IŠ ARČIAU

Profesorė parašė intriguojančią knygą apie vokiečių ir lietuvių kultūrų sąveiką

Klaipėdos dailės parodų rūmai

(Aukštoji g. 3)

“Jaunoji tekstilė – 2003”: Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros studentų kursiniai bei diplominiai darbai.

Latvių fotografijos paroda.

2003 12 12-31 Ernestas Žvaigždinas (Klaipėda) – tapyba.

2003 12 11-31“Šalikelė“: Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Grafikos sekcijos paroda.

2003 12 19 – 2004 01 25 Kalėdinė Lietuvos dailininkų kūrybos paroda (bendras projektas su Baroti galerija).

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras

(Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

Projekto “Švenčiausios Mergelės Marijos ikonografija mene. Lietuva – Europa” paro-da “Šiuolaikinė madona”: Lietuvos dailininkų tapyba, grafika, skulptūra, fotoatspaudai drobėje, videoprojekcija.

2003 12 11 – 2004 01 15 Danijos kultūros institutas Lietuvoje pristato dvi dizaino parodas iš Danijos: “Mažasis Arne Jakobsenas“ – garsaus danų dizainerio Arne Jakobseno projektai vaikams, ”Milestones&Evergreens” – Arne Jakobseno architektūriniai projektai. Parodų pristatymas – gruodžio 11 d. 17 val.

12 11 12 val. A.Jakobseno parodose vyks seminaras dizaino specialistams, dėstytojams, studentams, visiems, besidomintiems šiuolaikinio dizaino ir architektūros klausimais. Seminarą ves dizaino specialistai iš Danijos.

Meno pažinimo centras:

2003 12 07 14 val. “Grafiko dirbtuvė“ su grafiku Algiu Kliševičiumi – visiems, kurie domisi grafika, kaligrafija ir nori išbandyti savo meninius sugebėjimus.

2003 12 16 – 2004 01 18 Klaipėdos miesto dailės mokytojų kūrybos paroda. Atidarymas – gruodžio 16 d. 17 val.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija

(Aukštoji g. 3 / 3a)

Laima Tamoševičienė (Vilnius) – akvarelės, Irma Dudėnienė (Vilnius) – keramika.

2003 12 19 – 2004 01 25 Kalėdinė Lietuvos dailininkų kūrybos paroda (bendras projektas su Klaipėdos dailės parodų rūmais).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija”

(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

2003 11 26 – 2004 01 10 “Kalbantys indai”: kalėdinis galerijos dailininkų projektas – keramika, grafika, metalo plastika, tekstilė. Pristatymas – šiandien 17.30 val.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai

(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

I ir II aukšte

2003 12 11 – 2004 01 12 „Žiemos pasaka“: Klaipėdos vaikų darželio-mokyklėlės „Šaltinėlis“ auklėtinių piešiniai.

2003 12 16 – 2004 01 19 Reda Palevičiūtė (Klaipėda) – tapyba.

Darbo laikas: 11-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

Fotografijos galerija

(Tomo g. 7)

Vaclovo Strauko (Klaipėda) fotopeizažų paroda, skirta autoriaus 80-mečiui.

Darbo laikas: 12-17 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija

(Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė”

(Taikos pr. 18)

“Rudens miniatiūros”: Tatjana Simanaitienė (Klaipėda) – akvarelės.

2003 12 02 – 2004 01 05 „Aštuntadienis“: Augustinas Virgilijus Burba (Klaipėda) – grafika.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Raina galerija”

(Kepėjų g. 17)

“Šlepetės, aš ir vynas”: Diana Rūta Stankevičienė (Kaunas) – dailioji tekstilė.

2003 12 05-31 „Šerkšnas“: Regina Rinkevičienė (Kaunas) – šventiniai papuošalai.

2003 12 05-31 Nikolajus Žoludevas (Klaipėda) – juvelyrikos kolekcija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija”

(Turgaus g. 9)

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

“Snaigių šnabždesiai”: kalėdinė galerijos dailininkų kūrybos paroda – tapyba, grafika, keramika, stiklas, porcelianas.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija-kavinė „Pėda“

(Turgaus g. 10)

I ir II aukšte

Lino Lago (Ispanija) – tapyba.

“Emalė”: tarptautinio emalės ir miniatiūros simpoziumo “Pamario ženklai”, vykusio 2003-iųjų rugpjūtį Kintuose, paroda.

2003 12 19 – 2004 01 11 “Juvelyrikos tendencijos”: tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos paroda.

Darbo laikas: I a. kavinė – kasdien 10-24 val., I ir II a. galerija – kasdien 10-18 val., išskyrus sekmadienį.

Žvilgsnis per petį

Tarp dviejų gaisrų: Klaipėdos dailė 1854 – 1945 metais

Tęsinys. Pradžia – “Klaipėda”, meno leidinys “Durys”,

2003 08 27, 2003 10 29

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Prieškariu buvojo “lietuvių marinistas”

Kalbant apie lietuvius dailininkus, susijusius su prieškario Klaipėda, būtina prisiminti Česlovą Janušą, tuomet vadintą “lietuvių marinistu“, sukūrusį daug akvarelių ir aliejinės tapybos darbų pajūrio motyvais. “20 a. lietuvių dailės istorijoje” rašoma: “Dailininkas buvo labiausiai pamėgęs akvareles. Deja, šios technikos jo kūrinių Lietuvoje neteko aptikti. Nemaža darbų reprodukuota to meto spaudoje” (20 a. lietuvių dailės istorija.1900-1940. -Vilnius, 1983, t.2, p.139-140). Malonus atradimas buvo 2003 m. birželio mėnesį Juodkrantėje, “Vėtrungių galerijos“ organizuotoje parodoje “Kuršių nerijos motyvai dailėje” eksponuoti Č.Janušo kūriniai – keturios akvarelės ir vienas aliejinės tapybos darbas (kūriniai iš „Maldžio” galerijos Vilniuje).

Remiantis dailės istorikų tyrinėjimais, yra žinoma, kad 1907 m. liepos 18 d. Feodosijoje gimęs Č.Janušas nuo 1922 metų gyveno Lietuvoje, o 1926 metais baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Klaipėdoje. Gimnazijoje tuo metu piešimą dėstė Adomas Brakas, tad tikriausiai jis buvo pirmasis dailininko mokytojas. 1927-1931 metais Č.Janušas mokėsi Kauno meno mokykloje, po studijų mokytojavo Pasvalio, Šiaulių, Kauno gimnazijose. Aktyviai dalyvavo parodose, buvo LDS valdybos narys, o karo pabaigoje emigravo į JAV, gyveno Niujorke.

Č.Janušas dažnai buvojo Klaipėdoje – gal čia buvo likę jo giminės (tai irgi tolesnių tyrinėjimų tema), bet labiausiai viliojo jūra, vaikystėje pamatytos I.Aivazovskio galerijoje marinos paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.

Labiausiai mėgo akvarelės techniką. Č.Janušo akvarelėms būdingas didokas formatas, tamsios spalvos, neskaidrūs tonai. Pagrindui dailininkas kartais naudojo tapetinį popierių, kuris duodavo atspalvį. Jo kūriniai nestokoja romantiškos idealizacijos, tačiau išlaikomas realistinis požiūris į natūrą, vaizduojant pajūrio žvejų gyvenimą paslaptingoje ir didingoje vandenų apsuptyje.

Adomo Brako fenomenas

Adomas Brakas – bene vienintelis nuolat Klaipėdoje gyvenęs ir kūręs dailininkas lietuvis. Jo veikla buvo labai įvairialypė: dailininkas, publicistas, pedagogas, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius, politikas.

A.Brakas gimė 1886 metų balandžio 6 dieną Jankaičiuose (tarp Kalotės ir Kretingalės, Klaipėdos apskritis), mirė 1952 kovo 3 dieną Barnaule, Altajaus krašte. Mokėsi Kunkių pradžios mokykloje, privačiai – Klaipėdoje, vėliau – Tilžės gimnazijoje, gaudamas Prūsijos valdžios skirtą stipendiją. Apie 1908-1910 metus mokėsi grafikos Paryžiuje, Meno akademijoje.

Iliustravo kraštui aktualias knygas

Pirmieji kūrybiniai darbai buvo dar mokslo metais sukurtos vinjetės ir užsklandos Vinco Kudirkos raštų šešiatomiui (1909, kartu su E.Loevy), Juozo Gabrio-Paršaičio “Geografijos vadovėliui“. Vėliau, jau gyvendamas Klaipėdoje, A.Brakas iliustravo Pranciškaus Žadeikio “Didžiojo karo užrašus“ (1921), Juozo Pronskaus “Lietuvos sacharą”. Ansio Bruožio (pseudonimas Klaipėdiškis) “Vadovėlui po Klaipėdos kraštą ir Žemaičių bei prūsų paribius” sukūrė viršelio iliustraciją.

Adomas Brakas piešė kultūros veikėjų portretus knygoms ir periodikos leidiniams, sukūrė “Ryto“ leidyklos signetą, atvirukų, afišų, plakatų, draugijų emblemų (Katyčių “Vainiko“). Kartu su mokytoju Martynu Kairiu parašė ir apipavidalino pirmąjį Klaipėdos krašto lietuvių elementorių “Skaitymo-rašymo knygelė“ (1921). Redagavo ir savo piešiniais iliustravo kultūros almanachą “Aukuras“ (1937), piešė poilsiautojų vadovą “Juodkrantė“ ir kt.

Gamino baldus ir rūpinosi kultūra

Klaipėdoje Adomas Brakas apsigyveno 1914 metais, projektavo ir nuosavoje įmonėje gamino baldus. Kaip jau minėta, nuo 1922 iki 1939 metų mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Dėstė piešimą, organizavo dailės būrelį, rūpinosi mokinių estetiniu auklėjimu, rengė mokinių kūrybos parodėles.

Labiausiai A.Brakas žavėjosi Vydūno idėjomis, sekė juo ir kartu dirbo jaunimo draugijoje ”Santara“. Draugijos tikslas buvo kovoti su svetimos kultūros įtakomis krašto lietuvių jaunimui. Pats taip nusakė savo veiklos tikslus: “Kad lietuvis su džiaugsmu būtų lietuvis“.

Kartu su bendraminčiais Adomas Brakas 1919 metais Klaipėdoje įsteigė scenos mėgėjų draugiją “Aida“, kuri veikė iki 1939 metų, visą laiką draugijai vadovavo. Draugija visame Klaipėdos krašte rengė koncertus, vaidinimus, statė Vydūno dramas. Pats A.Brakas vadovavo daugeliui pastatymų, kūrė jiems dekoracijas.

Įsteigė “Aukuro” draugiją

Kartu su Jonu Stiklioriumi, Viliumi Gaigalaičiu ir kitais Mažosios Lietuvos veikėjais dailininkas įsteigė svarbiausią Klaipėdoje lietuvių kultūros švietimo draugiją “Aukuras“ (1922-1939). Be pagrindinio draugijos tikslo – švietimo, buvo rūpinamasi ir kultūros reikalais, draugija rengė parodas, paskaitas. Paskaitas skaityti buvo kviečiami garsūs Kauno universiteto profesoriai: Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Eduardas Volteris ir kt. Tarp paskaitininkų minimas tapytojas Antanas Žmuidzinavičius.

“Aukuro“ draugija įsteigė “Vaidyklos mokyklą“ (joje A.Brakas dėstė meno istoriją), viešąją biblioteką. A.Brakas iliustravo draugijos jubiliejui išleistą leidinį “Mūsų brangiajam gimtajam krašteliui“. Adomas Brakas buvo ir vienas iš Muzikos mokyklos (1923) ir Klaipėdos krašto muziejaus steigėjų (1924). Jis dalyvavo leidžiant ir platinant spaudą.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Adomas Brakas įsitraukė į politinį krašto gyvenimą. 1920-1923 metais jis buvo Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos tarybos pirmininkas, dalyvavo Paryžiaus ambasadorių konferencijoje, o 1923 metais – Klaipėdos sukilime.

Pasižymėjo kaip architektas

Adomas Brakas pasižymėjo ir kaip architektas. Pagėgiuose pagal jo projektą pastatyti Lietuvos banko ir Kristijono Donelaičio progimnazijos (1930, nuo 1934 – gimnazija) pastatai, o Priekulėje – mokykla.

A.Brakas tyrinėjo ir piešė lietuviškų medinių namų puošmenas, laikė jas svarbiais tautinio savitumo elementais. Liaudies architektūros stiliumi suprojektavo neįgyvendintą pastatą – Vytauto Didžiojo muziejų piliavietėje (piliavietės aikštė tuo metu buvo gavusi Vytauto Didžiojo vardą). 1933 metais parengė piliavietės ir Vytauto Didžiojo aikštės sutvarkymo projektą, o 1936 metais – ir Vytauto Didžiojo muziejaus projektą. Jis parinko vietą vakariniame piliavietės kampe, ant 10 m aukščio buvusio pylimo (dabar ten pastatyta “Žaliakalnio” vidurinė mokykla). 36 metrų bokšto su laikrodžiu viršuje turėjo būti lietuviško stiliaus namelis, su langais apžvalgai. Projekte buvo sujungtos krašto kulto, gynybinės ir lietuviškos gyvenamosios architektūros formos. Pagal A.Brako projektą buvo pastatytas paminklas 1923 metų sukilėliams miesto kapinėse (1925).

Buvo suimtas ir ištremtas

Hitlerininkams okupavus Klaipėdos kraštą, už savo veiklą prieš vokietinimo politiką A.Brakas buvo suimtas. “Brakas, basnirčia įsispyręs į šlepetes, ant pižamos užsimetęs paltą, buvo varomas per visą Klaipėdą į gestapą. Jis ėjo galvą iškėlęs, rankas susinėręs už nugaros” (Arūnė Arbušauskaitė. Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939. – Klaipėda: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2001, p.67). Gavo ultimatumą – ar sėdėti kalėjime iki gyvos galvos, ar per 12 valandų palikti Klaipėdos kraštą (Ona Mažeikienė, “Tragiška Adomo Brako žvaigždė”, “Dienovidis”, 2002 sausis-vasaris, p.45).

Taip 1939 metais dailininkas persikėlė į Kauną, dirbo “Saulės“ gimnazijoje piešimo mokytoju, daug kūrė. Tačiau prasidėjo sovietų okupacija, ir 1941 metų birželio mėnesio ankstyvą rytą Adomas Brakas buvo suimtas. Kartu su sūnumi Tautvydu (sūnus Ramūnas ir žmona Marija buvo išvykę) buvo ištremtas į Altajaus kraštą.

Sunkus fizinis darbai greitai paveikė sveikatą. Po kiek laiko buvo paskirtas Bijsko valstybinio teatro dekoratoriumi, bet greitai vėl suimtas už “antitarybinę agitaciją“ (1947) ir nuteistas 10 metų kalėti. Kalėjime tapė, ir tapyba kiek praskaidrino paskutines dienas. Nusilpęs ir apakęs, Adomas Brakas mirė nuo infarkto Bijsko kalėjime.

Tikras menininkas

Ieva Simonaitytė prisimindavo: “Adomas Brakas buvo didelis svajotojas ir ne mažesnis užuomirša. Eini gatve, žiūrėk, priešais atžingsniuoja Adomėlis, po kaklu peteliškę ar vydūniškąją juostelę pasirišęs, ir elegantiškai sveikinasi. Ir būtinai vieną kitą žodį pasakys. O pagaliau ir ką nors pažada. Kitą kartą sutiktas vėl taip pat pasielgia, o kai jo minėtą pažadą primeni, nuduoda, jog nieko panašaus nesąs girdėjęs. Toks jis jau buvo. Tikras menininkas. Amžinai išsiblaškęs ir padebesiais skrajojantis” (“Negimusios gulbės giesmė“, “Klaipėda“, 2001 07 18).

Keliasdešimt piešinių iš Sibiro išgelbėjo sūnus Tautvydas, parvežė į Lietuvą. Jie pateko į Literatūros ir meno archyvą. Žurnalisto Vytauto Kaltenio teigimu (Ona Mažeikienė, “Tragiška Adomo Brako žvaigždė“, ”Dienovidis“, 2002 sausis-vasaris, p.46), kūrybinis A.Brako palikimas buvo apie 300 grafikos darbų. Dalį archyvo T.Brakas perdavė Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

Grafikas, kuris mėgo tapyti

Daugiausiai žinoma apie A.Brako grafiką. Tačiau dailininkas kūrė ir aliejinius paveikslus – jų yra žinoma nedaug, apie dešimtį. 2002 metais susirašinėjau su Adomo Brako sūnumi Ramūnu Braku, gyvenančiu Niujorke. Jis turi keturis tėvo tapybos darbus: “Autoportretas” (apie 1918), “Marijos Brakienės portretas“ (apie 1930), “Tautvydo Brako portretas” (apie 1930) ir “Labrenciškių ąžuolai” ( apie 1930). Ramūnas Brakas rašo laiške: “Didelis dėkui, kad jūs ten namie jo neužmirštat. Pabundu kiekvieną rytą ir mąstau – galiu aš skirtis su savo tėčiu, Adomu Braku, mano mamyte Marija Brakiene, mano broliu Vydeliu Braku ir Labrenciškės ąžuolais. Ir vis tas pats atsakymas. Ne” (iš Ramūno Brako laiško autorei 2002 01 23. Buvo svarstoma paveikslus perduoti LDM Klaipėdos paveikslų galerijai).

Du Adomo Brako paveikslus turi M.K.Čiurlionio muziejus, Mykolo Žilinsko galerija. Juos Berlyne Marija Brakienė paaukojo M.Žilinskui, jo dovanojamai Lietuvai kolekcijai. Paveikslai saugomi muziejaus fonduose („Marijos Brakienės portretas”, drobė, aliejus, 1937 m. ir „Labrenciškės ganykla su stirna”, drobė, aliejus, 1937 m.).

Šiandien beveik užmirštas

Veiklos ir interesų platumas, rūpestis dėl lietuvių Klaipėdos krašte, politinės peripetijos, kultūrinės veiklos poreikis neleido A.Brakui susikaupti vien prie meno dalykų, kūrybos. Tai jo kūriniuose, be abejonės, atsispindi.

Reikšmingiausi darbai nuveikti knygų grafikos srityje. Bendroje lietuvių dailės istorijos 20 amžiaus pradžios panoramoje A.Brakas iškyla kaip geras aktualių kraštui leidinių iliustruotojas. Pirmieji iliustruotojo kūriniai liudija apie sekimą mokytojais, įprastų motyvų kopijavimą, o vėlesnioji jo kūryba – savarankiška ir originali, turinti simbolikos ir stilizacijos elementų, atskleidžianti krašto savitumus ir dvasią.

Netinkama partiniams ideologams dailininko biografija, tremtis nulėmė, kad sovietiniais laikais jis buvo tarp neminėtinų. Devintąjį dešimtmetį nepavyko pažymėti Klaipėdoje dailininko jubiliejaus.

Šiandien A.Brakas yra beveik užmirštas plačiosios visuomenės kaip svarbus prieškario Klaipėdos kultūros ir dailės veikėjas. Jo vardo grąžinimas, asmenybės įtvirtinimas yra labai aktualus. 2006-aisiais minėsime 120 metų nuo dailininko gimimo. Manau, kad pradžiai dailininko bei pedagogo atminimas būtų tinkamai įamžintas, suteikiant Adomo Brako vardą Klaipėdos vaikų dailės mokyklai.

(Bus daugiau)

PARODŲ ATSPINDŽIAI

WWW.madona.st: Šiuolaikinės madonos paieškos

Goda GIEDRAITYTĖ

Tik neskubėkite naršyti po internetą. Šis intriguojantis pavadinimas – ne naujai sukurto puslapio adresas, bet Klaipėdos paveikslų galerijoje iki gruodžio 10-osios veikiančios parodos kodas, transkripciškai perskaitomas kaip “Madonos ikonografija šiuolaikiniame mene”.

Ko ieškome už paveikslo?

Projekto vadovo dailėtyrininko Igno Kazakevičiaus kuruojamoje ekspozicijoje garsių šiandienos Lietuvos dailininkų – grafikų (J.Rekevičiūtė, K.Grigaliūnas, E.Saladžius, A.V.Burba), tapytojų (A.Griškevičius, A.Šatas, A.Mėčius, L.Natalevičius, R.Bartkevičius, A.Jusionis, S.Tetelbaumas, G.P.Janonis), skulptorių (D.Matulaitė, T. Janova, L.Strioga), fotografų (A.Čepulinskaitė) darbai.

Autoriai varijuoja ne tik technikomis, bet ir turiniu, konceptualia įkrova. Projektą vienijančios šiuolaikinės madonos įvaizdžio paieškos laviruoja tarp tradicinių (modernių) ir šiuolaikinių raiškos formų, tarp subtilių dar viduramžiais nusistovėjusios madonos ikonografijos interpretacijų ir drastiškų konceptualių jos transformacijų.

Ir visa tai tik tam, kad išsiaiškintume, kokią įtaką per amžius nusistovėjusiam liturginiam, ikonografiniam ar net folkloriniam madonos įvaizdžiui turi šiandiena. Ar Švenčiausioji Mergelė Marija vis dar tebėra Dievo, žmogaus motina, o gal postmodernistinio mentaliteto kontekste ji jau seniai nuvainikuota iki popžvaigždės ar netgi prostitutės idėjos? Ko ieškome už madonos paveikslo?

Skatina “nusidėti”, išdrįsti, praskleisti…

Parodos koncepcija determinuoja griežtus siužetinius rėmus ir kartu skatina “nusidėti”, išdrįsti ap(si)nuoginti, praskleisti neliečiamą kanonizuotą šventumo užuolaidą. Kvestionuojama pati tradicija: kiek toli galima eiti plečiant, trinant ribas? Kiek galime neigti tradiciją vardan originalios raiškos ar turinio perversijos?

Atsigręžiant į ilgaamžę mariologinės dailės istoriją, visų pirma į akis krinta paradoksas: vos penkiolika kartų Naujajame Testamente paminėtam Marijos vardui (dažniausiai kalbant apie Jėzaus gimimą) priešpastatoma itin išplėtota ikonografinė švenčiausios Mergelės vaizdavimo sistema. Šiandien galime priskaičiuoti daugiau nei 20 universalių ikonografinių Marijos tipų, nusistovėjusių dar viduramžiais.

Šį istorinį madonos įvaizdžio kaitos kelią bei šiandienos refleksijas jame simboliniame postmodernaus altoriaus – kompiuterio – ekrane apibendrina buvęs „Lankų“ laidos režisierius, LNK prodiuseris R.Rickevičius.

Kreipiasi kita kalba

Ir vis dėlto toks platus Marijos atvaizdų spektras projekto dalyviams netapo idėjų atspirties tašku. Dažniausiai pasitelkdami pirminę pačios madonos (Marijos su kūdikiu) atvaizdo idėją, autoriai manipuliuoja įvaizdžiais: geidulingos Ievos ir skaisčiosios Mergelės Marijos supriešinimu. Šiuolaikinė madona – tai tiesiog moters atvaizdas, seniai apvalytas nuo bet kokios sakralinės auros. Madonos paveikslai nebeimplikuoja savo globėjiškos, laiminančios ir kitokios funkcijos. Tik nedrąsiai savo egzistenciją kūrinio fone deklaruojantys atributai (aureolė, žydras apsiaustas, lelija, rožė etc.) ar tradicinė poza (ant sėdinčios moters kelių laikomas kūdikis ar mirusio sūnaus kūnas) leidžia įženklinti atvaizdą, suteikiant jam madonos vardą. Be jų tai tebūtų tik paprastos moters portretas. Jokio šventumo, pagarbios baimės, nedrąsaus žvilgčiojimo, ikonai būdingo įasmeninimo, paslapties įvaizdijimo.

Kas lemia paveikslo “nušventėjimą”, nežinia. Gal prarasta tikėjimo pusiausvyra, gal šiuolaikinės mentaliteto deformacijos, o gal ekspozicinis parodos pobūdis? Tai greičiausiai visiškai nesvarbu. Svarbu konstatuoti patį faktą. Šiuolaikinė madona į žiūrovą kreipiasi kita kalba: ji prabyla spalvomis, potėpiais, netikėtais kompoziciniais sprendimais, betarpišku sąlyčiu su žiūrovu.

Tarp tradicijos ir futurizmo

Turbūt nostalgiškiausiai sakralinės paveikslo funkcijos “nušventinimo” tema atsiskleidžia A.Čepulinskaitės fototriptike. Pilkame fone šlykščiai raudona spalva pražysta suknelė ar švento paveikslėlio rėmą “dekoruoja” marga pigių blizgučių girlianda. Tylūs praeities reliktai, užsibuvę kažkur senoje kaimo trobos palėpėje, vis dar mena ilgas procesijų kolonas ar keliais nušliaužiotas kalvarijų stotis.

Gausiausiai ekspozicijoje eksploatuojama tapybos technika. Tai gal ir nestebina, prisimenant altorinio paveikslo galios tradiciją. Kita vertus, kiek “stebukliškas” dvimatės erdvės transformavimas į trimatį pasaulį, nesąmoningai sugestijuoja į profaniškąją sakralumo formą. Turinio prasme manipuliuojama įvairiausiais kultūriniais klodais: universaliais krikščioniškosios tradicijos pamatais (L.Natalevičius), liaudiškomis kulto transformacijomis (G.P.Janonis), futuristinės filosofijos manifestacijomis (G.Kazimierėnas), postmodernistiniais istoriniais diskursais. Pažinimo klodai klojasi vienas ant kito it žemės sluoksniai. Tuo būdu įvyksta įvaizdinimo persipynimai, santakos, prisišliejimai.

Intriga ar šventvagystė?

Tradicija manipuliuojama keliais būdais. Vieni autoriai ją gramdo iš vidaus, t.y. interpretuoja pačią krikščioniškosios tradicijos prizmę, pritaikydami ją šiuolaikiniam mąstymui (ir akiai!) (pvz.: A.Griškevičius). Kiti įsivelia į atvirą diskursą su praeities meistrais, klasikine jų plastikos kalba, tačiau kartu visiškai transformuoja idėjinius turinio akcentus (A.Mėčius, E.Kniukštaitė, A.Petrulienė). R.Bartkevičius, A.Jusionis, A.Baltrūnas, S. Tetelbaumas eksperimentuoja ekspresionistinės tapybos tradicijos kontekste.

Dar kiti, nors ir varijuoja krikščioniškosios kultūros klodais, priskirtini radikaliųjų flangui, ir atviriausiai “nusideda”, plėtodami šiuolaikinės madonos įvaizdžio transformacijas. Tai – G. Kazimierėnas, kuris Mariją su kūdikiu ne tik patupdo futuristinio pilko miesto su satelitais fone, bet ir perrašo ilgaamžę aureolių tradiciją, vietoj skaisčių Dievo motinos ir sūnaus veidų paveikslo centre įtapydamas metalines galva-dėžes. A.Šatas eksperimentuoja ne tik formos, bet ir spalvos redukavimo prasme. Iš pirmo žvilgsnio vienas kontraversiškiausių kūrinių “Juodoji Madona” idėjinėje plotmėje vis dėlto nusileidžia radikaliausiam parodos eksponatui – J.Rekevičiūtės triptikui, kuriame autorė drastiškai susitapatina su madona. Autoportretas panaudojamas madonos įvaizdijimui. Intriga ar šventvagystė?

Lietuviai nedrąsūs

Ir vis dėlto Lietuvos menininkai nedrąsūs. (Prisiminkime kad ir tokį skandalingą A.Serano kūrinį “Myžalų Kristus”.) Meninė plastikos kalba gal net pernelyg moderni, o madonos įvaizdis neprovokatyvus.

Ar menininkai nedrįsta eksploatuoti šiuolaikinės ekstremalios meninės kalbos žargono? O gal kiek per didelį susilaikymą determinuoja krikščioniškosios tradicijos aidai? Gink Dieve, neskatinu ateistiškų variacijų. Skandalingumas dar nenurodo į kokybę. Iš tiesų Lietuvoje, tituluojamoje Marijos žeme, toks projektas kontekstualizuojasi. Kontekstualizuojasi jis ir postmodernistinio meno kontekste, kadangi kirbina, interpretuoja, perrašo istoriją. Gal ties čia ir reikėtų sustoti… Ir vis dėlto įdomu, kiek toli galima nueiti, plečiant ribas?

NAUJI VĖJAI

Jaunas meno vadybininkas turi vakciną nuo kultūrinio gripo

Arnoldas REMEIKA

Paprastam klaipėdiečiui įsimenančių meno renginių trūkumas ir akivaizdus šio proceso tendencingumas galbūt į akis per daug ir nekrenta. Tačiau aktyviai kultūriniu gyvenimu besidomintys ir jo paįvairinimu suinteresuoti žmonės, o ypač jaunieji menininkai, yra ne tokios pacifistinės nuomonės. Dažnas jų pripažįsta, kad Klaipėdoje jaučiamas ryškus naujų idėjų stygius, parodų sales iki šiol okupuoja senosios bohemos karta, kuri nėra linkusi dalintis metų metais atkakliai šildyta vietele su nežinia iš kur atsiradusiais rimtą grėsmę keliančiais „pienburniais“.

Su vėjo malūnais kovoti nori ne visi. Kūrybinis jaunimas kelia sparnus į sostinę, užsienius. Ir be reikalo, – sako naujosios kartos kultūros vadybininkas Darius VAIČEKAUSKAS, jau pusę metų besistengiantis “įpūsti ugnį” Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Jis tvirtina, kad kompromisą su finansuotojais, juolab su vyresniąja menininkų karta surasti galima.

Naujasis Parodų rūmų vadybininkas ne tik kuruoja “svetimas” parodas, bet ir pats nevengia eksponuoti asmeninių fotografijos ir mozaikos darbų. Jis yra prieš dvejus metus Klaipėdoje susibūrusios jaunųjų menininkų grupės “Žuvies akis” narys.

– Kokie vėjai Tave atnešė į Parodų rūmus? Kodėl manai, kad esi būtent tas mesijas, kuris gali kažką pakeisti?

– Nuoširdžiai norėjau išjudinti šią įstaigą, išlaisvinant ją nuo praeities stereotipų, kurie iki šiol atbaido daugelį jaunosios kartos klaipėdiečių. Jų akyse šis įvairiai kultūrinei veiklai tinkantis pastatas vis dar yra nykus, baugus namas Klaipėdos senamiestyje.

Vilniaus dailės akademijos neseniai įsteigtoje UNESCO katedroje studijavau Lietuvoje visiškai naują specialybę – kultūros vadybą ir kultūros politiką. Atstovauju antrajai šios specialybės magistrantų kartai. Man dar besiruošiant magistrinio darbo apsigynimui, Klaipėdos dailės parodų rūmų atstovai kažkokiais būdais surado mano telefono numerį ir paskambinę pasiūlė renginių koordinatoriaus darbą. Ypatingos atrankos į minėtą vietą tikrai nebuvo, nes paprasčiausiai nebuvo konkurentų. Tiesiog daugelis akademijoje besimokančių klaipėdiečių nenoriai grįžta į uostamiestį. Mat Vilniuje daugiau galimybių saviraiškai, o ir šansas būti pastebėtam kur kas didesnis.

Nenorėčiau savęs girti ar būti apkaltintas subjektyvumu, tačiau manau, kad šiam darbui esu tinkamas vien dėl savo išsilavinimo specifikos. Anksčiau meniniams projektams vadovavo savamoksliai kuratoriai ir menotyrininkai, tačiau UNESCO dėka pagaliau buvo susirūpinta ir renginių kokybe, įvairove bei profesionaliu europietišku pasiruošimu. Be to, jau turiu šiokios tokios patirties – dvejus metus rengiau asmenines parodas. Su draugu Vilniuje buvome įkūrę „underground“ stiliaus galeriją rėksmingu pavadinimu „Padvalas“, kuri buvo sulaukusi nemenko pasisekimo ne tik tarp studentų.

– Tavo santykiai su menu yra pakankamai intymūs. Koks buvo Tavo kelias dabartinės padėties link?

– Esu gargždiškis, tačiau Klaipėdoje teko mokytis dailės mokykloje. Tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas, nes menas traukė nuo mažens. Vėliau Dailės akademijoje studijavau intriguojančią freskos ir mozaikos specialybę, o tuo pačiu metu Vilniaus lengvosios pramonės ir buitinių paslaugų mokykloje baigiau fotografijos mokslus. Man meno nebuvo per daug, todėl, galvodamas apie ateities perspektyvas, nuėjau man iki šiol mažai pažįstamu keliu. Magistrantūros studijos tikrai pravertė. Kai kurie kursiokai, įgiję kultūros vadybos žinių, patraukė į muziką, teatrą ar net į šou verslą. Aš pasilikau gimtojoje stichijoje – vaizduojamuose menuose. Tad su menu mano santykiai išties yra seni ir glaudūs.

– Esi įspraustas į tvarkos, viešpatavusios iki Tavo atėjimo, rėmus. Ar tau geranoriškai duota visiška laisvė užsiimti savo tiesioginėmis pareigomis? Ar nebijai už inovacines idėjas užmokėti savo paties darbo vieta?

– Tokio „įvertinimo“ nebijau, nes tai reikštų, kad einu teisingu keliu. Visiškai identiška situacija yra Vilniaus šiuolaikinio meno centre, kur jauni organizatoriai kuria galingus projektus, kviečia svečius iš užsienio, inicijuoja pasaulinio masto renginius, o senoji menininkų karta pyksta ir tyliai nekenčia, nes niekas jų dešimtmečiais eksponuotų darbų nebenori rodyti. Jiems tai reiškia, kad reikia pasitempti ir sustabdyti pačių savęs garbinimo kultą. Tačiau kultūriniame gyvenime kaita yra gyvybiškai reikalinga. Senajai kartai tai yra stimulas tobulėti, o ne džiaugtis prieš šimtą metų praėjusia šlove.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose turiu pakankamai laisvės, nes miesto savivaldybės atstovai ir pačių rūmų vadovybė suinteresuoti, kad čia lankytųsi kuo daugiau žmonių. Man yra pavesta atsikratyti rūmus persekiojančių stereotipų. Prieš pradėdamas darbą turėjau pristatyti trejų metų planuojamų nuveikti darbų strategiją, kurioje prioritetais nurodžiau būtent jaunųjų menininkų paiešką bei visuomenei patrauklių projektų vykdymą.

– Kaip įvertintum dabartinę rūmų būklę? Gal nutuoki, kur ieškoti panacėjos?

– Parodų rūmai – tai unikali erdvė ir gera bazė kultūros vystymuisi. Galbūt šiuo momentu jiems ir trūksta techninio aprūpinimo, tačiau su prašymu dėl naujų meno projektų finansavimo kreipėmės į Kultūros ir sporto rėmimo fondą.

Mano galva, čia tikrai reikia profesionalaus vadybininko rankos. Šiuo metu rinkodaros, ryšių su visuomene bei vadybos principai yra taip pat sėkmingai pritaikomi ir kultūros srityje. Juk kuo geriau renginį pateiksi ir išreklamuosi, tuo didesnio ažiotažo sulauksi.

Naujieji vadybos modeliai jau seniai gyvuoja šou versle, tai kodėl jų negali būti ir mene? Klaipėdoje, be Jūros šventės ir Pilies džiazo festivalio, nėra į ką žiūrėti, o ji dar pretenduoja į Lietuvos vakarų regiono kultūrinio centro vardą!..

– Šiuo metu Parodų rūmai ne tik jaunajai kartai atrodo nuobodžiai ir nepatraukliai. Ar jie dar turi vilties bei potencialo sudominti paprastą klaipėdietį?

– Mes planuojame kiek galima daugiau renginių jaunimui. Inteligentai parodose lankosi visuomet, o naujausios statistikos duomenimis, jaunimas kultūros lyg ir pribijo. Todėl reikia bandyti integruoti jaunimui artimą gatvės kultūrą į patalpas. Pavyzdžiui, grafitais išpaišytus eksponatus rodyti didžiulėse rūmų salėse. Juk tai yra šiuolaikinė freska, pasaulio galerijas užplūdusi dar septintajame dešimtmetyje. Rūmų įvaizdį keisti reikia, ir tai yra mūsų strateginė užduotis.

– Kokiais Dailės parodų rūmų projektais šiuo metu yra okupuota Tavo ir taip idėjų kupina galva?

– Neseniai atidaryta šiuolaikinės tekstilės paroda “Jaunoji tekstilė”, kurioje pristatomi Lietuvos dailės akademijos įvairių kursų studentų darbai. Džiugu tai, kad naujųjų technologijų dėka kažkada taikomuoju menu buvusi tekstilė staiga tapo vaizduojamuoju menu. Kitais metais rengsime įvairių žanrų jaunųjų Suomijos menininkų grandiozinę parodą. Nebus pamiršti ir lietuviai tapytojai bei fotografai, nes planuojame surengti jaunosios ir senosios kartos šių sričių atstovų kūrybos palyginamąją parodą. Joje dominuos vilniečiai, nors dalis jų yra tie patys sostinėje laimės ieškoti pasilikę klaipėdiečiai. Pademonstruosime, ką prarandame.

– Ar žadi siekti karjeros būtent šioje srityje? Gal turi visaverčių alternatyvų?

– Kultūros sferoje norėčiau dirbti ir ateityje. Esu susipažinęs su dabartine situacija, kontekstu, realiai vertinu padėtį, turiu nuoširdų norą sudaryti lygiavertę opoziciją kartais visai nepagrįstai garbinamam Vilniui. Žinau, kad lengva nebus, nes ir dabar jaučiu šiokį tokį pasipriešinimą. Manau, svarbiausia – mokėti nepalūžti po nesėkmių. Klaipėdoje yra iniciatyvių žmonių, kurie bandys keisti ne tik Parodų rūmų, bet ir viso miesto kultūrinį veidą, kad jis būtų kuo patrauklesnis visuomenei. Aš prisidėsiu prie jų.

LANGAS

Vokiečių “Karantinas” mūsų tapytojo braižo nepakeitė

Klaipėdietis tapytojas Virginijus Viningas spalio mėnesį su autorine kūrybos paroda buvo išvykęs kelioms dienoms į Vokietiją. Jis dalyvavo tarptautiniame vaizduojamojo meno projekte “Karantinas”, kuriam nutapė ciklą darbų sakraline tema.

Spalio 4-28 dienomis Vokietijoje, Riūgeno saloje esančiame Rambyno miestelyje veikė V.Viningo tapybos paroda, kurią autoriui užsakė projekto kuratorė, tenykštė galerininkė, menotyrininkė Siuzana Burmeister. Su Riūgeno salos dailininkų sąjunga sumaniusi tarptautinį meno projektą “Karantinas”, ponia Siuzana jame dalyvauti pakvietė tris vokiečių dailininkus ir vieną iš Lietuvos. V.Viningą ji susirado per Klaipėdos Baroti galeriją, su kuria jau yra pristačiusi ne vieną šiuolaikinės vokiečių ir lietuvių dailės parodą.

Projektas “Karantinas” – tai buvusioje Rambyno koplyčioje, o dabar – Riūgeno salos dailininkų sąjungos būstinėje ir galerijoje – viena po kitos surengtos autorinės trijų vokiečių dailininkų instaliacijos, metalo plastikos, videomeno parodos bibline tematika. Projektą vainikavo V.Viningo tapybos ekspozicija, taip pat atliepusi šią projekto padiktuotą temą.

V.Viningas “Durims” sakė, kad pirmąkart savo tapyboje jam teko gilintis į Biblijos siužetus, ir tai buvę įdomu. Specialiai parodai Vokietijoje ant kartono, drobės ir popieriaus jis nutapė 10 darbų. Paišė “Verkiančius angelus”, “Miegančią sargybą”, “Judo mirtį”, “Baisiausią Petro sapną”…

Paklaustas, ar nauja tema reiškia ir stilistinius autoriaus braižo pokyčius, V.Viningas tvirtino, kad ne, – jis tapo vis dar taip pat, kaip iki šiol, ir savo “varvančių” dažų impresijos kol kas nežada atsisakyti. Taigi artimiausiose parodose atpažinsime tą patį V.Viningą, nors naujų jo paveikslų siužetai gali būti netikėti.

LANGAS

“Aukuras” Belgijoje nelaimėjo nieko, bet grįžo ne tuščiomis

Klaipėdos muzikos centro mišrus choras “Aukuras”, vadovaujamas Alfonso Vildžiūno, spalio 24 – lapkričio 2 dienomis buvo nukeliavęs į Belgiją. Kelionės tikslas – Flandrijos tarptautinis chorų konkursas, vykęs Masmechelene.

Pakeliui į konkursą “Aukuras” dar surengė du koncertus Vokietijoje ir Belgijoje. Manheimo (Vokietija) savivaldybės kvietimu aukuriečiai su dideliu pasisekimu koncertavo vienoje iš Manheimo bažnyčių, savo pasirodymu sutvirtindami neseniai užsimezgusią Klaipėdos ir Manheimo uostamiesčių draugystę. Jau Belgijoje choras trumpam sustojo Šarlerua mieste, koncertavo kultūros ir poilsio centre, vėlgi buvo šiltai priimtas ir palydėtas audringais aplodismentais.

Bet Flandrijos chorų konkurse “Aukuras”, įpratęs skinti pergales, nelaimėjo nei pirmos, nei antros vietos. Anot A.Vildžiūno, jo vadovaujamas kolektyvas stengėsi laikytis konkurso nuostatų, o laurus nusiskynė tie, kurie jų nesilaikė.

Šiame konkurse aukuriečiai atliko gana sudėtingą ir įvairią programą, kokios ir reikalavo konkurso nuostatai. Padainavo po vieną romantinio laikotarpio ir šiuolaikinio nacionalinio (lietuvių) kompozitoriaus kurinį, taip pat vienbalsę (!) liaudies (vėlgi lietuvių) dainą ir privalomą visiems dalyviams šiuolaikinio belgų kompozitoriaus dainą V.Šekspyro soneto žodžiais.

“Nepatiko mums tas konkursas, – sakė choro vadovas. – Mes vertėmės per galvas, stengėmės sutilpti į 20 minučių konkursinės programos rėmus, dainavome a cappella (be jokio pritarimo), kaip reikalavo konkurso reglamentas. O štai ukrainiečių choro iš Žitomiro pasirodyme skambėjo ir švilpynės, ir būgnai, be to, užtruko jis kone pusvalandį. Ukrainiečiai ir laimėjo pirmąją vietą. Žinoma, buvo jos verti. Tai geras, profesionalus choras, dainuojantis už atlyginimą, mes jį nebe pirmąkart sutinkame tarptautiniuose konkursuose.”

A.Vildžiūnas piktinosi, kad konkurso dalyviams varžytis buvo nelygios sąlygos. Pasak jo, kokia prasmė jas nustatinėti, jei galima nesilaikyti? Bet “Aukuro” choro konkursinėje patirtyje toks atvejis – nebe pirmas, jam Šveicarijoje jau yra taip nutikę.

Belgijoje, Flandrijos chorų konkurse šiemet dalyvavo 9 mišrūs ir 6 lygių balsų (vyrų arba moterų) chorai. Pasak aukuriečių, dominavo vokiečiai. Mišrus choras iš Kelno laimėjo antrąją vietą. Buvo pora kolektyvų iš Belgijos ir “Aukuras” – vienintelis ne tik iš Lietuvos, bet ir apskritai iš šiapus Baltijos.

Bet į Belgiją aukuriečiai tvirtina važiavę ne tuščiai. Ten sutiko kito tarptautinio konkurso rengėjus, kurie “Aukurą” pakvietė į Prancūziją, Provanso chorų festivalį, kuris vyks 2004-ųjų liepą.

Dabar “Aukuras” ruošiasi savo 10-mečiui. Ta proga sausio 16-17 dienomis choras žada surengti du koncertus gimtojoje Klaipėdoje. Paprašytas praskleisti jubiliejinės programos uždangą, choro vadovas A.Vildžiūnas intrigavo: “Pirmajame dviejų dalių koncerte padainuosime geriausius kūrinius iš mūsų dešimtmečio repertuaro ir kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru atliksime S.Bacho Kantatą. Kitą vakarą bus “nerimtas” koncertas. Mes gi tokie – mėgstame papokštauti. Pavadinome jį “Aukuras” ir draugai”. Draugai – tai kolektyvai ir pavieniai muzikai, su kuriais esame koncertavę, kūrę bendras programas. Taigi scenoje drauge su mumis pasirodys Klaipėdos varinių pučiamųjų kvintetas, senosios muzikos ansamblis “Ventus Maris”, džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis. Iš Amsterdamo žada atvykti mūsų bičiulis dirigentas Airas Pauldingas, iš Vilniaus – kompozitoriai Jonas Tamulionis ir Nijolė Sinkevičiūtė, kurie specialiai šia proga mūsų chorui parašė naujų kūrinių.”

Abu “Aukuro” šventiniai koncertai skambės Klaipėdos universiteto koncertų salėje.

Rita BOČIULYTĖ