Buvojimai

Berlyne ne į ritmą

Aistė Ptakauskė

Šįkart į Berlyną važiavau ne pasižiūrėti į garsiąją jo sieną, ne pasivaikščioti po prabangiąją Zoogarten platz ir ne paspoksoti į du Berlyno televizijos bokštus, o su žymiai kilnesniu ir netgi, sakyčiau, švietėjišku tikslu. Berlyne įsikūrusi lietuvių bendruomenė, norėdama savo draugus ir kaimynus supažindinti su savo nacionaliniu avangardu, mane ir dar keletą nenuilstančių eksperimentatorių (nepamirštant paminėti ir negęstančios Klaipėdos avangardo žvaigždės Beno Šarkos) pakvietė sudalyvauti kasmetiniame eksperimentinio meno festivalyje “Off-beats 2”. Būdami kilnūs ir itin dvasingi žmonės, mes sutikome ir vieną ankstų bei lietuviškai drėgną rytą, specialiai mūsų išvykimo proga užsakytų gatvės trimitininkų lydimi, dekoracijomis bei rekvizitu apsikrovę, visi sušokome į maršrutinį autobusą Vilnius – Amsterdamas.

Mums pajudėjus iš stoties, suvokiau, kad jau buvau spėjusi pamiršti, kaip koktu dvidešimt valandų kratytis sausakimšai prigrūstame autobuse ir nuolatos kvėpuoti svetimu oru bei nenoromis į save gerti šalia esančių kūnų kvapą bei išskyras. Kai pagaliau kirtome Lietuvos ir Lenkijos sieną, aš jau nuoširdžiai nekenčiau visų savo scenos partnerių, apšvietėjų, režisieriaus ir choreografės. Pradėjau gailėtis, kad išvis leidausi į šitą labdaringą avantiūrą, kuriai dar savaitę turėsiu švaistyti savo šiaip jau neišsenkančią energiją ir nepakartojamą talentą. Nors, kita vertus, puikiai suvokiau, kad, objektyviai vertinant, kelionė nebuvo bloga. Daug matęs ir daug nukeliavęs mūsų autobusas nė karto nesulūžo, važiavome gana greitai, nes mūsų beveik neišleisdavo į tualetą, o kažkur gūdžiame Lenkijos užkampyje mus netgi pavaišino taukinėmis dešrelėmis. Nors vienam lenkų pasieniečiui ir pasirodė, kad į jo šalį aš noriu prasmukti su svetimu pasu, įdėmiai ištyrinėjęs mano užtinusį veidą bei peržiūrėjęs visas mano su savimi turėtas nuotraukas, jis visgi leido man kirsti sieną. O kad mums kelionė neprailgtų, mano scenos partneris, prisiliuobęs valstybės neapmokestinto viskio, visą kelią autobuso keleiviams pasakojo liūdnas savo gyvenimo istorijas apie tai, kaip jam niekaip nepasiseka “išpypinti” nei Senelio Šalčio, nei Snieguolės, nei septynių nykštukų, nei jų visų kartu paėmus.

Berlyne mus pasitiko fiziškai ir dvasiškai išsekęs lietuvis, kuris mus su visomis dekoracijomis bei rekvizitu sugrūdo į du lengvuosius automobilius ir nuvežė į viešbutį. Šis pasirodė besąs visai ne viešbutis, o paprasčiausi nakvynės namai, kur mums buvo išskirtas vienas kambarys su dešimčia dviaukščių lovų, kuriose mes dešimt dienų mokėmės itin betarpiško bendravimo su artimu savo.

Mūsų buveinė priminė Babelio miestą: retame filme galima pamatyti tiek ir tokių skirtingų asmenybių vienoje vietoje. Be mano jau minėtų teatralų bei elektronikos asų, į šį festivalį dar buvo pakviestas ir vienas didžiai gerbiamas Lietuvos prozininkas bei dramaturgas, mūsuose plačiai pagarsėjęs savo juoduoju sarkazmu ir radikaliu elgesiu viešose vietose. Įspraustas į tokią ankštą erdvę su tiek daug jo kūrybos neskaičiusių žmonių, jis visą savaitę jautėsi labai neįvertintas ir visiškai dėmesiu neapdovanotas. Absoliučiai visi kambariokai jo už tai nekentė. Aš buvau vienintelis žmogus iš mūsų kompanijos, kuris suprato nuskriaustojo rašytojo apmaudą bei toleravo jo elgesį vien jau iš pagarbos jo talentui. Tiesa, objektyvumo sumetimais, šį mano pareiškimą spaudai reikėtų šiek tiek pakoreguoti: rašytoją ekstremalą toleravau ne aš viena. Galbūt dėl lovų kaimynystės, o galbūt dėl jo aplinkoje gausiai besiliejusios grapos bei tekilos, jį užjautė ir moraliai palaikė negęstanti Klaipėdos žvaigždė Benas Šarka su žmona. Kad vargšui neįvertintam rašytojui būtų lengviau išgyventi nepakeliamą depresiją, Benas su Dalia jį lydėjo į arabų kvartalą pirkinių. Benas ten įsigijo ryškų vasarinį sarafaną su gilia iškirpte nugaroje ir, taip apsitaisęs, daužė širdis visiems Berlyno gėjams, o pats rašytojas ekstremalas įsigijo aptemptas treningines kelnes su baltomis juostelėmis bei dar labiau aptemptus sintetinius marškinėlius su gigantišku M. Schumacherio atvaizdu. Ką ir besakyti, mes, visi į pirkinių paslaptis nepašvęstieji, šalia tokios kompanijos atrodėme apgailėtinai blankiai (nors aš asmeniškai iš Dalios ir gavau teigiamą atsiliepimą apie mano “spalvingą” rankinę).

Man labai gaila, kad jokiais žodžiais neįmanoma perteikti tos aplinkos ir atmosferos, kurioje mes tarpome tas dešimt dienų: tų pogrindinių teatrų, kuriuose vaidinome, tų graffiti ant sienų, pro kurias kasnakt vaikščiodavome, tų administratorių homoseksualų, kurie taip vertino lietuvišką mūsų aktorių ir režisierių žavesį, tų hipiškų apšvietėjų, kurie pusę valandos kabindavo vieną užuolaidą, ir tų bohemiškų žiūrovų, kurie dar ilgai po spektaklių gerdavo vyną teatro salėje. Vos peržengus apspardytas duris į apgriuvusią mūsų teatro salę, supratau, kad visas kelionėje mane apėmęs apmaudas seniai išgaravo, kad aš myliu savo režisierių, choreografę bei scenos partnerį ir kad tai, ką aš ruošiuosi patirti, nė iš tolo nepanašu į talento švaistymą. “Kyslotaaa”, kaip pasakytų mūsų apšvietėjas, kuris visada žino, ką kalba.

Apie mūsų spektaklio premjerą galima papasakoti labai ilgą istoriją, kuri trumpai skambėtų maždaug taip: toje salėje, kur mes vaidinome, nebuvo ne tik dviejų projektorių, dviejų vaizdo ir vieno DVD grotuvo, bet net ir baltos grindų dangos. Ją mes sulopėme iš kažkokių antrinių žaliavų, rastų teatro sandėlyje, o aparatūrą susiskolinome iš privačių asmenų. Bet jau pačioje spektaklio pradžioje DVD grotuvas užstrigo, ir mūsų performansas nutrūko dar neprasidėjęs. Manau, net nereikia aiškinti, kodėl toliau viskas ėjo tik blogyn ir blogyn. Visada taip būna, kai aklai pasitikima technika. Nors, objektyviai vertinant, viskas praėjo netgi labai neblogai, nes visi aktoriai ir šokėjai dirbo labai vieningai ir per kažkokį stebuklą scenoje sugebėjo sukurti reikiamą atmosferą. Tai mums visiems buvo dar viena betarpiško bendravimo ir artimo meilės pamoka.

Kitas mūsų pasirodymas buvo numatytas festivalio uždarymui. Tąkart viskas pavyko taip, kaip ir buvo sumanyta: žiūrovai (“kvaili vokiečiai”, kaip juos vadino mūsų įžvalgusis apšvietėjas) sužavėti, režisierius euforijoje, kolegos pakilime, o aš išsekusi ir nurimusi. Pagaliau situacija sukontroliuota. Tas katastrofiškasis Berlyno teatras, kuriame mums teko vaidinti, netgi pasiūlė mus įtraukti į savo repertuarą. Bet, kadangi mūsų režisierius niekaip negalėjo įsivaizduoti repertuarinio performanso, į šį pasiūlymą jis tik akinamai nusišypsojo. O aš čia susilaukiau daug dėmesio ir komplimentų, kuriuos priėmiau net nesvarstydama jų objektyvumo, kadangi po visos savaitės eksperimentavimo su savimi jaučiausi nusipelniusi pagarbos ir gražaus elgesio.

Be visos šitos įprastos teatrinės rutinos, Berlyne aš atradau baltarusių meną. Visų pirma, mane tiesiog apstulbino jų aktorių sceninis nuoširdumas bei darbo kokybė. O antra, festivalio uždarymo proga galėjau pasiklausyti grupės iš Minsko “Drum Ecstasy” – trys būgnininkai ir vienas bosistas, gyvai atliekantys klubinę muziką. Jau kad “veža”, tai per maža nepasirodo. O kas žino mano gilias simpatijas visai būgnininkų giminei, gali ironiškai šyptelėti, nes supras, kad trijų būgnininkų kombinacija vienoje grupėje man turėjo pasirodyti tikru atradimu. Iš tiesų jie visi ne tik geri muzikantai, bet dar ir labai draugiški vyrukai, o vienas jų man pasirodė netgi gražus. Aš su jais visą naktį gėriau raudonąjį vyną su raugintais agurkais ir klausiausi rusiškų anekdotų. Vynas su agurkais, matyt, blogai sureagavo, nes kitą rytą man baisiai skaudėjo galvą, kurioje, deja, neužsiliko nė vieno padoraus anekdoto.

O kitą rytą su Berlynu mus supažindino miesto savivaldybės festivaliui maloniai “padovanotas” rusakalbis gidas su akivaizdžiu polinkiu į psichopatiją. Jis mus pavežiojo po centrines Berlyno gatves, išsamiai papasakojo jų atsiradimo istoriją, pamaitino valgykloje prie Berlyno sienos, o paskui nuvežė į plastmasės perdirbimo fabriką, iš kur mes apžvelgėme tai, ko nespėjome apvažiuoti.

Kai pagaliau atėjo metas išvykti, man pasidarė nenusakomai liūdna. Ir ne vien dėl to, kad manęs laukė dar dvidešimt valandų prašvinkusiame autobuse, kuris mus visus, suspaustus kaip sardines skardinėje, vėl kratys duobėtais Lenkijos keliais, bet ir todėl, kad buvau priversta nutraukti dar vieną eksperimentą su savimi ir dar vieną gyvenimo meno pamoką. Privalėjau save išplėšti iš tikro atvirumo, tikro apmaudo dėl nesėkmės bei tikro sėkmės pojūčio akimirkos ir grįžti prie savo taip pamėgtos rutinos, kurioje visos ką tik išvardintos smulkmenos jau pasidarę tokios pažįstamos, jog neatrodo vertos dėmesio. O juk tai – tikrasis gyvenimo skonis su prakaito, ašarų ir raugintų agurkų prieskoniu, kurį aš taip dažnai laikau paprasčiausiu išsimušimu iš ritmo.

Esė

Sterilėjantis pasaulis

Alis Balbierius

Reklama, siautėjanti it pasiutusi katė, reklamuoja muilą ir ploviklius, kurie sunaikina “visas žinomas bakterijas”… Viešpatie, jei toks muilas, kuris sunaikina “visas žinomas bakterijas”, iš tiesų egzistuotų, jis turėtų sunaikinti bet kokią gyvybę Žemėje. Išnaikink bakterijas savo aplinkoje, ir visi mirs, mirsi ir tu. Nes žmogus yra amžinoje simbiozėje su savo kūno, savo aplinkos bakterijomis, mikroorganizmų visata, net virusais ir virusėliais. Mūsų kūnai tos smulkmės kimšte prikimšti, ir tik jų dėka esam gyvi.

Tačiau švaros, superšvaros ir net sterilumo siekis vis labiau užvaldo žmoniją, vis gilyn keliaujančią į technologijų labirintą. Sterilumas, savotiška švaros ir tvarkos kvintesencija, iš tiesų daugelyje sričių gyvybiškai būtinas. Be sterilių instrumentų ir medikamentų neįsivaizduojamas chirurgo darbas, vaistų, mikroschemų, konservuotų maisto produktų gamyba, aibė šiuolaikinių technologijų, kurių procesų mes net neįsivaizduojame. Bet sterilumo reiškinys yra daug sudėtingesnis ir metaforiškesnis, lyg slaptas voratinklis, bilijonais gijų apraizgantis mąstymą, kultūrą, buitį, įvairiausias mūsų gyvenimo sritis.

Ten, kur “absoliučiai” sterilu, regis, yra ir absoliučiai bedvasiška, tuščia. Sterilumas šiais laikais tampa virtualiu reiškiniu, jis skverbiasi į reklamą ir buitį, architektūrą ir meną, dvasinį pasaulį, nes viskas būties reiškinių malstreme yra pernelyg tarp savęs susiję, susipynę. Aš esu mažytė žmonijos ląstelė, taip pat ląstelė visko, kas tą žmoniją supa – žemės ir žolės, vandenynų, pelkių dumblo, tolimiausios praeities, įspaustos į mane archetipų pavidalu; pagaliau ir ateities, kurią kartais galime susapnuoti, staiga iš nežinia kur atsivėrusios aiškiaregystės dėka bent sekundei praplėšti laiko šydą. Aš esu ląstelė šios galaktikos, šios visatos, visos kosminės begalybės, gal net paralelinių pasaulių ir visatų, jei jie išvis egzistuoja. Beje, kalbant apie absoliutaus sterilumo sąvoką, arčiausiai esmės yra ne kas kita, kaip bedugnė kosminė erdvė, plytinti tarp planetų, žvaigždžių ir galaktikų. Ten sterilu ir šalta, ten tuščia, ten iš esmės nėra beveik nieko. Ir tame kosmoso sterilume, regis, nėra nieko dvasingo, kaip nėra ir gyvybės tame juodame niekyje, nors galbūt toj erdvėj gali sklisti minties ir dvasios spinduliavimai, bet šito dar niekas neįrodė, lygiai kaip ir nepaneigė.

Sterilumas, sterilėjimas susijęs ir su globalizacija, negatyviosiomis jos savybėmis. Bet kokia niveliacija, daktų, vaizdų, produktų serijiškumas gamyboje, vartojime ir kultūroje sukuria kažkokią sterilią erdvę, kuri iš esmės yra niveliuota, bedvasė, totalitarinė. Šia prasme kiek informatyvus, tiek kartu ir sterilus yra virtualusis pasaulis. Interneto okeanuose tiek informacijos, kad ji iš tiesų naikina mūsų blogąją atmintį. Mes jau seniai nebegalime įsiminti, aprėpti, panaudoti didžiosios dalies žinių, kurios plūsta iš TV, žiniasklaidos, interneto – tai niveliuotos kalbos, ženklų ir vaizdų nepertraukiamas srautas. Toji informacijos gausa iš tiesų sterilizuoja atmintį ir dvasią – iš esmės tai naujas reiškinys, kurį būtina suvokti, įsisąmoninti ir apmąstyti. Esam priversti toje gausoje ieškoti aukso grūdų, nes informacijos tekėjimo, jos nuolatinio gimimo neįmanoma atsisakyti, ji iš esmės valdo ir toliau valdys pasaulį vadinamojoje informacinėje visuomenėje.

Kalbėdamas apie sterilumą, sterilėjimą šiuos dalykus daugiau suvokiu metaforiškai. Šiame suvokime sterilumą sieju ne tik su tuštuma ar superšvara, bet ir su bedvasyste, svetimėjimu ar susvetimėjimu, netgi su tam tikru technologiniu kultūriniu totalitarizmu, nes visos šiuolaikinės technologijos, pagaliau pačios informacijos srautai siekia dominuoti, užvaldyti pasaulį. Totalitarizmas turi prigimtinę savybę sterilizuoti, niveliuoti, o totalitarinių visuomenių istorijoje apstu ir tiesioginės biologinės sterilizacijos pavyzdžių. Apskritai istorija žino aibę atvejų, kaip didžiosios užkariaujančios ar nešančios “tikruosius” tikėjimus t autos sterilizuodavo mažas tauteles ir gentis, jas tiesiog nutrindamos nuo Žemės paviršiaus. Dabar tas pavojus įgauna realių kontūrų, realių formų neturinčios kariaunos fatamorganą – tai globalizacija, virtuali globalizacija, pasaulyje, kuris, anot Jeano Baudrillardo, tampa “tikrovės dykuma”, kur “tikrovės ženklai atstoja tikrovę”. Kyla klausimas – ar apskritai egzistuoja tas “grynasis identitetas”? Pavyzdžiui, kad ir lietuvių. Gal mes tik simuliuojame tą identitetą, žaisdami lyg kompiuterinį žaidimą su tautine atributika, apeigomis ir apeigėlėmis, dainuojame seniai mirusias senąsias dainas, nes mirę ir tie autentiški balsai, kurie jas kūrė ir dainavo prieš penkis šimtus ar tūkstantį metų.

Kompiuterinė-technologinė civilizacija sterilizuoja ir etiką, daro ją vis labiau prisitaikėlišką ir realiatyvesnę, keičia moralinę biologinę žmogaus psichologiją. Steriliu tampa net karas. Viena yra kristi kardu ir matyti mirštant priešą – žmogų, regėti ir pajusti kraują ant savo rankų; visiškai kas kita požeminėje vadavietėje spūstelėti tik mygtuką ir paleisti raketą, galinčią iškart sunaikinti milijoninį miestą. Tuo pačiu metu mygtuko spūstelėtojas gali gerti kavą, gurkštelėti tekilos ir, glostydamas moters krūtį, ekrane ramiai stebėti “virtualų” besiplečiančio sprogimo židinio žaismą. Sakykime, kad karas šiuo atveju steriliausias mygtuko paspaudėjui, bet jis tampa sterilus ir aukoms – žaibiška žūtis juk nei prieš tai, nei po to nepalieka nieko – nei baimės, nei skausmo; tiesiog išnykstama per tokį trumpą laiko tarpą, lyg spūstelėjus kompiuterio pelę ir pakeitus ekrane regėtą vaizdą kitu. Regis, tik šėtonas galėjo susapnuoti tokias žaibiškas pasaulio “perkūrimo” galimybes.

Šiuo atveju bomba veikia panašiai kaip stebuklingasis muilas ar klozeto valiklis, “sunaikinantis visas žmonijos bakterijas”. Ir bomba, ir muilas yra tų pačių technologijų tinklo kūriniai, skiriasi tik jų veikimo tikslai, apimtys ir pasekmės. O reikėtų išrasti ir tokį muilą, kuris it bakterijas naikintų bombas.

Sterilėjimo voratinklis apraizgo vis daugiau sferų. Sterilėja žmonių tarpusavio santykiai, sterilėja meilė ir neapykanta, visa buitis, ypač pasaulio pasiturinčiųjų ir turtingųjų. Apskritai susidaro įspūdis, kad dažnai bet kokia modernizacija skatina ir sterilėjimo procesą. Sterilėja ir kultūra, nekalbant apie masinę. Pernelyg geras žinojimas, kaip nutapyti “tobulą” paveikslą ar parašyti “tobulą” bestselerį, yra ne kas kita, kaip dvasinio sterilėjimo, dvasios komercializacijos pasekmės. Didžioji dalis kultūros, kūrybos ir jos vartojimo “žaidžiama” pagal iš anksto numatytas, sumodeliuotas taisykles. Spontaniškumas, gyvybė, originalumas kultūroje tampa gan retais reiškiniais, įsivyrauja parafrazės, pamėgdžiojimai, koliažo, kaip naujojo chaoso, įspūdis.

Sterilėja ir komerciniai santykiai. Bankuose, prekybos centruose pinigai nebešlama pirkėjų ir pardavėjų pirštuose, nebeskambčioja nukritusios monetos – elektroniniai pinigai daug kur jau atėmė iš žmonių, regis, šį kadaise atrodžiusį amžiną malonumą. Verslas tampa sterilus, pagaminti ar perkami daiktai, kaip ir pinigai, neliečiami rankomis, saugiai ir kartu steriliai įpakuoti jie keliauja po pasaulį, kol pasiekia galutinį paskirties tašką – pirkėją, kuris naudos arba tik laikys tą daiktą. Verslas sterilėja tik technologiškai, iš kitos pusės jo plėšri prigimtis nesikeičia, jis tebėra purvinas ir neretai kruvinas – milijardai sukasi šešėlinių ekonomikų apyvartoje.

Jau ir mūsų visuomenėje, o ypač Vakaruose, labai anksti stengiamasi nulemti vaiko ar jauno žmogaus ateitį, karjerą, apmąstyti už jį viską iki visų įmanomų smulkmenų, net galimi atsitiktinumai bandomi apskaičiuoti pagal tikimybių teorijos dėsnius. Neatmetant ir teigiamų išgyvenimui bei konkurencijai šio planavimo aspektų, vis dėlto kuriamas sterilesnis, sumodeliuotas ateities žmogus, paliekama vis mažiau vietos atsitiktinumų žavesiui, spontaniškumo sprogimams, beribės laisvės mostams. Gal todėl tokie sterilūs (alaviniai visuomenės kareivėliai?) yra kostiumuoti klerkai didmiesčių gatvėse, kažkoks neišpasakytai negyvas, serijinis jų profesinis įvaizdis, nors po kaukėmis ir standartiniais kostiumais vis dėlto dar turi kažkas slypėti, bet ir tie slėpiniai vardan karjeros sąmoningai slopinami.

Pasaulis, kurį semia informacijos tvanas, sterilėja ir biologiškai. Tai liudija nykstančios laukinės gamtos bioįvairovės rūšys (jų vietą užima negyvi serijiniai daiktai – šiukšlės, okupuoja gyvybės erdvę ir laiką), nors kartu kai kurios, pavyzdžiui, mūsiškė homo sapiens ir mums naudingi gyvūnai įgauna perteklines, dirbtines populiacijas. Traukiasi ir sterilėja visa planetos ekologinė erdvė, ją užvaldo miestai ir keliai, automobiliai ir žemdirbystės plotai. Ekologinė erdvė iš tiesų tampa “tikrovės dykuma”, toje dykumoje išlieka ir dauginasi tik standartiniai civilizacijos ženklai. Net gamtos pažinimas sterilėja – nuo vadovėlių mokyklos suoluose iki TV, kino filmų ir interneto. Tai pažinimas be gamtos artumo, jos dieviškojo alsavimo, sutapties su ja. Gamtos be empirinės patirties pažinti neįmanoma, bet jaunosios kartos, stačia galva nerdamos į virtualųjį pažinimą, renkasi anaiptol ne empiriką, o dvasiškai ir fiziškai sterilesnį kelią. O pati gamta, jos gyva, alsuojanti ir spinduliuojanti esmė yra švari būtent savo nesterilumu. Pavyzdžiui, obelys, žydinčios virš arimų, kvepiančių mėšlu; archetipinis pelkių dumblo, paslapties kvapas. Gamta švari savo nykimo ir gimimo, puvimo ir žydėjimo kontrastų kaitos visuma. Belieka stebėtis, kad ji dar išliko – sterilizuodami civilizaciją mes užtvindom gamtą taršos tvanu, kurio ji vieną kartą neišlaikys, galbūt blokš visa tai mums atgal – į veidus ir sielas.

Sterilumas tapo mūsų civilizacijos sindromu. Ir tas dažnai neprivalomas, gyvybiškai nebūtinas sterilumas man regisi kažkoks totalinis daugybės vertybių, daiktų ir rūšių nykimas, išnykimas, sunaikinimas; virtualėjimas ir holografėjimas, labai artimoj ateity – ir klonuotas virtualėjimas, serijinės klastotės ir kartotės; tiesiog, anot Baudrillardo įžvalgų. Mes vis labiau simuliuojame pasaulį ir savo gyvenimus, simuliuojame savo išorinį ir vidinį Aš, ir ta simuliacija tampa pavojingai sterili.

Iš gyvenimo slydo nirvanon

Gitana Gugevičiūtė

Vieną viduržiemio dieną ant miesto leidosi migla, temperatūra kilo, šaligatvių stiklu, užlietu vandeniu, užpakaliais čiuožinėjo vaikai, į kaulus smelkėsi drėgmė, svyrinėjo poros, dingo bobelės ir barzdoti seniai, ištuštėjo parduotuvės, bet daugėjo draugystės ir meilės jaukiuose namuose, baruose, landynėse ir įvairaus lygio viešbučių kambariuose. Įtartini tipai, stovintys akistatoje su nestabiliu pasaulio paviršiumi, atrodė aiškiai bejėgiai, nuolankūs ir reikalaują priežiūros.

Margarita B. tą dieną kaip tik grįžo iš parduotuvės nešina dviem rašikliais, nebrangiu vynu, rūkytu šoninės gabalu ir rašomojo popieriaus pakuote, kuri, čiuožiančiam ant užpakalio vaikui pasipainiojus Margaritai B. po kojomis, įkrito į balą ir gerokai sušlapo. Margarita B., motiniškai bardama vaiką, paskubėjo pasitraukti į šalį pamačiusi dar tris traukinuku artėjančius vaikus, kurie keldami sąmyšį ir taškydami purslus į šalis, panėšėjo į katerį arba trivietę irklinę valtį, šturmuojančią finišo liniją.

Margarita B. jau buvo brandaus amžiaus moteris, savo jaukios buities lentynėles apstačiusi Budos skulptūrėlėmis, Indijos drambliukais, pajūrio akmenėliais, nuo amžių patamsėjusiomis šeimos relikvijomis; sienas nukabinėjusi ikonomis ir žalvariniais kryžiais, o prie židinio patiesusi seną šerno kailį su išbyrėjusiais šeriais. Margarita B. nusprendė pradėti rašyti, nes jos siela, kaip ir kūnas, jau atrodė subrendusi į savo draugiją pasikviesti Mūzą ir galinti su jos pagalba visiems parodyti, kaip lengvai ir esmingai galima dėstyti mintis ir bendražmogiškąją patirtį.

Margarita B., atrakinusi buto duris, prieškambaryje nusiavė aulinukus, atsainiai atsisagstė paltą, pakiliai įsiūbavo į kambarį (vienoje rankoje laikydama popieriaus pakuotę, kitoje – maišelį su vynu, šonine ir rašikliais), įsijungė grotuvą su mylimiausiu “Enya” disku, uždegė keletą žvakių, prie židinio pastatė vyną, ant šerno numetė popierių ir rašiklius, ant virtuvinės spintelės padėjo šoninę. Ir tik muzikai bei žvakių šviesai pasklidus po namų kampus, nusimetė paltą.

Margarita B. liko stovėti su permatoma žalio tiulio suknele ir raštais margintomis kojinėmis. Krėtė drebulys, bet Margarita B. jautė, kad tai – kūrybinis drebulys, kuriam sumažinti ji atsidarė butelį vyno ir, prisipylusi didžiulę taurę, pasveikinusi pati save, nugėrė keletą gerų gurkšnių. Gerdama ji galvojo apie būsimos literatūrinės sensacijos siužetą, kuris turėtų laužyti klasikinio romano struktūros sampratą, ir apie pagrindinę romano temą – meilę, kuri, šiaip jau būdama banali arba banaliai aprašoma, josios romane turėtų skleistis per pasąmonės vaizdinius ir archetipus beigi pagrindinio veikėjo dualistinės asmenybės konfliktus ir kolizijas su savimi pačiu.

Margarita B. neskubėdama krovė į židinį malkas, garsiai pritarė meditatyviajai “Eny’ai” ir jautė, kaip namuose pamažu susikuria kūrybai tinkama aura, o nesuvaldomas drebulys ir kūrybinis nervas bazuojasi vienoje kūno vietoje – krūtinėje.

Spragsint malkoms židinyje ir įpusėjusi antrąją taurę, Margarita B. vis dar nepamiršo, kad šiandien rytą išsiskyrė su Ernestu D. ir sau prisiekė pradėti naują – kūrybinį gyvenimą, kuriame nebus vietos nuolatiniams ir amžiniems ryšiams su žmonėmis, vyru, vaikais ir buitimi, ir tik intensyvus protinis darbas bei bohemiška laikysena taps gyvenimo credo. Ant šerno kailio ji išdėliojo sudrėkusius lapus, krūvoje paliko sausuosius, už ausų užsikišo abu rašiklius ir pritūpė ant vienos pliauskos, nebetilpusios į židinį. Giliai įtraukusi cigaretės dūmą Margarita B. pešiojo savo būsimo teksto metaforų skaidulas, audė stilistiškai margą audinį ir bandė sudėlioti prasminius kirčius ir akcentus. Ji reflektavo pagrindinio veikėjo vidinį pasaulį ir retrospektyviai komplikavo skaitytojo pažintį su pagrindiniu veikėju.

Vidinio imperatyvo vedina Margarita B. virtuvėje papjaustė dailiomis griežtelėmis šoninę, papuošė ją petražolėmis ir brokoliais, pakeitė naujomis jau sudegusias žvakes, atsisėdo lotoso poza, baltą popieriaus lapą padėjo ant knygos “Pasaulio dailė”, intensyviai mąstydama vieną po kitos surūkė dvi cigaretes ir tuo pat metu dideliais gurkšniais gėrė vyną. Užkandžiaudama šonine Margarita B. bandė sustabdyti smegenis apimantį svaigulį ir minčių apie Ernestą D. laipsnišką įsiviešpatavimą jos kūrybinėje laboratorijoje. Tarytum įvykus prašviesėjimui, Margarita B. suvokė, kad Ernestas D. tebuvo išnaudotojas ir egoistiškas patinas, nesugebąs įsipareigoti, pasirūpinti ir rūpintis, todėl, kaip dar aiškiau suvokė Margarita B., jų išsiskyrimas buvo neišvengiamas, savaime suprantamas ir būtinas, nes ji, kaip staiga suprato, irgi moteris, kuri mėgsta dėmesį ir ne tik tada, kai degustuojami jos pagaminti valgiai.

Margarita B. į taurę supylė paskutinį lašą vyno, pajuto, kad Mūzą į kampą įvarė juodos mintys apie realybę, todėl lengvai svyrinėdama įsispyrė į aulinukus, apsivilko paltą ir, užrakinusi duris, žengė į čiuožykla virtusį miestą, kurio vaikai, dieną čiuožinėję užpakaliais, jau miegojo, savo slidų darbelį tebedirbo migla ir naktinės parduotuvės, kurių vienoje, arčiausiai namų, Margarita B. nusipirko dar vieną butelį vyno.

Ėjimas pažliugusiu pasaulio veidrodžiu Margaritai B. panėšėjo į vaikščiojimą gyvenimo ašmenimis arba vaikščiojimą lynu, po kuriuo žiojėjo egzistencinė tuštuma ir niekada neišsipildysiantys gyvenimo lūkesčiai. Kai antrą kartą šią dieną ji įžengė į savo nuosavą būstą, Margarita B., vis dar purtoma kūrybinių minčių drebulio, susmuko ant seniai nebegyvo šerno kailio ir, nevikriais judesiais bandydama atidaryti butelį, žiūrėjo, kaip nuo aulinukų išradingai kyla garas.

Margarita B. žinojo, kad jos romane visu baisumu ir žiauria tiesa turi atsiskleisti gyvenimo reliatyvumas ir efemeriškas žmogaus vaidmuo jame, todėl išgėrė keletą gurkšnių tiesiai iš butelio ir vėl užsirūkė cigaretę. Baisiausia, ką pajuto šią minutę Margarita B., tai, kad ji nebespėjo fiksuoti savo minčių ir pačios genialiausios grasino pradingti nežinioje. Čiuptelėjusi už kairiosios ausies ji rašiklio neberado. Neberado rašiklio ir už dešiniosios ausies. Palto kišenėje sugraibė makiažo pieštuką ir ant susiraičiusio popieriaus lapo galų gale nusprendė nutupdyti plevenantį romano pavadinimą.

Margarita B., brūkštelėjusi trejetą žodžių, atsiduso, dar gurkštelėjusi vyno išsitiesė ant šerno kailio, galvą užsiklojo paltu ir klausydamasi, kaip seniai namuose nebemuzikuoja “Enya”, lengvai užknarkė. Židinyje geso liepsnos, pamažu stingo nutekėjusių žvakių varvekliai. Ant susiraičiusio popieriaus lapo, nevikria rašysena išstenėtas, švietė Margaritos B. pavadinimas:

“Slidi gyvenimo nirvana”

Romanas

Vertimai

Gydymas vapsvomis

Italo Kalvino

Žiema baigėsi, o kartu su ja liovėsi ir sąnarių skausmai. Švelni pietų saulė kasdieną teikė džiaugsmą, ir Markovaldo, laukdamas, kada reikės grįžti į darbą, sėdėjo ant suoliuko žiūrėdamas, kaip skleidžiasi lapai. Šalia jo atsisėdo kuprotas sulopytu paltu senukas. Tai buvo ponas Ricieris, vienišas kaip pirštas pensininkas, taip pat mėgėjas pasilepinti saulėje. Kartkarčiais ponas Ricieris sušukęs šoktelėdavo, po to labiau susikūprindavo. Jį kamavo reumatas, artritas bei skausmai strėnose, kurie, prasidėję vieną drėgną ir šaltą žiemą, jam nedavė ramybės ištisus metus. Kad paguostų jį, Markovaldo pasipasakojo apie savo, savo žmonos, taip pat jų vyresniosios dukters Izolinos, kuri vargšelė buvo tokia ligota, sąnarių skausmus.

Markovaldo pietus kasdieną atsinešdavo suvyniotus į laikraštį. Atsisėdęs ant suoliuko juos išvyniodavo, o suglamžytą laikraštį paduodavo ponui Ricieriui, kuris, nekantriai tiesdamas ranką, sakydavo:

– Pažiūrėsime, kas naujo.

Ir skaitydavo susidomėjęs laikraštį, net jeigu jis ir būdavo dvejų metų senumo. Taip vieną dieną jis užtiko straipsnį apie reumato gydymą bičių nuodais.

– Turbūt jie su medum, – tarė visada optimistiškai nusiteikęs Markovaldo.

– Ne, – atsakė Ricieris, – čia sakoma, kad jie su nuodais, tais, kurie būna geluonyje.

Ir jis perskaitė keletą ištraukų. Po to jie ilgai diskutavo apie bites, apie jų savybes ir apie tai, kiek galėtų kainuoti toks gydymas.

Nuo to laiko Markovaldo, vaikštinėdamas gatvėmis, įsiklausydavo į kiekvieną dūzgimą ir akimis sekdavo kiekvieną vabzdį, skraidantį netoliese. Stebėdamas didelės vapsvos juodai geltonais dryžiais skrydį, pamatė, kad ji įlindo į vieno medžio drevę, iš kurios išskrisdavo kitos vapsvos. Iš vapsvų skraidymo ir dūzgimo buvo galima suprasti, kad medžio kamiene yra vapsvų lizdas. Markovaldo tuojau ėmėsi darbo. Su savimi jis turėjo stiklainį, kurio dugne dar buvo likę per du pirštus marmelado. Pastatė jį šalia medžio. Tuojau viena vapsva, pasisukinėjusi aplinkui, įlindo vidun priviliota saldaus kvapo. Markovaldo vikriai uždengė stiklainį popieriumi.

Pamatęs poną Ricierį tarė jam rodydamas stiklainį su įkalinta viduje įsiutusia vapsva:- Na, drąsiau, dabar padarysiu Jums injekciją!

Senukas buvo bepradedąs abejoti, bet Markovaldo jokiu būdu nenorėjo atidėti eksperimento ir reikalavo atlikti jį čia pat, ant suoliuko. Sakė, kad pacientui net nereiksią nusirengti. Bijodamas, bet ir turėdamas vilties ponas Ricieris pasikėlė švarko bei marškinių padurkus ir apnuogino skaudamas strėnas. Markovaldo toje vietoje užvožė stiklainį ir iš po jo ištraukė popierių, kuris atstojo dangtelį. Iš pradžių nieko neatsitiko. Vapsva nejudėjo. Gal snaudė? Kad pažadintų ją Markovaldo stuktelėjo per stiklainio dugną. Tai buvo kaip tik tas reikalingas smūgis: vabzdys kaip strėlė šovė pirmyn ir įgėlė ponui Ricieriui į strėnas. Senukas suriko, pašoko, ėmė vaikštinėti pirmyn ir atgal įsitempęs lyg kareivis parado metu, trynė įgeltą vietą ir be perstojo keikėsi.

Markovaldo buvo visiškai patenkintas: niekada senukas nebuvo toks tiesus ir taip karingai nusiteikęs. Iš kažkur atsiradęs policininkas atidžiai stebėjo tai, kas vyksta. Markovaldo griebė Ricierį už parankės ir švilpaudamas nutempė jį tolyn.

Namo jis grįžo su dar viena vapsva stiklainyje. Įtikinti žmoną padaryti jai injekciją buvo nelengva, bet galų gale jam tai pasisekė. Po kurio laiko Domitilija jau skundėsi tik vapsvos įgėlimu.

Markovaldo iš visų jėgų atsidėjo vapsvų gaudymui. Padarė injekciją Izolinai, dar vieną – Domitilijai, nes tik sistemingas gydymas gali būti naudingas. Paskui jis nusprendė ir sau pasidaryti injekciją. Vaikai (žinote, kokie jie) šaukė”: “Ir man, ir man…”, bet jis manė, kad bus geriau aprūpinti juos stiklainiais ir pasiųsti pargabenti naujų vapsvų.

Ponas Ricieris atėjo pas jį į namus. Su juo buvo kitas senukas, kavalierius Ulriko, kuris vilko žeme koją ir norėjo skubiai pradėti gydymą.

Pasklido gandai. Markovaldo dabar dirbo konvejeriniu būdu. Atsargoje visada turėjo pustuzinį vapsvų, kurių kiekviena buvo patalpinama į atskirą stiklainį, o šie – sustatyti lentynoje. Užvoždavo stiklainį ant paciento nugaros, ištraukdavo popierių ir, kai vapsva įgeldavo, lyg prityręs medikas spirite suvilgyta vata patrindavo įgėlimo vietą.

Visa šeima gyveno vieno kambario bute. Kambarį pertvėrė širma: vienoje pusėje buvo laukiamasis, kitoje – kabinetas. Laukiamajame Markovaldo žmona priimdavo klientus ir gaudavo honorarus. Vaikai imdavo tuščius stiklainius ir bėgdavo prie vapsvų lizdo papildyti atsargų. Keletą kartų vapsvos buvo jiems įgėlusios, bet jie beveik niekada neverkdavo, nes žinojo, kad tai sveika.

Tais metais reumatas tarp gyventojų buvo labai paplitęs. Markovaldo gydydamas žmones labai išgarsėjo. Vieną šeštadienio popietę jis pamatė, kad jo mansarda buvo pilna nuliūdusių vyrų ir moterų, besilaikančių viena ranka nugaros ar šono. Vieni jų lyg valkatos buvo skarmaluoti, kiti – pasiturintys, bet visi privilioti šito naujo gydymo būdo.

– Greičiau, – tarė Markovaldo savo trims sūnums, – imkite stiklainius, eikite ir pagaukite tiek vapsvų, kiek pajėgsite.

Vaikai išėjo. Diena buvo saulėta, gatvėse zvimbė daugybė vapsvų. Vaikai buvo įpratę gaudyti vapsvas toliau nuo medžio, kur buvo jų lizdas, bet tą dieną mažasis Mikėlė, norėdamas vapsvų pagauti daugiau, ėmė jas gaudyti prie lizdo.

– Tai daroma šitaip, – sakė jis broliams stengdamasis pagauti vapsvą užvoždamas ją stiklainiu, kai ji nutūpdavo.

Tačiau ši kiekvieną kartą pakildavo ir vėl nutūpdavo, bet jau arčiau lizdo. Dabar ji atsitūpė ant drevės krašto, ir mažasis Mikėlė jau norėjo užvožti ją stiklainiu, kai išgirdo zvimbiant šalia dvi dideles vapsvas, kurios, atrodo, norėjo jam įgelti. Jis ranka užsidengė galvą, bet, pajutęs įgėlimą ir rėkdamas iš skausmo, paleido stiklainį. Supratus, kas atsitiko, skausmas kaip mat praėjo: stiklainis įkrito į patį vapsvų lizdą. Kurį laiką dūzgimo nesigirdėjo ir nesimatė nė vienos vapsvos. Mažasi Mikėlė netekęs žado žengtelėjo vieną žingsnį atgal, ir tuo pat metu iš drevės pasirodė juodas tirštas kurtinančiai zvimbiantis debesis: tai buvo įsiu-tusių vapsvų spiečius!

Broliai išgirdo mažojo Mikėlės riksmą ir pamatė jį taip bėgantį, kaip jis nebuvo bėgęs niekada gyvenime. Lėkė kaip garvežys, o debesis, besi-driekiantis paskui, atrodė lyg dūmai, rūkstantys iš kamino.

O kur bėga persekiojamas vaikas? Bėga namo! Mažasis Mikėlė taip pat.

Praeiviai nespėjo suvokti šio reiškinio: lekianti gatvėmis žmogiška būtybė ir iš paskos ūžiantis, zvimbiantis debesis.

Vos tik Markovaldo tarė savo pacientams: “Turėkite kantrybės, tuojau pat bus vapsvų”, durys atsidarė ir spiečius įsiveržė į kambarį… Kambarys buvo pilnas vapsvų, pacientai bejėgiškai mojavo rankomis. Sergantys reumatu rodė vikrumo stebuklus – jų sustingę sąnariai pasiutusiai judėjo…

Atvažiavo gaisrininkai, paskui – greitoji pagalba.

Neatpažįstamai ištinęs nuo įgėlimų Markovaldo, gulėdamas ligoninės palatoje, neišdrįso atsakinėti į savo klientų prakeiksmus, sklindančius iš kitų lovų.

Iš italų kalbos išvertė
Arnoldas STACKEVIČIUS

TEATRAS. PREMJEROS AIDAS

Į mūšį – ant butaforinio arklio

Eglė ZAMARAITĖ

Teatras, kaip ir kiekvienas kūrybinis organizmas, nėra apdraustas nuo nesėkmių ar nepasiteisinusių eksperimentų. Tai puikiai patvirtina ir naujausi Muzikinio teatro pastatymai. Pažiūrėjęs tokius „eksperimentinius“ darbus, žiūrovas netikėtai atsiduria ties rimta dilema: ar galima vienareikšmiškai atmesti didžiulio teatro (vadinasi, didžiulio kolektyvo) darbo vaisių? Kita vertus, ar pats teatras turi teisę žiūrovą pasmerkti vartoti “prastą maistą”?

Panašios mintys ypač apninka prisimenant tokio aukšto lygio Muzikinio teatro spektaklius, kaip Dž.Boko “Smuikininkas ant stogo”, B.Brechto ir K.Vailio “Trijų grašių opera” ar tikras “jausmų okeanas” – Dž.Verdžio “Rigoletas”. Šie darbai patvirtina, kad maloniai nustebinti teatro repertuaru vis dėlto galima. Bet ar dažnai?..

Tokias mintis skatina naujametė teatro premjera – H.Štrekerio operetė-zingšpylis “Taravos Anikė” bei jokia logika man nesuvokiamas ir teatro politika nepateisinamas šiuolaikinio šokio spektakliu įvardintas “Joker. Šešėlių žaismas”. Pastarasis jaunojo choreografo Aleksandro Jankausko “debiutas” (jei neklystu, prieš kurį laiką rodytas Dramos teatre), manyčiau, nedaro garbės nei Muzikinio teatro baleto trupei, nei visam teatrui.

Autoriaus ir siužeto beieškant

Bet grįžkime prie “Taravos Anikės”. Prisipažinsiu, iki šiol nieko nesu girdėjusi apie kompozitorių H.Štrekerį, “pažintine” netapo ir matytoji premjera. Gal todėl, kad originalios muzikos čia ne taip ir gausu, o ilgai trunkančias prozos sceneles paįvairina štrekeriškas a la Kalmano, a la Leharo “kokteiliukas”. Todėl mintys per spektaklį krypsta ne vien į muziką bei vokalo subtilybes.

Kiekvienam klaipėdiečiui, juolab memelenderiui, pati Taravos Anikė yra viena iš nedaugelio miesto simbolių, prie kurio fotografuojamasi, švenčiama, iš kurio pelnosi Teatro aikštėje uždarbiaujantys “akordeonistai-vokalistai”. Nors pastarasis amžius nepasižymi romantizmo pertekliumi, tačiau romantiška meilės istorija, kankinusi Simoną Dachą, gerokai įsirėžė į mūsų šiandieną. Tai patvirtina ir dramatiškas 1912 metais S.Dacho garbei pastatytos Taravos Anikės su rože rankoje paminklo likimas, ko gero, dar labiau išgarsinęs šią poeto meilės istoriją bei jos objektą. Be abejo, galima ginčytis, kiek Taravos Anikė yra Klaipėdos herojė ar simbolis. Tačiau niekas, manau, negalėtų pavadinti jos antiheroje, net ir žinodamas, jog yra įrodymų, kad populiarųjį eilėraštį, kuris ilgainiui virto ne mažiau populiaria liaudies daina, sukūrė visai ne S.Dachas…

Sunkiai suderinama

Vietinė žiniasklaida prieš premjerą informavo, jog “Taravos Anikę” kartu su dirigentu Stasiu Domarku stato austrų komanda – dailininkas Frideris Kleinas ir režisierius, klounados specialistas Markas Kupferblumas. Nors cirko istorijoje klounai dažniausiai kenčia dėl nelaimingos meilės, tačiau romantizmas ir klounada visgi sunkiai suderinami dalykai. Ypač jei klounados triukų heroje tampa ne kokia šiaip blondinė.

Galbūt šiame amžiuje, kai drąsiai cituojame vieni kitus, ironizuojame ar net tyčiojamės, tai reikėtų laikyti “subtilaus” tono ženklu? Nesu iš tų, kurie, pažiūrėję H.Štrekerio “Taravos Anikės” pastatymą, puls dar sykį griauti šią skulptūrą ir galbūt gabenti į Vokietijos pietus. Bet nemanau, kad toks spektaklio sprendimas (kaip ir pats sprendimas jį statyti) yra vykęs. Nors, sugretinus su šiandienos mūsų politinio gyvenimo realijomis, groteskas tampa dominuojančia kalba…

Kaltų nėra, kalti visi

Sunku nuspręsti, kas dėl to kaltas… Galbūt Muzikinio teatro noras sudominti po uostamiestį slampinėjančius senstelėjusius vokiečių turistus? Ar režisieriaus visai kitoks, “vakarietiškas” požiūris į beveik vienintelį mūsų miesto simbolį? (Kas vietiniams “šventa”, užsieniečiui gali atrodyti juokinga). O galbūt „šuo pakastas“ pačiame kūrinio librete, kurio dėmesio centre – dėl meilės ilgakasei Anikei (Kristina Zmailaitė) besivaržantys Simonas Dachas (Vaidas Vyšniauskas), Johanas Partacijus (Mindaugas Gylys) bei Slaptasis patarėjas profesorius Juras (Šarūnas Juškevičius)? Tokioje “kovoje” lyg ir galima komizmo ar cirkui būdingos klounados dozė. Pastarosios “viršūne” šiame spektaklyje, ko gero, tampa Anikės, Simono Dacho ir Johano “piramidė” su papėdėje „prigulusiu“ Deivido Norvilo Šnercleinu. Tai bent klounados viršūnė! Klounada, kaip žinome, susideda iš groteskiškų parodijos elementų. Šioje mizanscenoje jų išties esama, – tereikia pastebėti, kaip “lengvai” Anikė “balansuoja” piramidės viršūnėje ir kaip “grakščiai”, stengdamiesi nesugadinti ansamblio, įsimylėję varžovai ją vos ne vos išlaiko. Akivaizdu, jog režisierius M.Kupferblumas čia siekia įgyvendinti “šokančio dainininko ir dainuojančio akrobato-ekvilibristo viziją” – vieną pagrindinių cirko elementų. Tokios “klounados” spektaklyje apstu. Užtenka prisiminti kad ir tariamai finalinę spektaklio sceną. Sėkminga “atomazga”: pagaliau Anikė pažada Johanui savo ranką, o jiems piršliauja ant butaforinio žirgo sėdintis gardžiai jogurtą, o gal “Baltosios varnelės” ledus valgantis Brandenburgo kurfiursas (Stasys Rezgevičius). Išties “groteskiška, ekscentriška ir paradoksalu”, aukščiausio lygio klounada! O jeigu rimtai kalbėsime apie groteską ar bufonadą, negalima nepaminėti tikrai pavykusių Deivido Norvilo (Deivio) Šnercleino ar Virgio Pupšio Raskompo vaidmenų, ypač jų dueto.

Kaip atrodytų nuoga?

Rimtų abejonių dėl klounados būtinybės “Taravos Anikėje” kelia būtent tai, jog spektaklyje minimos konkrečios istorinės aplinkybės bei asmenybės.

Net jeigu jos iš tikrųjų buvo ir ironiškos, ir šiek tiek groteskiškos, spektaklio režisieriui nederėtų „nurenginėti“ miesto simbolio. Smalsumą „žvilgtelėti“, ką po savo rože slepia Taravos Anikė, galbūt palikime Teatro aikštėje besisukinėjantiems pankėzams.

Abejones dėl meninės spektaklio vertės dar labiau sustiprina ir aiškiai pastebima “Taravos Anikės” eklektika. Klounada – specifinis teatro, o tiksliau cirko žanras, reikalaujantis vientisumo ir tolygumo. Čia reikalinga specifinė, utriruota vaidybos maniera, kur visi aktoriai turi paklusti bendroms klounados taisyklėms. Neįmanoma, tai ir patvirtina šis darbas, sukurti vientisą spektaklį, naudojant visiškai skirtingus elementus. Kažkas gelbstisi grotesku ar klounada, kažkas bando vaidmenį išplukdyti psichologine vaidyba ar savo vokalinėmis galimybėmis… Rezultatas – tikras balaganėlis! Spektaklyje tarsi išnyksta pati Taravos Anikė (nepaisant to, kad Kristina Zmailaitė, kaip ir jos mylimasis, labai nuoširdžiai ir talentingai kuria savo vaidmenis), ji tampa tik viena iš klajojančio cirko “princesių”.

Reikia botago

Nepadeda spektaklio vientisumui ir F.Kleino scenografija bei kostiumai. To meto folkloras ir autentiška kirasyrų uniforma (tiesa, iš dabar populiaraus „militaristinio“ audinio) vargu, ar kam asocijuojasi su bufonada ar klounada. Kaip kad vargu, ar toli galima nujoti ant įspūdingo butaforinio žirgo. (Prasidėjus trečiajam veiksmui ir atsidengus uždangai, žiūrovų plojimai buvo skirti būtent jam.) Juk statikos nepakenčia jokio žanro teatras, juolab klounada.

Ką teigia “Taravos Anikė”, lieka mįslė “ateities tyrinėtojams”. Anikė keletą šimtmečių nedavė ramybės poetams, kunigams, muzikams… Panašu, kad neduos ramybės ir ateityje…

MUZIKA

Skambės pirmąkart

Rita BOČIULYTĖ

Klaipėdoje šį penktadienį įvyks ypatingas koncertas, kuriame nuskambės dviejų uostamiesčio kompozitorių kūrinių premjeros. Pirmąkart bus atlikta visai nauja, tik šiemet užbaigta Alvido Remesos Simfonija Nr.5 („Atradimai“) ir Jono Domarko „Badinage birbynei ir simfoniniam orkestrui“. Pastarojoje žaismingoje muzikinėje pjesėje solo partiją birbyne gros vėlgi klaipėdietis muzikas prof. Vytautas Tetenskas. Kūrinius diriguos Stasys Domarkas.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras sausio 30-ąją, poryt, 18 val. Klaipėdos muzikiniame teatre rengia koncertą „Klaipėdos kompozitorių retrospektyva ir dabartis“. Anot šio orkestro meno vadovo ir dirigento Stasio Domarko, į programą taip pat įtrauktas Eduardo Balsio Koncertas Nr.2 smuikui ir orkestrui, kuriame solo grieš vilnietė smuikininkė, daugelio tarptautinių konkursų laureatė Ingrida Armonaitė. Koncerte taip pat skambės iki šiol tik vienintelį kartą prieš devynerius metus atliktos penkių klaipėdiečių kompozitorių variacijos M.K.Čiurlionio kūrybos tema. Jas sukūrė Antanas Budriūnas, Jonas Domarkas, Loreta Narvilaitė, Alvidas Remesa ir Remigijus Šileika.

Savo jau penktosios simfonijos premjeros išvakarėse A.Remesa prasitarė, kad su šiuo naujausiu savo kūriniu jis sieja daug vilčių, „Atradimais“ simfoniją pavadino irgi ne šiaip sau… Penktąją simfoniją A.Remesa sako rašęs ketverius metus, nuo 2000-ųjų, į šį kūrinį sudėjęs savo mintis, jausmus, naujausius kūrybinius atradimus. Autorius tikisi, kad jame bus malonių atradimų ir simfoninės muzikos gerbėjams.

PROJEKTAI

Spektaklius parems Kultūros ministerija

Rita BOČIULYTĖ

Kultūros ministerija paskelbė, jog šiemet iš dalies finansuos 26 naujus Lietuvos teatrų spektaklius ir programas, bus skirta 706 tūkst. litų valstybės biudžeto lėšų. Konkurse dėl jų rungėsi 79 projektai: 36 dramos, 12 muzikinių, 5 lėlių, 7 šokio, 1 pantomimos, 1 scenos meno bendrojo žanro spektaklių bei 17 muzikinių koncertinių programų projektų. Finansinę paramą gavo vos trečdalis.

Atsižvelgusi į ekspertų komisijos rekomendacijas, Kultūros ministerija 2004-aisiais nusprendė finansuoti du Klaipėdos dramos teatro spektaklius.

M.Garvrano pjesės „Viskas apie moteris“ pastatymui skirta 20 tūkst. litų. Beje, ši pjesė 2003 metais pripažinta geriausia Europoje. Ją uostamiestyje šiemet statys vilnietė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. „Viskas apie moteris“ premjera rugsėjį teatras ketina atidaryti naują sezoną.

Itin laukiamas Oskaro Koršunovo pastatymas Klaipėdos dramos teatre taip pat gaus valstybės paramą – 30 tūkst. litų. Kultinis režisierius čia jau pradėjo repetuoti Mariaus von Mayenburgo pjesę „Šaltas vaikas“. Ji dar niekur lig šiol nestatyta, tik 2001-aisiais Berlyne, Šaubiunės teatre pats O.Koršunovas buvo surengęs šios pjesės skaitymus. Tarp kitko, tame teatre literatūrinės dalies vedėju dirba šios pjesės, taip pat ir O.Koršunovo pastatytų „Parazitų“ bei „Ugnies veido“ autorius dramaturgas M. von Mayenburgas. Klaipėdoje spektaklio „Šaltas vaikas“ premjera numatyta jau kovo mėnesį.

PARODŲ ATSPINDŽIAI

“Individualistai”: dešimt metų tapybos horizontuose

Goda GIEDRAITYTĖ

Konvulsiškai raudonos spalvos žiede ištrykšta geltonas potėpis. Storas dažų sluoksnis dar kvepia savo tikrąja prigimtimi ir ingredientais. Kvepia ne tik dažai, kvepia metai… Ant Klaipėdos dailės parodų rūmų sienų – tapytojų grupės “Individualistai” dešimties metų rezultatai – neįkainojamas bendradarbiavimo, sąveikos, įtakų palikimas.

Sugrįžo prie ištakų

Ekspozicijoje pristatomi 65 tapybos darbai, sukurti 1993-2003 metais. Simboliška, bet būtent Klaipėdos dailės parodų rūmuose “Individualistų” grupė surengė pirmąją savo parodą.

Dabar grupę sudaro 16 narių, tarp kurių jau pripažinti klasikai – Aloyzas Stasiulevičius, Rimas Zigmas Bičiūnas, Leonardas Tuleikis, Svajūnas Armonas, Jonas Daniliauskas bei savo kūrybinį kelią atradę, bet vis dar priskiriami jauniesiems – Raimondas Savickas, Ričardas Bartkevičius, Gintaras Palemonas Janonis, Aleksandras Vozbinas. Visų jų darbus galime pamatyti jubiliejinėje parodoje. Klaipėdai joje atstovauja Algimanto Jusionio, Juozo Vosyliaus ir Vido Pinkevičiaus drobės.

Ieško harmonijos

Pagrindiniai grupę jungiantys bruožai: ekspresija, emocija, spalva, pagarba tradicijai ir meno elitarizmui, individualaus kūrybinio stiliaus paieškos, menininko išskirtinumo, savitumo reikšmė.

Pasak vilniečio tapytojo A.Stasiulevičiaus, skirtingas menines individualybes jungia ištikimybė spalvų menui.

“Individualistai” vengia šokiruojančių, stipriai deformuotų plastinių formų, ieško harmonijos, spalvų, faktūrų, potėpių sintezės.

Spalvų vedami

Ekspresyvus spalvos gaivalingumas, stilingi dažų nuvarvėjimai, drąsūs spalvų kontrastai A. Jusionio drobėse susijungia į vientisas peizažines perspektyvas. Pastarąsias papildo geometriškos J. Čeponio bei R. Lankausko spalvų dėlionės bei liaudies meno koloristikai artimesni R. Bičiūno ir L. Tuleikio darbai.

Jauniausi grupės atstovai R. Savickas, G. P. Janonis, R. Bartkevičius išsiskiria “nešvaria” tapyba, sunkiu potėpiu, persmelktu tradicinės lietuviškos koloristikos pajauta. Atsisakoma klasikinio estetinio žvilgsnio, išieškotos kompozicijos – viskas paaukojama ekspresijos ir emocijos, teminių novacijų išryškinimo labui.

Tarp figūros ir abstrakcijos

Pastelinė, netgi “bespalvė” A. Giedrimo tapyba konstruoja suabstraktintos tikrovės versiją, būdingą ir R. Lankausko bei G. Uogintaitės kūriniams.

Tačiau daugelis autorių parodoje eksploatuoja tarpinę grandį tarp figūratyvo ir abstrakcijos. Tai R. Bartkevičius, A. Jusionis, R. Bičiūnas, J. Čeponis, L. Tuleikis, A. Stasiulevičius. Tuo tarpu aiškų figūros kontūrą brėžia galbūt tik S. Armonas, R. Savickas, J. Vosylius, J. Daniliauskas, V. Pinkevičius.

Romantiškas kuždesys

Pastarojo autoriaus darbuose dominuoja spalvos virpesys, futuristinio judesio potėpis, deformuotos erdvės sklaida. Iliustratyvinė J. Daniliausko plastika, putnios žmogelių ir gyvūnų apimtys, niuansuota spalvinė paletė ekspozicijai suteikia romantiško kuždesio. Pastarasis prasismelkia ir pointilistinėse J. Vosyliaus kompozicijose bei mitologizuotuose S. Armono darbuose, tačiau čia jis neretai virsta saloniniu kaprizu.

Už elitiškumo skydo

Šiame kontekste atvirai grupės deklaruojamas tapybos ir meno apskritai elitiškumas, bandymas atsiriboti nuo šiuolaikinio meno ieškojimų, priskiriant sau profesionaliosios lietuviškos tapybos tradicijos tęsėjų vaidmenį, yra ne tik kvestionuotinas fenomenas. Tai netgi absurdiškas mėginimas paneigti supantį pasaulį ir natūralų jo raidos vyksmą.

Sekimas tradicija ir jos interpretavimas yra vienas iš pamatinių postmodernizmo postulatų. Todėl “Individualistai”, akcentuodami sąsajas su ja (tradicija), neišvengiamai tampa šiuolaikinės kultūros reiškiniu ir dalimi.

Vernisažas be autorių

Džiugu, jog toks gausus tapytojų, pristatančių skirtingas kartas, mokyklas ir menines tradicijas, būrys, solidžiai reprezentuojantis dabartinės lietuvių tapybos esatį bei tendencijas, eksponuoja savo darbus Klaipėdoje. Vis dėlto maga pasvarstyti, kodėl toks įvykis, kaip dešimtmečio sukaktis, nesulaukė didesnio pačių autorių dėmesio: be klaipėdiečių, vernisaže tik A.Stasiulevičius teikėsi atstovauti vilniečių tapytojų gretoms. Gal čia kalta grupės iniciatoriaus taip lengvai uostamiesčiui priklijuota “provincijos” etiketė?.. Bet argi provincijos sąvoka apibrėžiama tik atidarymo svečių skaičiumi? Gal vis dėlto – pačių autorių dėmesiu savo grupės istorijai ir kolegų veiklai?..

…O plačioji visuomenė su “Individualistų” dešimtmečio paroda susipažinti dar turi pakankamai laiko – Klaipėdos dailės parodų rūmuose ji veiks iki vasario 22-osios.

PARODŲ AFIŠA

Klaipėdos dailės parodų rūmai

(Aukštoji g. 3)

Iki 02 22 Grupės „Individualistai“ 10-mečio paroda.

Iki 02 22 „Nuo bočelių iki vaikaičių“: Bulotų šeimos (Vilnius) kūrybos paroda.

Iki 02 15 „Madam Yevonde: “Būk originalus arba mirk!“: Britų taryba pristato Didžiosios Britanijos fotomenininkės Ivonos Kambers (Yevonde Cumbers, 1893-1975) fotografijas.

02 18 – 03 21 “Palaimintieji keliai”: Nikolajaus Rericho tapybos reprodukcijos. Paroda skirta dailininko 130-osioms gimimo metinėms.

02 25 – 03 28 Viktoras Ostašenkovas (Šiauliai) – tapyba.

02 26 – 04 04 Vilniaus Totorių gatvės menininkų projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras

(Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

Iki 02 29 Danijos kultūros institutas Lietuvoje pristato garsaus danų dizainerio ir architekto Arne Jakobseno (1902-1971) kūrybos parodas: “Mažasis Arne Jakobsenas“ – dizaino projektai vaikams, “Kertiniai ir nesenstantys” – architektūrinių projektų fotoretrospektyva.

Meno pažinimo centre:

Klaipėdos miesto dailės mokytojų kūryba.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija

(Aukštoji g. 3 / 3a)

01 30 – 02 19 Danielius Rusys (Klaipėda) – tapyba. Atidarymas – poryt, penktadienį, 18 val.

02 20 – 03 04 Antanas Stanevičius (Klaipėda) – fotografija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija”

(Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

01 29 – 02 18 “Taškas”: Nijolė Vilutienė (Vilnius) – grafika. Atidarymas – rytoj, ketvirtadienį, 17.30 val.

02 19 – 03 10 “Vilijos akvarelės”: Vilija Mačiulytė (Vilnius) – akvarelė.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Fotografijos galerija

(Tomo g. 7)

„Metai – 2003“: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių apžvalginė kūrybos paroda.

Darbo laikas: 12-17 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija

(Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė”

(Taikos pr. 18)

„Ne vien tik stilius“: Arūnas Urniežis (Klaipėda) – tapyba.

02 03 – 03 01 „Nematytas Olandas“: Algirdas Darongauskas (Klaipėda) – fotografija.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Raina galerija”

(Kepėjų g. 17)

„Penki metų laikai“: Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė (Kretinga) – tapyba.

02 06 – 03 03 “Žalias skrenda pirmyn”: Marius Abramavičius (Vilnius) – fotografija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija”

(Turgaus g. 9)

Rimas Bičiūnas (Vilnius), Jonas Daniliauskas (Vilnius), Onutė Paliukienė (Klaipėda), Danas Andriulionis (Klaipėda) – tapyba.

Egidijus Rudinskas (Kaunas) – grafika.

Artūras Rimkevičius (Kaunas) – vitražas.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija-kavinė „Pėda“

(Turgaus g. 10)

I ir II aukšte

Vaidotas Žukas (Vilnius) – keramika.

Vytautas Karčiauskas (Klaipėda) – juvelyrika, skulptūra.

“Juvelyrikos tendencijos-2004”: tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos paroda.

02 05 – 03 01 “Kiss”: grafika, tapyba, vitražas, skulptūra.

Darbo laikas: I a. kavinė – kasdien 10-24 val., I ir II a. galerija – kasdien 10-18 val., išskyrus sekmadienį.

Galerija „Art Deco“

(Manto g. 19)

Arūnas Mėčius (Klaipėda) – tapyba.

Andrius Miežis (Kretinga) – tapyba.

Ina Lukauskaitė (Gargždai) – tapyba.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val.

Tautodailės salonas “Marginiai”

(Sukilėlių g. 4)

Albertas Žulkus (Palanga) – medžio skulptūra.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Pedagogų švietimo ir kultūros centras

(Manto g. 77)

Iki 02 19 Jaunimo centro dailės studijos “Varsa” dailės darbų paroda.

Darbo laikas: 8-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis, sekmadienis.

DIZAINAS IR ARCHITEKTŪRA

Danų modernisto retrospektyva

Klaipėdos paveikslų galerijoje Danijos karalystės ambasada ir Danijos kultūros institutas Vilniuje pristato danų dizaino ir architektūros patriarcho Arne Jakobseno (1902-1971) kūrybą. Keliaujančią dviejų dalių parodą parengė Danijos dizaino centras kartu su Danijos architektūros centru.

Abi parodos dalys – “Kertiniai ir nesenstantys” bei “Mažasis Arne” – atspindi iki šiol garsiauso danų architekto ir dizainerio A.Jakobseno kūrybą, pelniusią pripažinimą toli už Danijos ribų. A.Jakobsenas, apibūdinamas kaip tobulybės siekęs modernistas ir šiltas, gamtą mylintis žmogus, kūrybinį kelią pradėjo nuo romantinio neoklasicizmo ir tapo žymiausiu Danijos modernistu. Jo sukurti objektai tapo XX a. dizaino ir architektūros simboliais, kurių autorius tarptautiniame kontekste išliko daniškas, o daniškame – tarptautinis.

Kertiniai ir nesenstantys

Parodos fotostenduose matome A.Jakobseno arhitektūros darbus, sudarančius klasikinio dizaino ir architektūros branduolį. Kai kurie iš čia esančių dizaino objektų nugrimzdo užmarštį, tačiau dauguma įsitvirtino rinkoje, ištisai ar su pertraukomis vis dar gaminami (kad ir kėdės iš “Serija 7”). Ilgainiui šie gaminiai tapo savotiškais dizaino simboliais, nesenstančiais ženklais.

A.Jakobsenas projektavo daug architektūrinių objektų Danijoje ir kitose Europos šalyse. Parodoje pristatomi šeši svarbiausi A.Jakobseno architektūros darbai drąsiai vadinti kertiniais. Tai – Bellevue rajonas, Munkegaardo mokykla, Rodovres rotušė, SAS Karališkasis viešbutis, Danijos nacionalinis bankas ir Šv. Kotrynos koledžas. Išskyrus pastarąjį, kuris pastatytas Jungtinėje Karalystėje, visi kiti yra Danijoje, Kopenhagos apylinkėse.

Siekė tobulybės

Tarsi lokomotyvas A.Jakobsenas daugiau kaip penkis praėjusio amžiaus dešimtmečius tempė sunkų sąstatą per Danijos architektūros ir dizaino kraštovaizdį. Ir šiandien visur apstu pėdsakų, – pradedant gatvės statiniais ir baigiant mielais kasdienio vartojimo daikteliais. A.Jakobsenas darbavosi be perstojo, tai iš dalies paaiškina jo įspūdingą našumą, nepripažįstantį jokių nuolaidų savo darbo kokybei.

Apskritai A.Jakobsenas galėdavęs būti tikras despotas, kai, besiruošiant fotosesijai, nė akimirkos nesudvejojęs prašydavo žmonių išmesti laukan visus savo baldus iš namų, kuriuos pats jiems suprojektavo. Jis darydavosi nepakenčiamas, sarkastiškas ir nesileisdavo į jokius kompromisus su savo partneriais ar gamintojais, o iš personalo reikalaudavo darbuotis studijoje kone kiaurą parą.

Asmeniniame gyvenime šeimynykščių prašydavęs išrinkti tinkamiausią baltų dažų atspalvį, kai namuose darydavo remontą, o vėliau versdavęs ištisas valandas kilnoti paveikslų rėmus, kol atrasdavo geriausią vietą jiems pakabinti. Kai pagaliau po darbo Jakobsenas sugrįždavo namo, kavos puodeliai būdavo stropiai surikiuojami geometrine tvarka, o vaikų žaislai paslepiami.

Tokie griežti buvo A.Jakobseno estetiniai reikalavimai, pelnę jam diktatoriaus šlovę, mat, sykį suprojektavęs pastatą, jis nepalikdavo nė menkiausios galimybės individualiems pakeitimams ir tiesiog nekęsdavo nereikalingų puošmenų.

Intuityvus dizaino ir formos talentas

A.Jakobsenas kartais mėgdavo pasiteirauti, kaip šiandien “elgėsi” daiktai, tarsi jie turėtų savo atskirą gyvenimą. Projektuojamus pastatus jis lygindavo su degtukų dėžutėmis, tik kiek kitaip paverstomis ir savaip išdėstytomis.

Imdamas projektuoti A.Jakobsenas retai žinodavo, ko iš tikrųjų nori, nors jo eskizai būdavo atlikti itin lengva ranka. Čia jis anaiptol nebuvo tas savimi pasitikintis žmogus, koks būdavęs su rangovais ar statybininkais. Be esminės idėjos, pagrįstos išlavinta proporcijos pajauta ir talentingu