Apie gėles, lėles, karą ir naujų įžvalgų erdves

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Apie gėles, lėles, karą ir naujų įžvalgų erdves

Goda GIEDRAITYTĖ

Klaipėdos dailės parodų rūmuose ką tik atidaryta vilnietės grafikės Eglės Vertelkaitės paroda “Gėlės, lėlės ir karas” ir pirmajame rūmų aukšte visuomenei pristatyta nauja ekspozicinė erdvė su projektu “Catarcta”.

Kitoks regėjimas

Simo Dūdos (Vilnius) projektas “Cataracta” pristato naujai pritaikytą ekspozicinę parodų rūmų erdvę, skirtą jaunųjų menininkų parodoms, debiutams bei netradiciniams meno projektams.

S. Dūdos paroda naujos erdvės prezentacijai pasirinkta neatsitiktinai: iš siūlų suvyti erdviniai objektai it voratinkliai apraizgo pirmojo aukšto salės sienas ir lubas, skatindami žiūrovą pasiklysti meno apgaulės, iliuzijos, netikėtos tikrovės konstrukte. Pastarasis (kaip ir projekto pavadinimas) primena labai išdidintą akies obuolio kraujagyslių raizginį, kuriuo menininkas apeliuoja ne tik į visiems priimtiną tiesioginį matymą, vizualinį pasaulio pažinimą, bet ir į regos nukrypimus, vaizdo lūžius, drumsčius, naujas įžvalgas – visa tai, kas konstruoja kitokį – meninį – regėjimą.

Kaip pyragėlis su įdaru

Eglė Vertelkaitė savo paroda seka pasaką ne pasaką apie “Gėles, lėles ir karą”. Grafikės kūryba – tarsi koks pyragėlis su įdaru, kurio skonio subtilybės atsiveria tik prarijus pirmąjį kąsnį. Išviršinis saldumas, maloniai nuteikiantis gomurį, pasirodo, tėra apgaulė rūgščiam geluoniui įkąsti.

Techniniu požiūriu E. Vertelkaitės darbai nuo tradicinės grafikos priemonių nenutolsta, tačiau, kurdama spalvotus medžio raižinius, ofortus, ji modeliuoja savitą pasaulį, valdomą tiek vidinių impulsų, tiek išorinių įtakų bei “įsiurbimų” į save gausos.

Kita vertus, menininkė nesižavi idėjų klonavimu. Nors darbuose ir pasikartoja tie patys motyvai bei elementai, tačiau, kildami iš vieno branduolio, jie išlaiko skirtingas savastines būtis.

Slapčia duria į širdį

E. Vertelkaitės darbai nesislepia idealizuoto pasaulio horizontuose ar utopiškų vizijų bei nerealių svajonių pogrindžiuose. Jie gyvena: yra žemiški, profaniški ir “purvini” (šiandieninės būties kontekste). Gal dėl to dalis jų neįkyriai, bet akivaizdžiai alsuoja “pop-art”-iniais komiksų plaučiais.

Savo darbuose autorė plėtoja šiuolaikinei kultūrai bei menui itin imponuojančias kūno, kelionės ir mirties temas. Čia vienu metu, pamiršdami laiko ir erdvės paraleles, skraido lėktuvai, keliauja zuikiai, plasnoja angelai. Dažnas yra pistoleto, kraujo vaizdinys, o ir pačių darbų temai neretai pasirenkamas žudymo leitmotyvas. Tokia ir yra E. Vertelkaitės paroda: atvirai demonstruojanti savo žaismą ir gyvastį, o iš tiesų slapčia durianti į intymiausias ir pažeidžiamiausias žmogaus vietas.