PARODŲ ATSPINDŽIAI
Tapyba dairosi naujų „išrinktųjų“
Goda GIEDRAITYTĖ
Klaipėdos meno horizontus šią savaitę praskaidrino jaunųjų meno kūrėjų iš Vilniaus projektas “Totorių gatvės menininkai ir svečiai”, praėjusį penktadienį pristatytas Dailės parodų rūmuose. Jo paroda veiks iki balandžio 4-osios.
Renkasi alternatyvą
Postmodernaus meno labirintuose, kur vyrauja šiuolaikinės medžiagos, koncepcijos ir priemonės, tapyba išnyra kaip keistas tradicijos ir šiandienos samplaikos fenomenas. Kvepianti materialiu, apčiuopiamu dažų sluoksniu ir gruntuotos drobės paviršiumi ji pelnytai skverbiasi tarp multimedijos voratinklių bei hieroglifiškų videomeno ženklų. Skverbiasi, ieškodama naujų “išrinktųjų” savo grynosios kalbos išraiškai, jos apvaldymui, įsisavinimui ir perfrazavimui.
Tais išrinktaisiais šiandien tampa jaunoji profesionalių menininkų karta, persisotinusi siūlomomis meta-meno konstrukcijomis ir tapybą besirenkanti kaip intriguojančią ir provokuojančią alternatyvą. Įvaldyta technika ir priemonių arsenalas leidžia ieškoti svarios koncepcijos argumentuotės. Tai ir daro “Totorių gatvės menininkai”.
Kodėl totoriai?
Grupėje yra keturiolika narių – Š. Bartašiūtė, I. Ciparytė, M. Grigonytė, A. Juškaitė, P. Juška, O. Juškienė, L. Karaliūtė, D. Kaupas, I. Ramanauskaitė, V. Simutis, J. Skuratova ir kt. – dauguma jau baigusių studijas Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios dailės katedroje. Pasak Onutės Juškienės, studijų metu susiburti paskatino dėstytojo J. Kazlausko išsakyta mintis, jog menininkas turi sudominti aplinką savo kūryba, pats išeiti į plačiąją visuomenę ir teigti save, kaip lygiavertį kitoms specialybėms profesionalą, o ne kaip atsiskyrėlį, nesuprastą kūrėją. Suvokdami, kad pavieniui Lietuvos meninėje scenoje bus sudėtinga iškilti ir išlikti, jaunieji dailininkai 22-ame Totorių gatvės (iš čia – ir grupės pavadinimas) name Vilniuje įkūrė atviras Senamiesčio jaunųjų menininkų dirbtuves – kuriose kiekvienas lankytojas gali ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir stebėti gyvą kūrybinį procesą. Dirbtuvių atidarymo proga – 2003 metų pavasarį – buvo surengta ir pirmoji oficiali grupės paroda.
Viena mokykla – skirtingos įtakos
Visus grupės narius vienija pozityvi estetika, tačiau kiekvienas turi savitą stilių. Dauguma menininkų kuria remdamiesi ankstesniųjų kartų patirtimi, tačiau neatkartodami, o interpretuodami, siekdami praturtinti ją savu požiūriu į realybę. Įtakos labai įvairios: nuo gotikos, akademizmo, secesijos iki abstraktaus meno.
Pauliaus Juškos kūriniai alsuoja natūralistine vaizduojamo objekto ar siužeto traktuote. Eskaluodamas grynąją “senųjų meistrų” plastiką, tapytojas mėgaujasi pačia tapybos esme – spalvos ir šviesos interakcija.
Stilistiškai jam artima Agnė Juškaitė – pati įvairiapusiškiausia grupės narė – realistinę vaizdo ekspresiją perkelia į šiandienos siužetų įvaizdijimą. Jos kūriniuose, kuriuose ryški angliškosios tapybos mokyklos atstovų F. Beikono, L. Froido ar S. Spencerio refleksija, dominuoja socialiai angažuoti motyvai: alkoholikai, rūkaliai, troleibusų keleiviai etc.
Savitas Vaido Simučio stilius realistinį paveikslą perskrodžia “siūlų” motyvais.
Originali “akvarelinė” Šarūnės Bartašiūtės tapymo maniera bei lengvas kompozicinis kūrinių konstravimas autorę savotiškai priartina prie prancūzų tapytojo Baltuso estetikos. Onutės Juškienės kūriniai – XIX a. pabaigos meno reinterpretacijos, ataidinčios secesijos bei simbolizmo įtakomis.
O Ieva Ramanauskaitė semiasi iš XX a. pradžios autorių – H. Matiso, P. Gogeno ar kubistinės P. Pikaso kūrybos. Egzotiškomis figūrėlėmis užpildyti drobės paviršiai kuria vientisą plastinę neišsenkančią moters ir vyro santykių istoriją.
Vienintelė abstrakčiosios tapybos atstovė – Iveta Ciparytė deklaruoja grynosios spalvos primatą.
Per dvi sales nusidriekusią tapytojų ekspoziciją paįvairina Miglės Grigonytės tekstilės, Julijos Skuratovos, Ieva Paltanavičiūtės ir kitų autorių grafikos bei Dariaus Kaupo metalo plastikos kūriniai.
Pasiruošę augti
Būdami skirtingi, visi “Totorių gatvės menininkai“ išlieka vienos juos išauginusios mokyklos mokiniais, siekiančiais praturtinti gautas žinias asmenine patirtimi bei išgyvenimais. Dideli masteliai, įvaldyta technika, dėmesys figūratyviai tapybai, argumentuota koncepcija – viskas byloja apie profesionalų jaunųjų pasiruošimą. Tai liudija ir naujosios kartos, drįstančios deklaruoti savąjį AŠ, augimą. Todėl grupės nariams telieka palinkėti įsilieti į turtingą Lietuvos meninį gyvenimą, pratęsiant bei praturtinant Vilniaus meno mokyklos tradiciją.
