Esu užnuodytas

Naujos knygos

Esu užnuodytas

Rimantas Kmita

Ką galiu aš, Europos pakraščio, X miestelio literatūros kritikėlis, pasakyti apie švedų poeto Bruno K. Öijerio knygą Kol nuodai veikia? Žinovai sako, kad tai vienas geriausių Švedijos poetų. Kokie dar ten yra: Tranströmeris, Lager… vistas, berods. (Žr. kn. „10 švedų poetų“). Dar sako, kad švedai kone sumaniausiai užsiiminėja savo kultūros sklaida po užsienius. O iki manęs ne kas teatsklinda.

Betgi pradėkime. Knyga, galima sakyti, yra Klaipėdos importas į Lietuvą. Vertė ją ir kitaip rūpinosi Liana Ruokytė, Gintaras Grajauskas ir Rolandas Rastauskas. Tiesa, Liana Ruokytė jau daugiau nei dešimt metų Klaipėdoje negyvena, bet už tai gali pamokyti mūsų poetus švediškai. Na, ir Rolandas Rastauskas gyvena Palangoje, nes taip jam labiau patinka. Bet sakykime, kad tai Klaipėdos literatų (yra net tokia poetinė mokykla!) bendras darbas.

O pats poetas Bruno K. – sako, jis patinka visiems – nuo pankų iki akademikų (skaitytojau, nieko nelauk, čiupk knygą). O jam patinka Rimbaudas ir Majakovskis (pirmojo knyga neseniai taip pat pasirodė lietuviškai, o antrojo, ko gero, dar guli bibliotekose, ir net originalo kalba). Jis labai slepia savo asmeninį gyvenimą, bet yra labai apraizgytais mitais. Jų labai daug, tiek daug, kad palydimasis L. Ruokytės straipsnis taip pat neišvengia šito mitologizuojančio patoso. Jau toks legendinis legendinis, jau toks kultinis okultinis, kad norisi bėgti ir rėkti, nors tai ir būtų gryniausia teisybė, nors ir aš užaugęs norėčiau toks būti – išsikeisti gautą, tarkime, Simonaitytės premiją baltais centais ir barstyti ant jūsų, mielieji skaitytojai, galvų. Jūs prisirinktumėte po kokius 5 litus, o aš išgarsėčiau.

Betgi kalbėk, kritike, mums apie poeziją, arčiau reikalo, pirmyn. O poezija, mielieji skaitytojai, yra tokia: mano trintukas prieš jūsų tikrovę (p. 15). Tai jau gerai, tai jau geriau prieš visas mitologizuotas tikroves.

Tik žiūrėk, kritike, kalbėk mums nesuinteresuotai, kalbėk mums kastruotai.

Kritike, kalbėk mums solidžiai.

Bet nėra taip viskas paprasta ir taip vienprasmiška. Trintukas skaudžiai trina pats pamažu trupėdamas ir nykdamas – čia atsiranda tragiško liūdnumo, sarkazmo, ciniškumo, bet ir sentimentalumo, meilės ilgesio. Ir jam nekyla į galvą neigti pasaulį, būti užkietėjusiu tamsybininku, nes svarbiau yra rankos, apglėbiančios „tave / visiškai nepagydomą šiame pasaulyje / kurio tau taip ir nešovė į galvą sutrypti“ (p. 95). Mes neklausiame, kuo visa tai baigsis (liūdni veidai rodo nuojautos ženklus: „josios veidas / nugrimzdusio lobio tolimas atšvaitas“ (p. 116), bet vis tiek: mano trintukas prieš jūsų tikrovę.

Mes jaučiame, kad pasaulį labai lengva sutrypti, jis ir pats kiekvieną akimirksnį gali subirti į dulkes. Vien todėl jis vertas užuojautos ir dėmesio. Man patinka, kad Bruno K. neviltis nėra paaugliška, t.y. kvailai (naiviai) kraštutinė, teorinė. Mirčiai čia negiedami himnai, nes jie giedami idealams, o Bruno poezijoje mirtis labai reali, ji sklinda iš kiekvieno žmogaus. Tai ir baugina, bet ir sutelkia. Tada, žiūrėk, ir perbėga per jo suglamžytą susenusį veidą laimės dygsnis (p. 130). Labai stiprus, dažnai pasikartojantis įspūdis: traukinių bildėjimas sutampa su mirusiųjų pasaulio vibracijomis, visas pasaulis vibruoja pagal anapilio muziką (p. 100), mirusiųjų pasaulis regis, visai čia pat, už trapios sienelės („kai tu pats sau smygteli adata / požemių adata / mirusiųjų“, p. 131). Kas po žeme, tas ir ant žemės, ir neišvengiamai lenda po ja. Ne viename eilėraštyje pasaulis sugriūna, subyra vienu akimirksniu, tarsi būtų seniai miręs, ir tarsi paliesta mumija virsta į dulkes. O šiaip „jie nieko neįtarė / tęsė viską toliau / kūrė planus / tikėjosi daug iš gyvenimo“ (p. 153). Gyvenimas po visų mirčių ir po pabaigų, postmodernizmui lyg ir įprastas, bet gero poeto kūryboje iš naujo tampantis labai aktualus, šiuokart ir su ryškiu skandinavišku peizažu.

Kažkokia gūdastis – Kalanavičiaus žodis, tinkantis šitam švedui, ir tinkantis didmiesčiui:

po mano kojom

voliojosi kevalai

tuščias esu

ir niekam tikęs

didžiąją vakaro dalį

už tūkstančio metų

to miesto jau nebebus

galvoju aš

sukinėdamas rankoje stiklą

gėrimas jau išsivadėjęs

drungnas

mašinos važiuoja eilėm

vėjas graužia

dangoraižius

p. 157

Kažkas nuolat įsigraužia į mūsų vidų, kažkas mus okupuoja, „nematomas šaltis, kuris iš lėto / įsismelkė į mane“ (p. 126). Kažkas vynioja siūlą iš mūsų krūtinių (p. 124).

galiausiai

jie ateina pas tave

ir prisipažįsta jog nuolat

šaukė tave vardu

kad prisiviliotų

per plyšį krūtinėje

siurbtų tave pro šiaudelį

voginėtų dienų prasmes

p. 86

Krūtinės motyvas turbūt vienas iš svarbesnių, saugantis tai, kas brangiausia, virstantis intymumo metafora, intymumo, kuris nėra ir negali būti apsaugotas, išsaugotas. Jis gražus dėl savo trapumo („jie pravėrė lūpas bučiniui / ir užpūtė vienas kitą“, p. 132).

Galiausiai vienintelis neprarandamas dalykas yra nesėkmė, jos niekas negali iš tavęs atimti, išvynioti siūlu iš krūtinės („nieks niekada negalės ateiti / ir atimti iš manęs nesėkmės“, p. 169). Ir ekleziastiška, ir taip svarbu šiandien, sėkmės visuomenėje, bet sykiu, matyt, ir švediška. Vis nedingsta iš galvos švedų rašytojo Ulfo Peterio Halbergo esė pavadinimas „Teisė būti laimingam“, kurią jis perskaitė Jurbarke, „Šiaurės vasaros“ metu. Už šitą teisę jau reikia kovoti, gal švedams tai aktualiau, bet tai sykiu ir ekleziastiška, visuotina. Nelaimės patirtis yra individuali, ji neleidžia sustingti, todėl gebėjimas būti nelaimingu tampa vertybe (skaitytojau, netikėk, kad mūsų laikais nebeliko vertybių!). Jau pykina nuo tokios laimės, kuri tęsiasi ir tęsiasi, kai tuo tarpu iš tikrųjų ji tėra akimirka, o mus nori padaryti laimingus be perstojo. Ačiū už tokį rūpestį.

Nelaimingi, bet dėl to liūdnai gražūs yra Kunčino arba Hrabalo veikėjai (skaitytojau, aš vedu tave vis tolyn nuo Öijerio poezijos, nes metas jau atsisveikinti): „<…>ir aš tiksliai žinojau, kad ta mergina nebus laiminga, bet jos gyvenimas bus liūdnai gražus, kad vyrui gyvenimas su ja bus kančia, ir pilnatis drauge“. (B. Hrabalas, “Aš aptarnavau Anglijos karalių”). Hrabalo pasaulyje laimė susideda iš daug mažų dalykų, ne visada laimingų, pagal reklamą. Hrabalas apskritai sieja grožį ir sielvartą, pacituosiu dar, nes, regis, tai tinka ir Bruno K. poezijai: „iš teisybės tai šitoj užeigoj aš visada prieinu prie išvados, kad gyvenimo esmė – savęs išsiklausinėjimas apie mirtį, ką aš darysiu, kai išmuš mano valanda, tikrai ateis mirtis, ne, tai netgi ne savęs klausinėjimas, tai pasikalbėjimas begalybės ir amžinybės požiūriu, kad jau mirties supratimo ieškojimu prasideda mąstymas grožyje ir apie grožį, nes mėgavimasis savo kelio beprasmiškumu, kelio, kuris vis tiek baigiasi priešlaikiniu išėjimu, tas savo pražūties pamėgimas ir išgyvenimas pripildo žmogų sielvarto, taigi grožio.“ Reklama šiandien mums bruka gyvenimą, kuris yra tobulas iki šleikštulio, kuriame nėra mirties, kuriame klesti jaunystė, sveikata, malonumas ir nėra liūdesio. Beveik kaip saulėtoje Sovietų Sąjungoje.

O visokioms pabaigoms visada tinka sentencijos ir šiaip taiklūs posakiai, kurį mes renkamės šįkart iš Donaldo K.: „Nepralaiminti pralaimėjimo metafizika.“

Belieka prisipažinti, kad pirmas Bruno K. poezijos pavartymas jokio kenksmingo poveikio neturėjo, todėl įsidrąsinęs čiupau plikomis rankomis, maniau, tai gyvatė plastmasiniais dantimis ir limonadu vietoj nuodų, o Bruno K. – mitas. Ir nuodai ėmė veikti. Ir štai rezultatai. Nors šiaip suprantu, kad naiviai paranojiškas skirstymas į mes ir jie (Lietuvoje gal galima sakyti „gaveliškas“, žr. p. 86, 91 ar 158), švelniai tariant, yra nebrandus, imi ir patiki jais, Vilniaus pokerio pusbroliais.

Arba imi nepastebėt tokių banalių metaforų, kaip antai krintančios žvaigždės pro langą (p. 117), nederančios Brunui K., nei apskritai poezijai, nes apie tai jau tiek prirašyta, kad vieną kartą iš tikrųjų ims ir įkris tau, poete, pro langą, o tada jau nei lango, nei tavęs, anei mūsų, ir Žemė ištrūkus iš savo orbitos nešis mus į pragarus atgailauti už šitą piktžodžiavimą bei blogas metaforas.

Esu užnuodytas! (žr. Hamletą).

Devintasis degtukas

Proza

Devintasis degtukas

Vytautas Brencius

– Taip, visa tai taip skausmingai, kankinančiai netikėtai ir netgi kvailai, sakyčiau, išėjo. Aš niekada neišdrįsiu nei išteisinti savęs, nei juo labiau atleisti sau. Be to, visi mes pasenome per tuos penkis mėnesius, kas galbūt užtarnautai, o kas ir ne…

Kapitono balsas suvirpėjo ir nutrūko. Ir pagal tai, kaip jis nervingai, uoliai ir paskubom pradėjo gesinti nesurūkytą cigaretę, o ši tik trupėjo ir skleidė aitrius dūmus jo didelėje rankoje, supratau: Jakovlevičius prarado pačią vertingiausią jūrose braidančiam žmogui savybę – dvasinę ramybę. Ir net žiūrėti nebuvo reikalo, lyginant jį su ankstesniuoju, ir ar paseno jis ar ne, kaip ką tik pasakė. Visa savo esybe jaučiau, jog nebeliko jame to jaunatviško įgimto sibirietiško grožio, kerėjusio ne tik moteris, bet ir mus, nemėgstančius žvalgytis į veidrodžius. Tapo jis lyg ir ūgiu mažesnis, susvetimėjo balsas ir akyse pradėjo atsispindėti nesuvokiamas baimingumas ar nepasitikėjimas.

– Na, ar ilgai ruošiesi kankinti save, keleriems metams nuteisei save, Jakovlevičiau? – paklausiau kiek naiviai, ne vietoje ir tuoj pat pasigailėjau šito.

– Ne tas žodis – nuteisiau… – atsitokėjo nuo gilių apmąstymų. – Būna žmonėms taip: vaikšto mėnesį, metus, o gal ir visą gyvenimą su akmeniu ant širdies. Dar gerai, jeigu tas akmuo išgalvotas. O jeigu tikras?.. Kiek kartų beatsikeltum rytą, o jis guli ir guli, ir nebematyti daugiau šviesios dienos.

Gėda prisipažinti: galvojau kažką sava, galvoje sukosi nelyg sena plokštelė senas ir banalus šlagerio motyvas apie meilę ir neištikimybę. Nejaugi man taip svetimas skausmas, ledu kaustantis sielą man buvusio artimo žmogaus? Kažkodėl nesugebėjau įsivaizduoti ištikusios nelaimės, bet negalėjau ir negalvoti apie mirtį. Likimas manęs nelepino, ir nors kūniškosios žaizdos užgydavo palyginti greitai, dvasinės užsitraukdavo palengva ir nepalyginamai skausmingiau. Bemiegėmis naktimis jūreiviškuose kubrikuose žiūrėdamas į pigių cigarečių dūmų aprūkytas lubas be gailesčio spausdavau smilkinius, stengdamasis numalšinti skausmą. Bet žaizdos maudė nepaliaujamai, ypač paskutinioji, nuo kurios, atrodė, neišgyvensiu, atidavęs užberti žemėmis pusę savęs. Tos žaizdos ir pagimdė manyje alter ego – sentimentalų egoistą, kai atrodė, jog jau nieko baisesnio gyvenime būti negali, išskyrus savąją mirtį…

Abu ilgokai tylėjome. Kvaila, užsinorėjo ugningos huculiškos muzikos ir švelnaus, betgi ir aitraus moteriško balso, kviečiančio į Karpatus, idant prikeltų širdį gyvenimo džiaugsmui, gertų auksinį vyną, mėgaudamasis jame uždaryta saule, tylėtų ir pro cigaretės dūmus atlaidžiai žiūrėtų į lauko kavinukėje audringai savo emocijas reiškiančius žemės vabalus – verteivas, nežinančius tikriausiai nei tikrojo žmogiškojo skausmo, nei baimės akistatoje su savo niekybe, bet savo vidutiniškų gabumų dėka užgyvenusius ir gerą vardą, ir buitinę prabangą.

Išsakyti tai Jakovlevičiui susigėdinau, bet mūsų tylėjimas tapo nebepakenčiamas. Vėl užsirūkėme, tingiai ir abejingai apžvelgiau kajutę. Pažįstamas vaizdas: nieko nereikalingo, daiktai pedantiškai sudėlioti į savo vietas, kaip tie locijų tomai ar kelios prozos ir poezijos knygos lentynoje. Nejauku.

Taip, žinoma, nėra linksma čia leisti audringus rudens ar žiemos vakarus, laiką tarp vachtų dviese su savo piktu džinu, vardu vienatvė. O vakarai okeane – baisūs: raupsuotas nuo rūdžių traleris, girgždėdamas stiebais, šoka švento Vito šokį ant bedugnės krašto, o nuo ledinio vėjo lūžta net ir labiausiai užsigrūdinę. Ir dažniausiai nematyti net menkiausios ugnelės aplink, gal kad, pompastiškai kalbant, dar nėra švyturio, uždegto mūsų rankomis…

Virš gulto, uždengto languotu škotišku pledu, įstiklintame rėmelyje su veiksmų instrukcija visų pavojų atveju šypsojosi šviesiaplaukė moteris. Nuo jos žvilgsnio griežta kajutėje esančių daiktų tvarka iškart pasirodo esanti nevykusi ir prarandanti bet kokią prasmę. “Jos meilė ir šiluma dabar kaip niekada reikalinga jam”, – beveik garsiai ištariau kažkur išskaitytą frazę ir tik dabar suvokiau, kiek ji triviali.

Staiga vos nepaspringau dūmu. Ir kaip anksčiau nepastebėjau: atokiau nuo fotografijos baltavo nedidelis laikraštinis kalendorius, neišvengiamas kiekvieno nuo žemės ilgam nutolstančio jūreivio atributas. Ir šitame pusmečio datos irgi užbraukytos įvairiaspalviais pieštukais. Tik viena diena metų pradžioje, kaip man pasirodė, netgi su pykčiu ir neapykanta buvo užtušuota juodu pieštuku. Matyt, tą dieną ir prislėgė tas akmuo kapitono sielą.

Pagavęs mano žvilgsnį ir nuostabą, Jakovlevičius nusipurtė nuo apmąstymų, giliai užsitraukė cigaretę ir išmetė tarsi sukapotus žodžius, lėtai ir šykščiai:

– Jeigu būčiau žinojęs ar nujautęs, kad taip atsitiks – niekada nebūčiau laukęs, kol Rudis ištrauks tą paskutinį, devintąjį, degtuką. Pats būčiau ėjęs, pats!..

Jo balsas užlūžo ir pagal veido išraišką supratau, kad akmuo tikrai neišgalvotas, kaip matosi – sunkus, ir nešioti jį teks, ko gero, ilgai.

– Kad tu būtum matęs Rudžio žmoną… – Jakovlevičius liguistai atsiduso ir vėl nevalingai griebė cigaretę. – Jos akis, veidą, kai ji lyg beprotė įlėkė į kajutę, vos prisišvartavome, ir ėmė talžyti man per veidą. Ir dar tokiais žodžiais… Geriau jau kiaurai denį būčiau prasmegęs ten, rykliams, velnio motinai! Taip, taip! Negu išgirsti tokius įžeidinėjimus. Šlykštu ir žema! Aš ją suprantu, netgi labai suprantu. Ir mano kaltės didelė dalis. Bet kaip galiu pamiršti žodžius, jog aš jį užmušiau, pasiunčiau mirti. Argi aš miegu dabar taip, kaip miegojau anksčiau, argi aš gyvenu taip, kaip gyvenau anksčiau?..

Triskart prakeikiau tą naktį. Jūrą prakeikiau, betgi nuo to ne lengviau. Sugrįžome, o manęs nei namo, nei pas žmones netraukia. Į miestą prasiblaškyti dar nesu išėjęs. Pats nežinau, kur prisiglausti, kuo ramybę atrasti. Rudžio man gaila. Prieš jį visą gyvenimą būsiu kaltas, jau vien už tai, kad nė karto su juo nepasikalbėjau žmogiškai. O jos, žmonos, neapkenčiu. Iki skausmo žeidžia jos melas, falšas. Juk nemylėjo ji Rudžio, seniai buvo neištikima. Ne Rudžio laukdavo, bet jo pinigų. Tu negalvok, žmogau, ne savęs pateisinimui tai kalbu, aš juk žinau, praėjusį reisą irgi kartu plaukėme. Jau tada vietos sau nerasdavo, niūrus vaikščiodavo po denį, kaip žemę pardavęs, ir viskas jam krito iš rankų. Būdavo, taip užsigalvos prie vairo – po dvidešimt laipsnių nukrypdavo nuo kurso. Šūktelsi – ne iškart supras, atsikvošės. Tik akys virš rudos barzdos išduodavo skausmą. Sako, ir vardą jam davė dėl plaukų spalvos – Rudis…

Reikėjo nors kartą pasikalbėti su juo. Tik vis nesinorėjo lįsti į dūšią, barstyti ant žaizdos druską. O šį sykį į reisą šuniuką pasiėmė. Mažiukas, nekaltu snukeliu, apaugęs gaurais visas, akių nematyti – tikras hipis. “Piligrimu” jį praminė laive. Tai jie dažnai kuždėdavosi denyje ausis ausin. Matyt, gerai suprato vienas kitą…

Jakovlevičiaus balsas aprimo, bet nauja prisiminimų banga vėl suaudrino jį.

– O ką aš turėjau daryti, sakyk? Tik priartėjome prie Farerų – užstaugė, užkaukė, – siaubas! Štormtrapas iš dvylikos pakopėlių! Tokio aršaus štormo jau keletą metų nebuvau matęs. Pats velnias tą naktį tikriausiai žegnojosi, o ką ir bekalbėti apie mus, mirtinguosius?

Ir tuoj pat radistas priėmė SOS signalą. Sąžinė neleido apsimesti kurčnebyliais. Avralas! Visu pirmyn! Dažnai tai būna pražūtinga. O bangos – aukščiau stiebų, rodėsi, jog mūsų senukas tuoj per siūles iširs. Prožektoriai, vairinės langai – vienos šukės ir skeveldros. Dvi ilgas valandas tas nelemtas septynias mylias ropštėmės. Atropojome. Reikalas pasirodė beviltiškas. Norvegai tai buvo. Jų “kevalas” netgi už mūsiškį mažesnis, vos vos pabangiui laikosi, greit išvis užliejo dyzelius. Baisiausia – prispaudė juos prie fiordo, tuoj tuoj iš to seinerio vien plausteliai beliks. O salų uolos, pats žinai, kokios – alpinistas išsikvėptų!

– O kapitonas? – tyliai pertraukiau. – Jis gi turi priiminėti sprendimus visose situacijose. O tu berods išplaukei dar ne “dievas ir caras”?

Jakovlevičius pažiūrėjo į mane nustebęs: ironizuoju ar išties nieko nežinau; sukryžiavęs rankas ant krūtinės, rėžė atsainiai ir piktai:

– Įsivaizduok, nebuvo kapitono, Ne-bu-vo! Aš buvau tas “dievas ir caras” ant savo galvos!

Bet tuoj, matyt, įsitikinęs mano nuoširdumu, ramiau paaiškino:

– Keistuolis buvo seniukas. Skagerake septyni balai, o jis padauginęs sugebėjo trapu nusileisti ne kojomis, o galva! Atidavėme sutiktai bazei, į krantą.

– Taigi, – jau ramiau tęsė pokalbį, – priartėjome, laimei, bangos ten ramesnės, ir tai, kol matrosai tampė trosus, visi peršlapo iki paskutinio siūlo. O vanduo, jis kaip skystas deguonis, kai apipila. Po keleto bandymų perdavėme trosą, pasukome nuo uolų. Pavargę šlapi matrosai susigrūdo į vairinę, ir nebuvo, ir nebus cigarečių, skanesnių už tas, kurias tada rūkėme. Gal valandą malėme bangas visa eiga, ir visa nauda buvo, kad neleidome bangoms trenkti norvegų “kevalą” į uolas. Virš fiordų prasirėžė aušros šviesa, ir staiga plieninis trosas su pertemptos stygos garsu nutrūko, atskyręs abu nelaimėlius.

– Mes juk ne paskutiniai kretinai, suprask! Jakovlevičus atsistojo, įsikirtęs rankomis į staliuką. – Negalėjau aš abejingai spjauti už borto ir trenkęs vairinės durimis pasukti ienas į ramų fiordą. Tegu jie ir užsieniečiai, bet irgi žmonės. Kiekvienas – savas mažas pasaulis. Kitas gal net spalvingesnis už mūsų. Čia ir kalbėti nėra ką, velniai rautų. Apžvelgiau susėdusius ir apsnūdusius matrosus, bet nė vieno veide nepastebėjau entuziazmo leistis ant denio ir priešpastatyti save lediniam vandeniui ir pavojui. Pats nesuvokiu, kodėl vietoj įsakymo paliepiau traukti burtus. Pliusas – reikėjo tik ištraukti pagautą norvegų metlynį, ištraukti ir užmesti troso kilpą ant knechto. Minusas – bangos čia jau buvo žymiai aukštesnės ir pavojingesnės.

Be žodžių nutraukiau nuo Pūkelio, baltagalvio ir smulkaus kursanto, “mičmankę”, ištraukiau iš dėžutės devynis degtukus, sumečiau į ją, vienas degtukas buvo kiek trumpesnis, atsargiai dantimis nulaužtas, kai kam iš devynių matrosų turėjęs tapti lemtingu. Norvegai šūksniais ir ženklais skubino mus, ir aš paskubinau savo matrosus. Devynios rankos vos ne iškart paniro į “mičmankę”, ir tai buvo puikus siužetas kino apysakai, tebūnie aš prakeiktas! Kodėl Rudis delsė, niekaip iki šiol dar nesuprantu – jis niekada ir niekur nemėgdavo likti paskutinis. O tada stovėjo parėmęs duris ir keliolika sekundžių nepajudėjo iš vietos, tarsi laikydamas, jog žaidimas nevertas žvakių, ar matė tame žaidime kažką lemtinga sau, ko mes negalėjome nuspėti. Kažkieno pajudintas šykščiai šyptelėjo, apžvelgė tylinčius vaikinus su suspaustais degtukais kumščiuose ir tingiai pasirausė kepurėje. Degtukas trakštelėjo tarp pirštų ir nukrito po kojom.

– Trumpas buvo berods, – sausai tarstelėjo ir, dar sykį nužvelgęs mūsų vos apšviestus veidus kumščiu stumtelėjo vairinės duris, įleidęs sūrių purslų ir pašėlusio vėjo šuorą.

Nė viena banga nepasiekė jo, kai jis gal dešimčia ilgų šuolių prašoko denį. Ir kol gaudė norvegų metlynį, traukė plieninį trosą ir tvirtino ant knechto tumbų, aš gėrėjausi juo. Denis prasmigdavo po kojomis, drebėjo nuo bangų smūgių, vanduo talžė veidą, o Rudis, atrodė, to viso nematė. Siūbuojančių prožektorių šviesoje didelis ir nerealus dirbo jis spėriai ir gražiai, ko jau seniai iš jo nebelaukiau. Ir šaukiau į ruporą per vėją jam, koks jis šaunuolis ir tikras jūrininkas.

Jakovlevičius pavargo kalbėti, palietė tvirta ranka kaktą ir jo akyse vėl išskaičiau nerimą. Nervingais žingsniais matavo kajutę, be žodžių išėjo ir po minutės grįžęs trinktelėjo ant staliuko butelį Jamaikos romo.

– Kokas jau atsikėlė, ruoš pusryčius. Man retsykiais paskolina. Išgerkim ar ką, negi mudviem nėra už ką pakelti?

Nelaukdamas atsakymo pripildė dvi stiklines.

– Iš kur ta “kvaiša” atsirado? Sakyk, iš kur? – kai jau abu atsipūtėme nuo į krūtinę užlietos ugnies, paklausė jis. – Tokia didžiulė, klastinga, pikta. Netgi sumirksėti nespėjome. Aš perspėjau Rudį sirena, bet, matyt, per vėlai. Ir kitą sekundę išgirdome lyg nežmonišką šauksmą. Įsivaizduok, Rudžio šauksmas buvo stipresnis už sirenos ir vėjo staugsmą, juk praėjo tokia vandens siena, baisu! Ir kaip mūsų lageris netrūko pusiau, neaišku. Nežinau, kiek laiko mušiausi galva į likusį lango stiklą, neprisimindamas savęs nuo įniršio ir netekties jausmo. Ačiū Dievui, vairininkas patyręs buvo, laikė “nosimi ant bangos”, kol atsipeikėjau. Ir pirmiausia išgirdau inkščiančio Piligrimo balsą…

Jakovlevičius užsivertė pusę stiklinės romo, godžiai užsitraukė cigaretę.

– Taip. Keista ir neįtikėtina, bet tuoj pat jūrą aplaižė saulės spinduliai, pastebimai aprimo štormas. Lyg gamta būtų pasiėmusi pažadėtą auką ir nusiraminusi. Mistika…

Tarp kitko, trumpąjį degtuką vaikinai išpešė iš konvulsyviai sugniaužtos Pūkelio rankos.

Jau pastebimai aušo, o mes vis sėdėjome ir rūkėme, kiekvienas galvodamas savo. Pro atvirą iliuminatorių dvelktelėjo pasiklydęs sūrokas vėjelis. Kažkur krantinėje džergžtelėjo geležinkelio platformos. Ūktelėjo į reidą išplaukiantis vienišas vilkikas, ir tai jau buvo baltos dienos garsai, kuriuos džiaugsmingai sutinki po ilgos ir neramios nakties.

Pažiūrėjau į Jakovlevičių. Jis atsistojo, sunkus ir nepaslankus žiūrėjo kažkur per iliuminatorių, pamiršęs tarp pirštų rūkstančią ir jau deginančią cigaretę. Ir galbūt todėl, kad mano ranka nevalingai popieriuje braižė burlaivio siluetą, be galo užsinorėjo atgal, ten, kur už rūko uždangos po dūmų burėmis klaidžioja laivai ir negailestingai skaldo antausius vėjai. Jūra tai nėra vien tik vanduo, ji – didysis dvasios transformatorius, neapkenčiantis visko, kas trivialu, kaip ir melo bei neteisybės. Ir tik ten, toli nuo žemiškai buitiškų paradoksų, toli nuo mažagabaritinių problemų, pradedi vertinti tai, kuo gyveni, ir dvasinės žaizdos užgyja palikdamos mažesnius randus, nes tikras vaistas – jūros druska ir jūros vėjas.

Galiu prisiekti, apie šitai dabar galvojo ir Jakovlevičius, kadangi kiek tai, kas įgimta ir brangu, bekeiktum – vis vien prie to sugrįžti.

– Taip, brolau, vis vien anksčiau ar vėliau sugrįžti, – ištariau jau pašnibždom.

– Apie ką tu čia?.. Kaip tu pasakei? – Jakovlevičius staigiai atsigręžė.

– A, tiek to. Eime praustis. Pravalysime ciferblatus.

– Taip, žinoma. Rytas yra rytas.

Mėnulis ir “GNAC”

Vertimai

Mėnulis ir “GNAC”

Italo Kalvino

Naktis truko dvidešimt sekundžių, ir dvidešimt sekundžių truko “GNAC”. Dvidešimt sekundžių buvo matomas mėlynas dangus, išmargintas juodais debesimis, didėjančio paauksuoto mėnulio pjautuvas, apjuostas neaiškaus švytėjimo, ir žvaigždės – kuo labiau į jas žiūrėjai, tuo jų atrodė daugiau, iki pat Paukščių Tako, ir kiekviena paskubomis pastebėta smulkmena buvo visuma, kuri dingdavo, nes dvidešimt sekundžių greitai baigdavosi, ir vėl būdavo “GNAC”.

“GNAC” – tai buvo dalis ant stogo esančio reklaminio užrašo “SPAAK – COGNAC”, kuris dvidešimt sekundžių šviesdavo ir dvidešimt sekundžių būdavo užgesęs, ir, kai jis šviesdavo, daugiau nieko nesimatydavo. Mėnulis staiga pablykšdavo, dangus tapdavo ištisai juodas ir plynas, žvaigždės nebeblizgėdavo, o katinai ir katės, kurie jau dešimt sekundžių skleidė kupinus meilės miauksėjimus vienas prieš kitą lėtai judėdami išilgai stogo karnizo, užsižiebus “GNAC” pasišiaušę, apšviesti neoninės šviesos priglusdavo prie stogo čerpių.

Markovaldo šeima, žiūrėdama pro palėpės, kurioje gyveno, langą išgyvendavo prieštaringų jausmų antplūdį. Buvo naktis, ir Izolina, jau didelė mergaitė, jautė, kaip ją veikia mėnulio šviesa. Jai spaudė širdį, o prislopintas radijo burzgimas, sklindantis iš apatinių namo aukštų, jai skambėjo kaip serenada. Užsižiebė “GNAC”, ir iš radijo, atrodė, ėmė sklisti džiazo ritmai. Izolina galvojo apie šviesose pakendusią šokių salę ir apie tai, kokia ji vieniša čia, virtuvėje… Mažieji Pietrio ir Mikėlė išsproginę akis žiūrėjo į tamsą ir įsivaizdavo esantys miške, pilname plėšikų… Staiga – “GNAC”! Jie pašokdavo, vienas į kitą nukreipdavo stačius nykščius ir ištiestus smilius:

– Rankas aukštyn! Aš esu Niūrusis Kidas!

Mama Domitilija, kas kartą užgesus reklaminiam užrašui, galvojo. “Reikia patraukti vaikus nuo lango, – tai jiems kenkia. O Izolina tokiu metu išlindusi pro langą – tai iš viso netelpa į jokius rėmus!”. Bet paskui viskas vėl nušvisdavo, ir lauke, ir viduje, ir Domitilija pasijusdavo tarsi ligoninės priimamajame.

Tuo metu Fjordalidži, liūdnas jaunuolis, kiekvieną kartą, kai užgesdavo “GNAC”, pamatydavo langą, apšviestą tik iš vidaus, o lange – mėnulio, neono ir nakties šviesų spalvos veidą mergaitės, kurios burna buvo lyg mažo vaiko. Jam nusišypsojus, atrodė, kad ir ji tuojau atsakys jam tuo pačiu, tik staiga vėl nušvisdavo raidės, jos veidas prarasdavo kontūrus, tapdavo panašus į šviesią dėmę, ir nebuvo įmanoma suprasti: ar ji atsakė į jo šypseną.

Siaučiant jausmų audroms Markovaldo stengėsi išaiškinti mažiesiems, kaip danguje yra išsidėsčiusios žvaigždės:

– Ten – Didieji Grįžulo Ratai… Vienas, du, trys, keturi… O ten – grąžulas… O štai ten – Mažieji Grįžulo ratai ir Šiaurinė Žvaigždė, rodanti, kur yra Šiaurė.

– O ta kita ką rodo?

– Tai raidė “C”. Ji neturi nieko bendro su žvaigždėmis. Tai paskutinė žodžio “COGNAC” raidė. Tuo tarpu žvaigždės rodo pasaulio šalis: Šiaurę, Pietus, Rytus, Vakarus. Mėnulio kupra dabar nukreipta į vakarus. Kupra į vakarus – mėnulis didėja. Kupra į rytus – mėnulis mažėja.

– Tėti, tai “COGNAC” mažėja? “C” kupra nukreipta į rytus!

– Tai neturi nieko bendro su didėjimu ar mažėjimu. Tai firmos “SPAAK” užkeltas ant stogo reklaminis užrašas.

– O mėnulį kokią firma užkėlė?

– Mėnulio neužkėlė jokia firma. Tai palydovas ir jis ten būna visada.

– Jeigu jis ten būna visada, tai kodėl keičia kuprą?

– Todėl, kad yra fazės. Dabar jo matosi tik viena dalis.

– Bet ir “COGNAC” matosi tik viena dalis.

– Todėl, kad Pjerbernardžio rūmų stogas yra aukštesnis.

– Aukštesnis už mėnulį?

Ir taip su kiekvienu “GNAC” užsižiebimu Markovaldo dangaus šviesuliai ištirpdavo žemiškos komercijos šviesoje, o Izolinos atodūsius pakeisdavo dūsavimai pagal mambo melodiją. Palėpės mergina išnykdavo tame akinančiame ir šaltame žiede nusinešdama su savimi ir atsakymą į bučinį, kurį Fjordalidži galų gale išdrįso pasiųsti jai pirštų galais. Mažieji Filipo ir Mikėlė, pakėlę prie veido kumštelius, žaidė oro kautynes prieš apšviestą iškabą, kuri kas dvidešimt sekundžių užgesdavo:

– Ta-ta-ta… Matei, tėti, kaip aš ją užgesinau tik viena serija?! – sušuko mažasis Filipo, bet tamsoje jo karingas fanatizmas ušgaravo, o akys apsiblausė.

– Gal, duos dievas, subyrės į šipulius kada nors!.. ada parodysiu jums Liūtą, Dvynius…

– Liūtą! – entuziastingai sušuko mažasis Mikėlė. – Palauk! – jis kažką sumanė. Išsitraukė laidynę, užtaisė ją akmenimis, kurių atsargą visada turėjo klišenėje, ir šovė į “GNAC”.

Pasigirdo krušos, krentančios ant priešais esančio stogo čerpių bei karnizų, garsas, išdaužto lango stiklo skambesys, gatvės žibinto gaubto gaudesys ir riksmas gatvėje:

– Akmenimis lyja! Ei, ten viršuj! Niekšas!

Ir tuo pat metu šviečiantis užrašas užgeso. Visi esantys palėpėje ėmė mintyse skaičiuoti: vienas, du, trys… dešimt, vienuolika… Ties devyniolika sulaikė kvėpavimą. Dvidešimt, dvidešimt vienas… Ties dvidešimt dviem pamanė, kad per greitai skaičiuoja… Bet ne, nieko. “GNAC” nebeužsižiebė. Liko tik juodas neaiškus raizgalas, panašus į vynuogienojo pavėsinę.

– A-a-a!… – šaukė visi, pmatę atsivėrusį jiems virš galvų beribį žvaigždėtą dangaus skliautą.

Markovaldo jau norėjo užsimojęs ranka “užmesti” mažajam Mikėlei per sprandą, bet staiga pasijuto tarsi atsidūręs kosminėje erdvėje. Tamsa, įsiviešpatavusi virš stogų, buvo lyg koks tamsus barjeras, skiriantis apačioje esantį pasaulį, kuriame ir toliau judėjo geltoni, žali ir raudoni hieroglifai, mirksėjo šviesoforų akys, važinėjo tušti šviečiantys tramvajai ir nematomi tamsoje automobiliai, stumiantys prieš save žibintų šviesos kūgius. Iš to pasaulio į viršų sklido tik miglotas švytėjimas…

Šitaip jie ir stovėjo prie lango: vaikai, išsigandę dėl savo elgesio baisių pasekmių, Izolina iš susižavėjimo tarsi apimta ekstazės. Fjordalidži, kuris vieninetlis matė blyškios šviesos apšviestą palėpės langą, pagaliau pastebėjo plačią mergaitės šypseną. Prabudo snaudusi mama:

– Na, na, ir ką gi jūs ten darote išlindę? Nuo tos mėnulio šviesos dar kuo nors susirgsite!

– Aš užgesinau mėnulį! – ėmė šaukti aukštai iškėlęs laidynę mažasis Mikėlė, bet buvo nutvertas už plaukų ir nutemptas į lovą.

Likusią nakties dalį, taip pat visą kitą naktį užraše, esančiame ant stogo priešais, matėsi tik “SPAAK-CO”, ir iš Markovaldo palėpės buvo galima matyti dangų. Fjordalidži ir mergaitė keitėsi oro bučiniais ir, bendraudami lyg nebyliai, tarėsi dėl pasimatymo.

Kitos dienos rytą ant stogo tarp šviesos reklamos atramų pasimatė mažos figūros dviejų apsivilkusių kombinezonais elektrikų, kurie tikrino lempas ir laidus. Markovaldo, iškišęs pro langą nosį ir nutaisęs senio, spėjančio orą, veido išraišką, tarė:

– Šią naktį vėl turėsime “GNAC”.

Tuo metu kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo kažkoks akiniuotas ponas.

– Atleiskite, ar galėčiau žvilgtelėti pro jūsų langą? Ačiū, – ir prisistatė. – Daktaras Godifredo, šviesos reklamos agentas.

“Mes žuvę! Dabar turėsime apmokėti nuostolius! Jis pasižiūrės pro langą ir supras, kad akmenys galėjo būti sviesti tik iš čia”, – pagalvojo Markovaldo akimis rydamas vaikus, pamiršęs susižavėjimą astronomija. Ištiesęs į priekį rankas jis ėmė lementi:

– Žinote… vaikai… jie šaudo į žvirbius… akmenukais… Net nežinau, kaip tai atsitiko, kad sudužo tas “SPAAK” užrašas… Bet jie jau nubausti!… Taip, taip, jei daktaras Godifredo įdėmiai klausėsi? Markovaldo.

– Na, aš dirbu firmoje “COGNAC TOMAWAK”, o ne “SPAAK” ir atėjau čia išstudijuoti šviesos reklamos įrengimo galimybes ant šito stogo. Bet Jūs kalbėkite, kalbėkite, man įdomu…

Viskas baigėsi tuo, kad po pusvalandžio Markovaldo sudarė sutartį su “COGNAC TOMAWAK”, pagrindiniu “SPAAK” konkurentu, ir vaikai dabar privalėjo kiekvieną kartą, kai tik užrašas “GNAC” bus sutvarkytas, šaudyti į jį iš laidynių.

– Tai turės būti paskutinis lašas, kuris perpildys taurę, – tarė daktaras Godifredo. Ir jis neklydo: esanti prie bankroto ribos firma “SPAAK”, vis daugiau lėšų išleisdama šviesos reklamai, įžiūrėjo savo gražiausios reklamos nesibaigiančiuose gedimuose negerą pranašystę. Reklaminis užrašas, vieną kartą skelbdamas “COGAC”, kitą – “CONAC”, trečią” – “CONC”, kreditoriams davė pagrindo manyti apie firmos krizę, o agentūra, remontuojanti šviesos reklamas, atsisakė bendradarbiauti, kol nebus sumokėtos skolos. Nebešviečiantis reklaminis užrašas sukėlė paniką tarp kreditorių, ir “SPAAK” benkrutavo.

Virš Markovaldo danguje didingai spindėjo mėnulis. Buvo paskutinė jo fazė, kai ant stogo priešais sugrįžo elektrikai. Ir tą naktį liepsnojančios raidės, dvigubai didesnės negu anksčiau, reklamavo “COGNAC TOMAWAK”, ir nebesimatė daugiau nei mėnulio, nei dangaus, nei nakties, o tik “COGNAC TOMAWAK”, “COGNAC TOMAWAK”, “COGNAC TOMAWAK”, kuris užsižiebdavo ir užgesdavo kas dvi sekundes.

Bet labiausiai sukrėstas buvo Fjordalidži: palėpės, kurioje gyveno mergaitė, langas buvo pranykęs milžiniškos raidės “W” stiprioje šviesoje.

Iš italų kalbos išvertė Arnoldas Stackevičius

Iš pačios Genezareto ežero gilumos

Renginiai

Iš pačios Genezareto ežero gilumos

Sondra Simanaitienė

Simono Dacho namuose kovo 6 d. įvyko literatūrinė popietė, į kurią pristatyti romano-misterijos ,,Dievas miršta vienišas” (,,Homo liber” 2003, 752 ps.) atvyko autorė Vidmantė Jasukaitytė. Prie rašytojos atvykimo pakylėtos nuotaikos prisidėjo ir kovo 8-osios paminėjimas.

Popietę vedė seimūnė ponia Irena Šiaulienė, kuri tapo viena iš pirmųjų knygos ambasadorių, kaip pasidžiaugė rašytoja, nes, išdėstydama knygos sumanymą kultūros ministrei, padėjo knygai įgauti prekės pavidalą. Knyga išėjo nedideliu tiražu, tik 1500 egzempliorių, apgailestavo rašytoja.

V.Jasukaitytė sakė, jog atėjo laikas, kai avelės, t.y. tos, kurios užpildo bažnytinę instituciją, turi išganyti kunigus, todėl žmonės kviečiami mąstyti, pažinti Dievą savo asmenine dvasia. Romanas-misterija – tai literatūrine kalba perpasakotas Naujasis Testamentas. Knyga apie Kristaus gyvenimą, jo kančią, krikščioniškojo pasaulio vertybes. V.Jasukaitytė ilgai rinko istorinę medžiagą apie Egiptą, Jeruzalę, romėnų ginkluotę, karo žygius, išmoko visas Izidės (Dievo motina Marija tarsi buvusi Izidės reinkarnacija, kaip skelbia kai kurie raštai ir kuo tiki pati rašytoja) raudas, užkalbėjimus, įsisavino visas Senojo Testamento legendas, ir visą šį srautą istorinės ir dvasinės informacijos suplukdė į pasakojimą apie Kristų, perteikdama šių dienų sielos situaciją.

V.Jasukaitytė rašyti knygą pradėjus prie jūros, jutus vidinį virpulį, kuris tęsėsi visus dvejus rašymo metus. Autorė užsibrėžė tikslą parašyti tarsi mažytes noveles, savą įvairių Biblijos vietų interpretaciją. Didžiausią įtaką mąstymui apie Bibliją padarė atrastas rusų kalba Hermio Trismegisto tekstų rinkinys mokslo bibliotekoje. Tai filosofas, gyvenęs gal apie 6000 m.pr.m.e., gal prieštvaniniu laikotarpiu. Manoma, kad jo dvasia gyvena ir dabar, nes įgavusi galią materializuotis ir vėl išnykti.

Mintys, kurios buvo dėstomos tą popietę S.Dacho namuose, susišaukė su teosofės J.Blavatskajos, dailininko ir mąstytojo N.Rericho idėjomis. Nors jų vardai nebuvo minimi, tačiau kalbos apie sielos materializaciją (rašytoja pasakojo apie egzotinius mokslininkų pasiekimus šioje srityje), reinkarnaciją, Baltųjų brolių draugiją ir pan. yra labai artimos minėtų mąstytojų minties trajektorijai. Tai tarsi bandymas suprasti slaptąją pasaulio logiką ir dėsningumus, kurie kviečia nurimti, vienytis dvasioje, o svarbiausia, kaip pabrėžė rašytoja, bandyti atsakyti į klausimą – kas yra Dievas ir koks mano santykis su juo? Nuo atsakymo priklauso žmonijos ateitis.

Mesijinė nuotaika tvyrojo tą pavasario pradžios popietę išskirtinai moterų draugijoje. Nors, tiesa, buvo keli socialdemokratai džentelmenai, įteikę kiekvienai po rožę ir obuolį.

Parodų rūmuose kovo mėnesį veikia N.Rericho paveikslų paroda. Ten yra vienas paveikslas, pavadintas ,,Genezareto ežeras”. Violetinė tyla kabo virš ežero spindinčio paviršiaus, ,,ji pravirko ir verkė tyliai, iš pačios Genezareto ežero gilumos, iš tolimos pakrantės, kalnų kontūrų, iš savo nelaimingos vaikystės… Kur dabar jos Viešpats?…” (V.Jasukaitytė).

Poeto ir kritiko pašnekesys

Renginiai

Poeto ir kritiko pašnekesys

Sondra Simanaitienė

Įdomu būtų fotografuoti poetų pėdas, kai jie skaito savo poeziją, ypač jei skaito poemą. Eilėraščiai, nors jie būtų ir apie kretinus (kaip pažiūrėsi), turėtų pakylėti arčiau Dievo. Kalbu apie gerą poeziją. R.Rastauskas, pvz., skaitydamas Parodų rūmuose penktadienio vakare, skirtame paremti Beną Šarką, viena koja buvo pasistiebęs. Dažniau dešiniąja. G.Grajauskas labai tvirtai statė abi kojas, kaip ir kiti Klaipėdos poetinės mokyklos kitai. Antanas A. Jonynas svorio centrą periodiškai kilnojo. Parodų rūmuose Antanas A.Jonynas pasirodė netikėtai, tiesiai iš Baltų lankų knygyno, kur įvyko jo poezijos vakaras.

Vakarą knygyne struktūravo M.Šidlauskas. Antano A. Jonyno ir M.Šidlausko pokalbis buvo labai panašus į japono ir klausinėjančiojo pašnekesį apie kalbą, kur M.Heideggeris, tarsi klausinėdamas japono apie kalbos esmę, spiria jį į kampą, o anas: ,,Ar nepervertinate mano sugebėjimo suprasti Jūsų klausimus?” (M.Heideggeris, Rinktiniai raštai, p. 381) Bet kadangi kritikas filosofas toliau klausinėjo japono A.A.Jonyno, tai pokalbis yrėsi link panašios į pirmtakų išvados: poezija (kalba) – būties namai. Ir šią tiesą visi sėdintieji, o jų nebuvo taip gausiai kaip belaukiant poeto prieš porą savaičių, suprato. Kadangi pokalbio eiga buvo padalinta į keturias dalis, todėl nesunku jį trumpai atpasakoti. Tai padaryti netgi būtų naudinga moksleiviams. Jie galėtų pasiremti pamokose raštais, nors ir laikraštiniais, apie tai, jog neteisingų interpretacijų nebūna. Kaip pats poetas pasakė. Suerzinančių pasitaiko.

1-oje dalyje (apie rimtąją poeziją) M.Šidlauskas apibūdino Antano A. Jonyno eilėraščius kaip egzistencinį bliuzą: laikas byra, ore tvyro nuolatinė prarastis. Kas poetui yra filosofinės atramos? – paklausė. Jo…- numykė poetas, – ką čia bepatikslinsi? Filosofo mano prigimtyje lyg ir nėra, sistema veikia be manęs, intuityviai, – maždaug taip bandė atsiriboti nuo visų filosofinių mokyklų poetas, tačiau kritikas buvo gerai pasiruošęs ir svingavo į intymų bendravimą vis giliau. Elastinga, minkšta, bet netiži poetika, Antanai, bet ne tavo tai nuopelnas. Dievo duota, – nuramino poeto animacinį slibinuką kritiko dalgis. Ir uždavė dabar labai madingą klausimą apie kartą (J.Erlickas, G.Patackas) ir apie drovumą, kurį kaip gimusių 6-ame dešimtmetyje savybę yra išskyrusi kritikė J.Sprindytė. Dėl G.Patacko drovumo Antanas A.Jonynas šiek tiek suabejojo, bet gal kritikams geriau iš šono matyti. Ir tuomet išgirdome naująjį sonetų vainiką ,,Poeto senatvė” (,,Jis žvelgia pro uždarus langus…”). Liūdnas senis sėdi ratukuose, prisimena jaunystės išmintį, gyventi baisiau negu mirti, sako jis. Tuomet išklausęs M.Šidlauskas formuluoja socialinį klausimą: ar ištvėrimas, ar egzistencinis nuovargis, ir dar šiuolaikinės socialinės reikšmės mūsų kasdienybės kontekste? Ir čia poetas pagauna kritiką: nereikia sutapatinti teksto su mano požiūriu; tai yra mano ironiškas santykis su senstančiu poetu ir svarbu pastebėti, išskirti antrąjį, ironiškąjį, planą.

Ir čia prasideda 2-oji dalis apie humoristinius Antano A. Jonyno eilėraščius, kurie sudėti į nedidelę knygelę ,,Toks gyvenimas”. Pasirodo, kritikui poeto humoras labai patikęs, o pastarasis atvirkščiai – šia knygele labai nepatenkintas. O, – sako, kai buvome su J.Erlicku jauni, rašėme ,,protingus” kūrinius, tik juostelės išsimagnetino. Ir apskritai humoro daugiau galima atrasti mano taip vadinamoje rimtojoje poezijoje, – nukreipė skaitytojus teisinga linkme poetas.

3-ioji dalis apie Antaną A.Jonyną kaip apie vertėją iš vokiečių kalbos. Poetui taip patiko versti J.W.Goethės ,,Faustą”, jog jei būtų turtingas, verstų šį kūrinį visą gyvenimą: pabaigia ir vėl pradeda. Ir visi vertimai būtų skirtingi. Tuomet, kad taip neatsitiktų, A.Žalys priminė poetui studijų laikų skolą – pradėtą ir nepabaigtą versti L.Rėzą. Poetas puse lūpų pažadėjo įtraukti šią seną skolą į pastaruoju metu, intensyviau versti pradėjęs prieš 7-ius metus, užgriuvusių vertimų eilę.

4-oji dalis apie šeimos tradiciją, t.y. apie Antano A. Jonyno tėvą, sudėtingo likimo žmogų (būdamas 16-os metų apako, vėliau būrė aklųjų judėjimą) ir poetą, kurio pomirtinę rinktinę ,,Rugsėjo pilnatis” sudarė ir praėjusiais metais išleido sūnus. Į rinktinę buvo sudėti tekstai, pragulėję stalčiuose apie 30 metų.

5-oji dalis apie meilę:

,,…Aš nežinau išeities,

Nes tik meilė yra išeitis…” (eil. ,,Letargas”)

Ezė ar pėzė?

Drožlės

Ezė ar pėzė?

Juozas Šikšnelis

Rytą pats laikas melsti sėkmės, bet sunku susikaupti – išblaško lašantys čiaupai, surūgus žmona, kaimyno automobilis ant žolyno po langu. Pats sau nepalinki, kiti irgi diplomatiškai nutyli, tad išeini į gyvenimą tarsi įgimtu imunodeficitu ar it biblinis žmogus, paragavęs vaisiaus nuo pažinimo medžio ir pajutęs gėdą.

Toliau kaip įprasta – jeigu pakeliui ant naujo, ką tik turguje pirkto kostiumo su pablukusiu Versačės prekiniu ženklu nenusilengvina balandis, ak, gerai, kad karvės neskraido, spėji pagalvoti, tai aptaško pro šalį barškanti trisdešimties metų senumo surūdijusi gelda, prie kurios vairo sėdi pasipūtęs senolis. Paskui – gražiau: praeivių šypsenos virsta lavonų grimasomis tarsi būtum neprasikrapštęs traiškanotų akių, linkėjimai labo ryto bei dienos skamba lyg siuntimas ant trijų raidžių, o gal dar toliau.

Greitoji psichinė pagalba skuba vėžlio greičiu, nors jos niekas nekvietė.

Šiaip ne taip prisikasęs iki darbo vietos, manaisi pasiekęs ramybės uostą, bet kur tau, kaip tik tada prasideda nesusipratimai: visi vienu balsu tvirtina, jog pasaulio pabaiga čia pat, už kampo, ir jai pasiruošti nėra kada. Aiman! Net melstis nėra laiko. Todėl belieka linksmintis. Nespėji atsiduoti visuotiniam pamišimui ir atsigriebti, kai atsiranda įrodinėjančių, jog artėjančios nelaimės akivaizdoje reikia ne linksmintis, o atgailauti. Bandai derinti. Neblogai išeina. Atgaila per linksmybes, ar atvirkščiai.

Ateities rūmo statyboje – suirutė: genrangovai pliekia kortomis su subrangovais, lietus ardo pamatus, jau paklotas plytas baigia išnešioti bomžai, po litą už desėtką nuovorišų pilaitėms.

Tada nelabasis pašnabžda, jog visa tai reikia paversti kūnu, tai yra žodžiais, kad ateities kartos, jeigu tokios bus, sužinotų kaip žlugo ši imperija. Ir kodėl. Kompiuteris po ranka, jo valdymo paslaptys perkąstos, tad pirmyn! Ir ką jūs manot? Žodžiai rituoja lyg akmenys, nesilaikydami numatytų trajektorijų, gula kaip papuola. Net pats nesupranti prasmės, tai ką kalbėti apie ateities kartas, kurioms ir skirtas šis raštas. Beje, kokios ateities kartos, jei nėra pačios ateities? Pasistoja, kaip sakė vienas filosofas, klausimas. Ne tik tau, bet ir kompiuteriui, todėl jis be sąžinės graužaties uždaro šią nelegalią programą ir ištrina tavo rašinį.

Jei nėra ateities, kam rašyti laišką?

Užsklanda

Netektys

Užsklanda

Pro memoria Vytautui Kubiliui

Marijus Šidlauskas

Jo nebėra. Neišsaugojome, leidome mirčiai pasigrobti Jį vidury baltos dienos, ir diena tapo juoda. Nusviro rankos, pakriko mintys, išsilakstė žodžiai. Tuščia ir šalta. Šitas nykulys kerta ir nuodija ypač tuomet, kai suvoki, kad ir patys nemenkai prisidėjome prie mirties triumfo, koketuodami su smurto ir mirties kultūra. Kultūra? O gal tik pamaiviški jos traukuliai, feljetoninės epochos metastazės? Kokio Godo jau kelintas mėnuo laukiame savo krašte, apsėstame ambicijų pigmėjų, kuriuos atpažįstame iš pasigailėtinai skurdžios kalbos? Šia kalba esame marinami, ja marinuojama tiesa, ir nebėra kam kartu su Ciceronu paklausti – ar dar ilgai, Katilina, bandysi mūsų kantrybę? Kas nors pasakys, kad tiesa reliatyvi, bet tuomet pasiginčykime su mirties tiesa. Rinkų nepasidalijanti ir besikumščiuojanti pigmėjų spauda spėjo pasityčioti ir iš mirties fakto, eilinį kartą pribaiginėdama žmogaus privatumo bei orumo likučius. Jonas Aleksandriškis, Jo itin mylėtas poetas, eilėraštyje “Knock out” rašė:

Dar daugel verks ir juoksis,

o aš galiu jau spjauti

Į šį pasaulį, į šį didžiulį

bokso ringą!

Jūs trokštat reginio,

jūs trokštate nokautų?..

Deja, jau mano sąnariai

sustingo…

Jo netektį mes tarsi kvaitulingai prisišaukinėjome, dreifuodami purvo vonioje kartu su durnių laivelių fabrikuotojais iš pigaus slaviško kartono. Atsitiktinė tik žūties priežastis, o pati žūtis gal net savaip dėsninga, prasidėjusi su padorumo ir gėdos nykimu tiek gyvenime, tiek literatūroj (kaip tik girdžiu per radiją postmodernizmo evangelistą, aiškinantį, kad smurtą ir nusikaltimus vykdo pernelyg besigėdijantys jautruoliai, kuriuos blogin pastūmėja antihumaniški ir represyvūs įstatymai, tikriau, Dešimt Dievo įstatymų). Kažkodėl į automobilius sušokusi greičio civilizacija pirmiausia partrenkia iškiliausius rašytojus, humanitarus. Simboliška? Ir Jo jau nebėra.

Netekome humanistikos Vytauto Didžiojo, savo galingiausio literatūros mokslo ąžuolo, pusę amžiaus ant savo šakų kėlusio lietuvių meninio žodžio garbę. Išties sudužo literatūrologinė visata. Liko spengsmas ir tuštymė, kurią nežinia kas ir kada užpildys. Atmintis bejėgiškai žvalgosi atgal – trupiniai, dėlionės be tvarkos ir gyvybės. Išnyra vienas epizodas. Po konferencijos “Regioniškumas literatūroje (V.Kubiliaus pranešimas, kaip įprasta, trimis galvomis pranoksta visų likusiųjų pilstinėjimus) važiuojame į Ievos Simonaitytės namą-muziejų Priekulėje. Mūsų govėda didžiulė, o ant batų užsimaunamų šlepečių užtenka tik trečdaliui. Likę du trečdaliai žirgliojame ir be šlepečių, juk ne padais seikėjame meilę klasikei… Ir štai šalia savo storapadžių matau dvi kukliai boluojančias kojinaites, tikriau, dvi baltomis kojinaitėmis aptemptas pėdas, o paskui, kildamas žvilgsniu aukštyn, išvystu ir monografijos “Ievos Simonaitytės kūryba” autoriaus akinius. Tokiu būdu Jis ir išbasinėjo visą ekskursijos laiką, o batus susivarstė, žinoma, paskutinis. Šitaip aš susidūriau su basų kojų kultūra, kurią patvirtino ir kitas Jo priesakas – nečiupinėti eilėraščio lediniais pirštais.

Aistringas sąlytis su literatūra ir gyvenimu, kibirkščiuojanti gyvybės šiluma, pasidygėjimas falšu ir apsimetinėjimu – čia Jo branduolinės energijos jėgainė. Iš vaikystės atsineštas temperamentas (Vilkijos gimnazijoje ėjęs daugiau galvomis nei kojomis, tiksliųjų mokslų beveik nesimokęs, užtat sienlaikraštį prirašydavo bemaž pats vienas) saugojo Jį nuo suakmenėjusių pozų, būdingų sovietmečio monumentams. Kai pabandė tuos monumentus paklibinti (straipsnis “Talento mįslės”), turėjo septynerius metus laukti habilitacijos patvirtinimo, o leidyklų durys buvo užtrenktos visą dešimtmetį. Kubiliškas charakteris – gavęs kirvapente į kaktą (kubilizmas), dar atkakliau pasinerdavo į savo rankraščius ir per savo gyvenimą nuveikė tiek, kad jo darbus drąsiai lyginame su ištisų institutų (ne tik literatūros, bet ir sociologijos, istorijos, psichologijos, antropologijos) veikla. Asmeninei martirologijai neturėjo laiko ir reziumuodavo trumpai – “korsakynėj” savęs mitologizuoti nebuvo sąlygų, visi esame eiliniai didelių kūrinių akivaizdoje. Literatas be puikybės aureolės jau itin retas paukštis postmodernizmo gadynėje. “Man nesunku apsimesti durnium, jeigu Aistis galėtų išeiti” – kuris iš mūsų įstengtų šitaip suulduoti šiandien? Iškalbinga jo parašytos XX amžiaus literatūros pavardžių rodyklė – ties V.Kubiliaus pavarde viso labo nurodyti 705-709 puslapiai, užtat tuose puslapiuose išspausdintas visas pirmaeilės literatūros sąrašas, ir nė viename to sąrašo puslapyje niekaip nepavyksta pasislėpti trijų etapinių leidinių redaktoriui ir septynių monografijų autoriui.

Jis buvo drąsus, bet ne įžūlus, skvarbus, tačiau nepriekabiavo dėl smulkmenų. Visada pirmas nerdavo į karščiausius ir rizikingiausius vandenis, bet ne tam, kad juos sudrumstų, o kad esmingai pagilintų. Pirmasis kėlė nutylėtus autorius, ėmėsi perskeltos literatūros integracijos, išjudino rezistencijos temą, gilinosi į sovietmečio mentalitetą. Pirmas atvirai prabilo apie savo komjaunuolišką jaunystę ir likimo peripetijas, kuriomis nesigiriama (iš esmės vienas toks ir liko, vėlgi – unikalus). Turėjo uoslę aktualijai – tikras kritikas. Nesuvaidintas demokratiškumas ir tolerancija, taiklus sąmojis ir saviironija ar tiesiog uždegantis gyvenimo ūpas darė Jį patrauklų įvairių kartų bei rangų literatams, net ir tiems, kuriuos Jis pašukuodavo prieš plauką. Tačiau jo darbai ir gyvenimas (iki 2004 vasario 17-osios 13 valandų 42 minutės) nedomino mūsų žiniasklaidos, kuria mes labiausiai pasitikime ir kuri mums tris kartus per valandą primena, kad legionierių tautybės lietuvis perėmė tris kamuolius ir atliko vieną rezultatyviausių perdavimų. Galime ne gėdintis, o tiesiog didžiuotis, jog Lietuvoje rezultatyviausi tie, kurių vardas – legionas! Vis dėlto labiausiai Jo nemėgo nomenklatūriniai rašeivos, partiniai bonzos ir sistemos mandarinai, tebebalzamuojantys save memuaruose. (Beje, Jo oponentai, iššokę viešumon, savižudiškai susimenkindavo patys – prisiminkime Grūto parko ir “Gairių” teisuolius arba nuskriaustų narcizų pareiškimus pasirodžius XX amžiaus literatūrai). Neslėpsime, nelabai meilijo ir prestižinėm publikacijom kliedintys nūdienos genijai. Įtartinai Jo formatas atrodė aukštajai Mokslų akademijai. Gal jau aiškėja, kodėl žymiausias XX amžiaus lietuvių kritikas taip ir nesulaukė Nacionalinės premijos?

Jis turėjo tai, ko skaudžiai stigo ir iki šiol stinga mūsų literatūrai – blaivią istorinę geopolitinę įžvalgą ir brandų pilietinės atsakomybės jausmą. Išsprogdino intelekto menkavertiškumo kompleksą ir į mūsų kultūrinį diskursą įvedė (tikėkimės, suvisam) europinę perspektyvą. Mokėjo istorinę sąmonę jungti su ontologine, intuiciją derinti su konceptualumu, matyti žeidžiančias realijas ir sykiu žvelgti sub specie aeternitatis. Panašiai Jis sujungė J.Aleksandriškio ir A.Vaičiulio Lietuvą su 1990-ųjų Nepriklausomybe. Buvo savaip, kubiliškai, romantinis maksimalistas ir blaivus realistas sykiu. Jo užsiangažavimas politikai kilo iš užsiangažavimo kultūrai ir buvo palaikomas tikėjimo, jog kultūros politika ir politikos kultūra yra du tos pačios lazdos galai. 1991 m. straipsnyje “Atgal negrįšime” rašė: “Mes negalime pasiduoti skaldymo akcijai – kitai klastingai valstybinio teroro formai. Mes neturime paskandinti didžiojo mūsų istorinės lemties klausimo smulkiuose tarpusavio kivirčuose, konkuruojančių partijų peštynėse, išdidumo ambicijose ar atstumtųjų tūžmastyje. Nesibaigiančios kruvinos aukos įpareigoja matyti prieš akis didįjį valstybės atkūrimo turtą ir išlaikyti vidinio pasipriešinimo moralę. Mes galime turėti skirtingus įsitikinimus, skirtingus interesus, galime ginčytis dėl vienokių ar kitokių krašto pertvarkymo projektų, bet mus visus turi jungti įsitikinimas – atgal nebegrįšime”.

Dėl nepakartojamo stiliaus kolegos Jį vadino kritikos poetu, kritiku beletristu, pirminio teksto kūrėju, pranokstančiu savo kritikuojamuosius. Tenka prisipažinti – literatūrą kaip nelygstamą vertybę ėmiau suvokti tik įsiskaitydamas į šio Kritiko straipsnius. Užburdavo ne pati tema, problemos ar jų skrodimo metodas, bet talentas ir aistra. Kalbos gyvybė, kurią maitino kraujo gyvybė ir kurią išduodavo pati eigastis – vis ristele, nenustygdamas, pasiplasnodamas, nesvarbu kur – į posėdį ar į slidžių žygį, į biblioteką ar į Pamyro kalnus. Mokėdavo pastebėti mažiausią gimtosios literatūros pragiedrulį, o reikalaudavo pirmiausia iš savęs. Nemėgo oranžinės – popierinio literatūriškumo ir užsiliūliavimo – spalvos. Buvo itin dėmesingas jauniems, negailėjo jėgų jaunoms mokslo institucijoms, ypač Kauno Vytauto Didžiojo universitetui. Kaunietei, jaunyste žydinčiai filologei, ginančiai disertaciją iš gyvojo klasiko kūrybos ir aikštingai svaidančiai akmenėlius į V.K. daržą, Jis atsako entuziazmo tirada dėl nuveikto darbo ir kuo išsamiausiais siūlymais, tiesiog metmenimis būsimai monografijai. Ir nė nemano reaguoti į asmeniškus užgavimus – tesirieja savo prestižus besimatuojantys seniai.

Jis buvo jaunas, neišsenkamai kūrybingas ir tauriai žmogiškas. Toks ir išliks – jau nebeatšaukiamai – su pašauktais ir išrinktais: Antanu Škėma ir Algimantu Mackumi:

Dabar iš tikrųjų žinai,

ar baigiasi kūno egzilė.

Rengiesi vainikų pavėsy

Suvokti nemirtingumą.