Lietuvos lėlių teatro mokyklą

Bialistoke klaipėdiečiai pristatė

Lietuvos lėlių teatro mokyklą

Salomėja BURNEIKAITĖ

Tarptautinis lėlių teatro mokyklų festivalis, vykęs birželio 22-27 dienomis Varšuvos A. Želverovičiaus (Aleksandr Źelwerowicz) vardo teatro akademijos Bialistoko lėlių teatro fakultete (Lenkija), buvo viena iš projekto „Teatro figūra Europa 2000“ dalių. Jis išraiškingai papildė tuo pačiu metu vykusių Bialistoko miesto kultūros dienų programą ir pažymėjo šios mokyklos 30-ies metų jubiliejų.

Šiam festivaliui Klaipėdos lėlininkai ruošėsi labai atsakingai. Kelionės tikslas buvo ne tik parodyti KU diplomantės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį, bet ir pristatyti Lietuvos lėlių teatro mokyklą, t.y. Klaipėdos universitetą, kuriame šį pavasarį diplomus gavo pirmieji Lietuvos lėlių teatro režisieriai. O jei mokykla laikytume ne tik instituciją, ruošiančią specialistus, bet pažiūrėtume į ją kaip į reiškinį, atspindintį Lietuvos lėlių teatro procesą, jį kūrusių ir kuriančių iškiliausių asmenybių kūrybinį indėlį, meninės kalbos raidos tendencijas, tai atsakomybė tik išauga.

Susirinko iš viso pasaulio

Festivalio programa buvo ir plati, ir labai įtempta. Bialistoko lėlių teatro fakulteto dekanas prof. M. Vaškelis, kuris buvo ir šio festivalio direktorius, atidarymo metu pasakė stengęsis sudaryti galimybę susitikti įvairių šalių jauniems lėlininkams, suteikti jiems progą pamatyti kolegų eksperimentus, dalintis naujomis idėjomis. Kūrybinių ieškojimų tema „Lėlė – ne lėlė“ apėmė visą plačią šiuolaikinio lėlių teatro ieškojimų paletę. Joje tilpo ne tik tai, kas tradiciška, bet ir tai, kas nutolę nuo tradicinių lėlių teatro formų ir pasireiškia drąsiais eksperimentais.

Per penkias dienas įvyko 106 renginiai: įvairių šalių lėlių studentų spektakliai, teatro mokyklų pristatymai, teorinė praktinė konferencija, paroda ir susitikimai su jos rengėjais, susitikimai su lėlininkais iš viso pasaulio festivalio klube, meistriškumo pamokos, videomedžiagos peržiūros. Penkių dienų festivalio programą rengė ir kuravo 77 festivalio organizatoriai, jame dalyvavo 300 svečių iš viso pasaulio.

Ar reikia mokytų lėlininkų?

Šis pasaulio lėlių teatro mokyklų forumas prasidėjo parodos „Fetišas – ne fetišas“ atidarymu. Joje buvo eksponuojama 700 apeiginių Afrikos lėlių. Garsus lėlių teatro teoretikas ir istorikas prof. Henrikas Jurkovskis (Henryk Jurkowski) pakvietė visus, o ypač studentus lėlininkus, aktyviai dalyvauti konferencijoje „Aktorius lėlių teatre. Praktika – mokymas – teorinis kontekstas“ ir kartu aptarti lėlių teatro aktorių ugdymo dalykus, iškeldamas klausimą – ar lėlėms reikia mokytų lėlininkų? Profesorius akcentavo Afrikos meno reikšmingumą, pabrėždamas, kad mes esame užmiršę savo pirmapradę kultūrą. Turime atrasti ją savajame mąstyme.

Prie šios temos buvo sugrįžtama konferencijos metu, pažymint, kad lėlininkų mokymasis gali vykti įvairiais būdais – mokantis pas meistrą, specialioje teatro studijoje ar kuriant bei vaidinant spektaklius. Daugelis šiuolaikinių lėlininkų siekia aukštojo universitetinio išsilavinimo, suteikiančio galimybę įgytas pagal specialią programą profesines žinias taikyti platesniame kultūriniame kontekste.

Susipina du keliai

Akcentuodamas etnokultūrines lėlių teatro ištakas, prof. M. Vaškelis priminė nepamiršti savųjų šaknų. Paklaustas, ką įdomaus pastebėjo ir galėtų apibūdinti kaip naują tendenciją šiuolaikiniame lėlių teatre, profesorius atsakė įžvelgiąs dvi kryptis: vieni kūrėjai grįžta prie tradicinio lėlių teatro – tokie yra Italijos lėlininkai ir jų comedy dell’art teatro galimybės, kiti menininkai eina asociatyvaus mąstymo keliu, siekdami gilaus refleksyvumo, ir jų spektakliai yra visiškai kitokie. Tačiau šie keliai dažnai susipina, papildydami vienas kitą.

Jaunieji lėlininkai domėjosi vieni kitų kūrybiniais darbais, bendravo. Paaiškėjo, kad kai kurios šalys turi po kelias įvairių lygių lėlių teatro mokyklas, besiremiančias savomis tradicijomis. Iš dalyvavusių festivalyje tokios yra Prancūzija, Italija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vokietija, Vengrija, Ispanija, Didžioji Britanija, Rusija, Ukraina, Armėnija, Baltarusija, Bulgarija, Iranas, Izraelis, Afrikos šalys. Tačiau Latvija, Estija ir Lietuva savo šalių Muzikos akademijose yra parengusios po vieną lėlių teatro aktorių kursą. Šiame festivalyje Lietuvos lėlių teatro mokyklai atstovavo pirmieji lėlių teatro režisieriai (kurso vadovė doc. Jūratė Januškevičiūtė), gavę diplomus Klaipėdos universitete.

Lėlė – kultūros modelis

Didelį įspūdį paliko apeiginių Afrikos lėlių paroda „Fetišas – ne fetišas“. Parodos kuratorė, Afrikos teatro ekspertė Oleńka Darkowska-Nidzgorski tapo parodos gide. Kadaise ją sužavėjo Paryžiuje matyta lėlė, kuri turėjo du veidus: žmogaus ir gyvulio. Šie įspūdžiai ją nuvedė į etnografinį muziejų ir paskatino giliau domėtis Afrikos teatru ir parašyti daktaro disertaciją. Yra labai daug lėlių rūšių, ir jas sunku apibūdinti Europos lėlininkų terminais.

Afrikos teatre viskas susiję su ritualais. Nevengiama ir komiškų elementų, užuominų į šiuos laikus. Iš tiesų šie vaidinimai leidžia pajusti kažką pirmykščio, seno. Jiems nereikalinga įprasta scena. Tai teatras, kuriame dalyvaujama, bet ne žiūrima iš šalies.

Padeda pažinti pasaulį

Įvairiu metu spektakliai ir lėlininkų pasirodymai vyko Bialistoko lėlių teatro didžiojoje ir mažojoje salėse, mokomajame ir dramos teatruose, studentų auditorijose, miesto muziejuje, aikštėje bei festivalio klube. Kiekvienas rinkosi tai, kas jam svarbiausia. Žinoma, negalėjome būti visur. Matyti įvairių šalių studentų spektakliai paliko labai ryškių įspūdžių. Juk lėlė šiandien nebėra tik lėlė įprasta prasme. Daugelyje lėlių teatro mokyklų studijuojamas daiktų ir objektų teatras atveria savitą kiekvienos tautos asociatyvaus mąstymo būdą, nulemtą prigimtinių tautos savybių, ir padeda giliau pažinti pasaulį, žmogų, jo istoriją bei teatrą kaip vieningą visumą.

Deja, mūsuose dar įprasta manyti, kad lėlių teatras yra skirtas tik vaikams. Tik du spektakliai iš visų matytų festivalyje buvo skirti vaikų ir mišriai publikai. Visi kiti – orientuoti į suaugusį žiūrovą. Ar tai nereiškia, kad ši meno rūšis įdomi kaip pasaulio pažinimo būdas? Juk žaidžia – ne tik vaikai…

Moko svajoti ir tikėti

Daugelis lėlininkų, sutiktų Bialistoko festivalyje, į savo profesiją žiūri rimtai, ir tai teikia vilčių. Nebenustebau šį kartą išgirdusi džiaugsmingai atsidūstant vieną jauną lėlininkę: „Koks vis dėlto rafinuotas tas lėlių pasaulis!.. Ir koks gražus!“ Tai buvo pasakyta po vengrų spektaklio pagal brolių Grimų pasaką „Miegančioji gražuolė“, kurį parodė Budapešto teatro ir kino universiteto studentai. Šiame spektaklyje galėjome „perskaityti“ visą lėlių teatro istoriją – nuo lėlių teatro ženklų liaudies kultūroje (liaudiški aktorių kostiumai, taikomosios dailės dekoro elementai, nesudėtingos liaudiškų vaidinimų lėlės, kaukės, šešėlių teatro fragmentai) iki subtiliausiai valdomos žavingos lėlytės-marionetės. Svarbiausia, kad visi elementai, išmintingai sujungti vieningoje visumoje – lėlių teatro spektaklyje, buvo motyvuotai suderinti ir emociškai paveikūs tiek vaikams, tiek suaugusiems. Vengrų spektaklyje galėjome tik nujausti klausimą be jokios didaktikos: ar mokome šiandien vaikus svajoti? Svajonės tikrai pildosi! O patys ar tuo tikime?..

Lydėjo ovacijos

Klaipėdos universiteto diplomantės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklis jaunimui ir suaugusiems „Vienintelė“ gana ryškiai įsiterpė į festivalio programą. Apie tai byloja ir faktas, kad klaipėdiečių spektaklio nuotrauka papuošė specialaus festivaliui skirto leidinio „Gazeta wyborcza“ viršelį.

Didžiulių lėlių plastikos, spalvų ir šokio kalba perteikta graudi istorija be žodžių apie amžinąjį meilės ilgesį tarptautinės lėlininkų auditorijos buvo suprasta, palydėta pritarimo ovacijomis ir asmeniniais režisierės sveikinimais užkulisyje.

Festivalyje pristatant Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros doc. Jūratės Januškevičiūtės parengtą lėlių teatro režisierių rengimo programą, pagal kurią studijavo pirmieji Lietuvos lėlių teatro režisieriai, diplomantės Aušra Daukantaitė ir Gintarė Radvilavičiūtė parodė filmuotą studijų medžiagą, atsakė į klausimus.

Klaipėdos lėlininkai grįžo įkvėpti dirbti ir kurti savąjį teatrą.

Gatvei reikia margaspalvio „Šermukšnio“

Teatras

Gatvei reikia margaspalvio „Šermukšnio“

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Jūros šventės dienomis praūžęs 11-asis tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ iš troškios, uždaros scenos dėžutės galutinai išsikraustė į gatvę. Niekas jo ten varu nevarė. Pats gyvenimas teatrą atvedė pas žmones, – besimėgaujančius šventės šurmuliu, vaikštinėjančius po senamiestį, virtusį pėsčiųjų bulvaru, užkandžiaujančius, malšinančius kūno karštį vėsiuose Anatolijaus Klemencovo „Baden Badeno“ vandenyse.

Užčiuopė pulsą

Gatvėje teatrui yra ką veikti. Čia atgyja jo prigimtinė dvasia. Margaspalvės kaukės ar ant kojūkų minioje vaikštinėjantys aktoriai lengvai suvirpina šventėje dalyvaujančių, teatriniam žaidimui pasirengusių žmonių emocijas. Pilies teatro ir „Šermukšnio“ režisierius Alvydas Vizgirda taikliai užčiuopė teatro gyvenimo pulsą. Šįkart festivalis jau oficialiai vadinosi „gatvės teatrų ir renginių“, nors ir ankstesniuose „Šermukšniuose“ netrūko gatvės atrakcijų.

Tuo pat metu, tik pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, Laivų remonto įmonės teritorijoje startavo ir modernaus meno festivalis „SEAS“. Abu renginiai nesigviešia į tradicines teatro patalpas. Tik „SEAS“ „bėga“ į jau negyvenamas, pramonines erdves ir jas vėl „apaugina“ žmonėmis, – jų emocijos, išgyvenimai sušildo merdintį niekieno pasaulį. O „Šermukšnis“ pats eina pas žmones, gaudo juos gatvėje reginio, veiksmo, spalvų pelėkautais tarsi praskrendančias, nuo šventės spindesio apspangusias plaštakes. Ar prilipina ant suolelio slenkančius pro „Europos“ barą ir išvydusius festivalio scenoje dviračiu važinėjančią meškutę iš Kauno ar „Pamario“ cirko dresuotoją su ją apsivijusiu milžinišku pitonu.

Bendravo su kaukėmis

„Šermukšnyje“ išsiskyrė trys ryškios teatrinio veiksmo kryptys: kelių valandų labai vizualios, su ryškiu šaržo, parodijos atspalviu gatvės atrakcijos (mažasis karnavalas, kojūkų paradas, “Raudonųjų žibintų” gatvė, „Baden Badeno“ vandenys); scenoje vykstantys netradicinių teatro žanrų pasirodymai (Ąžuolyno meškučių cirkas, Klaipėdos parodijos teatras, Mados ir šokio teatras iš Kaliningrado) ir išmoningi, universalūs, suvokiami net ir trumpam į festivalį užsukusiam žiūrovui spektakliai (Berlyno „Grotest Maru“, Kaliningrado „Tilsit“, Rygos šokio teatro). Sunku įvardinti, kuri iš šių krypčių svarbesnė. Visos jos – margaspalvis „Šermukšnio“ drabužis.

Akvariume gyvenančios „žvaigždės“ sukeldavo praeivių juoką dėl akivaizdžių nuorodų į tam tikras televizijos laidas ir net konkrečius personažus. Žmonės entuziastingai bendravo su gatvėje stovinčiomis mažojo karnavalo kaukėmis ar prie „Baden Badeno“ fontanų vaistus dalijančiomis vienuolėmis. O ką jau kalbėti apie “Raudonųjų žibintų” kvartalo damas, siūlančias įvairias paslaugas už priimtiną kainą!.. Tokie gatvės reginiai, kaukių susimaišymas su švenčiančiais žmonėmis, jų neįpareigojanti komunikacija – tikrai reikalingas Jūros šventės akcentas.

Universalūs spektakliai

Šiemet „Šermukšnis“ didžiavosi trimis ryškiomis žvaigždėmis iš užsienio – Kaliningrado „Tilsit“, Rygos „Olga Zitluhina dance company“, Berlyno „Grotest Maru“ teatrais. Drąsiai galima sakyti, jog šių teatrų pasirodymai aiškiai skirti gatvei, o ne adaptuoti jai. Juk gatvės teatro žiūrovas – nusiteikęs linksmintis, ieškantis užburiančio reginio, įvairiakalbis. Pati suprantamiausia – šokio, muzikos, plastikos – kalba. Visų trijų teatrų spektakliai – būtent tokie, universalūs. Juose aptiksime visų svarbiausių, teatrui būdingų išraiškos elementų. Be to, tai ir labai originalūs pasirodymai, patraukiantys ne tik intriguojančiu, spalvingu reginiu, bet ir gyliu, kuris neperšamas per jėgą, o atsiveria tik to ieškančiam žiūrovui.

Vaidina be žodžių

Intrigavo „Tilsit“ teatro vaidinimo pavadinimas „Baltu vainikėliu iš rožių“ ir žanras – „marazmas su pertrauka“. Šį spektaklį kaimynai iš Kaliningrado po įvairius festivalius vežioja jau dešimt metų. Veiksmas vyksta beveik be žodžių. Personažai bučiuojasi, stebi vienas kitą, geria šampaną, maudosi pripučiamame baseine. Kinematografiškame reginyje ryškėja jų tarpusavio skausmai, priešprieša, jausmų žaibai. Lėtai besisukanti spektaklio „juosta“ su natūralistiniais gyvenimo realybės šou intarpais pakeri ažūriniu grožiu.

Berlyno teatras „Grotest Maru“ – daugiausiai organizatorius „šokdinęs“ kolektyvas. Vykdant jų reikalavimus, šeštadienio vakarą buvo pakeista vaidinimo vieta, išstumdyti suolai, padaryta speciali aptverta aikštelė. „Grotest Maru“ „arkliukas“ – kojūkai, visi pasirodymai vyksta vaikštant ant jų. Stebino „Jūrmylėje“ vaidinančių aktorių ištvermė. Apsupti tankiai aplink vaidinimo aikštelę susispietusios minios, jie ir vaidino, ir bendravo su žiūrovais, ir stulbinančiai greitai lakstė keturmyliais žingsniais ant kojūkų.

Teatro iš „Olga Zitluhina dance company“ spektaklio „Kai nušvis pelėdos uodega“ „žanras“ – haliucinogeniniai šokiai. Šios srities specialistai galėtų suabejoti, ar tai, ką pusantros valandos scenoje veikia latviai, galima vadinti šokiu. Tačiau neįvardijamo žanro kūno plastikos reginys, kurį lydi „gyvai“ atliekama roko grupės muzika arba sukrečiančios įtampos tyla, neįtikėtini šuoliai, kritimai, sinchronišką septynių šokėjų judėjimą „išmušanti“ solo aritmija, nori nenori prikausto žiūrovų dėmesį. Galima piktintis šokėjų „išsidirbinėjimais“, vadinti juos savo kūnus daužančiais kvailiais, tačiau sunku nesižavėti profesionalumu ir nesimėgauti jų išspinduliuota energija.

Naktinis kapitono Tirchovo laimikis

Vertimai

Olegas Gluškinas

Naktinis kapitono Tirchovo laimikis

– Duokim geriau kitas koordinates, – pasakė man kapitonas Tirchovas, kai mūsų laivas jau artėjo prie žvejybos vietų. Jis atrodė kaip suokalbininkas, juodi plaukai kaip varno sparnas dengė vieną jo akį, o kita bandė man merkti. Aš nieko nesupratau. Tada jis ėmė man aiškinti kaip kaprizingam berneliui: „Sutik, kad taip bus geriau ir protingiau. Mes pranešime, kad einam šimtu mylių šiauriau, kad atvyksime žvejoti tik po dviejų dienų.“ Aš piktinausi, aš šaukiau, kad neleisiu jokios apgaulės. Aš juk buvau žmogus iš kontoros, kuris turėjo laikyti už pavadžio net tokius kapitonus, kaip Tirchovas. Jis buvo kelių ordinų kavalierius, su juo tampėsi kaip su pūsle. Aš pirmą kartą ėjau jo laivu ir nežinojau tikrų jo planų. Jis, pasirodo, norėjo sustoti ir net išmesti inkarą tam, kad galėtų atsikratyti vyno atsargomis. Sausą vyną gaudavo tos laivų įgulos, kurios dirbo tropikuose. Karštą dieną pietų turėdavo duoti po stiklą vyno. Jūreiviams tas vynas buvo kaip drambliui smilga.. Bet, kaip aiškino man Tirchovas, būtent tomis dienomis, kai išduodavo vyną, laive pasirodydavo girtų. Toms dienoms jūrininkai ruošdavosi iš anksto- virdavo samagoną iš žuvies miltų ar užraugdavo sultis, kurias nusipirkdavo laivo sandėlyje. Išlupę stiklinę sauso vyno, jie eidavo į kajutę ir įkaldavo samagono. Apkaltinti juos girtavimu nebuvo galima, nes juk pats kapitonas davė jiems vyno. „ O kaip su girtais aš eisiu į žvejybą ,“ – vos nešaukdamas aiškino Tirchovas. Aš toliau sakiau-ne. Vakare prieš mane jau burnojo visa laivo įgula. Aš buvau visų jų vargų priežastis ir mane, kaip biblinį Joną, jie norėjo išmesti per bortą , kad galėtų atšvęsti savo tradicinę vyno naikinimo šventę. Prieš rytą aš pasidaviau. Mes radome seklią vietą ir išmetėme inkarą. Laivo varikliai nutilo. Dievas pasiuntė mums tykią ir šviesią dienelę. Rami tarsi stiklas jūra ištempė prieš mus savo staltiesę, ant denio buvo sustatyti stalai ir išneštos visos sauso vyno atsargos. Tai buvo pačių blogiausių rūšių vynas. Nieko geresnio iš mūsų tiekėjų ir negalėjai tikėtis. Tačiau jo buvo daug. Pagalvojau, kad išgėręs tokį kiekį vandens, taip pat gali apkvaišti, o čia – nors maži, tačiau laipsniai. O, be to, švietė saulė, kaitindama iš viršaus neįdegusius mūsų kūnus. Moterų laive neturėjome, todėl prie stalo sėdėjo kas kaip nori – vienomis kelnaitėmis , marškinėliais ir šlapindavosi tiesiai per bortą, ir plėšė pačias nepadoriausias dainas. O paskui šoko taip, kad siūbavo visas laivas. O kada įkaitęs saulės rutulys panėrė į vandenyną ir iš sykio pasidarė tamsu, įjungė laivo prožektorius, ir tai, kas vyko jų šviesoje, atrodė dar labiau nerealu. Buvau lyg kokiam stebuklingam sapne, pakviestas į balių, kur sukausi ant denio parketo, o aplinkui valsavo pusnuogiai jūrininkai, o kažkas jau keturiomis ropinėjo po denį, ieškodamas pamesto stebuklingo batelio. Saldžius mano regėjimus nutraukė Tirchovas, jis papurtė mane ir pasakė, kad turi naują nepaprastą idėją. Idėja, aišku, buvo tokia, kad reikia pagalvoti, kur dar radus gėrimo. Savo degtinės atsargas jis ištuštino dar išeidamas, aš į reisą degtinės neėmiau, ir todėl jo idėja man pasirodė nereali ir neįvykdoma. Taip aš galvojau. Bet ne Tirchovas. Ne veltui jis buvo geriausias ir išradingiausias mūsų laivyno kapitonas. Pasirodo, jis spėjo susisiekti per radiją su savo draugu – tokio pat laivo kapitonu, kuris užsuko į užsienio uostą ir, suprantama, pasipildė savo atsargas keliomis dėžėmis “bakardi”. Supranti, saldžiai šypsojosi Tirchovas, tai ne sausiakas, o keturiasdešimt trys laipsniai, tik niekam nė bū-bū. Eisime tik dviese. Paskutiniu momentu man pavyko prišnekinti Tirchovą, kad pasiimtų bent vieną jūreivį. Mes greitai nuleidome motorinę valtelę, jaunas jūreivis tylėdamas timptelėjo variklio virvę, ir mes nuskridome į nakties tamsą. Aš nesupratau, kokiu būdu Tirchovas orientavosi, mus gaubė toks rūkas, kad, atrodė valtelė panirs jame ir įstrigs. Bet Tirchovas uoste užuodė “Bakardi”. Jau po dešimties minučių jis rėkė kažkam į tamsą:“ Vasia, kurva, atsiliepk. Čia mes, Vasia.“ Ir Vasia atsiliepė, nes tamsą greitai perskrodė prožektoriaus spindulys. Už kelių minučių mus jau įkėlė į Vasios laivą. Tirchovas plačiai apkabino Vasią, o šis, pasirodo, dviejomis galvomis aukštesnis už Tirchovą – pasilenkė ir vos neapsiverkė ant draugo peties. Vasia jau seniai buvo girtas. Bet atsargų dar turėjo. Ir jis palydėjo mus į savo kajutę, kur stovėjo ne vien buteliai, bet ir neregėti tropikų vaisiai. Tirchovas neužkasdamas išgėrė dvi stiklines ir iš sykio tapo linksmesnis. Aš tik prisiliečiau lūpomis, supratau, kad turiu būti blaivas – mes juk palikome girtą laivą ir niekam nepranešėme apie išvykimą. O dabar reikėjo kuo greičiau grįžti atgal. Vasia tuo laiku „atsijungė“ ir nugriuvo ant stalo, o Tirchovas išsmuko pro duris, pasakęs, kad parsives savo kitą bičiulį – laivo mechaniką. Praslinko geros dešimt minučių, aš sėdėjau kajutėje ir laukiau. Mane apėmė nervinis jaudulys. Išbėgau į koridorių. Buvo visiškai tamsu. Dar gerai, kad tokio tipo laivus žinojau atmintinai. Aš iššokau ant denio, prožektorius ryškiai apšvietė bortą ir prie jo prisiglaudusią mūsų valtelę, kurioje snaudė jūrininkas. Tirchovo čia nebuvo. Aš ėmiau garsiai, kiek leidžia jėgos rėkti: “Tirchovai. Tirchovai!“ Niekas neatsiliepė. Laivas tarsi išmirė, tiksliau-visi čia buvo girti. Aš nusileidau į kambuzą, paskui į kajutkompaniją, visur jautėsi troškus kvapas, mėtėsi tušti buteliai, bet žmonių nebuvo matyti. Aš pagalvojau, kad visi paliko tą laivą, ir pajutau lengvą šaltuką sąnariuose. Aš bėgiojau nuo kajutės prie kajutės, šaukdamas Tirchovą, bet jo nebuvo. Niekada nebuvau pakliuvęs į tokią kvailą padėtį. Visai atsitiktinai pravėriau išvietės duris ir, o stebukle, Tirchovas buvo čia, jis tyliai snaudė ant unitazo. Pradėjau jį purtyti. Jis prabudo ir ilgai negalėjo suprasti, kur esąs ir ko iš jo noriu. Turėjau vilkti jį deniu ir nuleisti į valtį, keikiau jį pačiais šlykščiausiais žodžiais. Apipyliau jį vandeniu ir tada, jau galutinai prablaivėjęs, jis nuvairavo valtį prie mūsų laivo. Ten visi taip pat miegojo. Netekęs jėgų nuvirtau ant lovos savo kajutėje ir iš karto užmigau. Bet snaudžiau ne daugiau kaip vieną valandą. Mane pažadino garsūs laivo varpo dūžiai. Už durų girdėjosi kojų bildesys. Aš greitai užsimečiau striukę ir nulėkiau į vairinę. Mūsų laivas skrido ratu leisdamas tinklus. Radistas pakibo ant mano rankos, jis vos neverkė šaukdamas: “Sustabdykite jį. Tai gryna beprotybė. Jis girtas , žmonės girti. O jisai sugalvojo mesti tinklus.“ Aš prišokau prie Tirchovo , kuris kaip medžioklis sakalas buvo net įsitempęs, jis laukė grobio, rengėsi jį sugriebti. „Atsipeikėkit.- užrėkiau visa gerkle.- Jūs pražudysite žmones. Juk čia sekluma, vieni rifai, jūs suplėšysite tinklus.“ Tirchovas nuvijo mane kaip įkyrią musę. Tinklus jau pradėjo traukti ir jis greitai išbėgo ant denio. Jo judesiai buvo tikslūs ir apskaičiuoti. Ir jokių pagirių nesimatė jo veide. Aš taip pat iššokau ant denio. Žuvis vartaliojosi tinkluose tarsi milžiniškame katile. Prožektoriai apšvietė tą judančią, burbuliuojančią gyvąją masę. Tinkluose buvo kokios dvi dešimtys tonų švariausios skumbrės. Mums net nereikėjo eiti į žvejybos vietas. Visas laivynas ėjo pas mus į didžiąją žvejybą, kur visų laukė sėkmė ir kur buvo taip seklu, kad iš tikro net girtam jūra buvo tik iki kelių.

Iš rusų k. išvertė Rimantas Černiauskas

Gediminas Kajėnas

Eilėraščiai

Gediminas Kajėnas

iš tuvių gerklių šiąnakt išstrigo man dievas

kranksėjimas tavo varne juodasai

dreskia išdrasko lūpas ištinusias

žemės sauja iš tavo delno springdamas

krenkščiu vis springdamas apie

buroką plynam lauke šokinėdams

trypiu išsižergęs trypiu

lyg riaugiojant ryjamas

vienas žingsnis šiapus kartais lyg

kryčiui urzgiu pabraukiu uodegą

brazginu žvangalais delčion įsispyręs

kirsk geluonim kirsk mano tėve

kirsk į brastą dabar kai į tave

žiūriu gali griausmu nes vis tiek

kran kran kaštonų branduoliai ant

šlapio grindinio ritas paskui

beveidę moterį kuri be paliovos

taip įkyriai šypsosi

iš Piterio

Ruduo jau greit. Mėnulio pusė.

Neva. Ir ji neatsimins manęs.

Ir vis žemyn nata, ir vyno butelys

tuštyn. Krantinės perkirstos pusiau

lyg atsisveikinimui ištiesta ranka.

Dabar tik kojose ataidi grindinys.

Duslus kartumas. Pėdos. Akmenys.

Kai trečią kart ištyli kupolą

prarijęs gaidys. Ir tyliai iš

perono pasitraukia traukinys.

istorija su gaubliu

mėgo paskaitinėti kur lovoje

išsivertęs po

sočių pietų, sakydavo knygos

peni dvasią arba

aukštielninkas žiūrėdavo į lubas kažką

vis galvodamas,

rytais tik pabudęs valydavosi dantis,

triašmeniu

skustuvu šienaudavo veido pievas,

kad įtiktų moteriai, kartą liovėsi gerti,

savaitę

ištvėrė, paskui pasakė viso gero

ir iškilmingai išlydėjo,

rišdavo juodus kaklaraiščius

eglišakiais baltais

rašmenimis išpaišydamas, įpykęs

keikdavosi, net pačiam

ausys linkdavo – vis dėl to

iškalbingumo,

kiaušinius mėgo kietai virtus,

kavą saldžią,

metų laiką – po žiemos,

su malonumu medituodavo plūdę

paežery, kas vakarą

ligi pabaigos žiūrėdavo

televizijos programas,

spjaudydavosi tik į servetėlę,

prieš šventes išvėdindavo

kambarius, kviesdavo į namus

santechnikus ir kitas

greito reagavimo pajėgas,

dievino kassavaitinius apsipirkimus

super – parduotuvėse,

rūkydavo cigaretes be filtro,

nuo ko palaipsniui

lengvi krenkštelėjimai peršalus peraugo

į chronišką kosėjimą,

pykosi su kaimynais dėl katės apmyžto

kilimėlio, kiekvieną

rudenį iš skambinančių į duris pirkdavo

maišus bulvių,

pašte užsiprenumeruodavo laikraščius

visiems metams,

skaitydavo juos sau vienutėje

nuo visų pasislėpęs,

falcetu kriokdamas – gražus šitas

pasaulis, visų jis gražiausias

kartą iš nuobodulio peiliu

gaublio vidurius

atvėrė ir apstulbo tokią tuštumą radęs

paskui jau greit suvisam viską metė

musės penktadienį

įkyriai zvimbauja, lenda

į akis, atvirai tyčiojas,

liežuviu palei pat nosį

mosikuoja, o paprastą dieną tą

nė su žiburiu nerasi, gal

pralekia kokia kur aukštybėj,

kad nė akis neįžiūri, ausis

neišgirsta, baiminasi dėl savo

kailio, o šventą pasninko

dieną tai šmakšt ir išlenda

iš visų pakampių, pridergtų,

prišnerkštų tupyklių, paskraidyt

mat susiruošė, šešias dienas

ryja, kemša, o paskui ūmai kažkas

šauna į galvas ir išsiropščia

iš savo rojų, ir apspinta

mirtingąjį tokios nusipenėjusios

karvės

o rytoj tai jų nė kvapo

nebebus

nors pasiusk

pasisėdėjimas prie atviro lango su puodeliu arbatos

užu apvalaus medinio stalo tarp

visokių popiergalių sulankstytų

suglamžytų prakuroms

tiksiančių artipilnio arbatinio pašonėj

čiobreliais ir jonažolėm užmerkto

spoksau pagada,

kanapėlės prie lango ant laikraščio taip

dailiai išdėliotos pamažėl traukiasi,

visaip kaip garbanojasi

sukasi pamiršusios saulėje išsiraivyti

tai vis nuo žemės

šaknimis atitrūkusios tik taip

ir beišgali dabar

užsimirštu taip sėdėdamas musių

zvimbimo klausydamas

skersvėjis pro atdarus langus vis

kokį šuns amsėjimą pasiklydusį

ar karvės baubimą tuštėjančiuose

laukuose atgina ligi manęs

obuoliams dundant žemėn lyg

prieš užkasant

ženklo variacija

lėtą šeštadienį

toks lėtas dienų slinkimas

lėtas dūmas ir gurkšnis arbatos

lėtas letos lingavimas lėtas

ir lietaus varvėjimas nuo medžių

švento mykolo gatvėje džiazas

lygus delno nykimas lygus

kelias į šiaurės vakarus

lygiai lėtas pilnaties vytimas

pastalėj

viešpats višnus vyšnias

lesa

nedrąsiai prisliūkinu

prie vaišių

stalo

kaulelius nuo žemės

saujon

susirenku

ryju

lankstydamasis

ryju

paskui

vartausi žviegdamas

pastalėj

apendicitu

išvarvėjusiu

Lietus ir lašai

Vertimai

Italo Kalvino

Lietus ir lašai

Įstaigoje, be kitų įpareigojimų, Markovaldo privalėjo kiekvieną rytą laistyti augantį vazone prie įėjimo augalą. Tai buvo vienas tų žalių augalų tiesiu ir laibu kamienu, dideliais blizgančiais ilgakočiais lapais, kurie būdavo auginami namie. Tai buvo augalo formos augalas su lapo formos lapais, kurie neatrodė tikri. Bet tai vis dėlto buvo augalas ir jis kentėjo, nes, stovėdamas tarp užuolaidos ir kabyklų skėčiams, negaudavo pakankamai šviesos, oro bei drėgmės. Kiekvieną rytą Markovaldo pastebėdavo blogų ženklų: vienas lapas būdavo nulinkęs, lyg neįstengdamas daugiau išlaikyti savo svorio, kitas – dėmėtas lyg žandai vaiko, sergančio tymais, trečio galiukas būdavo pageltęs, galų gale tai vieną, tai kitą rasdavo nukritusį ant žemės. Tuo tarpu (kas labiausiai spaudė širdį) augalo kamienas vis tįso ir tįso, be lapų, plikas kaip lazda, tik pačioje viršūnėje buvo lapų kuokštas, dėl kurio jis panešėjo į datulinę palmę.

Markovaldo surinkdavo nuo grindų nukritusius lapus, nušluostydavo dulkes nuo sveikų, supildavo į vazoną (lėtai, kad neišlaistytų ir neišpurvintų plytelių) pusę laistytuvo vandens, kuris tuojau pat susigerdavo į žemę. Tai jis atlikdavo taip stropiai, kaip neatlikdavo jokio kito darbo, lyg užjausdamas papuolusį į bėdą šeimos narį. Ir dūsaudavo, tik nežinia, ar dėl jo, ar dėl savęs, nes tame gelstančiame ir džiūstančiame tarp įstaigos sienų jis matė savo nelaimės brolį.

Augalas (taip jis paprastai buvo vadinamas, tarsi jam nereikėjo bet kokio tikslesnio pavadinimo, nes toje aplinkoje tik jam vienam buvo lemta atstovauti augalų pasauliui) Markovaldo gyvenime tiek daug reiškė, kad nei dieną, nei naktį jis negalėjo daugiau apie nieką galvoti. Jo žvilgsnis, stebintis debesų kaupimąsi danguje, jau nebebuvo žvilgsnis miestiečio, klausiančio savęs, ar reikėtų pasiimti skėtį. Tai buvo žvilgsnis žemdirbio, kiekvieną dieną laukiančio sausros pabaigos. Vos tik pakėlęs galvą, pro sandėlio langelį pastebėdavo prasidėjusį lietų, mesdavo viską, bėgdavo prie augalo, griebdavo vazoną ir išnešdavo jį į kiemą.

Augalas, pajutęs tekantį lapais vandenį, atrodė, dar labiau išsiskleisdavo, norėdamas gauti kiek galima daugiau lietaus lašų, ir iš džiaugsmo dar labiau sužaliuodavo ir sublizgėdavo. Bent jau taip manė stebintis augalą Markovaldo, užmiršęs pasislėpti nuo lietaus.

Taip ir stovėjo ten, kieme, žmogus ir augalas, vienas prieš kitą. Žmogus, tarsi mėgindamas suvokti, ką jaučia augalas, laistomas lietaus, ir augalas, atpratęs nuo atviro oro ir gamtos stebuklų, sumišęs dėl staiga atsiradusio peršlapusio nuo galvos iki kojų žmogaus. Markovaldo, pakėlęs galvą, mėgavosi lietaus kvapu, kuris jam priminė miškų ir pievų kvapą. Paskui, apniktas miglotų prisiminimų, pasitraukė. Tarp tų prisiminimų išryškėjo vienas – reumato skausmų, kurie kankindavo jį kiekvienais metais. Tai prisiminęs jis skubiai grįžo po stogu.

Pasibaigus darbo laikui įstaigą reikėjo užrakinti, ir Markovaldo kreipėsi į sandėlio vedėją:

– Ar galiu palikti augalą ten, kieme?

Kadangi ponas Vilidželmo buvo žmogus, kuris vengdavo per didelės atsakomybės, tai paklausė:

– Ar išprotėjai? O jei kas nors jį pavogs? Kas už tai atsakys?

Markovaldo, matydamas naudą, kurią augalo augimui duoda lietus, nebegalėjo jo vėl uždaryti patalpoje, – norėjo išnaudoti tą dangaus dovaną.

– Galėčiau jį palaikyti pas save iki rytojaus ryto… – pasiūlė Markovaldo. – Uždėsiu ant bagažinės ir nusivešiu namo… Šitaip jis gaus daugiau lietaus…

Ponas Vilidželmo šiek tiek pagalvojo ir pritardamas tarė:

– Vadinasi, už jį atsakai tu.

Pliaupiant lietui, Markovaldo, apsisiautęs apsiaustą, važiavo per miestą palinkęs virš savo motorinio dviračio vairo. Už nugaros, ant bagažinės, buvo pririštas vazonas. Žmogus ant dviračio ir augalas – kaip vienas daiktas, nes susigūžusio ir apsisiautusio apsiaustu žmogaus nesimatė. Matėsi tik augalas ant dviračio. Kartkartėmis Markovaldo iškišdavo galvą iš po apsiausto, kad pamatytų plevėsuojančius už nugaros varvančius lapus, ir kiekvieną kartą jam atrodydavo, kad augalas šiek tiek ištįso, o ir lapų atsirado daugiau.

Kai tik Markovaldo pasirodė namie (palėpėje, kurios palangė buvo ant stogo), nešinąs rankose vazonu, vaikai apspito jį rateliu šaukdami:

– Kalėdų eglutė! Kalėdų eglutė!

– Ne. Kas jums šovė į galvą? Iki Kalėdų dar daug laiko! – pareiškė Markovaldo. – Atsargiau su lapais, nes jie gležni!

– Šiame bute ir taip esame kaip sardinės dėžutėje, – ėmė burbėti Domitilija. – Jei atnešei medį, tai mums teks išsikraustyti…

– Bet tai tik augalas! Aš jį pastatysiu ant palangės…

Iš kambario buvo galima matyti stovinčio ant palangės augalo šešėlį, ir Markovaldo, valgydamas vakarienę, žiūrėjo ne į lėkštę, o pro langą.

Nuo tada, kai iš pusrūsio persikėlė į palėpę, Markovaldo ir jo šeimos gyvenimas labai pagerėjo. Tačiau gyvenimas po stogu turėjo ir neigiamų pusių: pavyzdžiui, stogas leido vandenį. Vandens lašai varvėdavo vienodais intervalais tik keturiose ar penkiose vietose, ir Markovaldo ten pastatydavo dubenėlius ar prikaistuvius. Lietingomis naktimis, kai visi miegodavo, girdėdavosi: tik-tok-tuk… Garsai lašų, keliančių šiurpą lyg reumato priepuolio skausmai. Bet tą naktį, kai Markovaldo pabusdavo ir ištempęs ausis klausydavosi, “tik-tok-tuk” jam skambėjo kaip linksma muzika. Tai reiškė, kad lietus dar nesiliovė ir laistė augalą versdamas jo syvus tekėti plonais stiebeliais aukštyn išskleidžiant lapus lyg bures. “Rytoj išlindęs pro langą rasiu jį paaugusį!”, – manė jis.

Ryte pravėręs langą jis negalėjo patikėti savo akimis: augalas buvo uždengęs pusę lango, lapų padaugėjo mažų mažiausiai dvigubai ir jie nelinko nuo savo svorio, bet buvo tiesūs ir aštrūs lyg kardai. Prispaudęs vazoną prie krūtinės Markovaldo nulipo laiptais žemyn, pririšo jį prie bagažinės ir nuvažiavo į darbą.

Nors ir palijo, bet diena neatrodė būsianti giedra. Dar Markovaldo nenulipus nuo dviračio vėl ėmė lašnoti. “Kadangi jam tai į naudą, paliksiu jį dar kieme”, – pamanė Markovaldo.

Būdamas sandėlyje jis vis žiūrėdavo pro langelį, išeinantį į kiemą. Tas jo blaškymasis nepatiko sandėlio vedėjui ir jis tarė:

– Na, kas tau šiandieną, kad vis žiūri laukan?

– Auga! Ateikite ir Jūs pasižiūrėti, pone Vilidželmo! – ir Markovaldo, kalbėdamas pašnibždomis, lyg bijodamas, kad augalas jų nepastebėtų, pamojo jam ranka. – Pasižiūrėkite, kaip auga! Užaugo, ar ne?

– Taip, šiek tiek užaugo, – pritarė vedėjas, ir Markovaldo tuo buvo patenkintas, nes įstaigoje personalas malonų žodį retai išgirsdavo.

Buvo šeštadienis. Pirmą valandą darbas baigėsi ir turėjo prasidėti tik pirmadienį. Markovaldo norėjo augalą pasiimti su savimi, bet jau nebelijo, o jokios kitos priežasties jis negalėjo sugalvoti. Dangus nebuvo giedras: juodi kamuoliniai debesys buvo išsisklaidę tai šen, tai ten… Jis nuėjo pas vedėją, kuris, būdamas aistringas meteorologijos gerbėjas, turėjo pasikabinęs virš stalo barometrą.

– Ką jis rodo, pone Vilidželmo?

– Blogą orą. Visą laiką blogą orą, – tarė vedėjas. – Čia nelyja, bet rajone, kuriame aš gyvenu, lyja: ką tik skambinau savo žmonai.

– Tai gal aš paimčiau augalą ir pasivažinėčiau su juo ten, kur lyja, – skubiai pasisiūlė Markovaldo ir, gavęs pritarimą, nuėjo tvirtinti vazoną ant dviračio bagažinės.

Tą šeštadienį ir sekmadienį Markovaldo praleido taip: sėsdavo ant savo motorinio dviračio ir, pririšęs ant bagažinės augalą, žvalgydavosi po dangų ieškodamas tinkamo debesies ir lėkdavo gatvėmis kol nepakliūdavo į lietų. Kartas nuo karto atsisukdamas pastebėdavo, kad augalas būdavo šiek tiek paaugęs: sulig taksi, sulig furgonėliais, sulig tramvajais! O nuo lapų, kurie vis didėdavo, lietus liedavosi ant jo neperšlampamo apsiausto su gobtuvu akip iš dušo.

Dabar tai buvo medis ant dviejų ratų, važinėjantis po miestą ir klaidinantis policininkus, vairuotojus ir pėsčiuosius. Tuo tarpu genami vėjo debesys trumpai palydavo kuriame nors rajone ir pradingdavo. Praeiviai ištiesdavo rankas, suskliausdavo skėčius, o Markovaldo, palinkęs virš savo braškančio dviračio vairo, apsisiautęs neperšlampamu apsiaustu, iš po kurio buvo išlindusi tik nosis, gatvėmis, alėjomis ir aikštėmis visu greičiu vydavosi debesį laikydamas augalą lietaus lašų trajektorijoje, ir atrodė, kad lietus, tempiamas debesies, buvo pririštas prie augalo lapų, ir visa tai – vėjas, debesis, lietus, augalas, dviratis – judėjo tarsi tempiami vienos jėgos.

Pirmadienį Markovaldo pasirodė ponui Vilidželmo tuščiomis rankomis.

– O kur augalas? – skubiai paklausė vedėjas.

– Jis lauke. Ateikite.

– Kur? – paklausė Vilidželmo. – Aš jo nematau.

– Jis ten. Truputį išaugęs… – ir Markovaldo pa-rodė medį, kurio viršūnė siekė trečią aukštą. Iš seno vazono jis buvo persodintas į tam tikrą statinę, o vietoje dviračio Markovaldo turėjo motociklą su furgonėliu.

– Ir kas dabar? – įsiuto vedėjas. – Kaip jis dabar stovės įėjime? Jis nepralįs pro duris!

Markovaldo gūžtelėjo pečiais.

– Kas dabar belieka, tai medelyne pakeisti jį į kitą, tinkamo dydžio, – tarė Vilidželmo.

– Važiuoju, – tarė Markovaldo apžergęs motociklą.

Ir vėl jis su žaliuoju augalu lėkė miesto gatvėmis. Policininkai, susirūpinę dėl eismo saugumo, stabdė jį kiekvienoje sankryžoje, bet gavę paaiškinimą, kad augalas vežamas į medelyną pakeisti, leisdavo jam važiuoti toliau. Privažiavęs gatvę, vedančią į medelyną, Markovaldo niekaip nesiryžo į ją įsukti. Išsiskirti su savo globotiniu dabar, kai šitaip sėkmingai jį užaugino, jis negalėjo. Jam atrodė, kad gyvenime niekas nebuvo suteikęs jam tiek daug malonumo kaip šitas augalas.

Taip jis ir važinėjo gatvėmis ir aikštėmis, krantinėmis ir tiltais visas paskendęs tropinio augalo žalumoje. O augalas, ar pliaupiant lietui, ar lynojant, ar visiškai nustojus lyti, virpėdamas lapais vis lingavo savo plonyčiu kamienu.

Nustojo lyti. Ėmė temti. Gatvės gale, tarp namų, nušvito vaivorykštė. Augalas po tokio greito augimo, kuris tęsėsi lietui lyjant, dabar atrodė pailsęs. Markovaldo, važinėdamas be jokio tikslo, nepastebėjo, kaip už jo nugaros esančio augalo lapai ėmė gelsti įgaudami auksinį atspalvį.

Jau gerą valandą jaunuolių su motoroleriais, automobiliais bei dviračiais kortežas sekė paskui medį, vežiojamą Markovaldo po miestą, ir žavėdamiesi šūkavo:

– Baobabas! Baobabas! O-o-o-o!

Ir kai koks nors pageltęs lapas krisdavo žemėn, daugybė rankų stengdavosi pagauti jį dar ore.

Pakilo vėjas. Stiprių vėjo gūsių draskomi aukso spalvos lapai sukiojosi ore. Markovaldo manė, kad vežasi vis dar žaliuojantį ir tankų medį, bet, staiga pūstelėjus vėjui, jis pajuto, kad nebėra užuovėjos, ir atsigręžė. Medžio nebebuvo. Buvo likęs tik plonas stagaras su atsikišusiais plikais žiedkočiais ir vienu, dar užsilikusiu pačioje viršūnėje, geltonu lapu. Vaivorykštės šviesoje dabar viskas atrodė juoda: žmonės ant šaligatvių, tarsi prieš kažką išsirikiavę namai… O tame juodame fone ore sukiojosi daugybė auksu blizgančių lapų, ir rankos, rožinės ir raudonos, išlįsdavo iš tamsos ir gaudė juos… Vėjas pakylėdavo paauksuotus lapus link vaivorykštės, o paskui juos kildavo rankos… Nukrito ir paskutinis lapas. Iš geltono jis pavirto oranžiniu, paskui paraudo, paskui tapo violetiniu, žydru, žaliu, paskui – vėl geltonu ir, vėjo nešamas, pradingo…

Iš italų kalbos išvertė Arnoldas Stackevičius

Meno galeros plaukia ant bangos

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Meno galeros plaukia ant bangos

Ignas KAZAKEVIČIUS

Tuomet, kai menas Klaipėdoje bangavo į konceptualius horizontus, siūbavo tarptautinis “SEAS” festivalis, ant Jūros šventės bangų mūsų meno galeros irstėsi sau pažįstamoje akvatorijoje. Baroti galerija pakvietė į Algio Griškevičiaus (Vilnius) tapybos ir skulptūrų parodą, o “Klaipėdos galerija” pristatė net du teminius meno projektus.

Spalvomis lankstytos erdvės

Algio Griškevičiaus kūriniai Klaipėdoje eksponuojami nebe pirmą kartą. Šio dailininko darbai įsimena sandara ir keistais objektų sugretinimais, siužeto potekstėmis. Štai miestelio fragmentas, įdėmiau įsižiūrėjus, primena žuvį, štai iš krūmo formuojasi galva. Kieno – žmogaus, būtybės, vakaro personifikacijos?.. Beje, vakaro atmosfera labai A. Griškevičiaus mėgstama. Gal kad šešėliai ilgesni, gal kad neonus galima įspalvinti, gal kad kūryboje vakaras ir romantika, magija dažnai esti sinonimai. Kartais nuoširdūs, tarpais naivūs paveikslai paperka, atrodytų, supaprastinto tikrovės atspindžio paprastumu.

Skirtumas tas, kad šioje A. Griškevičiaus erdvėje niekas negyvena. Tik atspindžiai vienas kitą atspindi: siena – vartai – langai, stogų girliandos… Varpinės, bromas į bromą. Kiekviena tvenkinio banga atkartoja viršum miesto pakibusio vėjo gūsio potėpį, švytinčio oro pūkus… Gerai čia užlenkiau, net miela! Bet kaip kitaip žodžiais išreikšti A. Griškevičiaus tapinių atmosferą? Paveikslų, kurie, regis, kimšte prikimšti nematomos garsų, šurmulių masės, gatvelėse, stogų čerpėse pasimetusio aido, teptuko čežėjimo… Iš tiesų, atrodo, kad miestas drobėje, tie visi kalneliai, kloneliai ir bulvarai gimsta vien teptuko pasivaikščiojimams. Menas – menui, taip sakant. Tapyboje. Bet ar tikrai – visoje autoriaus kūryboje? Kam tada eksperimentai su skulptūra, vielučių pynimo reljefu, fotografija, kurioje regime galimo tapybinio siužeto (siur)realizaciją.

Šioje parodoje, be paveikslų, pateikiamos ir iš vytelių pintos konstrukcijos, medinė it vaikiškas žaislas supamojo kentauro skulptūra bei karkasinis vielinis žiogas. Tiek tūrinė skulptūra, tiek narstiniai primena tapybą. Struktūra ta pati – dalių simetrija, detalių pasikartojimas, detalės ilgis – sulig potėpiu.

Narstiniai ir tapyba siejasi erdvės su(už, per)lankstymo panašumu. Nes ištapyti paviršiai drobėse atrodo tarsi išlankstytos plokštumų plokštumėlių skiautės. Ir dekoratyvumas čia neįkyrus. Paveikslą autorius mezga it nesibaigiantį kiliminį raštą. Todėl darbus galima apžiūrinėti įvairiomis kryptimis.

Tokia pati tendencija, beje, vyrauja ir parodoje. Abi parodos dalis – tapybą ir skulptūrą – sieja ir dar viena grandis – logika. Ką ir besakyti, malonu žiūrėti į tobulai “suręstus” A.Griškevičiaus kūrinius. Kiekvieną jų maitina racionalumo srovė. Srovė, skalaujanti abu (pradžioje minėtus) krantus. Ir jos ištakų toli ieškoti nereikia. Tai modernioji XX a. tapyba.

Mėlynai ant balto

Tokį spalvų sąskambį naujo vaizduojamosios dailės projekto dalyviams pasiūlė “Klaipėdos galerijos” direktorė Violeta Jusionienė. Toks koloristinis kontrastas turėtų dominuoti jų darbuose arba bent jau tapti akcentu.

Paprasta ir aišku. Nuoroda į gamtos stichijas, spalvinę ir kitokią simboliką. Gana ribota, nes idėja pateikta labai formaliai. Išvada – dauguma darbų turėtų būti abstraktūs ar bent iš dalies tokie.

Baltas pjūvis dideliame violetiniame V.Gaidamavičiūtės-Kiselienės formato grafikoje. Pusmėnuliai, cerkvės stogų svogūnai – žmogaus veido dėlionė (self – portrait?) J. Rekevičiūtės paveiksle. Geri autoriai – stiprūs darbai. Beveik konstanta tokio tipo projektuose. Grafika, betgi pernelyg rimta, ir kompoziciškai, beje, kad atitiktų tik baltą ir mėlyną ir kad savo ruožtu leistų joms skleistis kaip norint, kad ir ruožais. Tapybos čia reikia, tapybos, aha.

Geriausiu šios parodos kūriniu laikyčiau vis labiau Lietuvoje populiarėjančio kauniečio Viginto Stankaus paveikslą “Kompozicija”. Stambūs gestiški potėpiai slysta paįstrižai paveikslų, išslysta iš baltai mėlynų dėmių. Šalia plačiateptukių magistralių besiganančios rambios faktūrinių potėpių karvės yra vienodai intensyvios. Tai suteikia paveikslui rimties, santūrumo, solidumo. Šie plastiniai efektai elastingi, “svoringi” ir dekoratyvūs. Ir padvelkia suartu betonu, pakankamai lyrišku peizažo, natiurmorto ir jau savaime abstrakčių stichijų –oro, vandens – “telniaške”, t.y. jūreiviškais marškinėliais, jeigu grynai lietuviškai sakyt.

Stereosiuvinėtoja J. Šmidtienė pateikia melsvus voratinklius, įkomponuotus taip mėgstamoje rėmo dėžutėje. Pro melsvas gijas švyti siena – štai kur viskas aišku, mėlynu ant balto erdvėmis užrašyta. J.Šmidtienės erdvės apsiuvai būtų tikę ir taikomojo meno gerbėjams skirtame projekte “Iš močiutės skrynios”, kuris pristatomas pagrindinėje “Klaipėdos galerijos” salėje.

Skrynios, gėlėmis paišytos

Ką galima rasti močiutės skrynioje? Nelygu kokia močiutė, – gal supelijusius sūrgalius, pelės kakius ir tą pačią dieduko “telniaškę”, neskaitant purvinų apatinių, nors ir kiauraraščiu siuvinėtų. Gal dar laikraščių iš spaudos draudimo gadynės, kinivarpėtą rožančių ir trijų kartų vestuvines paklodes, pundus pamirštų rublių… Naivu būtų tikėtis rasti šilkų ir porcelianų. Na, kieno bobutės grafaitės buvo? Ar daug priskaičiavote? Tataigi.

Išvada: parodoje turėtume matyti kūrinijoje įkūnytą idealą, antikvaro, moderno, romantizmo, rankdarbių, buitinių mažmožių derinius. Linksmus daiktus ir nesunkiai gliaudomas jų eksponavimo prasmes.

Atrodo, ką galima pritaikyti ištraukus iš močiutės skrynios?!. Na, nebent parodyti. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, nes taikomojo meno projektai dažniausiai žaidžia su daiktų funkcija, intriguojančiai ją iškreipia, paversdami pokštu. Arba labai rimta kelione praeitin. Antai N. Kazakevičienė šimtmečio senumo gobeleno atraižoje (nuo krėslo, kadaise priklausiusio žymiam Lenino bendražygiui revoliucionieriui – idealistui Plechanovui) perlų (imitacija) karoliukais paryškina rojaus paukščio kontūrus. Sakytum, piešiniui užvelka naują sluoksnį, kursai nukelia mus praeitin, kada rūmų damos tikrais perlais siuvinėdavo, t.y. laisvalaikį “užmušinėdavo”. Ir realizmas, ir rimtos potekstės, ir švelnus vartojamo meno šypsnis.

Visa paroda tai: tekstilinės kraitelės, suknelės, tapyba ant šilko, batika, skarelės ant galvos ir kaklo – gana jaunos močiutės retrospektyvinė kolekcija. Vienas originalesnių ir įspūdingiausias kūrinių – šiaulietės tekstilininkės Giedrės Legaitės-Petniūnienės „Iliuzijos” – didelio formato juodame fone atspausti megztų servetėlių kontūrai. Grynomis spalvomis – oranžine, skaisčiai žalia, geltona, balta. Plakatiškai byloja, jog pasaka nostalgija nėščia. Nostalgija ir ilgesiu, prisiminimų bangomis.

Kelios pa(si)brauktos eilutės M. Šidlausko straipsnyje „Pavasario prozaizmai”

Polemika

Kelios pa(si)brauktos eilutės M. Šidlausko straipsnyje „Pavasario prozaizmai”

Jurgis Raudys

Šių metų almanache „Poezijos pavasaris” M. Šidlauskas publikuoja įdomų straipsnį pavadinimu „Pavasario prozaizmai”. Tekstą perskaičiau keletą kartų. Iš lėto ir nesikarščiuodamas. Kartkartėmis atsitraukdamas ir su malonumu vėl sugrįždamas prie minėtos publikacijos. Regis, šįkart M. Šidlauskas kaip niekada atsipalaidavęs ir šmaikštus: kartais tikrai pelnytai kritikas bara poetus už jų per mažą reiklumą sau ir poezijai; kartais, iš vidinės inercijos praradęs budrumą, smagiai šaudo pro šalį.

M. Š. straipsnyje pastebėjau du pagrindinius kriterijus, kuriais remdamasis literatūrologas peikia poeziją: pirma, poezija visiškai suprozėjo; antra, poetų kasdieninis santykis su savimi, su šių dienų pasauliu. Pirma eilutė, kurią pasibraukiau pilku pieštuku, sako, kad proza jau lenkia poeziją. Ačiū Dievui, kad tai tik nuogirdos, atsklidusios nežinia iš kur, – girtų kavinių ar iš aukštųjų mokslo įstaigų niūrių tarybinės architektūros koridorių ir kabinetų. Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad poezija ir proza lenktyniauja. Būkim biedni, bet teisingi: taip – ant podiumo tarybiniais laikais poeziją užkėlė jos pačios prigimtinis melodingumas ir tuometinė situacija… Rimuotą eilėraštį klausyti gal lengviau ir maloniau, bet suprasti (muzikalumas užliūliuoja) kur kas sunkiau nei parašytą laisvesne technika. Tai kur dabar dingo sausakimšos salės, aplodismentai, gėlės, nosinaitės ir ašaros. Čia tikrai kaltas ne poezijos suprozėjimas…

Kritiko manymu, viena pagrindinių poezijos suprozėjimo priežasčių – poetų meistriškumo stoka. Su nuosprendžiu sutinku, bet tik su tam tikrom išlygom, Nes kitoje straipsnio vietoje M. Š. sako: „Betgi ir mes netvirtinome, kad poeziją išgelbės silabotonika ir logaedai. Eiliakalystės neišgelbės niekas, ir ačiū Dievui, tačiau pasitikrinti poezijos tapatybę eižėjančiame pasaulyje ne pro šalį.”

Kritikas pats supranta, kad mesti kaltinimai yra ne tik teisingi, bet ir vienpusiški, ir siauri. Kyla klausimas: negi visi poetai, kurie jau yra išleidę vieną ar dvi knygas, dabar turi pradėti rašyti sonetus, kad kažkam kažką įrodytų? Šitaip elgtis būtų kvaila. Viskas pasaulyje vyksta rato principu. Tikėkimės, jog kiekvienas save ir poeziją gerbiantis rašeiva išmėgins ir griežtesnius eiliavimo būdus. Labiau būčiau linkęs akcentuoti tai, kad proziškumas eilėraštyje yra suvaldomas taip pat blogai kaip rimas ir ritmas. Nesugebame proziškame eilėraštyje išgauti vidinio ritmo, būdingo prozai. Tačiau jei proziškame eilėraštyje užčiuopiame poezijos pulsą (susitarkim, kad poezija – tai tokia dvasiukė, uždaryta žodžių junginyje), tai kodėl ne?.. Beje, nesu tikras ar tik meistriškumo neišmanymas lėmė staigų poezijos suprozėjimą. Manau, kad čia kaltesnė jaunų poetų kitoniška žvilgsnio ir mąstymo sankirtos pasekmė, stebint ir vertinant tuos pačius pasaulio daiktus ir reiškinius, kuriuos mato ir jaučia mano močiutė.

„Bėda ne ta, kad sunyko giesmės, kaip lotyniškoji himnografijos tradicija (tai natūralu), bet kad atsisakome giesmiškumo kaip būties išgaubtumo prielaidos, jos esmės išgiedojimo ir išsigelbėjimo iš nebūties galimybės.” Labai gražiai ir teisingai pasakyta (sakau nuoširdžiai). Tikrai ne vienas iš proziškų poetų turėtų susigėsti. Citata parodo, atskleidžia visas M. Š. kortas. Kritikui būtina ne tik analizuoti poetų naudojamas rašymo technikas, bet nubrėžti rašančiųjų žmonių pasaulėvokos, pasaulėžiūros kreives. Taip ir turi būti. Tačiau mėginti užlipti ir atsistoti į sakyklą, mėginti užimti pamokslininko ir ganytojo vietą – nežinau, ar dera literatūrologui.

Kad ir kaip ten būtų – M. Š. straipsnyje daugiau susirūpinimo nei nepasitenkinimo šių dienų poezija.

Čiaupas

Proza

Čiaupas

Juozas Šikšnelis

Parašyti novelę apie banalius buities dalykus nepasisekė nė vienam net pripažintam novelistui, o man, nors per nagus plienine liniuote daužyk, maga. Ir tai, apie ką knieti papasakoti, ne buitiniai santykiai, kur tarsi pelenuose gali sužibėti koks perlas ar deimančiukas, nelygu kieno santykius rengiesi paviešinti, o daiktas. Neužtenka to, vandens čiaupas, kurio paskirtis – be priekaištų tarnauti žmogui! Ne savo, o šeimininko valia leisti ar neleisti vandenį. Ne lašėti, ne ūkti, ne kaukti ir panašiai. Daiktas turi būti su garantija, kad, sumokėjęs penkis, dešimt ar šimtą litų, kurį laiką nejaustum jį turįs. Arba atvirkščiai: kas rytą atėjęs į vonią atsikratyti vakarykščio sunkumo, akimis švelniai nuglostytum jo chromuotą paviršių, kad čiaupas, sušildytas tavo žvilgsnio, atgytų ir net atsakytų į šypseną.

Spausk nespaudęs, bet poezijos su visais metodais, mokyklomis ir priemonėmis čia mažoka. Vonios čiaupas tegul savo forma panašus į kažką gyvą, tegul ir sukelia tam tikras asociacijas, kuriomis mėgsta žaisti nesubrendę poetai, man buvo tik išmoningai susuktas gabalas metalo su sriegiais ir gumine tarpine, kol vieną kartą ėmė ir nepradėjo lašėti. Kentėjau dieną, antrą, savaitę, mėnesį ir, pritrūkęs kantrybės, ėmiau knibinėti. Intelekto suvokti tokį sudėtingą mechanizmą, savaime suprantama, pritrūkau, todėl, priekaištaujant šeimai, visam butui užsukau vandenį ir čiaupą su charakteriu arba su defektu nunešiau parodyti Česiukui, kuris savotiškai išmanė visus mechanizmus. Nuo varžto iki kompiuterio. Žodį „savotiškai“ pavartojau neatsitiktinai, nes Česius, neilgai užtrukęs, iš tiesų atrasdavo ne priežastį, o daikto broką. Matai, sakydavo liūdnai linguodamas galva, vokiečiai (arba japonai, anglai, prancūzai, amerikiečiai), o apie tokį niekutį nepagalvojo. Ir negaišdamas imdavo gręžti, kalti, taisyti, net virinti metalą. Daiktas po to dar kurį laiką veikdavo, tik praradęs savo estetinę išvaizdą, nes meistras jį negailestingai murdydamas ne tik nudraskydavo dažus, bet ir aplipindavo įvairiausiais priedais.

Česius glaudėsi nuo anų laikų stebuklingai išlikusiame taros supirktuvės paviljone, kuris buvo kiaurai vėjo perkošiamas – metalinis karkasas apkaltas medžio drožlių plokštėmis, bet meistras sėkmingai gynėsi nuo šalčio, nagingomis rankomis sukonstravęs keletą šildytuvų. Juos išvydęs gaisrininkas būtų apsiverkęs vietoje ir pamiršęs išrašyti baudos kvitą. Kaimynai, gyvenantys aplink išdygusiuose daugiaaukščiuose, neturėjo blogos akies ir ne tik toleravo Česiuko buvimą, bet ir užtikrino egzistavimą. Keistuolis, gyvenantis pašonėje, nekėlė problemų, atvirkščiai, jas sprendė, todėl žmonės tempdavo jam visus sugedusius padargus. Pataisysi – grąžinsi, neišdegs – išmesi. Bet meistras, suvirinimo ar kitokiu aparatu neįveikęs defekto, net ir šeimininko paakintas išmesti agregatą į netoliese stovintį šiukšlių konteinerį, neskubėdavo su juo atsisveikinti, todėl daiktai paviljone kaupėsi geometrine progresija, kol vieną dieną stirta, sukrauta iš senų dviračių, dulkių siurblių, skrudintuvų, vaikiškų vežimėlių, automobilių duslintuvų, sparnų, bamperių ir kitokių rakandų bei jų dalių, nepasiglemžė po savimi meistro. Vaikai, netoliese žaidžiantys savo žaidimus, išgirdę pagalbos šauksmą, greičiau dejonę, pakvietė suaugusius ir išvadavo Česiuką.

Čiaupas buvo dar iš sovietinių laikų, rusiškas ar baltarusiškas, o meistras mėgdavo pabrėžti: štai ruskis mokėjo gaminti, be pričindalų, užtat kiek laikydavo! Bet vos paėmęs į rankas nelaimingą čiaupą, paskelbė nuosprendį: nieko nėra amžino. Gal kaip nors… pradėjau neryžtingai. Niekaip! Nukirto Česiukas. Nieko negaliu padėti. Metalas išsinešiojo. Žodis patiko, nes meistras įpūtė negyvam daiktui dvasią: metalas nešiojasi, kol išsinešioja. Nepatiko esmė. Kur gauti kitą čiaupą, nes namuose sėdi nesiprau-susi ir negėrusi šeimyna ir kalendama dantimis laukia mano ryžtingų žygių. Nieko negaliu padėti, skėstelėjo rankomis dar kartą Česiukas, pas mane visi čiaupai europietiški. Negi jūs savo lobyne nerasit? Nusistebėjau, apžvelgdamas paviljono erdvę, pripildytą įvairiausių rakandų. Ką aš žinau, pasikasė pakaušį meistras, chmmm… Žinojau, nebuvo brangininkas ar nejautrus pasipūtėlis, galėjo – iš karto puldavo padėti žmogui. Šį kartą buvo kažkoks neryžtingas. Gal trauma atsiliepė? Negi visi, dar nesulaukę, kol priims į Europos Sąjungą, jau pasikeitė čiaupus? Bandžiau pajuokauti, bet nepasisekė, nes meistras tik pažvelgė liūdnai ir kaltai šyptelėjo. Visai sutrikau ir jau rengiausi keliauti sau, kol galop išgirdau: palauk valandikę. Ir Česius dingo stirtų bei piramidžių labirinte. Dar ne visai parsidavėm Europai, atsidusau su viltimi. Buitis mane užknisa. Kitam gal malonumas mojuoti santechniko raktu, sukiojant čiaupus, veržles, taisant spynas, lygintuvus, dulkių siurblius, reguliuojant televizijos antenas, krapštant skutimosi mašinėles, valant dujinės viryklės degiklius, bandant prikelti užmigusią kompiuterio programą ir taip toliau. Visi šie darbai man – tai bandymas atsiprašyti mirusio. Pardon, skamba drastiškai. Kitaip nemoku. Daiktas yra negyvas pats savaime, o tas laikas, kurį jis nepriekaištingai atlieka savo funkcijas, negali būti vadintinas jo gyvybės amžiumi. Tiesą šnekant, jau susipainiojau, nes jei jis veikdamas savaime yra negyvas, tai koks tampa sugedęs? Gerai, darykim išlygą, kuri su sveiku protu neturi nieko bendro, ir tarkim, jog daiktas, iš ko bebūtų pagamintas, kol nepriekaištingai veikia, turi kokią tokią, bet dvasią. Ne žmonišką, o daiktišką – geležinę, plastmasinę, medinę substanciją, sąlyginai vadintina daikto dvasia. Kai sugenda, dvasia išgaruoja. Sutinku su visais priekaištais ir iš kalno bandau atsiriboti nuo psichiatrų, kurie bandys mane priglobti, bet pasvarstykim ramiai, be emocijų: jei daiktai tampa mūsų savastimi, ar jie negali nors trupučiuką tapti gyvais? Ar pagalvojote kada nors, ką gūdžią naktį veikia jūsų šaldytuvas, kai niekas nevarsto jo durelių?

O kėdė, kurios neslegia jūsų užpakalis?

Indai, kurių neriebaluojajūsų valgiai?

Grindys, kurių nemindžioja jūsų kojos?

Ką rodo veidrodžiai, kuriuos japonai vadina pažinimo simboliais?

Naktį iš visų jūsų daiktų tik viena lova turi užsiėmimą. Tiesą sakant, dieną ji neturi ką veikti.

Viskas atrodo paprasta, jokios poezijos. Juk daiktai sukurti tarnauti žmogui. Kažkada vietoj jų tą juodą darbą galingiesiems atlikdavo gyvi žmonės – vergai, vėliau tarnai. Bet jei sutiksime su fantastų prielaida, kad virš mūsų yra daug tobulesnė robotų civilizacija, tad nesunku suvokti, kad tie, lemiantys mūsų likimus, į mus, žmones, ir gyvus, ir su dvasiomis, žiūri lygiai taip pat kaip mes į daiktus – kol gyvas, tai yra veika, tol turi kažką tokio, o suklupo ir viskas išgaravo. Nė mėlyno dūmelio neliko.

Čiaupo problema tapo globaline, aiman! Tarpvisatine, net nežinau termino tokio lygio apibrėžimams, bet dar kartą sakau: mane užknisa buitiniai nesklandumai. Spjautum į viską ir eitum, kur akys veda. Tik į kurią pusę? Kur nėra va tokių tarpgalaktinių problemų, kurių smaigalyje varvantis čiaupas. Ne nosis, o čiaupas. Anot Česiaus, išleidęs dvasią. Nors tiesiai jis to ir nesakė. Bet galima buvo suvokti tarp eilučių. Sekant čia beriamas mintis, nesunku pastebėti, jog pezėjimas yra nesunkus užsiėmimas, užuot ėmus į rankas santechniko raktą ar, galop, paskyrus tam šimtą kitą litų, pradedi pezėti apie tarpvisatinius nukrypimus. Nesunku susekti, kad tie nukrypimai atsirado čia pat, tavo galvoje. Bet tiek to, nes vinguriuodamas tarp majų, šumerų, egiptiečių ir kitų senųjų civilizacijų piramidžių, sudėliotų iš visokiausio šlamšto, išnyra Čekiukas ir, užkabinęs petimi kažkokį rakandą, vos spėja atšokti į šalį. Pažiūrėjęs į triukšmingai krentančius žemėn daiktus, tik liūdnai numoja ranka ir ištiesia čiaupą. Kaip čia jums švelniau pasakyti? Neapsidžiaugiau pamatęs jo rankose daiktą, kurio taip troškau: čiaupas buvo ne naujas, savaime suprantama, nes Česiuko kromelis nebuvo „Senukų“ filialas. Meistras man tiesė rūdžių dėmėmis nusėtą čiaupą. Vienintelis. Ir veikia. Žiūrėk, kažkodėl sušnabždėjo patylomis ir, pridėjęs prie lūpų vieną galą, papūtė. Pasigirdo gūdus ūkimas – tokių garsų pilna mistinėje muzikoje. Mane nukratė šiurpulys. Bet kad jis…Surūdijęs? – užbaigė meistras. Jerunda. Tuojau pat nuvalysim! Ir iš tikrųjų, keletas miklių judesių ir čiaupas jau paslaptingai sušvito chromo patina. Beliko sumokėti sutartus dešimt litų ir džiaugti pavykusiu sandėriu. Jei ne tas mistiškas ūkimas, kuris nejuokais išgąsdino. Bet santūrus žmonos komplimentas, grįžus namo ir prisukus į vietą čiaupą, atpirko viską.

Pradžioje minėjau ir dabar kartoju, kad rašyti apie smulkius buitinius nesusipratimus yra beprasmiška, nes čiaupe poezijos neįžvelgtų net industriją apdainuojantis poetas. Tik ne mano čiaupe. Keista, bet žmona, pastebinti dulkelę ten, kur jos net su mikroskopu neįžiūrėsi, nekreipė dėmesio, kad užsuktas Česiuko čiaupas ima dūsauti. Tarsi būtų gyvas ir apgailestautų. Neperdedu, galiu parodyti psichiatro pažymėjimą jog esu pilno proto, bet kiekvieną kartą, nusiplovęs rankas ar veidą, ir užsukęs čiaupą, girdžiu jo atsidūsėjimus. Gūdžius, savotiškai melodingus tarsi iš mistiškos muzikos kūrinio. Tokį garsą čiaupas išleido, kai į jį papūtė Česiukas. Ėmiau net galvoti, kad tada meistras įkvėpė negyvam daiktui dvasią. Bet ar gali taip būti? Žmona girdi kito diapazono garsus, todėl nieko nesako apie Česiuko čiaupą, o aš, tegul ir su tam tikra baime, kenčiu. Savotiškai įdomu, o jeigu vieną dieną tie neartikuliuoti garsai virs man suprantamais žodžiais? Juk kartais taip norisi su kuo nors pasikalbėti!

Laikmečio surišti paskyrimai draugams

Vytautas Brencius

Laikmečio surišti paskyrimai draugams

I

Susirinkit dabar

visi ir visos,

spaudžiau rankas,

kurias bučiavau

ir nuoširdžiai mylėjau,

ilgėjaus ilgai

be gailesčio deginamas

kibirkščiuojančios

Šiaurės pašvaistės,

ir bėgęs šiuo iliuziniu tiltu

iš Barenco jūros

ar iš gūdžios taigos

įžiūrėjęs srauniam Jenisiejuj

jūsų nepamirštamus veidus, –

ateikit dabar visi

į mano tuščią ir šaltą

gal kiek ir nejaukų kambarį,

kur, susisupęs į šiltus

cigarečių dūmų kailinius,

aš žiūriu, kaip jau baigia

visiškai užsnigti

paskutinės neryškios raidės

jūsų senuose laiškuose,

ir jūsų jauni veidai,

kilnūs žodžiai

ir patys geriausi norai –

kaip nelauktai, pamažu

ta dosniai dalinta šiluma

virsta kažkuo gražiu,

bet ir nenusakomu

kaip mėnesiena Kuindžio

nenukopijuojamame paveiksle

kurio aš irgi nebesugebėdamas

toks pat gražus

ir jūsų mylimas būti

tos mėnesienos prisiliesti

bijosiu,

nes ji gali atgyti- – –

II

Nusigręžkit dabar

nuo manęs – turite teisę! –

visi ir visos

kuriuos aš mylėjau

kurie manimi patikėjote,

jums atleisiu, kaip Kristus

pats gulęs ant kryžiaus,

aš į juodą tunelį

be švieselės gale

nuklydęs silpnavalis žynys;

Ką daryt – nesuūkę

išplaukė visi laimės dūmuos,

kasdienybės dūmuose

aprūdiję laivai,

traukiniai taipogi nutolo

be garso signalų –

vėlavau amžinai

likdamas kaip stabmeldys

parklupęs, įklimpęs

į glitųjį kranto molį;

ką daryt – angelą sargą

mano nubloškęs

ant kairiojo peties

sėdi šėtonas

su sprangios degtinės

nučiupinėta visų stikline

ir pagiežingai kvatojasi,

aš jam pritariu,

nes ne tiktai jisai

vienas kaltas – – –

ką daryt – gal per daug

buvo žaista su Likimu

pasakius “keliauk sau”,

praloštas kortom,

ne Taro – kasdienėm

perdėm nuzulintom

ir nušiurusiom

praeito laikmečio kortom

likutis gyvenimo

galėjusio būti spalvingu

ir niekada jau

nebepakartojamu – – –

Dievo prakaitą

spausdamas saujoje

klaidas vis kartoju, kartoju,

jos kaip visada

senos, drąsos neužtektų

ištarti, kad naujos;

lieka dūsaut dvasingai

ir tylėt patylėt,

gal dar išgerti su velniu,

nesgi nebevertas likai

nei meilės anei užuojautos,

nevertas netgi virvelės

su fatališku mazgu,

nei šilkinės

anei kanapinės – – –

Vėlinių

vakaro vizija

Betono skylėj

mano lango ekranas

jame prie išsikvėpusio

merdinčio naktinbario

“Šėlsmas”.

betonuotoj aikštelėje

renkasi mano draugai

žurnalistai rašytojai

gerai pažįstami aktoriai

renkasi Namo išėjusieji

trumpai visų

atminties atkuriamajai šventei

žėruoja dangus

gigantiškas Maroko

apelsino kevalas

toksai jau aštriai oranžinis

gal nuo milijonų

uždegtų žvakių

kapinėse nuo Skuodo

iki pat Lazdijų

mano draugai ir pažįstami

kopia ant scenos

skaudžioje saulėlydžio žaroje

ant penkiaaukštės scenos

su retais žiburiais

stiklinėse akyse

ir balta ausimi

antenos

į nebylųjį kosmosą

moja rankomis man

šaukia “ateik, pavėluosi”

aure ir senelis Kancleris

vaidinti ruošiasi

gal Otelą gal ir karalių Edipą

ir Veckus šiurena

baltais popieriaus lapais

skaitys gal novelę

gal eilėraštį jūrai

iš toliau

iš daug metų toliau

susikibę rankomis

pareina tėveliai

su amžinai

jaunu mano broliu

mojuoja rankomis

vos tik pasirodo

aš išeit negaliu

pro užrakintas duris

pro akliną langą

draugų artimųjų veidai

pakyla virš juos

prarijusios putotos

negailestingos metų bangos

žiūriu ir tyliu

tokia gėda

išeit negaliu pasisveikint

nespėjus sudegti žvakei

ant laikraščiais

užverstos palangės

ji užgęsta nors vėjo

nei šuoro

nei dvelksmo nėra – – –

nei greitai sutemsta – – –

kas ten šaukia

MENENTO MORI?

laikas jau baigti

kakta lydyti stiklą

nusigręžt atsistot

sklidina taure paminėti

išėjusius nebegrįžti – – –

TV antireklama arba Kaip manęs vos nesuėdė

televizorius

Į TV nasrus gali

pakliūti ir juose

dingti kiekvienas

TV yra šiukšlių konteineris

anot inteligentiško bomžo

kuo giliau kapstai

tuo daugiau ir randi

nors ir dvokia

ir vaizdelis yra “nekoks”.

žmogelis bėga į

PRIEBLANDOS METĄ

per PAVOJINGĄ ZONĄ

klumpa ABIPUS SIENOS

kol jį nuplauna

atsiritus pavijus

KRUVINOJI BANGA,

jei nespėjo pakliūti

į LABIRINTĄ

ar išskristi į Turkiją

piramidžių Egiptą

su SKRENDU IKI!

ir užgimsta neaiški

ir miglota “stulbinanti”

VERSIJA

moterėlė pamiršus

išsivirti pietus

nusipirkti duonos ir druskos

ar sukurpti žmogeliui

skubotą vakarienę

minta

Čilės-Meksikos-Venesuelos-

Peru standartinių

komercinių meilių

istorijų mišraine

regis jau ir gyveni

nebe Šventos Marijos

o Kanibalų žemėje

kraujo srutoms

liejantis iš spalvoto

TV ekrano

gali žiūrėti vien tik

DISCOVERY ar TRAVEL

triukinius cirkinius

veiksmo filmus

vis vien tave gali

suėsti ta vaizdų

prikarpyta dėžė

mygtuko paspaudimu

grąžinanti į realybę, –

reklamą

stikliukas reklamos

stiklinė reklamos

stiklainis reklamos

visus perkamus

ir parduodamus

bet nepriklausomais/

kaip mūsų respublika

save vaizduojančius

TV kanalus

maitina reklaminė košeliena

televizija valdo valstybę

nudžiovintos

žiūrovų smegenys

pats laikas jau atiduoti

į tikrąją ne televizinę

kunstkamerą

nei kiek nesikrimtau

kai kalėjimų tuštėjimo metą

per prezidentų keitimąsi

spalvotą dėžę išnešė

amnestuoti “zekai”.

Uostamiesčio pianistės koncertavo Vokietijoje

LANGAS

Uostamiesčio pianistės koncertavo Vokietijoje

Daiva KŠANIENĖ

Kalbant apie Klaipėdos muzikinį gyvenimą, vardinant žymius miesto kolektyvus, dažnai pamirštami talentingi, daug koncertuojantys pavieniai atlikėjai – dainininkai, pianistai, instrumentininkai ir kiti. Klaipėda turi jų nemažai, daugiausia dirbančių pedagoginį darbą, tačiau tebepuoselėjančių savo didįjį pašaukimą – pasirodymus koncertinėse scenose. Tarp jų išskirčiau pianistes, Klaipėdos universiteto docentes Jūratę Karosaitę ir Janiną Neniškytę-Lyvens. Šios dvi atlikėjos užmezgė ryšius su Europos pianistų pedagogų asociacijos (European Piano Teachers Association; EPTA) Vokietijos sekcija bei pradėjo aktyviai su ja bendradarbiauti.

Atstovavo Lietuvai

EPTA siekia kelti muzikos pedagogikos lygį, gerinti pianistų pedagogų kvalifikaciją. Ši organizacija rengia seminarus, kongresus, kurių metu skaitomos paskaitos, vyksta koncertai. 2004 m. gegužės mėnesį EPTA renginyje dalyvavo per 100 fortepijono pedagogų iš Vokietijos bei kitų Europos šalių. Lietuvai ir Klaipėdai atstovavo J. Karosaitė ir J. Neniškytė-Lyvens.

Klaipėdos atlikėjų pasirodymai vyko Leipcigo Felixo Mendelssohno Bartholdy aukštojoje muzikos mokykloje bei romantiškoje Riugeno salos pilyje Schloss Spyker, statytoje XVI amžiuje.

Sudomino kūryba jaunimui

J. Karosaitė skaitė pranešimą “Lietuvių kompozitorių kūriniai vaikams ir jaunimui”, po kurio skambino mūsų kūrėjų fortepijoninius kūrinius: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Du preliudus, dvi Jadvygos Čiurlionytės pjeses, Balio Dvariono Preliudą B-dur, Stasio Vainiūno “Mažąją sutartinę”, Vytauto Barkausko Elegiją ir Fantaziją-tokatą bei klaipėdiečio kompozitoriaus Alvido Remesos miniatiūrų ciklą “Stigmos”. Su Berlyno universiteto profesore Linde Grosman (Linde Grossmann) J. Karosaitė atliko V. Barkausko “Penkis Vytuko paveikslėlius” keturioms rankoms.

Reikli ir suinteresuota publika labai šiltai sutiko mūsų pianistės pasirodymą. Daugelį sudomino jiems nežinomi įdomūs, saviti lietuvių kompozitorių kūriniai jaunimui, ne vienas norėjo įsigyti natų, garso įrašų.

Savo paskaitoje J. Karosaitė išryškino įdomų aspektą: praėjusių kartų Lietuvos muzikų ir Leipcigo aukštosios muzikos mokyklos ryšį. Juk šioje konservatorijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą mokėsi ir puikų muzikinį išsilavinimą įgijo M. K. Čiurlionis, B. Dvarionas, J. Čiurlionytė, Juozas Gruodis ir kiti garsūs mūsų muzikos klasikai.

Populiarina M. K. Čiurlionį

J. Neniškytė-Lyvens jau ne pirmą kartą koncertuoja Vokietijoje. Vokiečių koncertų, festivalių organizatoriai pažįsta šią pianistę kaip puikią M. K. Čiurlionio ir F. Šopeno kūrinių interpretatorę, dažnai kviečia ją dalyvauti įvairiuose muzikiniuose forumuose.

Šį kartą EPTA renginyje J. Neniškytė-Lyvens surengė du koncertus. Leipcigo F. Mendelssohno Bartholdy aukštojoje muzikos mokykloje ji skambino keliolika M. K. Čiurlionio kūrinių, tarp jų – sudėtingą ciklą “Jūra”, bei F. Šopeno “Tris etiudus”, “Tris preliudus”, “Fantaziją-impromtą”.

Koncertą lydėjo pačios pianistės skaitoma paskaita – “Čiurlionis. Kompozitorius ir dailininkas”. Jos metu autorė demonstravo M. K. Čiurlionio paveikslų skaidres, reprodukcijas, aptarė šio menininko muzikos ir tapybos sintezę. Nors paskaita-koncertas vyko vėlų vakarą, tačiau salė buvo pilnutėlė atidžių, susidomėjusių klausytojų.

Skambino senoje pilyje

Antrąjį koncertą-paskaitą su kiek kita programa J. Neniškytė-Lyvens surengė Riugeno salos Schloss Spyker pilyje. Šioje gilia senove alsuojančioje vietoje kasmet rengiami kelis mėnesius trunkantys koncertų ciklai. 2004-ųjų koncertinį pilies sezoną atidarė būtent J. Neniškytė-Lyvens.

Vokiečių muzikos kritika aukštai įvertino J. Karosaitės ir J. Neniškytės-Lyvens pasirodymus. EPTA valdyba kvietė jas ir ateityje dalyvauti šios organizacijos renginiuose.