ištroškęs pramogų pilietis, atėjęs į teatrą pailsėti, „suėdamas“ pirmas. Bet ir jis laimi! Kvietimą į teatro kasą, kur galės nusipirkti bilietą į kitą spektaklį!..

Herojų nėra

Aktoriai scenoje irgi labai primena mūsų miestiečių luomo tipažus. Jie tokie atpažįstami, tokie savi!..

Štai Vytauto Anužio ponas Mudakovas, kuris prisistato kaip „Jura, antros kartos čionykštis Lietuvos kaliningradietis“, ir visa jo graži šeimynėlė – dukros Nida (Asta Tručilauskaitė), Preila (Jolanta Puodėnaitė) bei žmona… Žinoma, Pervalka! Egzaltuotąją ponią Mudakovą vaidina aktorė Eglė Barauskaitė.

Pirmame veiksme susipažįstame dar su viena visuomenės ląstelės „atauga“ – grynakrauje lietuve ponia Kirmiene (Regina Šaltenytė) ir nesantuokiniu jos sūnumi Svajūnu Kirmiu (Darius Meškauskas), kuris yra nesuprastas menininkas.

Čia pasirodo ir pagiežingoji ponia profesorienė Tautkrūša (Vytautas Paukštė), pribloškianti savo arogancija ir elegancija. Ji kaip giltinė su dalgiu ant peties, kaip vidinis balsas ar likimo pirštas labai rafinuotai, kaip sugeba tik V.Paukštė, bando paimti vadžias į rankas.

Dar aplinkui šmėžuoja du apsukrūs spektaklio režisieriaus parankiniai – akcijos vedėjai Edvardas Brazys ir Liutauras Kasulaitis, kurie šiame spektaklyje taip pat yra ir teletabiai, ir paršeliai, ir telereporteriai, ir tarnai, ir juodieji mirties angelai… Žodžiu, visokios smulkios žuvelės, be kurių „didžioji tauta“ niekaip neišsiverstų… Štai ir visi herojai. Tiesą sakant, herojų čia nėra. Vien antiherojai.

Juodžiau nebūna?

Kad toji bedvasė „tauta“ beviltiškai sugedusi ir savo beprasme egzistencija žengia į susinaikinimą, netrunkame suvokti. Ji meduje murdosi kaip purve, girtauja, ištvirkauja, kivirčijasi ir neapkenčia, geidžia artimo mirties… Juodžiau nebūna.

Spektaklio režisierius ir aktoriai visa tai paverčia žiauriu farsu, kuriame net žodžiai „…atėjo laikas juos nužudyti!“ publikai tesukelia juoką. Nes tai irgi yra reklaminis štampas. „Tautos sanitarės“ misiją atlieka ponia Tautkrūša. Ji per savo gimtadienį nužudo visus, apibendrindama: „Baisiausia, kas gali būti, yra tauta… ir bet kokia pasipriešinimo jėga yra pagedęs talentas. Kad tai pakęstum, tenka varginti kepenis. Tenka įsigerti, kad suprastum. Mano kepenys dirbo veltui. Mano kepenys be prasmės“.

Pirštu į sielą

Tačiau, viliuosi, ne be prasmės triūsė „Tautkrūšos“ statytojai ir aktoriai. Spektaklis sukrečia, pabado pirštu į tavo sielą, žiūrove. Ir tai jo kūrėjai padaro labai grakščiai, be tuščio moralizavimo. Tiesa, Tautkrūšos vaidmuo – manau, su tuo sutiks ir gerbiamas aktorius V.Paukštė – dar „nesusitūpėjęs“, kiek miglotas, mažumėlę didaktiškas. Apskritai spektaklis kiek per greitas žiūrovui, bandančiam pagauti visas jo prasmes. Jis tiesiog nesuspėja reaguoti, ir kartais susidaro įspūdis, kad artistai praranda kontaktą su publika. Nors jie, sakyčiau, dirba puikiai. Ypač V.Anužis, E.Barauskaitė, D.Meškauskas, R.Šaltenytė… Betgi ir kiti! Tokius laisvus, kitokius, taip žaviai improvizuojančius juos mačiau gal tik to paties A.Giniočio „Ožyje“. Vis dėlto „Tautkrūša“ – ne „Ožys“… Iki jo jai dar reikėtų mažumėlę pasitempti.

Turi prasmę

Bet „Tautkrūšoje“ daug įstabių dalykų, kurie teatrą paverčia menu. Net toji erzinanti reklaminė eklektika, kičo stilistika sukurti be galo rėksmingi personažų kostiumai, juodame scenos fone vietoj dekoracijų judanti minimalistinė metalo konstrukcija – viskas čia turi prasmę ir savotiško bauginančio žavesio… Šou elementai, išlupti iš popkultūros, pasiskolinti iš televizijos, – tiesiog perliukai, kurie juodą komediją priverčia švytėti visomis spalvomis.

O kaip išradingai, su kokia lakia vaizduote spektaklyje panaudojami prekių vežimėliai!.. Vėlgi, atrodo, begalė režisierių ir aktorių tai jau išbandė. Bet šįsyk, sakyčiau, ir įtikino, kad tai gali būti meniškai funkcionalu ir įdomu.

Belieka tikėtis, kad rėmėjai jų neatims iš teatro. Nors gali…