“Individualistai”: dešimt metų tapybos horizontuose

PARODŲ ATSPINDŽIAI

“Individualistai”: dešimt metų tapybos horizontuose

Goda GIEDRAITYTĖ

Konvulsiškai raudonos spalvos žiede ištrykšta geltonas potėpis. Storas dažų sluoksnis dar kvepia savo tikrąja prigimtimi ir ingredientais. Kvepia ne tik dažai, kvepia metai… Ant Klaipėdos dailės parodų rūmų sienų – tapytojų grupės “Individualistai” dešimties metų rezultatai – neįkainojamas bendradarbiavimo, sąveikos, įtakų palikimas.

Sugrįžo prie ištakų

Ekspozicijoje pristatomi 65 tapybos darbai, sukurti 1993-2003 metais. Simboliška, bet būtent Klaipėdos dailės parodų rūmuose “Individualistų” grupė surengė pirmąją savo parodą.

Dabar grupę sudaro 16 narių, tarp kurių jau pripažinti klasikai – Aloyzas Stasiulevičius, Rimas Zigmas Bičiūnas, Leonardas Tuleikis, Svajūnas Armonas, Jonas Daniliauskas bei savo kūrybinį kelią atradę, bet vis dar priskiriami jauniesiems – Raimondas Savickas, Ričardas Bartkevičius, Gintaras Palemonas Janonis, Aleksandras Vozbinas. Visų jų darbus galime pamatyti jubiliejinėje parodoje. Klaipėdai joje atstovauja Algimanto Jusionio, Juozo Vosyliaus ir Vido Pinkevičiaus drobės.

Ieško harmonijos

Pagrindiniai grupę jungiantys bruožai: ekspresija, emocija, spalva, pagarba tradicijai ir meno elitarizmui, individualaus kūrybinio stiliaus paieškos, menininko išskirtinumo, savitumo reikšmė.

Pasak vilniečio tapytojo A.Stasiulevičiaus, skirtingas menines individualybes jungia ištikimybė spalvų menui.

“Individualistai” vengia šokiruojančių, stipriai deformuotų plastinių formų, ieško harmonijos, spalvų, faktūrų, potėpių sintezės.

Spalvų vedami

Ekspresyvus spalvos gaivalingumas, stilingi dažų nuvarvėjimai, drąsūs spalvų kontrastai A. Jusionio drobėse susijungia į vientisas peizažines perspektyvas. Pastarąsias papildo geometriškos J. Čeponio bei R. Lankausko spalvų dėlionės bei liaudies meno koloristikai artimesni R. Bičiūno ir L. Tuleikio darbai.

Jauniausi grupės atstovai R. Savickas, G. P. Janonis, R. Bartkevičius išsiskiria “nešvaria” tapyba, sunkiu potėpiu, persmelktu tradicinės lietuviškos koloristikos pajauta. Atsisakoma klasikinio estetinio žvilgsnio, išieškotos kompozicijos – viskas paaukojama ekspresijos ir emocijos, teminių novacijų išryškinimo labui.

Tarp figūros ir abstrakcijos

Pastelinė, netgi “bespalvė” A. Giedrimo tapyba konstruoja suabstraktintos tikrovės versiją, būdingą ir R. Lankausko bei G. Uogintaitės kūriniams.

Tačiau daugelis autorių parodoje eksploatuoja tarpinę grandį tarp figūratyvo ir abstrakcijos. Tai R. Bartkevičius, A. Jusionis, R. Bičiūnas, J. Čeponis, L. Tuleikis, A. Stasiulevičius. Tuo tarpu aiškų figūros kontūrą brėžia galbūt tik S. Armonas, R. Savickas, J. Vosylius, J. Daniliauskas, V. Pinkevičius.

Romantiškas kuždesys

Pastarojo autoriaus darbuose dominuoja spalvos virpesys, futuristinio judesio potėpis, deformuotos erdvės sklaida. Iliustratyvinė J. Daniliausko plastika, putnios žmogelių ir gyvūnų apimtys, niuansuota spalvinė paletė ekspozicijai suteikia romantiško kuždesio. Pastarasis prasismelkia ir pointilistinėse J. Vosyliaus kompozicijose bei mitologizuotuose S. Armono darbuose, tačiau čia jis neretai virsta saloniniu kaprizu.

Už elitiškumo skydo

Šiame kontekste atvirai grupės deklaruojamas tapybos ir meno apskritai elitiškumas, bandymas atsiriboti nuo šiuolaikinio meno ieškojimų, priskiriant sau profesionaliosios lietuviškos tapybos tradicijos tęsėjų vaidmenį, yra ne tik kvestionuotinas fenomenas. Tai netgi absurdiškas mėginimas paneigti supantį pasaulį ir natūralų jo raidos vyksmą.

Sekimas tradicija ir jos interpretavimas yra vienas iš pamatinių postmodernizmo postulatų. Todėl “Individualistai”, akcentuodami sąsajas su ja (tradicija), neišvengiamai tampa šiuolaikinės kultūros reiškiniu ir dalimi.

Vernisažas be autorių

Džiugu, jog toks gausus tapytojų, pristatančių skirtingas kartas, mokyklas ir menines tradicijas, būrys, solidžiai reprezentuojantis dabartinės lietuvių tapybos esatį bei tendencijas, eksponuoja savo darbus Klaipėdoje. Vis dėlto maga pasvarstyti, kodėl toks įvykis, kaip dešimtmečio sukaktis, nesulaukė didesnio pačių autorių dėmesio: be klaipėdiečių, vernisaže tik A.Stasiulevičius teikėsi atstovauti vilniečių tapytojų gretoms. Gal čia kalta grupės iniciatoriaus taip lengvai uostamiesčiui priklijuota “provincijos” etiketė?.. Bet argi provincijos sąvoka apibrėžiama tik atidarymo svečių skaičiumi? Gal vis dėlto – pačių autorių dėmesiu savo grupės istorijai ir kolegų veiklai?..

…O plačioji visuomenė su “Individualistų” dešimtmečio paroda susipažinti dar turi pakankamai laiko – Klaipėdos dailės parodų rūmuose ji veiks iki vasario 22-osios.

Danų modernisto retrospektyva

DIZAINAS IR ARCHITEKTŪRA

Danų modernisto retrospektyva

Klaipėdos paveikslų galerijoje Danijos karalystės ambasada ir Danijos kultūros institutas Vilniuje pristato danų dizaino ir architektūros patriarcho Arne Jakobseno (1902-1971) kūrybą. Keliaujančią dviejų dalių parodą parengė Danijos dizaino centras kartu su Danijos architektūros centru.

Abi parodos dalys – “Kertiniai ir nesenstantys” bei “Mažasis Arne” – atspindi iki šiol garsiauso danų architekto ir dizainerio A.Jakobseno kūrybą, pelniusią pripažinimą toli už Danijos ribų. A.Jakobsenas, apibūdinamas kaip tobulybės siekęs modernistas ir šiltas, gamtą mylintis žmogus, kūrybinį kelią pradėjo nuo romantinio neoklasicizmo ir tapo žymiausiu Danijos modernistu. Jo sukurti objektai tapo XX a. dizaino ir architektūros simboliais, kurių autorius tarptautiniame kontekste išliko daniškas, o daniškame – tarptautinis.

Kertiniai ir nesenstantys

Parodos fotostenduose matome A.Jakobseno arhitektūros darbus, sudarančius klasikinio dizaino ir architektūros branduolį. Kai kurie iš čia esančių dizaino objektų nugrimzdo užmarštį, tačiau dauguma įsitvirtino rinkoje, ištisai ar su pertraukomis vis dar gaminami (kad ir kėdės iš “Serija 7”). Ilgainiui šie gaminiai tapo savotiškais dizaino simboliais, nesenstančiais ženklais.

A.Jakobsenas projektavo daug architektūrinių objektų Danijoje ir kitose Europos šalyse. Parodoje pristatomi šeši svarbiausi A.Jakobseno architektūros darbai drąsiai vadinti kertiniais. Tai – Bellevue rajonas, Munkegaardo mokykla, Rodovres rotušė, SAS Karališkasis viešbutis, Danijos nacionalinis bankas ir Šv. Kotrynos koledžas. Išskyrus pastarąjį, kuris pastatytas Jungtinėje Karalystėje, visi kiti yra Danijoje, Kopenhagos apylinkėse.

Siekė tobulybės

Tarsi lokomotyvas A.Jakobsenas daugiau kaip penkis praėjusio amžiaus dešimtmečius tempė sunkų sąstatą per Danijos architektūros ir dizaino kraštovaizdį. Ir šiandien visur apstu pėdsakų, – pradedant gatvės statiniais ir baigiant mielais kasdienio vartojimo daikteliais. A.Jakobsenas darbavosi be perstojo, tai iš dalies paaiškina jo įspūdingą našumą, nepripažįstantį jokių nuolaidų savo darbo kokybei.

Apskritai A.Jakobsenas galėdavęs būti tikras despotas, kai, besiruošiant fotosesijai, nė akimirkos nesudvejojęs prašydavo žmonių išmesti laukan visus savo baldus iš namų, kuriuos pats jiems suprojektavo. Jis darydavosi nepakenčiamas, sarkastiškas ir nesileisdavo į jokius kompromisus su savo partneriais ar gamintojais, o iš personalo reikalaudavo darbuotis studijoje kone kiaurą parą.

Asmeniniame gyvenime šeimynykščių prašydavęs išrinkti tinkamiausią baltų dažų atspalvį, kai namuose darydavo remontą, o vėliau versdavęs ištisas valandas kilnoti paveikslų rėmus, kol atrasdavo geriausią vietą jiems pakabinti. Kai pagaliau po darbo Jakobsenas sugrįždavo namo, kavos puodeliai būdavo stropiai surikiuojami geometrine tvarka, o vaikų žaislai paslepiami.

Tokie griežti buvo A.Jakobseno estetiniai reikalavimai, pelnę jam diktatoriaus šlovę, mat, sykį suprojektavęs pastatą, jis nepalikdavo nė menkiausios galimybės individualiems pakeitimams ir tiesiog nekęsdavo nereikalingų puošmenų.

Intuityvus dizaino ir formos talentas

A.Jakobsenas kartais mėgdavo pasiteirauti, kaip šiandien “elgėsi” daiktai, tarsi jie turėtų savo atskirą gyvenimą. Projektuojamus pastatus jis lygindavo su degtukų dėžutėmis, tik kiek kitaip paverstomis ir savaip išdėstytomis.

Imdamas projektuoti A.Jakobsenas retai žinodavo, ko iš tikrųjų nori, nors jo eskizai būdavo atlikti itin lengva ranka. Čia jis anaiptol nebuvo tas savimi pasitikintis žmogus, koks būdavęs su rangovais ar statybininkais. Be esminės idėjos, pagrįstos išlavinta proporcijos pajauta ir talentingu

Naujoji A/Ch teatro “Carmen”

ŠOKIS

Naujoji A/Ch teatro “Carmen”

Violeta MILVYDIENĖ

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Klaipėdos Žvejų rūmuose vėl įvyko šventė – sausio 22-ąją čia susirinko pilna salė žiūrovų, berods jau pasiilgusių šokio. Scenoje – premjerinis Anželikos Cholinos teatro spektaklis “Carmen”. Priminsiu, jog pernai matėme “Romeo ir Džuljetą” bei “Bernardos Albos namus”, o šįkart – pastaruoju metu itin populiarų vienaveiksmį baletą pagal Prospero Merimė novelę ir G.Bizė ir R.Ščedrino muziką. Dar 1998-aisiais šis šokio spektaklis buvo sukurtas Nacionaliniame dramos teatre, kur pagrindinę heroję šoko pati jo baletmeisterė A.Cholina, o daugumą vaidmenų atliko dramos aktoriai. Šiemet spektaklis buvo atnaujintas, A.Cholinai pasitelkus Lietuvos muzikos akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentus, magistrantus ir LNOBT baleto artistus.

Žiupsnelis istorijos

Ši baletinė drama disponuoja daugybe įvairių versijų. Pačiu pirmiausiu enciklopedijoje fiksuojamas žymaus rusų baletmeisterio M. Petipa pastatymas “Karmen ir toreadoras”, įgyvendintas Madrido teatre dar XIX a. viduryje (1845). Ypatingais praėjusio amžiaus spektakliais laikomi du: garsaus prancūzų choreografo R. Peti baletas (1949), kuriame, kaip pažymima, Karmen – Peti žmona, šokėja ir dainininkė Renė Žanmer (Zizi) “suformavo visiškai naują operos herojės paveikslą”, bei kubiečio A. Alonso “Karmen-siuita”, pastatyta Maskvos Didžiajame teatre (1969) ir skirta legendinei balerinai M. Pliseckajai. Pastarąjį spektaklį jau teko matyti – tai paliko neišdildomą įspūdį.

Vienu ar kitu pavadinimu spektaklis apkeliavo įvairias Danijos ir Vokietijos, Prancūzijos bei Rusijos, Suomijos, Kubos ir JAV scenas, pabuvojo daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos šalių sostinių. Lietuvoje pirmą kartą “Karmen” buvo pastatyta Nacionaliniame baleto teatre 1997-aisiais.

Galbūt uostamiesčio publika dar pamena gastrolinį Latvijos nacionalinės operos spektaklį, parodytą Žvejų rūmuose 2002-ųjų pavasarį. Tai buvo gana tradiciškai interpretuotas darbas. Tiesa, jis pakerėjo ypatingu ansambliškumu ir meistriška technika. Jį, kaip ir Vilniaus teatro baleto trupei, rygiečiams pastatė Olandijoje dirbantis lenkų choreografas Kšyštofas Pastoras.

Dvilypė leksika

Taigi – apie A/CH teatro spektaklį. Vos pamačius pirmajame epizode juodai apsirengusią žmogystą su cigaru dantyse, kilo mintis: gal ji ir bus Karmen? Nebejauna, vulgari ir šiuolaikiškai interpretuota, kaip, sakykime, A. Lagunos herojė išgarsėjusio moderniomis klasikinių baletų versijomis švedo M. Eko pastatyme. Beje, toliau kai kurių analogijų vis dėlto būta (visuotinis cigarų rūkymas, šūkaliojimai čigoniškai, ispanų tarme ar judesys skepetaite tarp vyro kojų, akimirkai sukėlęs žiūrovų pagyvėjimą).

Pro fabriko-kalėjimo vartus pasirodžiusių vyrų, kiek vėliu merginų grupinės ir masinės šokių scenos išblaškė pradinį įspūdį ir savo choreografija tarytum patvirtino spektaklio leksiką būsiant ne šiuolaikinio šokio stiliumi (ką matėme “Bernardos Albos namuose”), o pagrįstą moderniosios baleto plastikos ir demi, t.y. pusiau charakterinio (būtent ispanų) šokio judesiais.

Pristigo emocijos

Tad akivaizdu, jog pagrindinė tragedijos herojė čia – gana tradicinė Karmen (G. Zaščižinskaitė) – ekspresyvi, seksuali viliokė, kovojanti už savo laisvę asmenybė, tačiau beprasmiškai žūstanti nuo palikto, nusivylusio ir kerštaujančio mylimojo rankos. Jos soliniuose pasirodymuose, be jau minėtos plastikos, gausu įmantrių, išraiškingų judesių, artistė įtaigiai vaidina dramatiniuose epizoduose.

Karmen ir jaunojo kareivio Don Chosė (M. Rimeikis) susitikimas kalėjime padvelkė švelnumu bei romantiška nuotaika, kai kuriais momentais net priminė Romeo ir Džuljetos duetą iš to paties pavadinimo baleto.

Toreadoro (N. Tauskus) solo – taip pat tradicinis, sukomponuotas iš įprastinių elementų, pozų ir šuolių. Be to, pačiam atlikėjui, manyčiau, pritrūko didesnio emocinio užtaiso, o duetuose su Karmen – stipresnio aistros proveržio.

Šešių-aštuonių porų kordebaleto scenose išskirčiau sinchroniškumą ir artistiškumą, vyrų šokyje – energingus rankų mostus, lengvus ir aukštus pas assemblées, merginų pasirodymuose – impulsyvią kūno plastiką, gausybę didelių battements bei grands jetés.

Išraiškinga visuma

Šiame spektaklyje, kaip ir kituose, išskyrus “Bernardos Albos namus”, jaučiami pagrindiniai A. Cholinos kūrybos bruožai: neoklasikinio bei charakterinio šokių elementai persipina su parterine technika, elegancija ir sofistika siejama su dramine vaidyba. Taip pat būdinga masiškumas, grupių kaita, įvairus, dažniausiai sinchroniškas šokėjų išdėstymas scenos erdvėje arba judėjimas eilėse, ypač en face, t.y. veidu į žiūrovą.

Choreografei vykusiai sekasi kurti pilnus įtampos epizodus – muštynes, dvikovas, kulminacines finalų scenas. Charakteringas ir gausus išraiškos priemonių, scenografijos detalių panaudojimas. Šis spektaklis – ne išimtis. Čia “žaidžia” ryškiai raudonos vėduoklės (lemtinga, jog Karmen išsitraukė juodą), ritmą muša kastanjetės, savotišką paskirtį atlieka lazdos ir skepetaitės, o ypač apgalvotai ir produktyviai panaudoti scenografijos elementai – vežimėliai, tai virstantys sėdimomis vietomis, tai neaukšta siena supantys koridos aikštelę.

Stilinga atmosfera

Moderniai išspręstas scenografės (J. Paulėkaitės) sukurtas spektaklio apipavidalinimas – fabriko-kalėjimo metafora, kur minimaliai apšviestą plytinę sieną skiria grėsmingi vartai, o arčiau avanscenos viršuje kabantys šviestuvai papildo scenovaizdį ir suteikia stilingą atmosferą. Imponuojanti ir kostiumų dailininko (J. Statkevičiaus) pozicija – vyrauja juoda spalva, raudona ir balta – tik detalėse, daugiau ar mažiau keičiasi tik solistės apdaras.

Pabaigoje reikia pripažinti, jog šio šokio spektaklio visuma savotiškai charizmatiška. Bet juk tai ir yra meno paskirtis – suteikti žiūrovui malonumą. Tad ne veltui – gausūs publikos aplodismentai ir gėlės.